2016 m. rugpjūčio 11 d., ketvirtadienis

"Armanjako šalis. Rutjeras". VII skyriaus tęsinys. Armanjakas - 2. 2016-08-11




- Oj! – Aiktelėjimas sutapo su ant grindų išmestų metalinių indų skambesiu.
Akimirksniu uždėjęs ranką ant efeso apsisukau ir pamačiau, kaip tarpduryje sustingo išsigandusi mergaičiukė. Viena iš tų, kelyje, Vokietijoje priglaustų kaimietukių. Įnėrė į mūsų miegamąjį be jokio perspėjimo ir dabar sustingo laukdama pylos.
- Eik... – Matilda paglostė mano skruostą. – Aš pati susitvarkysiu.
- Tik netampyk už plaukų... – sušnabždėjau flamandei. – sužinosiu, pati gausi...
- Gerai. – Mergina stumtelėjo man į nugarą link išėjimo.
Jau būdamas koridoriuje išgirdau antausių garsą ir kelis aiktelėjimus. Neapgavo... už plaukų netampo, o apie antausius aš nieko nesakiau, Bet tai jau ne mano, o jos reikalas. Jau mergos gal tarpusavyje išsiaiškins pačios. Matilda arba privers visą aptarnaujantį personalą paklusti, arba išjodins iš šios pilies, jei ne iš šio pasaulio. Sunkus jos charakteris, valdingas.
- Kompanija apžiūrai pasirengusi, monsinjore, - sutikęs mane ant laiptų, uždusęs raportavo Tukas.
- Einam...
- Spėjot, monsinjore?
- Tuoj per makaulę gausi... – pakišau kumštį po škoto nosimi ir praėjęs pro jį nuėjau laukan.
Kompaniją įsakiau išrikiuoti, kad... Nors tuoj patys sužinosit „kam“.
Rutjerai išsirikiavo trimis eilėmis.
Kairėje – Mosarabai su šalia kojos į žemę atremtomis arkebūzomis. Ant jų baltų apsiaustų išsiuvinėtas arba išpieštas heraldinis slibinas letenose laikantis tokį patį, tik mažesnį, skydą. Šio skydo lauką kirto įstrižos raudonos juostos. Tai mano, barono van Guteno, slibino ordino kavalieriaus, herbas. Kaip aš kartais pats sau pajuokauju – dvigubo bastardo herbas. Dvi įstrižos juostos iš kairės į dešinę. Ko gero Karolis Drąsusis mane atpažino, bet dėl kažkokių priežasčių pripažino mano „inkognito“... O ant viršaus dar vienas skydas mėlyname lauke – juoda heraldinė juosta, o ant jos lotyniškai užrašyta „Niekas kitas“. Tai mano, kaip ševalje de Driuono, herbas. Na ir be herbų dar išpieštas kompanijos ženklas – nedidelis raudonas kryžiukas ant krūtinės. Tai jos simbolis – „Kruvinasis Kryžius“.
Arkebūzininkų seržantas Enveris Almeida stovi priešais rikiuotę. Užsidėjęs pussaladį su puria ir gausia raudonų plunksnų kuokštu. Ant kairio peties mėlynai juodas kaspinas prismegtas sege ant kurios išgraviruota rūkstanti arkebūza. Tai jo pareigybės ženklas.
Dešinėje išrikiuoti arbaletininkai. Jų seržantas Jakobas Bolzenas – taip pat rikiuotės priekyje. Apsirengęs lygiai taip pat, kaip ir arkebūzininkai, tik apsiaustai žali, o arbaletus laiko ant peties. Seržanto segėje – sukryžiuotos dvi arbaleto strėlės.
Atskirai išrikiuoti pabūklininkai su savo pabūklas. Apsiaustai jau rausvi – degtos plytos spalvos, o jų vadas – maestro seržantas bombardyrius Rafaelis Pelegrinas. Ant jo peties segė su išgraviruota rūkstančia granata.
Priešais rikiuotę stovi trimitininkai, vėliavnešys su išskleista vėliava ir kompanijos kapelionas.
Visi stovi ir įsitempę laukia, ką pasakysiu. Šiaip tai turėtų numanyti – paskalos ir gandai jau seniai sklando, bet oficialaus pranešimo nebuvo.
