"Armanjako šalis. Rutjeras". X skyrius. Armanjakas - 2. 2016-08-26

Suminėjus mano titulus ir Flandrijos valdovo vardą, patikėtinis išbalo kaip kreida ir mikčiodamas nedrąsiai paklausė:

- Ką jam dar perduoti, pone barone?..

- Sakyk taip. Ponas baronas kol kas bandys išgauti prisipažinimą be inkvizicijos atstovų, bet amžinai tai tęstis negali. Viską supratai/

- Ta-ai-p, jūsų milysta...

- Tėvas žinojo, kuo užsiiminėjo jo sūnus?

- Kažin... Jo tėvas Antverpene labai gerbiamas žmogus ir neaukos savo vardo vardan tokio rizikingo reikalo. Juolab, kad jis krikštytas. Nežiūrint mūsų kilmės, mes visi šventai laikomės krikščioniškojo mokymo. Mano jaunasis ponas savo reikalus tvarkė atskirai nuo tėvo ir... – patikėtinis tarsi mąstydamas ką sakyti toliau, pritilo.

- Kalbėk.

- Jis turėjo priežasčių neapykantai...

- Nebandyk mano kantrybės.

- Jis turėjo sužadėtinę... iš gerbiamos ir turtingos šeimos, kuri čionai persikėlė iš Kastilijos. Jie buvo konversai... Maranai... Bet taip jau atsitiko, kad juos ėmė įtarinėti slaptai vykdant žydiškas apeigas... buvo tyrimas, kurio metu paaiškėjo... jog tai tiesa... ir juos visus nusiuntė ant laužo... O Elena... ta mergina, mirė tardymo metu. Penkis metus atgal. Nuo to laiko...

- Gali netęsti. – Nutraukiau patikėtinį. – Gali vykti... Pala! O kur pinigai už prekes?

- Valtyje su sargyba... – uoliai atsakė patikėtinis.

- Damuazo Loganai, išspręskite šį klausimą be žudynių... – kreipiausi į Tuką, kuris greta jau pasiruošęs laukė mano nurodymų. – Sargybą pilnai nuginkluoti. Nepalikti nei peiliuko, a nei šakutės ir paleisti. Vykdyk.

- Pinigai kol kas pasiliks čia. – Pareiškiau. – Jie pasitarnaus kaip nedorų ketinimų daiktinis įrodymas.  Viskas, kol kas laisvas... Ir atsimink, jei per dvi paras Jofelio pasiuntinių nesulauksiu, jo kalės vaikas tiesiu taikymu droš pas inkvizitorius. Ir ne į vietinę būstinę Brabante, o tiesiai į ypatingąjį Burgundijos tribunolą. Dink, - spirtelėjau jį koja ir nusisukau.

Na... taip... Na ir užsimojau!..  Blyn. Nors tiesa sakant, aš ir pats nežinau, kaip pasielgčiau, jei mano mylimą merginą iki mirties nukankintų inkvizitoriai... Nors kodėl nežinau? Kaip tik kažkas panašaus nutiko su d‘Armanjaku – tai yra su manimi... tik ten apsieita be jokios inkvizicijos. Frankų rua Lui pasistengė. Bet gi aš nepjaunu visų į mano rankas papuolusių prancūzų! Ir juolab į vergiją jų nepardavinėju. Užteks... aš esu „aš“, o vergų pirklys yra vergų pirklys. Tuom ir baigsim... visos abejonės nuo velnio...

Nors, tiesą sakant, Rafos labai ten kažkaip engti aš nesiruošiau. Nartumą, aišku, numušti reikia, bet prekybinę išvaizdą išsaugoti būtina. Kažkas viduje man šnabžda, kad iki mano nurodyto termino pabaigos atvyks gana įspūdinga delegacija. Įdomu bus. Žiūrėsim, o kol kas ne spėliosim  - paskutiniu metu, likimas mane ir ne po tokius viražus blaškė.

Na šiai dienai, kaip ir viskas... Pasirūpinau, kad dėl viso pikto būtų išstatyta dviguba sargyba ir nukeliavau į pilį. Na, o ten, vargeli tu mano, kaip sakydavo bobutė, darbelių nors vežimu vežk... Siaubas.

