"Armanjako šalis. Rutjeras". VI skyrius. Armanjakas - 2. 2016-08-08

VI skyrius

- Šunsnukis... Schweinwhund... Verfluchter... Sukaposiu!.. – pykčio apimtas tvojau ekonomui per ausį ir įsakiau mosarabų seržantui: - Almeida, įsakyk jį numesti nuo uolos į jūrą.

Pasivaikščiojau po pilį ir, apimtas nusivylimo ir ilgesio, dairiausi į griuvenas ir netvarką.

Po velnių... su tokiu akiplėšiškumu aš dar nebuvau susdūręs. Ne... Na juk tai visiškai nė į jokius vartus netelpa... Nuplaksiu... visus iškarsiu...

Seržantas visiškai nesutrikęs perdavė įsakymą. Du arkebūzininkai stuktelėjo valdytojui per galvą, kilstelėjo už pažastų ir nutempė link skylės sienoje – artimiausio kelio prie jūros.

Pilies tarnai, kurie buvo suklupdyti kieme, užkaukė, o kunigaikščio heroldas Ambruazas de Aršambo pritariamai linktelėjo:

- Barone, aš matau, kad jūs čia puikiai susitvarkysite. Gal būtumėte toks geras ir su manimi pasiųstumėte dešimtį žmonių? Aš su Florianu ir Žiuliu apsilankysime likusiuose jūsų baronijos lenuose. Reikia išsiaiškinti šiokius tokius niuansus dėl mokesčių.

- Žinoma, jūsų mylista. Bet gal geriau tai bus padaryti kartu su manimi? Kartu ir mane pristatysite kaip šių lenų senjorą, ir omažą paliudysite.

- Taip... – heroldas pasikasė šerius ant žando. – Taip, taip be abejonės bus teisingiau., bet tada aš šiek trumpam jus paliksiu... pavargau... chm... paskutinė kelio atkarpa buvo itin sunki.

- Mano raktininkė Matilda bokšte periminėja turtą. Pasakykite jai, kad aš paliepiau išskirti jums su jūsų persevanu ir auditoriumi kambarius. Kartu, jei galite, patikrinkite ir pilies vyno požemius. Ten, atrodo, yra ir kelios statinaitės vyno.

- Žinoma, barone. Būtinai... – Heroldas, pasirėmęs į savo pagalbininką, svyruodamas nuklibeno donžono pusėn.

Paskui juos kliuvinėdamas nuslinko Žiulis Remanas – kunigaikščio auditorius ir heroldo sugėrovas.

Žiūrėdamas pavyjimui į neišskiriamą trijulę, nevalingai šyptelėjau. Ambruazas pragėrė visą kelią link šios sušvilptos baronijos. Net negaliu atsiminti ar šią trijulę mačiau kada blaivą. Na ir tegu... šie žmogiukai man dabar, kaip viduramžiškos biurokratijos žinovai – labai naudingi...

- Pone! Ponas barone!.. Nereikia! Aš viską pasakysiu... viską atiduosiu! – Kastelianas tabalavo mosarabų rankose ir stengėsi kojomis stabdyti procesiją.

- Tempkit jį čionai, - sukomandavau. Atsisėdau į kelioninį krėslą, kurį rūpestingai pastatė Jostas,  ir nutaisiau teisingo, bet griežto šeiminko povyzą..

O ką?.. Aš toks ir esu. Tik šiek tiek pavargau. Net negalvojau, kad ši kelionė ir teisių į baroniją perėmimas sukels šitiek rūpesčių...

Žinią apie kompanijos pertvarkymą į leibgvardijos kuopą, netikėtai net man pačiam, kariai priėmė geranoriškai. Ir net vienbalsiai. Bet iš esmės tai buvo tik iškabos, kuri davė papildomos naudos ir pajamų, pakeitimas, nes viduje mes vis vien likome rutjerais.