Tukas davė ženklą ir trimitai staigiai nutilo.
- Brolija... – pauzė. – Brolija, aš daug nekalbėsiu. Ilgos kalbos vyrui ne prie veido. Pasakysiu parastai, tiesiai ir šviesiai. Nuo dabar, ir iki mano gyvenimo pabaigos, kiekvienas mūsų brolis, palikęs tarnybą dėl sužeidimų, sužalojimų ar kitų ne dėl jo kaltės priklausančių priežasčių, šioje pilyje ras prieglobstį, valgį ir darbą, kurį sugebės nudirbti. Už užmokestį. Be to, jiems bus paskirta vieno patardo per mėnesį pensija. Atsiminkit! Niekada ir nieko aš nemesiu... Ober kapelione!
Gusas Bromelis iškilmingai ant barchatinės pagalvėlės prinešė kompanijos kryžių.
- Prisiekiu jums! – Pabučiavau kryžių ir iškėliau jį į viršų. – Šlovė Kruvinajam Kryžiui!
- Šlo-o-ovė! – sugriaudėjo vieningi balsai.
- Laisvai!.. Šiandien vakare bus šventė. Oberintendante, pasirūpinkit... Išsiskirstyt!
- Valio kapitonu-u-ui!!! – nugriaudėjo dar vienas sutartinis riksmas.
Na o kaip? Be švenčių, tai niekaip: kaip žinia, jos labai puikiai „suklijuoja“ brolijos narius. Na ir pretekstas ne iš eilinių. Na ir pačiam prisigerti norisi... kad net nebegaliu. Baronas aš savo pilyje ar ne baronas, po velnių!
- Gražiai išėjo, monsinjore... – po to kai visi išsiskirstė prie manęs priėjęs pasakė Tukas. Net paslapčia brūkštelėjo akies kampelyje pasirodžiusią ašarą. – aš... Aš tiesiog didžiuojuosi, kad jums tarnauju, pone.
Na jau taip... toks jau tas mano eskudero, iš vienos pusės - tai nepataisomas galvažudys, o iš kitos – jautrus, kaip kokia skaisti mergelė. Nors ko aš stebiuosi: pačiam nuo tokio iškilmingumo akis traukioja.
- Brolau.... padaryk man vieną svarbų reikaliuką. – Aš prisiminiau apie vieną seniai duotą pažadą.
- Viską, ką tik pageidausite, monsinjore. – Škotas trinktelėjo kumščiu sau į krūtinę kaip koks senovės Romos legionierius.
- Pasiimk porą raitų šaulių ir dumkit į kaimą. Surasi seniūną... kaip jį ten vadina? A, dorfschoftas... Ir, žodžiu, išsiaiškinsi kur gyvena Gutenų šeimynėlė. Po to visus kartu, su seniūnu, aišku, saugiai ir gražiai atvedat čionai. Supratai? Be jokių stumdymų, antausių – pagarbiai ir saugiai! Tai svarbu.
- Tai Johano šeima, monsinjore? – atspėjo škotas.
- Taip. Mes dėl jų turime ką nors padaryti. Paskubėk. Beje, kaimo šventiką taip pat kartu prigriebk.
- Monsinjore, monsinjore... – prie mūsų prilėkė Jostas. – Ten... Ten...
- Kas „ten“... gimdyk, po galais!
- Jis... jis... – vaikinukas niekaip negalėjo sugaudyti oro.
- Greit susitvardai... – škotas daug nelaukęs suktelėjo vaikiui ausį.
- Man liepė perduoti, kad ekonomas ištižo... iki pat subinės... – įkvėpęs, vienu ypu  išbėrė Jostas. – Monetos išskaptuotame balkyje virš židinio jo namuose.
- O! Tuo pačiu ir pinigus paimsi, - uždėjau ranką škotui ant peties ir tuo pačiu stumtelėjau: - Varyk, o tai reikalų virš stogo. Beje, jei kas, tai ir valstiečius, jei jie jaudinsis ar baiminsis, apramink.