Dar bent kiek tokio tempo ir tuoj pasijusiu kokiu „napoleonu“, kuris tris ar ten penkias valandas temiegojęs vis deklaravo apie amžiną rūpestį tėvynės labui... tai yra imperijos... Europos... Bet tai jo plotai buvo didesni, o ir laiko turėjo visą gyvenimą, o man reikia suktis kaip vijurkui ir po mėnesiuko būti kaip „pimpukui“... Karoliui, pasitempus, žvaliai saliutuoti. Bet manau suspėsiu. Susidorosiu.

Pilyje paliepiau buvusiems belaisviams išsiprausti apsirengti ir pasirūpinau jų valgydinimu ir migiu. Rytoj pagalvosiu kokį darbą galiu jiems patikėti. Su kinu ir lombardais, tai kaip ir aišku, o štai dėl afrikiečių – reikia pagalvoti.

Įsitikinęs, kad procesas pajudėjo, nuėjau su Loganu pavakarieniauti. Visi kiti vyresnieji su manimi prie vieno stalo valgė tik esant progoms ir tik su pakvietimu, o šiaip maitinosi atskirai, už savo stalo. Beje atskirai nuo eilinių. Subordinacija yra subordinacija...

Matilda, pasiteisinusi kažkokiais buitiniais rūpesčiais prie vakarienės neprisijungė, bet žadėjo atbėgti vėliau.

Išsiprausiau ir užsimetęs chalatą vos nusivilkau prie stalo. Pavargau...

Vyriausiasis virtuvės šefas šiandieną pasistengė ir iškepė visą atlantinę lašišą su riešutais, prieskoniais ir žolelėmis. Na ir užkandžių visokių. Daugiausia tai jūros gėrybių ir visokių sūrių. Visą stalą užvertė. Taip  sakant, džiugu, kad rūpinasi tėtušiu-vadu... džiugu. Paėsti tai mėgstu... Nors, tiesą sakant, viduramžiška virtuvė man kelia dvejopus jausmus. Gana daug kulinarinių gaminių, kurių paprasčiausiai neįmanoma valgyti. Ką ten valgyti?!  Tiesiog net nesuderinama su gyvybe! Gal neverta to šlamšto minėti, bet kai kurie pyragai kemšami tokiais įdarais, kad... džiaugsies tik išviete atsipirkęs... Bet kitą vertus, didesnė dalis valgių visai neblogi. Kai kurie, tai tiesiog šedevras. Bet aš jau daug prie ko pripratau.

Atsipjoviau gabalą žuvies ir įsimečiau jį lėkštė. Pabandžiau... ir nesusivaldęs nusiunčiau burnon milžinišką gabalą. Puikumėlis... skanu!

Išgėriau vyno ir paklausiau Tuko:

- Na, pasakok, brolau.

- Kcha-ą?.. – škotas buvo taip įsijautęs į valgymo procesą, kad nuo netikėto klausimo vos žuvimi nepaspringo.

- Kcha-a... – paerzinau. – Kas pas mus ober iždininkas? Tu ar aš? Kaip ten mūsų iždas?

- A... Apie tai, tai visuomet prašom. – Škotas atidžiai viską sukramtė ir, suraukęs kaktą, ėmė lenkti pirštus: - Taigi, kompanijos ižde kiek daugiau nei trys šimtai florinų... tiksliau trys šimtai florinų ir penkiolika patarų. Atlyginimas išmokėtas mėnesiu į priekį. Jūsų skirta pensija taipogi išmokėta... Na, dar statinaitė su guldenais. Ji net neliesta. Kaip liepėte, monsinjore...

- Kiek joje?

- Lygiai du tūkstančiai penki šimtai monetų, - stukteldamas delnu per stalą, džiaugsmingai raportavo škotas. Šį gobšuolį tiesiog perpildė gerosios emocijos kalbant apie tokias sumas.

Neblogai, vienok. Ir nemažai gi. Nors kartu ir mažai, jei, aišku, bandyti realizuoti visas užmančias. Nors velniai ten žino?! Kainose aš ir po šiolei nė velnio nesiorientuoju. O jos gana skirtingos. Netgi tarp gretimų miestų.

- Na, o mano asmeninių?

- šeši šimtai livrų! – išdidžiai išdrožė Tukas. Čia kartu su iš ekonomo atimtomis monetomis.

Tai jau neblogai... Pala!

- Kiek iš vergų pirklio paėmėi?

- Tuuuoj... – Tukas baigė gerti vyną, susigrūdo burnon gabalą žuvies ir čiaumodamas šūktelėjo: - Jošš-tai, dėstyk!

Vienu žodžiui – škotas, blyn, jis ir prie stalo... škotas, blyn...

Iš gretimo kambario atskubėjo Jostas ir ant stalo kraštelio pastatė sunkią skrynutę...

- Tai kieno pareiga? – aš susiraukęs dėbtelėjau į škotą.

- Taigi... monsinjore, mano, - truputį sutriko Tukas. – bet vaikinui praktikos reikia. Kogi aš jį ir skaityt, ir skaičiuoti mokinau?

- Tiek to... – atsainiai mostelėjau. Jėgų piktintis nebuvo. – Sėsk ten, Jostai, vaišinkis ir kalbėk.

Vaikinas patenkintas jam parodyta garbe – o kaipgi(?!), pats senjoras prie stalo valgyti pasikvietė(!) – iš rankovės išsitraukė popiergalį ir pabėrė:

- Reiškiasi, taip... keturios dešimtys stulpelių po dešimt dešimtinių štai tokių monetų... – Vaikinas pašoko ir perdavė man sidabrinį su.

- Tave damuazo Loganas daugiau dešimties skaičiuoti neišmokė? – vartydamas tarp pirštų monetą pasidomėjau.

- Mokino, aišku, bet aš taip skaičiavau , kad būtų patikimiau, - nusilenkė vaikinas. – Taigi, toliau... Ir dvi krūvelės po dešimt štai tokių monetų...

Šį kartą jis man įteikė auksinę monetą su kažkokiu klūpinčiu ir iš Kristaus priiminėjančiu vėliavą vyru.

- Kaip ji vadinasi? – mestelėjau Tukui.

Škotas mestelėjo akį į monetą ir grąžino ją Jostui:

- Cechinas. Venecijos cechinas, monsinjore. Gera moneta (v.p. it Zecchino. Venecijos cechinas - auksinė moneta apie 3,5 gr. 986 prabos aukso. Nuo 1284 iki 1797 m Pradžioje jie buvo vadinami dukatais, bet pradėjus kaldinti sidabrines monetas, auksinės pradėtos vadinti cechinais. Venecijoje kaldino ne tik 1 cechino, bet ir 1/2 bei 1/4 cechino bei 2, 3, 10, 12 ir 100 cechinų monetas).

Jostas žvilgtelėjo į popieriuką ir tęsė:

- Trys stulpeliai po dešimt štai tokių monetų ...

- Tai kiek gi iš viso? – manydamas, kad vaikinas tuoj išbels visą sumą, paskatinančiai šyptelėjau.

- Tiek daug mes dar nesimokėme, monsinjore... – išlemeno.

- Ech, tu, mokslinčiau... – ranka pašiaušiau jo nepaklusnius plaukus ir leidau pavalgyti.

- Sidabro, panašu, kad apie du šimtai livrų, monsinjore. Na ir trisdešimt auksinių cechinų, - suvedė balansą Tukas.

- Brolau, o tu primesk, kiek šebekos krovinys realiai kainuoja?

- Taigi, šitą... tikslių sumų tai aš nežinau, monsijore, - sumurmėjo škotas pilna burna. – Čia ne Burgundija. Bet marods, kad šitiasšytas ekonomą norėjo plikai apskusti. Patš pagalvokitše: uš veršą po keturiš gulldenus! Tai jau šmitas dvidešimt guldenų... na ir krovinyš tempš ne mašiau kap kokius tris šimtus...

- Baik kramtyt.

- ..a monšinjore? – vėl sučiaumojo Tukas ir nutaisęs baisingą veidą besistengiančiam sulaikyti juoką Jostui parodė kumštį

Atsainiai mostelėjau ranka ir patogiai įsitaisęs krėsle, siurbčiodamas vyną pabandžiau susigaudyti savo tolimesniuose veiksmuose.

Trofėjines monetas, tai visai suprantama, kad nusavinsiu. Jas išleisiu dirbtuvių įrengimui. Liejimo dirbtuvės tiesiog būtinos, ginklininkų dirbtuvės, kalvio... ir dar visokios. Vėlgi, antrąjį kaimelį reikės statyti – savo kariaunai, meistrams ir valdytojams. Manau, kad juos apgyvendinti Gutene ir  maišyti su servais visiškai netikslinga. Statusai per daug skirtingi. Jei pinigų neužteks, šimtinę galėsiu paimti iš statinaitės, o likusi dalis bus nejudinamas rezervas. Tai ne mano asmeniniai pinigai, o kompanijos. Tik jos reikmėms ir gali būti išleisti. Nupirkti ginklus ir padoriai bet tik baziniame variante apginkluoti – užteks. O jau jei norėtume su kažkokia pretenzija... papildomų lėšų reikės. Laikui bėgant ir šebeką reikės perstatyti ir įlankoje prieplauką reikės normalią įrengti... Dar, aišku, ką nors prigalvosiu – tai tam statinaitė ir pasitarnaus.

Pilis... Na, jos perstatymui ir įrengimui tai turiu tą šiknių vergų pirklį. Taip sakant, strateginis resursas ir investicija, blyn... Jei aš viską pakankamai gerai supratau, tai tėvas už savo sūnelį, jei derybos tinkama tėkme nueis, man ir antrą pilį pastatys. O gal ir ne tik. Visko gi būna...

Tiek to, užteks pilvą kimšt. Prie durų jau trypčioja. Vyrukai savo visokias idėjas akumuliuoja. Dar perlėkiau akimis stalą ir supratau, kad fiziškai jau daugiau nebetilps. Persiėdžiau... Na ir nebereikia...

Šalia kambariuko, kuris greitosiomis buvo paverstas į darbo kabinetą, grūdosi priartinti žmonės ir kiek nuošaliau – kaimo seniūnas, kuris nepatikliai šnairavo į mano iki dantų ginkluotus galvažudžius.

Iš bendro vaizdelio dar kažkiek išsiskyrė Fiorovantis ir Fenas. Jie buvo pritūpę ir kartu su mano ober-maestro-pabūklininku Pelegrinu kažką svarstė. Architektai jau buvo nusiprausę, apsikirpę, apsiskutę ir dabar puikavosi savo plikomis makaulėmis. Teisingai. Visokių vabzdžių čia mums nereikia.

Nejučia prisiminiau, kaip sutikau Tuką ir kaip jis po to maudėsi upėje, o po to durklu skuto galvą. Dieve, kaip greitais bėga laikas... O dabar pas škotą kaip pas arklį karčiai. Jis, kaip ir aš, pamėgo juos pakaušyje suimti į uodegą. Bet jo plaukai ilgesni, nes aš periodiškai juos kerpu iki pečių, taip, kaip priimta Burgundijos Dvare... Na taip... ale madistas, blyn...

Plaukai, tai, aišku, ataugs, klausimas kas gi bus po jais. Nors panašu, jog pas šituos vyrukas tai jau viskas gerai.

Man įėjus visi pasitempė kaip rikiuotėje ir sustingo laukime – ką gi kapitonas pirmąjį išsikvies ant savo kilimo?

- Maestro Fiorovanti... – mestelėjau praeidamas. – Prašau.

Šeimyniškių pastangomis kambarėlis jau buvo iškuoptas ir daugiau ar mažiau buvo galima jį pradėti vadinti darbo kambariu ar kabinetu. Apstatymas tai aišku buvo varganas, bet stalas su krėslais jau stovėjo. Net kilimą ir porą senovinių gobelenų ant sienų pakabino. Tam kartui tiks, o vėliau aš iš tos pilie Versalį padarysiu... o gal ir dar puikiau...

Pasitaisiau pagalvėlę, kuri gulėjo ant venecijietiško krėslo ir įsitaisiau. Kokias tris valandas, ne mažiau, jame teks praleisti, o subinė tai ne valdiška. Pasėmiau nuo stalo nudrožtą žąsies plunksną ir prisiminęs savo auksaplunksnį parkerį, tyliai atsidusau. Ta-aip... Kaip bebūtų keista, bet štai tokių mažmožių man vis tik trūksta, nors kitokių buitinių nepatogumų lyg ir nejaučiu. Net apsipratau su tuo baisiu ir siaubingai pavojingu skustuvu. Na, bet velniop...

Na ir kur ta kūrybinė asmenybė, po galais?

Pagaliau italų architektas nešinas šūsnimi prirašytų ritinių, šonu įslinko į kabinetą. Jostas jau man buvo spėjęs paskųsti, jog šis iškaulijo vos ne visas mūsų raštvedybos reikmenis, tik aš įsakiau jų negailėti ir duoti tiek kiek reikės.

- Prisėskite, maestro, - mostelėjau ranka į kėdę, - ir pasakokite.

Architektas nusilenkė ir, nepaleisdamas iš rankų savo popierių, prisėdo ant kėdės kraštelio.

- Senjore barone, aš norėčiau jums parodyti šiokius tokius pamąstymus apie pilies įreng...

- Gerai, bet šiek tiek vėliau, maestro... – atsirėmiau alkūnėmis į stalą ir nukreipiau žvilgsnį lombardui į akis. – Pradėsim nuo kitko. Sakykit, kodėl neskubat namo?

- Tai taip matosi, senjore barone? – lombardas liūdnai nusišypsojo. – Nors su jūsų įžvalgumu tai nieko keisto, - dėl visa ko pameilikavo architektas.

- Nematau jokios priežasties liūdėti, maestro. Namai ten, kur jam norisi sugrįžti. Kai tai atsitiko?

- Deja, bet dėl nuo manęs nepriklausančių priežasčių, grįžimas į Genują man mirtinai pavojingas... – Lombardas automatiškai pervedė delnu per plikę ir susikūprino. – Ta liūdna istorija su padirbtomis monetomis iš manęs atėmė viską: gerą vardą, vietą ložėje ir net meilę...

Italas palydėjo savo kalbą gausingais atodūsiais ir papasakojo kaip jis su savo garsiuoju dėde Aristoteliu Fiorovančiu ėmėsi vyskupo Donatelo Sforcato užsakymo – monetų kalyklos preso tobulinimo. Darbo metu papuolė į nemalonę ir buvo apkaltinti neteisėtu monetų kalimu ir papuolė į kaliūzę.

Kiek supratau, tai nusikaltimas kaip toks lyg realiai ir buvo, tik jo apimtys gerokai mažesnės nei buvo įrašyta kaltinimuose. Na ir, aišku, viskas įvyko dėl moters. Dėl meilės. Bent jau Pjetras užkibo ant šio kabliuko, o Aristotelio, kuris dabar Maskvoje statė cerkves ir patrankų liejyklas, motyvas buvo gana aiškus – turtas. Tačiau lombardas apie savo dėdę pasakė tik kelis skubius žodžius ir tik tiek kiek reikėjo nušviesti jo pačio bėdai. Na ir gerai, nerūpi man tas Aristotelis... Štai taip.

Taigi. Kažkokia ten Bjanka Spaleti, dama iš miesčionių vidutiniokų taip užsuko galvą Pjetro, jog šis sušnabždėjęs su savo giminaičiu kelis kartus panaudojo beveik baigtą presą... Bet viskas nubėgo ne ta linkme. Pasirodė, jog ta pati Bjanka turėjo gana intymius ryšius su pačiu vyskupu ir abu garbūs meistrai atsidūrė tamsiojoje. Skandalą pavyko užgniaužti – ložė padėjo, bet abiems nevykėliams teko bėgti. Vyskupas paskelbė, kad savo konkurentą ir jo dėdę sudegis ant laužo, kaip nusususius eretikus jei nors viena koja šie peržengs Italijos sieną. N, jie ir išsilakstė... Aristotelis į Maskoviją, jis jau tuo momentu turėjo Jono III kvietimą, o Pjetro išdūmė į Maltą. Ten jis išjudėjo su visa savo brigada, kuri taipogi buvo ne šventuoliška. Pasirodo, kad jo brigada, kol jis sėdėjo gerokai prisidirbo – prisigėrę kažką ne tai papjovė, ne tai žvėriškai prikūlė.

- Gana įdomu... – pasistengiau nuslėpti savo šypseną.

- Ir visiškai liūdna, senjore barone... – pridūrė architektas ir nutaisė kankinio veidelį.

Va-va... kažkaip jau tai susiklostė, kad vyriškoji giminė visada kenčia nuo savo aistros. Ir penkioliktame šimtmetyje ir dvidešimt pirmame... Kenčia ir vis tiek į tą pačią kilpą lenda. Paguoda tik, kad tai kartu ir įkvėpimas, ir malonumas, ir maldos objektas. Ir matyt taip bus visada. Jei, aišku, kai kurios tendencijos nepadės riebaus taško. Na bet man dar neteks išgyvent iki tos sadomijos apokalipsės... Na ir puiku...

- Maestro Fiorovanti, aš išsklaidysiu jūsų liūdesį. Aš jums duosiu darbą, pinigus, garbę ir jūs patys nepastebėsite, kaip greta jūsų atsiras ir meilė, ir aistra. Tikrai neverta liūdėti dėl tokių menkniekių. Beje, galiu jus paguosti, kad ir su jūsų dėde Aristoteliu viskas tvarkoje. Jis dabar Maskovijos caro malonėje ir darbuojasi prie savo projektų.

- Bet iš kur?! – lombardas išvertė savo ryškias ir nustebusias akis.

Velnias... vėl per daug pliurptelėjau...

- Aš... aš savo klajonėse buvau sutikęs princą Joną Maskovietį, pasiuntinį. Jis man prie vyno taurelės ir papasakojo savo šalies naujienas. Bet jau gana... – paskubėjau nutraukti ne ta linkme nuriedėjusią kalbą. – siūlau susitelkti einamiems darbams.

- Taip-taip... – Lombardas skubiai išdėliojo savo lapus ant stalo. – Aš labai džiaugiuosi, kad su mano dėde viskas tvarkoje. Štai žiūrėkite, senjore barone. Tai bandomasis pažintinis jūsų pilies eskizas po jos perstatymo...

- Svarbiausia, kad be pagreičio... – sumurmėjau žiūrėdamas į eskizą.

- Atleiskite, senjore barone?..

- Nekreipkite dėmesio. Geriau paaiškinkite kas čia?

Po valandos mano galva „nučiuožė“ ir jau nebegalėjo suvokti galybė viduramžiškų fortifikacijos ir archtektūros terminų ir žargono. Tačiau pajutau pagarbą šiam lombardui ir visai inžinerijai.

- Įspūdinga, maestro, įspūdinga... – Atstūmiau brėžinius nuo savęs. O ką galite pasakyti apie maestro Feną? Kai jam su jūsų mokslu?

- O-o-o!.. – karštai sušuko italas. – Jis man neįkainuojamai pagelbėjo. Ypač planavime. Jis didis meistras medinėse konstrukcijose ir aš nusprendžiau, kad viskas, kas bus susiję su medžiu – užsiiminės jisai. Maestro Feno šalyje akmuo deramai nenaudojamas ir tai atsiliepia jo meistriškumui. Vėlgi, jis apsiėmė padaryti stogų dangas...

- Žodžiu, aš supratau, kad jūs sutariate, - pertraukiau žavesio kupinų žodžių srautą. – Tada štai koks klausimas: ar jums pažystami liejimo darbai?

- Aš inžinierius, senjore barone! – Italas užversdamas aukštyn savo romanišką nosį ir į priekį atkišdamas savo įspūdingą smakrą, išdidžiai ir teatrališkai atmetė galvą atgal. – Aš liejau varpus, aš liejau bombardas, aš liejau... taigi galite paklausti ir maestro Pelegrino – jis girdėjo apie mano darbus... Aš moku...

- Puiku. – Matydamas lombardo savimylišką ir pompastišką veido išraišką, vos nenusikvatojau. – tikiu, tikiu... Tada jums dar reikės suprojektuoti liejyklos dirbtuves. Bet tai vėliau. Man reikalingas visų reikiamų medžiagų ir specialistų, kuriuos reikės samdyti – sąrašas. Ir tai jau rytojaus vakarui.

- Kaip įsakysite, senjore barone. Bet man atrodo, kad akmens jums pirkti nereikės, o reikės gerų akmentašių. Visai netoli yra užmesta akmens skaldykla. Akmenys šiai piliai statyti kaip tik iš jos...

- Tai džiugina... – teko vėl nutraukti italą. – Beje, o apie jūsų paslaugų apmokėjimą jūs pagalvojote?

- Taip, senjore barone, - nusilenkė inžinierius, kaip žmogus žinantis savo vertę. – Aš iš jūsų pinigų neimsiu, senjore barone. Mano darbas, tai padėka už mano išgelbėjimą. Man užteks kasmėnesinio kuklaus atlygio ir valgydinimo. Mano žmonės nusprendė taip pat.

- Gerai, maestro. Padarysim taip... Jūs skiriamas į ober-leitananto-inžinieriaus pareigas, kurio atlyginimas dešimt livrų per mėnesį su pakankamu išlaikymu. Jūsų žmonių atlygis tokiu atveju bus po livrą per mėnesį. Taip bus gerai?

Lombardo veidą nušvietė pasitenkinimas ir jis vietoj atsakymo žemai nusilenkė.

- Štai ir puiku... – Eilinį kartą supratau, jog eilinį kartą gerokai permokėjau. Bet, tiesą pasakius – dėl to nė kiek nenusiminiau: jei lombardas įvykdys viską, ką suplanavo, tai jis tų pinigų bus tikrai vertas.

- Jūs laisvas, maestro. Ir pakvieskite maestro Feną. – Teko kuo greičiau su jį išsiųsti, o tai jei aš kiekvienam skirsiu tiek laiko, tai būsiu laisvas tik ryte. Ir tai dar kažin...

Visų problemų iš karto neišspręsi, todėl lankytojų laiką reikės griežtai limituoti. Manęs Matilda jau lovoje laukia, ir mano norai kyla... o reikia dar čia reikalus tvarkyti... Bet nieko nepadarysi.

- Pone! – į kabinetą įsliūkino kinas ir iš karto kritęs ant kelių įrėmė dešinės rankos kumštį į kairės rankos delną ir nulenkė galvą.

- Stokite, maestro Fenai. Ir sutarkime, kad daugiau taip nedarysite. Jūs laisvas žmogus ir jums užtenka tik nusilenkti. Ir tik tam tikromis progomis yra būtina priklaupti ant vieno kelio.

- Kaip įsakysite, pone! – Meistras vikriai pakilo.

- Taip. Taip geriau. Sėskit. Kai įsikūrėte meistre Fenai?

- Labai gerai, pone... – Kinas vėl pagarbiai nulenkė galvą. –Mums su maestro Pjetro išskyrė didelę palapinę ir mes viskuo patenkinti.

- Jums mūsų valgis tinkamas?

Kinas vos regimai šyptelėjo ir trumpai atsakė:

- Viskas kas būtina yra. Po vergiško srėbalo tai tiesiog Dievų valgiai. Nors šiek tiek ilgiuosi man įprastų valgių.

- Man pranešė, kad jus rado uždarytą mažame šebekos sandėliuke. Kodėl jūsų nebuvo su kitais?

- Aš parodžiau nepaklusnumą, pone, - visai nesutrikęs atsakė Fenas. – Tai gana ilga istorija ir aš nesu tikras, jog galiu įkyrauti ponui ją pasakodamas...

- Maestro Fenai, manau, kad verta papasakoti savo istoriją. Man labai įdomu, kaip jūs atsidūrėte vergijoje. Ir dar visai kitoje pasaulio pusėje. – Nugėriau sidro ir reikliai pasižiūrėjau kinui į akis. – Noriu žinoti jūsų istoriją. O kai aš ko nors noriu, ta esu įpratęs gauti. Pradėkite nuo pat pradžių.

 

2016-08-26