Man, kaip kuopos vadui – kondjukto, priklausė šimtų livrų atlyginimas ir trisdešimt livrų per pusmetį maistpinigių, trisdešimt livrų arkliams, na ir... dar šis bei tas. Tukas, mano leitenantas, gavo penkiasdešimt livrų. Seržantai – po dvidešimt. Ir visa tai šalia to, kad visa ekipiruotė ėjo iš kunigaikščio iždo arba ją galėjai pakeisti į piniginę kompensaciją. Visai rimti argumentai palankiam sprendimui.Ir šį sprendimą mano žmonės priėmė. Nors po paskutinių įvykių, tai žmonių tiek ten ir teliko – sauja.

Mosarabai, tai mano asmeniniai samdiniai. Jais abejoti net nereikėjo. Kur aš, ten ir jie. Tukas su maestro Rafaeliu – taipogi. Gydytojas, šundaktaris kapelanas ir kalvis su pagalbininkais, taip pat pilnai mano žmonės. Matilda pasidarbavo markitančių aplinkoje ir jos taip pat vienbalsiai priėmė naują tvarką, o tuo pačiu paveikė ir vyrus iš mano arbaletininkų, kuriuos lydėjo žygyje.

Likimo valiai, kaip buvo įprasta, aš sužeistų ir sužalotų nepalikau. Šiuo atveju mūsų statute buvo labai aiškios nuorodos, kad jiems priklausė mėnesio atlyginimo dydžio išeitinės – ir viso geriausio. Aš visus juos pasiėmiau į savo baroniją. Jie dabar visa širdimi buvo man atsidavę – tik kad man nesimeldė. O gal ir meldėsi... Tiesa, aš dar ne visai aiškiai žinojau, ką su jais reikės daryti, bet manau jog tai neužtruks – būtinai sugalvosiu.

Žodžiu, po dienos nuo mano atostogų pradžios, būrys, kuriame buvo trisdešimt mosarabų, trisdešimt flamandų-arbaletininkų, du pikinieriai ir palyda iš keturiasdešimt penkių nerikiuotinų įvairių lyčių ir tautybių galvų bei šeši įkinkyti pabūklai – pajudėjo link Brabanto. Tris savaites keliavome. Visai neblogai. Beveik be nuotykių – be jų niekaip: vis tik viduramžiški keliai. Štai šiandien ir pribuvom.

Pasirašyta taikos sutartis tarp Burgundijos ir Šventosios Romos imperijos visai nereiškė pilnos taikos. Šalį užtvindė samdinių gaujos, kurios likusios be priežiūros ir sutarčių, nevengė paplėšikauti. Kartu ir reguliarieji abiejų armijų pulkai nesigėdijo pakeliui į namus papildyti savo kapšų. O ir vienus ir kitus, be jokios baimės ar sąžinės graužaties medžiojo vietiniai gyventojai – gana aršios ir žiaurios išgamos, kurios nė kiek nepriminė savo dvidešimt pirmo amžiaus palikuonių. Taip, kad kelionė buvo „linksma“.

Pradžioje netikėtai „užsirovėme“ ant puseskadronio raitų vokiečių šarvuočių, kuriems komandavo rotmistras (v.p. vok. Rittmeister iš ritt – raitelis, meister – viršininkas; raitelių vadas. Vyresnysis raitelių karininkas. Komandavo vėliavai, o vėliau - eskadrono vadas) fraicheris (v.p.: Freiherr – laisvas ponas. Kreipinys – „baronas“ ir iki 1919 m. barono titulo sininimas) Kurtas von Švainebergas, kurie baigė plėšti pakelės kaimą. Tarp kitko, savus gi tautiečius. Pasirodė, kad šis puseskadronis tai dezertyrai, kurie paliko savo imperatorių dar pačioje Noiso mūšio pradžioje. Gal tai ir suprantama. Imperija, pagal Burgunijos ir Prancūzijos ordonansinių kuopų pavyzdį, dar tik pradėjo formuoti savo reguliariąją armiją ir jos pagrindą sudarė dvarininkų ir miestiečių šauktiniai. O šie „piliečiai“ visada daugiau plėšikavo, nei kariavo.

Tai štai. Šie „degradai“ išpjovė visą kaimą (liko gyvos tik dvi penkiolikmetės mergelikės, kurios laiku spėjo pasislėpti pogrindyje) ir, su vokišku pedantizmu, kartu su atsargomis iššlavė viską kas bent kiek buvo vertingesnio.

Vokiečių šarvuočius pastebėjome, kai jie jau baiginėjau savo grobį krauti į vežimus. Kitu metu gal ir pagalvočiau ar su tokiais prasidėti – vis tik apie šešiasdešimt puikiai ginkluotų raitų snukių, tačiau kito kelio nebuvo. Apeiti kaimo negalėjome, o ir jie jau mus pastebėjo.

Kovos kaip tokios – nebuvo. Vokiečiai tiesiog puolė į ataką. Viena vertus – teisingai. Geras manevras. Ištįsusi pėsčiųjų priešų gurguolė – riebus kąsnelis. Ypač gerai ginkluotai kavalerijai. Bet tai buvo ne jų nosims. Visiškai.

Mosarabai ir arbaletininkai juos suklojo dar tik besiartinant. Mus per dūmų uždangą pasiekė tik pats freicheris, kuris čia ir šleptelėjo nuo savo žirgo. Tukas jį numušė įsodindamas strėlę į didžiojo bacineto antveidį. Šveinebergas, beje, liko gyvas. Bet ne ilgam. Ištardėm, apklausėm, sužinojom apie tolimesnį kelią ir pakorėm ant artimiausio medžio. Visiškai bukas rotmistras. Taip jam ir reikia.

Grobis mums liko visai neblogas. Septyni vežimai su atsargomis ir net trys dešimtys gerų žirgų su visais pakinktais, šarvais ir imperijos kavaleristų ginklais. Na ir pinigų radome. Neblogai pasipelnėm.

Na, o per stebuklą išgyvenusias mergas aš pasiėmiau su savimi. Joms vis tiek nebuvo kur dėtis, o Matilda joms darbo tikrai suras.

Antrą kartą, beveik prie Flandrijos sienos mus puolė šveicarų samdiniai. Iš miško apšaudė arbaletų strėlėmis, o po to, kaukdami kaip vilkai ir mojuodami alebardomis puolė. Deja, bet taip gražiai, kaip prieš tai buvo su vokiečiais, neišėjo. Prakeikti šūdžiai buvo aršūs, užsispyrę šikniai, ir anapilin su savimi pasiėmė net keturis mano arbaletininkus. Vieną mosarabą ir tris kutilje. Dar dešimtį sužeidė, bet ačiū Dievui, nepavojingai. O iš viso jų buvo tik trys dešimtys – dvigubai mažiau nei mūsų. O iš grobio liko tik jų ginklai: dešimt arbaletų, kapelinos, puskirasės, didelis kiekis alebardų ir palašų. Tiesa, visi ginklai buvo puikios kokybės, bet mano žmonių jie iš anapus negražins.

Pasiekus Flandriją, netikėtai pavyko papildyti savo gaują. Pasamdžiau penkiolika arbaletininkų, daugiau nepavyko...

- ...pone! Prisiekiu Šventa Mergele, Dievo Motina... Ne sąmoningai, be piktų kėslų! – valdytojo šauksmas gražino mane iš prisiminimų.

- Kalbėk.

- Viską pasakysiu... Viską, ponas barone!!!

- Trinktelkit jam, kad užsičiauptų.

Mosarabų dešimtininkas, tingiai bet stipriai mostelėjo ekonomui į paširdžius.

Kol storilis raitėsi ant žemės ir burna gaudė orą, pabandžiau jam pajusti nors kokią užuojautą… Ne… Nėra. Nė kruopelytės. O kodėl, tiesą sakant, šiam vagiui turėčiau jausti nors kokią užuojautą? Nesirūpino baronija, prisidėjo prie jos griuvimo ir dar pats, šunsnukis, bedieviškai vogė.

Baronija... belikęs tik pavadinimas. Kai aš šiaip ne taip suradęs laiko perskaičiau dovanojimo raštą, tai pradžioje visai nenusiminiau. Popieriuje viskas atrodė ganėtinai neblogai.

Baronija buvo išsidriekusi pajūrio aukštumoje, kuri buvo toliausiai nutolusiai Brabanto provincijoje, kuri vingiuotu liežuviu buvo įsiklynijusi tarp Flandijos ir Šiaurės jūros šalia Šeldės žiočių (v.p.: ol. - Schelde, lot.: - Scaldis). Mano baronija buvo gerokai arčiau flandrijos Gento (v.p.: ol. Gent, pranc. Gand)

ir Briugės (v.p.: ol. Brugge, pranc. Bruges),

nei Brabanto Antverpeno (v.p. ol. Antwerpe, pranc. Anvers, flaman. Antwerpn)

ir Briuselis.

Pačios žemės tai ne itin daug: apie dešimt lygų pakrantės ir tiek pat į sausumą. Tai grynai mano žemės. Tačiau baronijai priklausė ir dviejų mano busimų vasalų valdos. Vienas buvo kažkoks junkeris van Breskensas, o kitas – junkeris Grudė (v.p.: junkeris – vokiškos kilmės žodis nuo „Junger Herr“ – jaunas ponas. Tai turintys atlikinėti karo prievolę laisvieji ponai, dvarininkai. Vėliau junkeriais pradėta vadinti nuskurdusius ponus, kurie buvo priversti gyventi tik iš karinės tarnybos, o dar vėliau tai karo mokyklų kursantai, o Prūsijoje taip pradėti vadinti kilmingųjų elitui priklausantys didikai). Kitaip tariant, tai paprasčiausi ginklanešiai – eskudero, kurie dar neturėjo pareigų. Šiuose kraštuose, tai pats žemiausias kilmingųjų sluoksnis. Jų žemės išėjimo į jūrą neturėjo ir buvo vos ne mikroskopinės: abu kartu sudėjus – pusė manosios.

Didesnioji žemės dalis sėjai netiko – akmeninga, nors arčiau pajūrio šiek tiek derlingų sklypų buvo.

Na, dar per baroniją tekėjo upelis su elegantišku pavadinimu – Rupelis (v.p. ol. Rupel) – vienas iš Šeldė intakų. Nors gal ne upeliukas, o tikra upė. Deja netinkama laivybai. Vyliausi, kad bent jau joje veisiasi man taip patinkantys unguriai.

Buvo dar ir simpatiška ąžuolų, bukų ir lazdynų giraitė.

Peizažas, šiaip, man realiai patiko. Žolė, su uolėtomis salomis, iki juosmens, daugybė mažyčių upokšnių ir nedidelių miškelių. Štai ir viskas...

Nors ne, ne viskas. Apie kaimelį pamiršau. Guteno kaimas buvo netoli pilies. Apie šimtas sodžių. O štai kiek žmonių juose gyvena – kol kas neturiu net menkiausios nuovokos. Rytoj priiminėsiu servų priesaikas, tai kartu ir suskaičiuosiu.

Na ir pati pilis. Popieriuje tai ji atrodo gražiai. Sprendžiant iš pridėto piešinuko - net solidžiai. Ji buvo iškilusi ant aukštumos prie jūros kranto, šalia jūros skalaujamo skardžio. Šalia nedidelė laivybai tinkanti įlanka, kuri slėpėsi tarp uolų. Pilis buvo iš didžiulio donžono ir keturių tvirtovės sienų bokštų ir viso kito, kas privalomai turi būti pilyje. Gersa, pakeliamas tiltas, griovys ir taip toliau... Žodžiu, ant popieriaus – pilnas puikumėlis.

Bet tai ant popieriaus...

Dar neišdilo įspūdis, kai pamačiau pilį „a la naturel“. Viskas nukrito žemiau nulio. Jokio noro nebeliko iš vis ką nors daryti. Nuliūdau ir mintyse Karoliui pasiunčiau daugiapakopius keiksmus, kokius tik žinojau. Ir dar keletą dėl bendro kiekio pats sugalvojau...

Pilis, blyn...

Na, donžonas ir bokštai lyg ir yra. Na ir dydžiai visai ne menki. Bet visa ši pilis neįsivaizduojamai sena! Apskurusi iki visiškos klaikybės...

- Pone, aš viską parodysiu! – eilinį kartą užkaukė valdytojas ir vėl užsičiaupė gavęs antausį.

Jaudinasi, šunsnukis, dėl savo gyvybės. Ir teisingai jaudinasi. Už tai, kad iki tokios būklės nuvarė mano turtą – užmušti maža. Ant kuolo pasodinti, ar ką?

Siena iš jūros pusės skilo ir vietomis apibyrėjo. Medinės galerijos ir mašikulos supuvo ir taip pat nukrito – jų paprasčiausiai neliko. Grandinės, kurios laikė hersą, perrūdijo, o pati hersa taip ir liko kyboti pusiau atidaryta. Ant arklio tik susilenkus prajoti galima. Pilies vartai sueižėju ir suskeldėjo.  Perdanga bokštuose suplėko ir papuvo, tad dabar ten vaikščioti galima tik rizikuojant gyvybe...

Blyn, visą tą gadynę galima vardyti nesustojant iki pat vakaro... O šio išgamos namas kaime – akmeninis, puikus ir net klotas brangiomis čerpėmis, kurios aiškiai buvo nuimtos nuo bokšto stogo. Beje, pats kaimas atsirodė visai gyvybingas ir toli gražu ne skurstantis. O šią šiukšlę vežioja dviejų gerų arkliokų kinkinys, o servai jam ranką bučiuoja – kaip ponui... O jis, šunėkas – mano vergas!

Pakarsiu, šunsnukį!

O kunigaikščio paskirtą mano baronijos valdytoją surasiu ir ketvirčiuosiu! Tas niekšas sėdi Antverpene ir jo globon priskirtose žemėse nosies nerodo. Tik iš šio gyvulio dovanėles ima.

Aš, tiesą sakant, labai kažkur giliai taip ir likau tolerantišku ir šiuolaikišku, ir net vietomis demokratišku žmogumi, bet tuos abu niekšus ketvirčiuoti noriu. Pilies atstatymui išlaidos bus tiesiog milžiniškos...

- Kuo tu vardu, verge?

Ekonomas bumbtelėjo kakta į žemę ir sububnijo:

- Michaelis, pone. Michaelis, jūsų mylista...

- Vagie, pasakok...

- Tai ne aš, jūsų mylista... – ekonomas gailiai užkaukė.

- O kas?

- Ponas Jupas Ribekas. Jis! Apskrities vyresnysis. Jo žinioje ši žemė. Jis vertė! Jis sakė... jis sakė jog padarys taip, kad žemės liks senešalio valdžioje, o šis užmerks akis į visas gadynes už nedidelį užmokestį. Jū-ū-ūsų my-y-ylysta, pasi-i-i-gailėkit... – vėl užkaukė šunsnukis ir man mostelėjus vėl gavo snukin.

- Ką tu norėjai man parodyti?

- Aš parodysiu, aš parodysiu... Plėšikai, jie, oj kokie plėšikai... – ekonomas greit dėliodamas savo trumpas kojytes pradėjo link manęs ropoti, bet gavęs per pakaušį buku pusietės kotu susmigo veidu į žemę.

- Kas plėšikai?

- Tilis Verenvenas ir jo pramuštgalviai! Per jėgą dalį grobio įgrūdo ir privertė Antverpene žydams pardavinėti prisiplėštą turtą... Oj, kokie jie plėšikai...

- Kiek jų?

- Trisdešimt galvų buvo, trisdešimt... – paslaugiai skundė ekonomas. – O grįžo dvidešimt septyni. Trys kažkur prapuolė. Dalinas Gordenas, Raimonas Breksas ir Raimonas...

- Kol kas užtilk, - nebaigęs klausyti įsakiau ir pasisukau į Tuką. – Liepk visai kompanijai kurdintis šalia pilies. Priešais vartus. Statykite palapines, užkardas ir ežius. Lauko stovyklą kaip priklauso, bet be griovių. Visiems arbaletininkams ir arkebūzininkams būti pilnoje parengtyje. Matilda tegu tęsia surašymą, o ekonomu skiriu Peterį. Jis jau vaikščioti gali, tegu įsijungia. Tegu sau į pagalbininkus ką nors iš invalidų pasiima. O mes apsilankysim pas plėšikus.

- Čia tai man patinka, monsinjore! – pradžiugęs Tukas nulėkė kaip vijurkas.

- Kur jie? – pasidomėjau buvusio ekonomo.

- Taigi įlankoje jų hukeris (v.p. ol. Hoeker, dvistiebis laivas, plačia nosimi ir apvaliu laivagaliu – buvo statomi nuo XIII iki XV a. kaip žvejybiniai laivai, o vėliau perimė šiaurės jūrų valstybių kariniai laivynai. Dažnai, tam, kad atskirti jų nepriklausomybę kariniam laivynui, pridėdavo “fish”)

ir ten pat iškraunama šebeka (v.p.:vok.  Sсhеbесkе, pranc. chebec – greitaeigis laivelis/valtis, kuris gali eiti tiek su burėmis – Viduržemio jūroje buvo keliamos lotyniškos burės, tiek irklais. Tarpinis variantas tarp galeros ir karavelės).

Tai ta, kurią jie su savimi atvarė. Aš parodysiu, kaip paslapčia galima prieiti. Ką tik iš savo plėšikiško žygio grįžo. Šebekoj gėrio pilna, kad nesuskaičiuosi... – Michaelis paplekšnojo liežuviu per gomurį ir, pamatęs kaip arkebūzininkas kilstelėjo pusietės kotą, iš karto prisidengė galvą rankomis.

- Riškite jį...

Štai šis momentas tai man labai įdomus...

Jei yra laivas, tai plėšikai  - patys tikriausi piratai. Tai ko čia stebėtis kaimo gerbūviu? Pirato amatas visada buvo pelningas. Labai įdomios mintys pradėjo galvon lysti... Na, pažiūrėsim.

Iki įlankos tik koks pusvalandis kelio. Ekonomas parodė takelį ir mes paslapčiomis juo nupėdinome. Sargybinis buvo tik vienas – deja gyvo paimti nepavyko, bet ir paskelbti pavojų jis nespėjo. Pora paleistų strėlių perkirtusios kaklą užgniaužė riksmą, o kitos perkirto krūtinę. Vis tik mano arbaletininkai – savo amato meistrai. Aišku gaila vaikino, vis tik - mano nuosavybė. Galėjo ir naudą atnešti, o taip prapuolė kažkaip visai be jokio reikalo.

Įlanka buvo nedidelė, bet ją uolos slėpė ir nuo vėtrų ir nuo smalsių akių. Iš jūros pusės, ko gero, jos visai nesimatė. Pasislėpusi, rami ir netgi graži vieta.

Kaip ekonomas ir kalbėjo, įlankoje prie krantinės stovėjo šebeka, o greta – hukeris. Tai toks nedidelis dvistiebis laivelis. Mažesnis net už šebeką. Net neįsivaizduoju, kaip piratai galėjo su juo paimti šebeką. Ne kitaip, kaip naktį reide prigavo. Bet tai dar sužinosiu. Kiek vėliau. Iš pačių plėšikų.

Iš šebekos į didelį tvartą nešiojo kažkokius ryšulius ir dėžes. Žmonių, kartu su nešikais, visai nedaug. Gal kokie dvidešimt penki. Visi, kaip vienas – kresni, neaukšti, barzdoti ir ant grandijų užsimetę apsiaustus su gaubtuvais. Iš ginklų turėjo tik trumpus, plačius palašus, ilgus durklus ir kelis arbaletus.

- Kaip juos čiupsim, monsinjore? – pasidomėjo škotas. Jo akyse jau blizgėjo azartas. – Galima ir iš čia juos visus peršaudyti.

- Kam juos šaudyti? Galvok, ką šneki. Gal tavo galva molinė? Kam man reiki pastipusių servų? – prigesinau škoto entuziazmą. – Stebiuosi aš kartais tavimi, Viljamai. Vis tau žudyti... Mokinkis plačiai mąstyti.

- O kaip, monsinjore? – kiek užsigavo mano ištikimasis eskudero.

- Visus imti gyvus. Bet jei priešinsis – kirskit. Nusileisim pėsčiomis. Komanduok... – nusiėmiau nuo balno cišagą (v.p.: vok. Zischagge. Šalmas. Europietiška rytietiško šišako atmaina. Tačiau minėtame laikotarpyje jie dar dažniau buvo atvežami iš rytų. Pvz. vėlesniuose perioduose sparnuotieji LDK husarai būtent tokius nešiojo), užsidėjau ant galvos ir nuleidau antnosį. Šiandien buvau nusprendęs nesidėti sunkių gotiškų šarvų. Jis jau man buvo įgrisęs kelionės metu. Buvau užsidėjęs jušmaną. Tą patį, kurį paveldėjau iš žydo juvelyro sūnėno. Lengvesnis ir, tiesą sakant, patogesnis. Patikrinau, truktelėjau talvarą – patikrinau, kaip traukiasi iš makštų, ir įsakiau:

- Pirmyn...

Plėšikus pavyko pričiupti netikėtai. Įlėkėme ant krantinės šaukdami ir rėkdami kaip uraganas ir niekas nesuspėjo pasipriešinti. O gal nepanorėjo. Turėjo suprasti, jog šis beprasmis užsiėmimas tik nuves į kapus. O gali būti, kad mirtis bus ir toli gražu – nepaprasta, o ilga. Nuo pasipriešinimo atgrasė ir ant uolų išdygę arbaletininkai.

Piratus greit nuginklavom, supančiojom rankas, o dėl tvarkos dar apdovanoję niuksais, čia pat, prieplaukoje, ir suguldėme. Iš viso buvo dvidešimt keturi.

- Kas vyriausias? – mandagiai paklausiau.

Niekas neatsakė. Visi tik šnairavo mėtydami žvilgsnius lyg būtų kokį nekrikštą pamatę. Oj, kaip negerai...

- aš baronas Žanas van Gutenas. Jūsų senjoras, - kalbėjau vaikštinėdamas prieplauka. O jūs mano servai, tai yra vergai. Aš turiu teisę vykdyti teismą ir nulemti jūsų likimus...

Galiu, aišku... Bet štai visai neišmanau, ką man čia su jais daryti? Galima surengti parodomąją bausmę, kad visi bijotų ir drebėtų. Tiesą sakant reikėtų... Bet aš – jų šeimininkas ir turiu mąstyti  kaip šeimininkas. Nors gal keistai skambą? Bet nieko jau čia keisto – aš jau seniai susigyvenau su viduramžių pono vaidmeniu. Jau neatskirsi ir iš arti, net per padidinamąjį stiklą gali žiūrėti. Bet, kita vertus, vergų ponu dar nebuvau. Štai čia ir keistos savijautos šaknys. Lyg galiu ir bausti ir dovanoti, bet ne viskas taip vienareikšmiška. Tikram šeimininkui pirmiausia turėtų rūpėti pajamos, o ne bausmės ir malonės. Ir ne vienkartinės, o pastovios.

Na ir dar niuansas. Čia Flandrija. Žmonės čia išdidūs ir ganėtinai laisvamaniai. Perlenksi lazdą ir liksi iš vis be servų: pabėgs į didelius miestus ir viskas. Metai ir viena diena, ir viskas – smirdantis miesto oras juos padarys laisvais piliečiais. O visi tie miestai nuo manęs gana arti...

- Kas iš jūsų Tilis Verenvenas? – dar kartą pasivaikščiojau prieplauka ir atsistojau priešais patį stambiausią barzdotį. – Tu?

- Aš... – tyliai atsakė vyrukas ir kažkodėl užmerkė akis, nors neatrodė, kad būtų ypatingai išsigandęs.

Netašyto veidas su visai protingu žvilgsniu. Trumpa barzdelė ir apskustos žandenos. Tipiškas olandų kapitonas. Tokio tipo personažus labai mėgsta piešti animaciniuose filmukuose.

- Pakelkite jį, - įsakiau. – Na, ką, Tili Verenvenai... Tai tupiratų vadeiva. Taip? O žinai kas už tai būna?

- Mes žvejai, pone barone... – energingai pamaskatavo galvą Tilis. – tik štai...

- Netyčia užkliuvote už šebekos ir netyčia ją užgrobėte? Ne? Leisk atspėsiu... Jūs ją radote tuščią. Kur ekipažas ir prekės, plėšike? Įsakysiu nuskandinti, kaip šunytį! Na?!

- Prekės daržinėje… o įgula…

- Jūroje?

- Na, taip… - visiškai nusiminęs ir jau susitaikęs su likimu linktelėjo galvą Verenvenas. Beveik visas. Saracėnų gi šebeka… Mes iki pat Biskajos ėjom. Ten ir paėmėme. Medžiagas ir dažus vežė. Nekrikštus mes iškirtome. Jie šešis mūsiškius užmušė. Patys suprantate… O irkluotojai… irkluotojai oloje… gerbemas barone, juk šventą darbą padarėm. Machometonais visi jie buvo. Nepykit, jūsų mylista. Viskas dabar teisėtai jūsų…

Kapitonas maldaujamai pasižiūrėjo. Dabar jis atrodė pasimetęs ir sužlugdytas, bet gudrūs velniūkščiai akyse vis dėl to žaidė.

- Nori pasakyti, kad pirmą kartą sumąstėt paplėšikauti? Taip? O iki tol tik silkę gaudėt?

- Ir menkę su plekšnė… - pritariamai linktelėjo Tilis. – Taip ir yra… kaip Dievą myliu…

Aš tiesiog įsmeigiau akis į jojo. Tiesą išgaut buvo lengva. Jau ant trečio nupjauto piršto viską išklotų. Bet, manau, to nereikės.

Taip ir atsitiko. Verenvenas neišlaikė ir nenoromis sumurmėjo:

- Buvo ir ankščiau…

- Monsinjore, leiskite aš jam liežuvį atrišiu, - įsikišo Tukas. – Na iš tikro, paskutinis storžievis. Su juo žmoniškai kalba, o jis nosį suka.

- Spėsim, Loganai, - sustabdžiau škotą. Einam geriau grobį ir belaisvius  apžiūrėsim. Vesk, Tili Verenvenai.

- Ką pirmą? – dalykiškai paklausė Tilis ir kaip pakirstas krito ant žemės.

Tai tukas daug negalvojęs jam užvožęs sušvokštė:

- „Jūsų mylista“! Į savo senjorą reikia kreiptis tik „jūsų mylista“ ! Arba „pone“!.. supratai? Ar dar kartelį paaiškinti?

2016-08-08