Po to, kai Tukas ir kartu su juo įsiprašęs Jostas nulėkė, aš grįžau į pilį. Nusileidau į kankinimų kamerą, kur dar „širdingai“ pabendravau su ekonomu apie jo komercinius ryšius su Antverpeno žydais bei apie visokius kitokius jo ryšius  ir „išdaigas“. Ryt, kai šie atvyks, jų laukia nedidelė staigmena. O toliau... toliau žiūrėsim- matysim... arba iškilmingai nužingsniuosiu ant ešafoto, arba bendradarbiausim. Aišku abipusiai naudinga linkme. Vis tik aš labiau tikiu antru variantu. Žydai progresyvūs – per visa galvą, jei ne daugiau, priekyje. Ypač versle. Ką darysi, istoriškai taip jau susiklojo. O kaip kitaip? Jei pusantro tūkstančio metų bandys kaimynai engti, tai nori nenori, arba teks išmokti su galva dirbti, arba ją paguldyti.
Išėjau laukan ir pastebėjau savo architektūros genijus. Šie sėdėjo  ant šalia koplyčios suberto smėlio kauburio ir apie kažką visai taikiai šnekučiavosi ir paeiliui viena lazda braižė ant to pačio pabyrėjusio smėlio.
Architektai pamatę, kad priartėju, draugiškai pašoko ir žemai nusilenkė.
- Senoje barone...
- Pone...
- Kuo čia užsiimate? Beje, jus pavalgydino?
- Nesirūpinkite, senjore... – Pjetro paplekšnojo sau per pilvą. Aš taip jau trys metai kaip nevalgiau.
- Mano gyvenimo energija papildyta, - linktelėjo Fenas. – Labai dėkoti, pone.
- Niekis. Ką svarstote? – mostelėjau pro šalį skuodžiančiam mokiniui ir įsakiau atnešti vyno ir bokalus. – Apie ką jūs ten taip įsijautę šnabždatės?
Meistrai susižvalgė ir atsakė lombardas:
- Mes svarstėme, kaip galima būtų ne tik atstatyti, bet ir patobulinti jūsų pilį, senjore barone.
- Labai laiku, o tai matote kokioje būklėje jis man atiteko. – apvedžiau ranka vidinį kiemą.
- Šiaip tai ne viskas taip liūdna, kaip gali pasirodyti. Svarbiausia, kad pamatas ir pagrindas sveiki ir tvarkingi. Mes su maestro Fenu išdrįsome jau jį apžiūrėti. Aišku, tik paviršutiniškai – reikės ir kelis bandymus atlikti, bet apskritai, drįstu teigti, kad būklė pakenčiama, - įtakingai išdėstė Pjetro.
- Aš sutinku su maestro Pjetro, pone, nors mano žinios su jo išmintimi nesulyginamos, - pridėjo kinas. – aš net negalėjau įsivaizduoti kokių architektūrinių aukštumų jau pasiekė pasaulis ne Dangiškoje imperijoje.
- Tai ką, imatės? – prisėdau ant paslaugiai mokinio atneštos kėdės ir mostelėjau architektams, kad jie gali sekti mano pavyzdžiu.
Abu architektai pavyzdingai klaktelėjo ant smėlio.
- Man bus didelė garbė dirbti pas jus, - tuoj pats atsakė Fioravantis.
Toks skubotas atsakymas, tai neblogas ženklas – šis draugužis namo nelabai skuba. Ir jo dėdulė Maskvon išdūmė... Bus įdomu sužinoti jų tikrąją istoriją.
- Aš tiesiog džiaugsiuosi, jei galėsiu padėti maestro Pjetro ir tuo pačiu pasisemti truputėlį jo išminties... – Fenas vėl nusilenkė. – Be visa to aš gal dar kažkuo galėsiu būti jums naudingas, pone.
- aš net žinau kuo, maestro Fenai. – Plačiai nusišypsojau. Mane domina glazūruotos čerpės. Imperatoriškos geltonos spalvos – Chuantche upės vandenų spalvos. Taip pat domina kreidinis popierius, ant kurio rašo imperatoriškieji raštininkai. Ugnies strėlės, tušas... ilgo laikymo makaronai... Na ir dar daugybė visko...
Kino akys iš nuostabos net pavirto į du pelėdiškų akių formos žiburius. Jis papurtęs galvą paklausė:
- Ponas, jūs lankėtės Dangiškojoje?
- Apie tai ir dar daug ką, pakalbėsim rytoj, maestro Fenai. Kai jūs jau būsite pailsėjęs ir susitvarkęs, - išvengiau atsakymo ir pasiūliau: o kol kas, sudarykite bandomąjį sąrašą, ko galėtų reikėti remontui. Ir pagalvokite apie jūsų paslaugų atlygį. Rytoj prieš pietus lauksiu pasiūlymų.
Architektai vos užsiminus dar ir apie atlygį, draugiškai pašoko ir netgi su pauze žemutiniame taške, žemai nusilenkė. Cha... matyt, kad nematyčiau jų išsišiepusių snukių. Šiepkitės, šiepkitės... aš iš jūsų kūrybinių natūrų už kiekvieną grašį išspausiu. Ypač iš kino. Kad tik atmintis nesušlubuotų ir leistų atsimint ką jie ten savo Dangiškojoje iki šios dienos sugebėjo prikurti, išrasti ir atrasti.
Dar kažkurį laiką pasėdėjau, pasišnekučiavom apie visokius niekus, o rimtai kalbėsimės su kiekvienu atskirai. Kai pats savo norus susidėliosiu į lentynėles. O norai tai su kiekviena akimirka tik auga. Bet apie viską iš eilės.
Išsikviečiau ober-intendantą ir pareikalavau organizuoti šventę pilvams. Su visais bendražygiais ir artimaisiais puotausiu. Pilies valgomajame pliumpsim, o tai, kad stalų nėra, tai man nusispjaut – tegu nors patys gimdo, o šventė įvyks ten kur liepsiu. Štai taip...
Pastebėjau, kad pilies kieme pasirodė būrelis valstiečių, kuriuos lydėjo šauliai. Ot Tukas, kaip rakštis, rūpūžokas... Buvo gi pasakyta – nuraminti, o jis su savo konvojumi tik dar didesnį siaubą įvarė.
- Monsinjore, jūsų įsakymų reikalauti servai atvesti, - šelmišku balsu raportavo škotas ir atsistojo už mano krėslo atkaltės.
- Seniūną pirmą! – nutaisęs piktą balsą valdingai įsakiau.
Na, o kaip gi dar? Ponas aš jiems ar ne? Suprantama, kad būsiu maloningas šeimininkas, bet hierarchiją reikia išlaikyti, o tai matydami pono širdies minkštumą, servai sumastys virves iš pono vyt. Sudėlioti visus taškus ant „i“ būtina jau iš pat pradžių. Ir kaip galint aiškiau.
Aukštas laibas senis vilkdamas kojas medinėse klumpėse žengtelėjo kelis žingsnelius ir krito ant kelių.
- Tu, Guteno kaimo seniūnas?
- Aš, pone barone... – senis nedrąsiai pakėlė galvą ir žvilgtelėjo į mane.
Velnias... nepatogu ir iš vidaus gėda niekuo nekaltą garbaus amžiaus senį laikyti atsiklaupusį... Tai mano ankstesnieji įpročiai, papročiai ir stereotipai vis dar prasimušinėja. Matyt tai niekada jau nebeišgaruos, nors jau seniai ir aiškiai įrodyta, kad visas šis šlamštas penkioliktame amžiuje nieko gero neduoda, tik bėdas prišaukia. O ir patys servai nesupras. Mano geruma palaikys silpnumu ir sumastys ant galvos kakot... Vienareikšmiškai – ne pūkuoti gi pliušiniai žaisliukai, o ištvermingi, stiprūs ir savaip protingi žmonės.
- Kas aš toks, žinai?
- Jūs, mūsų ponas... – senis ruošdamasis nemalonumams, o gal net ir niuksams, net užsimerkė savo ašarotas akis ir susigūžė.
Taip... jaučia katinėli, kieno peles medžiojo. Žino rūpūžokas, kad man jau žinomos visos išdaigos su jūriniais žygiais... o ir savavališkas šeimininko žemės arimas – tiesioginis kelias į kartuves. Tilis Verenvenas, aišku, spėjo jam pašnabždėti, kad aš mielaširdingas, bet tai toks reikalas, kad niekada negali būti tikras... Tiliui atleidau ir net jį išaukštinau, o štai jam galiu suorganizuoti ir parodomąją bausmę. Taip sakant, kad pusiausvyra būtų.
- Kodėl pats neatvykai su ataskaita dėl patikėto ūkio?
Senis kiek luktelėjo ir nutaisęs nekaltą, atgailaujantį veidą, išsakė:
- Jūsų mylista, jau beveik du paskutinius metus mane nuo mano pareigų nustūmė ekonomas Michaelis Gudsmarkas. Viską savomis rankomis tvarkė. Manęs neprileido... – senio balsas bekalbant sustiprėjo. Visai gali būti, kad kalbai jis pasirengė iš anksto. Jau seniai viską apgalvojo. – Tas ekonomas mus visaip engė ir duoklę neteisėtą rinko...
- Žinau, - nutraukiau. – Šis vergas jau gavo pagal nuopelnus... ir dar gaus. Atsakyk man, ar tu Jakobai Jansenai, pasiruošęs toliau eiti seniūno pareigas? Tarnauti sąžiningai ir ištikimai?
- Aš? – senis suglumo.
Raukšlių išvagotame veide atsispindėjo nuostaba ir sutrikimas. Jis net nevalingai siektelėjo ranka pasikasyti barzdos.
- Tu!!! – riktelėjau taip, kad senis net sudrebėjo. – Nebandyk mano kantrybės, serve, ir atsakyk tiesiai, šviesiai ir iš karto.
- Pasiruošęs! – tvirtai pareiškė Jansenas.
Tiesą sakant, po pokalbio su Verenvenu, nusprendžiau šį senį taip ir palikti seniūnu. Pagarbą tarp kaimiečių turi. Pareigas iki to momento, kol ekonomas nesuįžūlėjo, vykdė gerai, o ir kaip matau, makaulė verda. Akys ne kvailos, gudrios ir pats veidas valingas. Na ir ko man daugiau reikia? Bus neblogas mano valios ruporas, o nesusidoros – pakeisiu. O kol kas vis tiek kitų kandidatų nėra. Na, o jei ir yra, tai apie juos vis tiek nieko nežinau.
- Tada prisiek! – iškilmingai pareiškiau.
Senis nepakilęs nuo kelių, atšliaužė ir...
Blyn... Kaip jau man įgriso tos priesaikos, kurias lydi su visomis tomis ceremonijomis... bet išklausiau iki galo, atsakiau kaip pridera ir net savo baroniškąją ranką ištiesiau... bučiniui. Tfu, blyn, po velnių... na prisiliestų lūpom suvaidindamas bučinį, tai ne, kaip ir visi – bučiuoja su pasimėgavimu... nors ne bučiuoja, o teisingiau – laižo ir seilėja.... brrr...
Kai įsivaizduoju, kad ryte man prisieks mažiausiai... oj... Dieve Šventas!!!.. Visos šeimynų galvos... Tai apie šimtą žmonių.... Nelengva senjoro dalia... nelengva. Pastatysiu šalia geldą su armanjaku ir joje po kiekvieno „čmoko“ joje ranką skalausiu.
- Stok! – kiek suminkštinau balsą. – Rytoj ryte surinksi visus servus prie pilies priesaikai ir pats su pilna patikėto ūkio ataskaita.  Tu supratai?
- Supratau jus, jūsų mylista. Viskas bus padaryta. – Jansenas nusilenkė ir greitakalbe ėmė dėstyti: - ataskaitą aš ir dabar galiu duoti. Reiškia taip, karvių du šimtai be trijų galvų, avių keturi šimtai ir trys dešimtys...
- Atvėsk, seni. Ne metas dabar. – Atsainiai mostelėjau ranka. Rytoj ir papasakosi žmonėms, kurie tuo rūpinsis. Atsakyk, ar pažinojai tokį Johaną Guteną?
- Johaną? Seniūnas pasikrapštė barzdą, suraukė kaktą, kad net antakiai piestu pasistojo... – Guteną? Taigi... Gutenų tai mes turime. Štai - juos visus atvedė. Senis Joritas ir jo žmona Tilda bei jų dukra Gerda...
- Aš laukiu! – piktai riktelėjęs paraginau.
- Prisiminiau, jūsų mylista! – Senio veidas nušvito. - Prisiminiau! Jų pirmagimis juk sūnus buvo. Johanas. Padauža vaikis buvo. Didelis padauža, jūsų mylista... Bet išėjo jis. Pabėgo su plėšikų gauja. Seniai jau... Aš jo tėvui Joritui jau seniai sakiau – nieko gero nebus. Nejaugi...
Senis aiktelėjo, užtilo ir maldaujančiu žvilgsniu prakalbo:
- Jūsų mylista, nejaugi ką nors baisaus iškrėtė? Taigi jo tėvai beveik tris dešimtis metų neregėjo ir nieko apie jį negirdėjo. Jie čia nė prie ko...
- Užsičiaupk ir juos pakviesk...
Senukai ir dukrelė krito ant kelių.
- Stokite...
Ta-aip... plika akim galėjai matyti, kad priteklius jų namus lenkia. Senis apsirėdęs pagal flamandiškus papročius. Tamsi striukė ir trumpos kelnės. Dryžuotos megztos kojinės ir medinės klumpės. Johano motina – aklina sermėga ir ilga tamsia suknia, kaip beje ir dukra. Bet apsirengę visi švariai, nors rūbai patrinti, suadyti ir palopyti.
Na, o iš kur pas juos bus tas priteklius? Seniui apie šešiasdešimt... neprisidirbsi... O iš mergos tai kokia nauda? Vienos išlaidos...
Velnias, kapitonas buvo tikra savo tėvo kopija – žinoma atmetus amžių. Tie patys kapoti veido bruožai. Tos pačios giliai įsodintos akys. O štai jo sesuo – visai nepanaši, - matyt į motiną nusidavė. Miela. Putnios lūpytės, kiek užriesta nosytė. Banguotos šviesiai rusvos iš po kepuraitės išlindusios garbanos. Na ir panašu, kad figūrėlė visai padori. Dvidešimt metų – ne daugiau. Dar netekėjusi – įdomu kodėl?
Pala... ne apie tai mintys sukasi. Velnias... kaip juos apdovanoti? Tiek to, pradėsiu, o ten bus matyti – kas nors savaime šaus į galvą. Pakilau nuo krėslo.
- Aš, baronas van Gutenas, jo šviesybės Karolio Drąsiojo, Burgundijos, Flandrijos ir Brabanto kunigaikščio leibgvardijos kondjukto...
Seniai tiesiog sustingo. Laukė nežinia ko. Johano motina aiktelėjusi suvyravo ir pasirėmė į vyrą. O tas stovėjo išsitiesęs kaip styga. Baimės nerodė, bet į mane žiūrėjo jau susitaikęs su likimu ir nervingai glamžė striukės apačią.
Blyn... palaukit, nealpkit. Leiskit baigti visus tuos titulus...
- ...naudodamasis savo siuzereno suteiktomis teisėmis skelbiu jo valią: jūsų sūnus, šaulių kapitonas Johanas Gutenas vardan Burgundijos šlovės didvyriškai žuvo. Didysis Vakarų kunigaikštis, trokšdamas pažymėti savo karį, kuris nusipelnė visai Burgundijai, savo vardu skiria jums penkis auksinius florinus ir vieno patardo pensiją per mėnesį iki gyvos galvos...
Johano sesuo Gerda, kaip ir motina aiktelėjo ir susvyravo, bet ją už rankos pačiu laiku čiuptelėjo mosarabų seržantas Almeida.
- Aš gi, savo vardu jums jūsų žinion perleidžiu namą, kuris anksčiau priklausė Michaeliui Gudsmarkui ir imu jūsų dukrą kambarinės pareigoms... – vos užteko jėgų tokiai kalbai.
Ne mano arkliukas tos pompastiškos kalbos. Vien titulus reikia pusvalandį vardinti... Bet susidorojau – lyg viską gerai susakiau ir apdovanojau sąžiningai.
Pradžioje norėjau į laisvę paleisti, bet apsigalvojau. Nereikia servams sukurti precedento. Tiliui Verenvenui, kaip kvailys ne nuodėmes atleidau, o išlaisvinau – tai ir užteks. Laisvinau tai aš jį iš belaisvių, o išėjo, kad išlaisvinau ir iš servų. Taip kad reikia tvardyti savo juridinių mokslų neragavusioje makaulėje gimstančias mintis ir norus. Na, bet kaip ten bus – matysim.
- Kiek pinigų pas ekonomą radai?.. – sušnabždėjau Tukui.
- Šimtą penkiasdešimt įvairiom auksinėm monetom... – sušnabždėjo Škotas. – sidabro labai mažai.
- Na tai ko stovi... Įteik penkis florintus...
Škotas, kuris su savo šarvais atrodė itin iškilmingai, seniams ne mažiau iškilmingai įteikė pinigus.
Arkebūzininkai be jokio priminimo, kaip susitarę arkebūzomis atidavė pagarbą.
Po to jau aš pats, asmeniškai priėjau ir pasakiau kelis gerus žodžius apie jų sūnų. Nieko tokio įspūdingo: tarnas savo valdovui, tėvas savo kariams, didvyris, kuris krito mūšio lauke... Mano nuostabai tai didelio liūdesio senių akyse nemačiau. Tik beribę nuostabą. Viskas labai paprasta. Mintyse jie jau seniai jį palaidojo. Net užmiršo... ir še tau, kad nori...
- Tarnausi? – nusišypsojau kapitono seseriai ir nesusilaikęs paplekšnojau per jos putnoką skruostelį.
- Su didžiausiu džiaugsmu, jūsų mylista!
Na ir puiku, jei su Matilda bendrą kalbą ras, tai tarnaus – niekur nesidės.
Seniams su dukra nuėjus, laukdamas kokių nors abejotinų paskalų, pasidomėjau kodėl Gerda dar netekėjusi. Tačiau viskas buvo kasdieniškai paprasta. Ji buvo sužadėta su paprastu žveju. Taupė-taupė pinigėlį vestuvėms, bet prapuolė – jūra pasiėmė. Prieš gerus metus. Na, o kadangi kaime moterų buvo nemenkas perteklius, Gerda taip ir liko be poros. Žuvus žvejui, Gerda labai sielojosi, net į miestą sprukt norėjo, bet ją atkabėjo.
Ištekinti ar ką? O ką, šaunuolių tai turiu. Va... Geras! Pilies kariaunoje vyriausiuoju liks Torvardas Baumgartneris. Su šia mergina jį ir pririšiu. Ir jis man dar dėkingas bus – žmona tai asmeninė barono kambarinė! O Pilies tarnų hierarchijoje tai jau ganėtinai stipri figūra... Na ir... galima ir senjoro pirmos nakties teisės išmėginti. Miela visai gi... Apsidairęs pamačiau Matildą... ir atsisakiau tokių minčių. Kam man tie rūpesčiai? Ar man to iš ties reikia? Manoji valkirija man, aišku nė žodelio nepasakys, bet štai merginą pirmai progai pasitaikius išmatų duobėj nuskandins... vargšelę.
Velnias, vėl galvą nesąmonėmis barškinu. Saulė jau visai link horizonto pasistūmėjo – puotauti laikas. Stuktelėjau savo ištikimajam eskuderui per petį:
- Na ką, broluži, prisliuobsim?
- O kaip gi monsinjore! Aš visada prisiliuobti pasirengęs... – ir matėsi, kad pasukęs galvą ir žvelgdamas į plačio stoto „bobikę“, pilies skalbėją prie buvusio ekonomo, mintyse jau laižėsi.
- Ir aš apie tą patį... – sumurmėjau ir visu balsu užrikau: - Po galais, gal kas savo ponui atneš vyno?
- Monsinjore... – Tukas duodamas ženklą pašnairavo į kukliai atokiau stovintį šventiką dėvintį šviesią sutaną ir šiurkštaus audinio.
- Blyn... – norėjau nusikeikti, bet laiku sustojau.
Pats gi liepiau prigriebti šventiką... Priėjau prie jo ir priklaupiau palaiminimui.



2016-08-11

 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą