2016 m. liepos 29 d., penktadienis

"Armanjako šalis. Rutjeras". IV skyriaus tęsinys. 2016-07-29








Man ir taip nuo pat pradžių nepatiko visi tie norai ginti tiltą, o dabar, apžiūrėjęs mūsų poziciją vietoje, aš tik eilinį kartą įsitikinau savo teisumu ir mano smegenys karštligiškai ėmė ieškoti sprendimo kaip čia mums visiems nepražuvus. Bet kol kas nesėkmingai...

Tiek to, gal ką sugalvosiu tiesiog eigoje. Kol kas mūsų niekas nepuola.

Išdalinau įsakymus ir nujojau apžiūrėti veglerių.

Na-a, taip... Net nežinau ką čia ir pasakyti. Kalibras kaip ir tinkamas – penkių colių. Na ir vamzdžio ilgis pakankamas – akmeninį sviedinį numes ne mažiau kaip kokius penkis šimtus metrų. Tačiau tuo visi privalumai ir baigėsi. Užtaisymo kamera nuimama, o tai reiškė, jog duok Dieve, jei ši patranka iššaus bent kartą per valandą. Na ir ją aptarnauja viso labo tik penki žmonės. Užtaisymo kamera sveria ne mažiau šimto kilogramų: pabandyk ją iškelti, po to užtaisytą, tai yra gerokai pasunkėjusią, kažkaip užkelti, įtvirtinti ir tik tada iššauti. Na ne, tam ir valandos neužteks. Šaudys ne dažniau, kaip kas pusantros valandos – jei ne daugiau.

Įvorių nėra. Vamzdis „nuskandintas“ milžiniškoje kaladėje, o vertikalaus kampo reguliavimas išgaunamas įvairių kalamų pleištų pagalba. Horizontaliai sukiojama metalinių strypų, svertų pagalba. Užduotis dar ta, nes pati patranka sveria ne mažiau kaip kokią toną.

Artilerijos pozicijoje išbarstytas milžiniškas kiekis visokiausių daiktų. Semtuvai, kaušai, dideli ir maži gremžtuvai, statinės ir statinaitės, ąsočiai ir net dubenėliai. Dar reikia paminėti įvairaus dydžio kūjus ir plaktukus, kurie voliojosi tiesiog be skaičiaus, bei daiktus, apie kurių paskirtį, neturėjau jokios nuovokos. Beje, pati patranka su lafetu tvirtinosi į žemę įkaltų masyvių kuolų ir įmantriai suraizgytų virvių bei trosų, ant kurių buvo parišti masyvūs blokai skirti gesinti atatranką, pagalba. Parako atsargos buvo sudėtos atskirai nuo visos mantos į specialiai tam iškastą duobę – o tai be jokios abejonės labai teisinga – neduok Dieve, sprogtų. O štai sviedinių – mažoka. Kiekvienai patrankai po keturis akmeninius ir po du metalinius. Na ir dar po statinę metalinės kartečės. Deja, bet su tokiais šaudymo tempais šių atsargų buvo pakankamai.

Dieve, kaip viskas apgailėtina... Belieka tik tikėtis, kad imperatoriaus artileristai į mus plieks iš tokių pačių senienų. Po sviedinuką per valandą ar dvi. Nors vis tiek mažoka gali nepasirodyti...

Gal įsakyti apkasus iškasti?

Deja, mintis atėjo per vėlai. Pionieriai jau savo instrumentus susirinko, išsirikiavo ir lydimi bjaurokai skambančios dainos nužingsniavo į stovyklą. Norą juos pavyti ir priversti grįžti prie darbo – šiaip ne taip sutramdžiau. Brabantai ir flamandai – išdidūs ir nepriklausomi. Priversti gal ir sugebėčiau, bet be stumdymosi ir peštynių neapsieičiau.

Nusiunčiau du mokinius į žvalgybą – nuo įtvirtinimų vietovė blogai matėsi, trukdė rūkas.

Nors ir žvalgyba, tiesą sakant, jau buvo nebereikalinga. Rūko atplaišose jau pasirodydavo maži ir spalvoti siluetai. Vokiečiai glaustomis gretomis jau judėjo link mūsų. Ir kinkiniai...

Po velnių...

Penki...

Aštuoni...

Dvylika...

Na nieko sau! Šešiolika pabūklų. Iš jų aštuonios bombardelės! (v.p. nedidelės ir kilnojamos
bombardos – praktiškai patrankos, tik vėliau jas pakeitė mortyros ir haubicos. Jų išskirtinis skirtumas – trumpas ir plataus diametro vamzdis. Tačiau XV a. tai dar bombardomis galėjo vadinti ir bet kokią kitokią patranką. Žodis „bombarda“ – pranc. bombarde, nuo lot. bombus, reiškė kaukimą, šnarėjimą, zvimbimą). Sprendžiant iš dydžių ir arklių skaičiaus – ne mažiau, kaip dešimtinio kalibro (v.p. tuo metu kalibrų standarto dar nebuvo ir pati sąvoka „artilerijos kalibras“ atsirado tik 1546 m.), ir dar aštuonios serpantinos. Serpantinos, aišku, gerokai mažesnio kalibro, bet užtat su ilgais vamzdžiais – tai reiškė, kad jos toliašaudės...

Galas. Amen...

Skubiai nusiunčiau ietininkus už tilto ir liepiau laukti nutolus per kokį trečdalį lygos. Tikiuosi sviediniai ten jų nepasieks, o jei mus atakuos kolonomis, spės grįžti. Vincentas taip pat savo ietininkams atidavė analogišką įsakymą. Visus kitus paslėpėme redute ir palisade. Ne kažin kokia priedanga, bet visgi kažkokia. Su ietininkais nusiunčiau ir Kaprizą. Arklys čia bus ne vietoje. Jo nėra kur paslėpti.

Dieve, kažkodėl pasidarė baisu...

Priėjau prie artileristų šefo ir parodžiau į vokiečių artileristus:

- Pasieksi?

- Ne, - kategoriškai atsakė žilas vyras, nors net nepažiūrėjo į vokiečių pusę.

Savo išvaizda kanonierius man priminė ožį. Smulkus, ilganosis ir su ilga besiplaikstančia siaura barzdele.

- Aišku. Aš baronas van Gutenas. O kaip jus vadinti, pone?

- Rafaelis Pelegrinas, meistras kanonierius, jo šviesybės Karolio Burgundiečio antrosios artilerijos kuopos šefas, - atidžiai sekdamas savo pagalbininkus, kurie kapstėsi prie pabūklų, atsakė italas.

- Tai ką tada ruošiatės daryti?

- O gi nieko... – geraširdiškai nusišypsojo. – Lauksim, kol mus priplos kaip muses arba atakuos. Tik tada ir atsiras mano mažytėms darbelio. – Pelegrinas meiliai pervedė ranka per gruoblėtą veglerio vamzdį.

- Mylite jas?

- O kaip gi? Kaip artimuosius. Štai ši – Magdalena. Jos balsas labai skambus, kaip mano amžinatilsį žmonos. O Amalija, šita, kuri plonesnė, riaumoja kaip koks žvėris...

- Maestro, o kaip greitai, esant reikalui, jūs galėsite evakuoti savo meilutes? – nelabai mandagiai pertraukiau Rafaelio kalbą.

Visa tai, aišku, gerai ir be jokių abejonių patrankų garsų kokybė labai svarbus artilerijos meno aspektas, bet mane domina labai paprastas ir banalus klausimas: kaip garbingai ir sąžiningai atsitraukti, jei prireiks, žinoma. Paprasčiau sakant – nešti kudašių. O nešdintis teks. Vienareikšmiškai. Vokiečiai turi tris kartus daugiau pabūklų, o pėstininkų – penkiskart...

- Dvi valandos ir pabūklai bus paruošti transportavimui. – Pabūklininkas pasižiūrėjo į vokiečių pusę ir visai ramiai pareiškė: - Gerbiamas barone, jie tuoj paleis salvę.

- Kaip tai salvę? – suglumęs perklausė Tukas, kuris stovėjo greta manęs. – Ir ką? Pataikys? Į mus?

- Gali būti... – su pašaipa lūpose atsakė italas.

Tą pačią akimirką imperatoriškoji artilerija apsisiautė milžiniškų pilkų dūmų kamuoliais ir po sekundės, tarsi tolumoje būtų sugriaudėjęs griaustinis, pasigirdo dundėjimas.

- Dieve... – sušnabždėjau pamatęs kaip keletas juodų sviedinių išlenkta trajektorija artėja link mūsų.

Sviediniai tarsi akimirkai sustingo ore ir pakeldami purvino vandens purslus krito į nedidelę pelkę. Trūko kokių šimto metrų. Nors, tiesa, vienas perskrido pelkę ir nusirideno dar kokią dešimtį metrų.

Vokiečių nepataikymą mano flamandai ir Vincento lombardai sutiko džiaugsmingais riksmais ir šūksniais.

- Ką jūs ten skaičiuojate, maestro? – pasidomėjau pabūklininko, kai pamačiau, kad jis kažką tyliai barmatuoja ir nežinia ką žymisi savo lentelėje. – Gal vis tik atsakydami iššausim ar dar kažką padarysim?

Nagi iš tikro, juk negalima va štai taip sėdėti ir nieko neveikti... o jei vokiečiai su kita salve pataikys? Mintys jau nupiešė suniokotą redutą taip, kad net šiurpuliukai per nugarą nubėgo...

- Skaičiuoju atstumą iki jų, - išgirdau visai rimtą atsakymą.

- Kaip tai?

- Laikas nuo blyksnio, nuo garso, santykis su kritimu ir įnešu paklaidą dėl kalibro ir vėjo...

- Ką? – aš visai suglumęs įsistebeilijau į šį kanonierių.

Kažkoks niekalas. Ne italas, o kažkoks viduramžiškas balistinis kalkuliatorius. Ir dar be jokių chronometrų ir optinių prietaisų...

Maestro Pelegrino akys siusiaurėjo ir jis nusijuokė:

- Gerbiams barone...Man keturiasdešimt penkeri, iš kurių trisdešimt penkis praleidau prie bombardų. Aš apie jas žinau viską. Ir patikėkite, apskaičiuoti atstumą, tai ne pats sudėtingiausias uždavinys.

- Nesąmonė, - burbtelėjo Tukas ir nupėdino link savo šaulių.

- O-o-o... Maestro Pelegrinas nemeluoja, - patvirtino priartėjęs lombardų leitenantas ir gurkštelėjo  iš savo gertuvės. – Jam kaip tik dėl savo velniško mokslo ir teko išlėkti iš Milano.

- Gerai, tikiu... Bet klausimas ne apie tai. Maestro Rafaeli, tai ar mes galėsim atsišaudyti ar ne?

- Ne. Atstumas per daug didelis. Trūks kokių aštuoniasdešimties tuazų (v.p. pranc. toise –1 tuazas – 1,949 metro. Matavimo pagrindas – sieksnis, atstumas tarp ištiestų rankų).

Ne? Velniai žino kas... vokiečiai nenusiramins kol neištaškys visų tų mūsų varganų įtvirtinimų.

Apėjau veglerį. Paspardžiau jį koja.

Juk galima kažką sugalvoti... Taip... o jeigu...

- Maestro, o jei parako įdėti pusantro karto daugiau? Aš prisiimčiau visą atsakomybę sau. Na nors kiek daugiau pridėti... arba sviedinį vamzdyje labiau iklynyti, o pakėlus vamzdį maksimaliai, gal vis tik pasiektume?

Meistras tik palingavo galvą:

- Nieko nebus, barone. Gal būt porą šūvių patrankos ir išlaikys, bet mums reikiamo kampo neišstatysim. Galima išrausti duobę po uodega, bet tada patrankos padėklas sutrupės, o kasti ilgą duobę su įtvaromis – labai ilgas reikalas.

Sutrupės? Na ir tegu  sau trupa. Kitaip mus vokiečiai suplėšys. Vis vien nėra ko prarasti – jie ir taip mus išnešios, net jei ant tilto sustatyti dar vieną kuopą. Mūsų pozicija - visiškas niekalas...

- Kaskite! Kaskite, aš pasakiau! Velniop tuos padėklus, aš jums įsakau! Darykit ką norit, bet prakeiktus „doičius“ turite pasiekti. Parodykite, maestro, savo talentą, antraip visiems pasakosiu, jog italai patys niekingiausi kanonieriai pasaulyje. Štai ant šios poros... – sabatonu spirtelėjau į artimiausią patranką ir užrikau Tukui: - Tukai! Viljamai, kad tave kur! Dešimtį mokinių kanonieriams į pagalbą! Ne, dvi dešimtis! Ir mikliau, o tai kailius nudirsiu...

O ką? Vegleriams ar taip, ar anaip, jau galas – sudaužys vokiečiai, o taip nors kiek atsilosim. Pasilinksminsim. Na nė karto nėra tekę matyti kaip plyšta patrankos vamzdis. Įdomu gi...

Artileristai ir mokiniai aplipo patrankas. Maestro Rafaelis ėmė lakstyti aplinkui rėkdamas ir šaukdamas.

Aš pasitraukiau šonan ir ėmiausi stebėti imperijos karių poziciją. Ten taip pat buvo neramu: aplink pabūklus sukiojosi mažos figūrėlės...

Oj...

Atrodo...

Blyn... Ne, neatrodo...

Vokiečių bombardelė suriaumojo, išspjovė ilgus ugnies liežuvius ir apsigaubė dūmais. Sviediniai pakilo ir nusileido jau tik per kokią dešimtį metrų nuo mūsų. Trys sviediniai įsirausė į žemę, o ketvirtasis atšoko ir rikošetu įsirėžė į kraštinio reduto sieną. Bet ir to užteko. Net žemė po kojomis sudrebėjo. Kai dulkės nusėdo, nustebęs pamačiau, kad pusės priekinės sienos nebėra. Akmeninis luitas ją pralaužė, atšoko nuo krūvos mūsų sviedinių ir suskilęs į tris dalis, išdidžiai riogsojo pozicijos viduryje.

Prisiliečiau koja prie skeveldros. Marmuras, po galais... Ne mažiau kaip penkiasdešimties kilogramų. Jei ne daugiau.

Pasisukęs pastebėjau, kad vieną pabūklininką tiesiog sumaitojo. Tiksliau – suplėšė. Tiesiai prieš mane kraujo balutėje gulėjo ranka raudono švarko rankove. Smilius su plonu, auksiniu, žiedeliu dar tampėsi...

- Po galais!..

Vienas iš lombardų ramiai pakėlė ranką ir nunešė prie beformės masės, kuri dar prieš sekundę buvo žmogumi, o po to su bendražygiais ėmėsi toliau tvarkytis pozicijoje.

Velniai griebtų... Niekaip negaliu priprasti prie abejingumo matant mirties vaizdą, nors pačiam tai jau seniai į tai nusispjaut...

- Gerbiamas barone, jums reikėtų atsitraukti, - prišoko maestro Rafaelis.

- Taip, monsinjore... – Tukas timptelėjo mane už rankos. – Dievai žino ko laukti iš šių pragaro išgamų. Na, iš lombardų, tai taip pat...

Atstūmiau škotą.

- Maestro...

- Nesijaudinkit, gerbiamas barone. Manęs neužkabins. – Pabūklininkas nesidairydamas nulėkė link savo mylimų patrankėlių.

- Jei pataikysit, kiekvienam po guldeną... – riktelėjau pavijimui ir vis tik atsitraukiau per dvi dešimtis žingsnių atgal link lombardų leitenanto, kuris sau ramiausiai sėdėjo ant dėžės ir gurkšnojo vyną. Neužkabins, sako... Man tas pats, tiesą sakant - svarbiausia, jog prieš tai, na nors kur nors pataikytų...

- Tai jūs visai be reikalo, monsinjore... apie guldenus... – subumbėjo tukas. – O jei netyčia pataikys? Kapšas, kaip žinia, ne bedugnis.

- Brolau, kai mes čia visi padvėsim, kažin ar mums to aukselio reikės...

- Taip tai taip, bet...

Škotas nebaigė sakyti. Trinktelėjo taip, kad vos išsilaikiau ant kojų. Žemė sujudėjo, o viską aplinkui apvilko tirštas ir boluojantis kartus dūmas. Kai vėjelis išsklaidė dūmus, pamačiau, kad kraštinio veglerio spyna sprogo ir išsivertė kaip lotoso žiedas atskiromis juostomis, iš kurių ji ir buvo suvirinta. Kita patranka atrodė sveika, bet ją apvertė ant šono. Kairys ratas buvo nuneštas į šoną...

- Šventas Jurgi!

- Dievo Motina!

- Šventoji Magdalena!

- Lombardija!

- Purvini alemanai!

- Ant kuolo „doičius“!

Iš pradžių net nesupratau, ko čia visi taip linksminasi ir šokinėja. Tačiau lėkdamas prie džiūgaujančių arbaletininkų ir pats sukaukiau iš džiaugsmo.

Imperatoriškoji bombardelių pozicija buvo apgaubta dūmų iš kurių pasirodydavo liepsnos liežuviai.

- Pataikėm! Pataikėm! – Šalia manęs, visai pamiršęs, jog pergyveno dėl auksinių florintų, džiaugsmingai šokinėjo ir rėkė Tukas.

Akimis paieškojau Rafaelio ir su palengvėjimu atsidusau. Italas skuduru valėsi suodžiais apneštą veidą ir svyruodamas ėjo link manęs.

- Jūs pats geriausias visame pasaulyje, maestro! – iš to džiaugsmo net plekštelėjau pabūklininkui per petį ir pastebėjęs, jog jis negirdi, išrėkiau tiesiai į ausį: - Jūs geriausias! Apdovanojimas – jūsų!

- Aš žinau! Tiesiai į parako duobę. Man dar taip pasisekę nebuvo! – šūktelėjo Rafaelis ir papurtė galvą bandydamas atkimšti ausis. – Bet jie dar daug turi pabūklų!  Aš einu...

Italas apsisuko ir nubėgo prie patrankų.

Na, tiesiog puikiai prasidėjo mūšis. Tiesiog nenusakomai puikiai!  Nuotaika pakilo iki debesų. Reikia šį artilerijos genijų kaip nors persivilioti pas save. Svarbu, kad anksčiau laiko nepriplotų, o aš jau masalą sugalvosiu. Mano mosarabai, aišku, linkę prie pabūklų, bet išskaičiuoti atstumus pagal garsą ir virtuoziškai pliekti per kilometrą akmeniniais sviediniais – tai tikrai nemoka.

Atėmiau iš leitenanto Grimaldžio gertuvę ir porą kartų gurkštelėjau. Šlykšti rūkštenybė, bet bus gerai. Mano gertuvė su nuostabiu Reino vynu liko prie balno. Nieko, iš džiaugsmo galima ir pakentėti.

O džiūgauti buvo ko. Dviem pataikymais iš rikiuotės išvedėme bombardeles, o likusios serpantinos, tai jau visai kitas reikalas. Nors vokiečiai jau prisišaudė ir jų paleisti sviediniai pasiekdavo mūsų pozicijas, tačiau dešimties kilogramų švininiai sviediniai reduto sienos jau nepramušdavo. Nors palisadą tai gerai apniokojo. Beje, iš serpantinų šaudė dažniau, nei iš bombardelių. Salvės viena paskui kitą lėkė kas pusvalandį. O gal dažniau. Patys suprantate – laikrodžio nėra.


 

2016-07-29

 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą