II skyrius
Tamsoje subolavo mūsų stovyklos palapinės.
Spustelėjau Rodeną ir įlėkęs į stovyklą sustabdžiau žirgą šalia kompanijos
gydytojo palapinės. Nušokęs žemėn numečiau vadžias kautiljerui ir atverčiau
palapinės įėjimo uždangą.
- Kas su juo?
Gydytojas nieko nepasakė ir tik pasitraukė nuo
stalo, ant kurio gulėjo Johanas Gutenas.
Kapitonas buvo sąmonėje, bet buvo akivaizdu, kad
jam jau nebedaug likę. Sviedinys jam nutraukė kairę koją ir sutraiškė
dešiniąją.
- Prieikite... – sušnabždėjo flamandas.
Aš ir jau palapinėje buvęs Joachimas van der Veldė
prisiartinome.
- Tu... tu viską perimsi... – Johanas pakėlė ranką,
dūrė į mane pirštu ir po to jos nebenulaikęs bejėgiškai trinktelėjo ja į stalą.
Po to pažiūrėjo į van der Veldę ir sušnibždėjo:
- Prisiek, Joachimai, kad jam padėsi...
- Prisiekiu kraujo kryžiumi... – leitenantas paėmė
kapitono ranką ir pagarbiai ją pabučiavo.
- Tu... – Gutenas vėl žvilgtelėjo į mane ir
išstenėjo: - Daryk ką reikia...
Nežiūrėdamas aš ištiesiau ranką gydytojui ir
pajutau į delną įdėtą stiletą. Aš žinojau, kad anksčiau ar vėliau, taip gali
nutikti, todėl jau seniai buvau pasiruošęs. Tą patį, jei reikės, padarys ir
mano paveldėtojas. Kapitonai išeina ir atgimsta...
- Tu išeini į prieblandą pas mūsų brolius. Dulkė
prie dulkės, kaulas prie kaulo, kraujas – prie kraujo. Tavo kraujas visada liks
mūsų kryžiuje ir mūsų širdyse... – garsiai ištariau ritualinę frazę ir trumpu
mostelėjimu dūręs į kapitono miego arteriją greit po tamsaus raudono kraujo
srove pakišau pulko kryžių.
Po to apsisukau ir nesidairydamas išėjau iš
palapinės. Prieš ją jau buvo išsirikiavę visi kompanijos likučiai.
- Kapitonas mirė! – išrėkiau ir aukštai iškėliau
kruviną kryžių. Išlaikęs pauzę, tęsiau: - Tegyvuoja kapitonas!
Joachimas žengtelėjo į priekį ir garsiai pareiškė:
- Aš, Joachimas van der Veldė, liudiju ant šio
kryžiaus tai, kad paskutiniais savo žodžiais kapitonas Johanas Gutenas paskyrė
savo pamainai arbaletininkų ir arkebūzininkų leitenantą Žaną de Driuoną. Kas
nesutinkate su šiuo sprendimu – sakykite dabar arba nutilkite amžiams!
Mirtina tyla...
Van der Veldė išlaukė pakankamą laiko tarpsnį, kad
prieštaraujantys galėtų pasireikšti, bet tokių neatsirado. Tada jis iš visų
jėgų suriko:
- Tegyvuoja kapitonas de Driuonas! Šlovė kryžiui!
Vieningas pritariamo karių šūksnis sudrebino
prieblandą...
Na štai... Įvyko. Bet aš kažkodėl visai nesijaučiu
laimingu...
Žengtelėjau į priekį.
- Mano gyvenimas priklauso jums. Jūsų
gyvenimas priklauso man, - ištariau privalomą formulę, nusitempiau nuo
galvos šalmą ir žemai nusilenkiau prieš rikiuotę.
Na štai ir viskas... su ceremonijomis baigta, o
dabar, tiesa sakant, prasideda darbas.
Įsakiau:
- Ober intendante, mėginį iš katilo!
Prieš rikiuotę akimirksniu išdygo krėslas,
staliukas ir sidabrinis indas su skaniai garuojančiu srėbalu. Peteris van
Riisas, šviesdamas patinimu tamsiu gumbu vietoje dešinės akies, bet
užsimaukšlinęs sniego baltumo virėjo kepurę nusilenkė ir man padavė šaukštą,
kurį, demonstratyviai balta servetėle peršluostė visų akivaizdoje. Prisimena,
kaip aš lygiai tokį patį, pastebėjęs dėmę, jam buvau paleidęs į kaktą.
Pasėmiau putros. O-ch!.. Aštri. Šiknius svogūno,
česnako ir pipirų nepagailėjo. Bet aš vis vien suvaidinau, kad mąstau, nors
visiškai be reikalo: srėbalas buvo neįtikėtinai skanus, bet vadui niekada
nepamaišys parodyti rūpesti pavaldiniais, o ypač jų skrandžiais ir pilvais.
Aplaižiau šaukštą ir atsistojęs pasakiau:
- Gerai. Galima valgyti. Pradėti maisto dalybas ir
leidžiu atidaryti statinaitę elio. Leitenantas, seržantai, ober-medikusas,
ober-kapelanas ir ober-intendantas – po valandos pas mane į palapinę su
ataskaitatomis.
Žengtelėjau porą žingsnių link savo palapinės ir
vos neparkritau. Kažkodėl tą akimirką mane užgriuvo laukinio nuovargio banga.
Viskas, iškrova prasidėjo- adrenalinas baigėsi...
- Panašu, monsinjore, kad pavargote. – Mane už
parankės prilaikė pasirodęs škotas.
- Šiek tiek... Kaip ten su barka?
- Nesirūpinkite, monsinjore. – Tukas patenkintu
snukiu sudėjęs pirštus juos pabučiavo. – Ne barka, o puodynė su medum. Viskas
jau stovykloje. Peteris kaip tik jais rūpinasi, o mums ypatinga dovanėlė, kuri
jau jūsų palapinėje.
- Ką reiškia „ypatinga dovanėlė“? – suraukiau
antakius. – Užmiršai kompanijos statutą? Viskas į bendrą katilą, o po to jau
dalybos pagal teises. Į teismą užsimanei?
- Tai ypatingas atvejis, - kategoriškai pareiškė
Tukas ir nusitempė mane į palapinę. – Nesijaudinkite, monsinjore. Aš tvarką
išstudijavęs, juk ne veltui juk mane ober-iždininku paskyrėt. Štai šarvus
nusiimsite, nusiprausite, pavalgysite, pagerėsite, o jau po to ir aiškinsimės.
Mano asmeninėje palapinėje jau buvo padengtas
stalas. Į kapitono palapinę, aš ruošiausi persikraustyti tik išaušus. Kaip
Peteris ir žadėjo, stalą, apsuptas mažesnių dubenėlių su papildomais
užkandžiais, puošė puikus tešloje keptas žąsinas. Beje, pastebėjau ir daug
naujų dalykėlių, kokių anksčiau nebuvo: sūris, švieži obuoliai, rūkyta menkė ir
unguriai. Iš kažkur jau tas landus sukčius jau išpešė – reikės prie progos
pagirti.
Pažas į ranką įdėjo taurę su vynu ir neištardamas
nė žodžio, ėmėsi mane lukštenti iš šarvų...
- Pasakok, - įsakiau škotui, kuris išsidrėbė krėsle
priešais ir godžiai gėrė Reino vyną.
- Barką paėmiau be nuostolių, tik mosarabų šefui su
buože per galvą stuktelėjo. Bet nieko... atsigaus, paaiškino Tukas pildamasis
sau vyno.
- Koks krovinys?
- Proviantas. Šviežiai sūdyta mėsa. Menkė, silkė ir
unguriai statinėse, rūkytos antys ir žąsys. Viskas šviežia ir puikaus rūkymo.
Ir sūris! Trisdešimt didelių galvų. Ir dvidešimt statinių Reino ir Mozelio
vyno. Tik per du kartus viską išvežėme. Net Malvazija yra.
- Puiku!.. – Prizas iš tikro buvo įspūdingas.
Atsargos pas mus jau seniai buvo apnykusios. Na ir
likusioje armija su atsargomis taip pat buvo ne kažin kas. Na, tad eilinį kartą
nusilenkti nepakenks.
- Pasirūpink, kad dabar pat atskirtų po keturias
vyno statines kiekvienos rūšies ir visko kito padoriai ir nusiųstų į štabą.
Tegu ten sau smaguriauja. Tik ungurių jiems kiek mažiau – patiems neužteks.
- Jau pasirūpinau. Viskas jau ant vežimų
sukrauta... – Škotas godžiai baigė tuštinti taurę.
- Šaunuolis! – pasisukau į pažą ir įsakiau: -
Vandenį tempkite ir Matildą pakviesk. Prausiuosi.
Škotas palaukė, kol pažas išeis ir po to,
paslaptingai šypsodamasis, iš po stalo išrideno nedidelę statinaitę – panašiai
kokių dešimties litrų. Po dangčiu pakišo durklą ir jį atidarė, nuėmė sviestuotą
popierių ir tarsi koks fokusininkas į viršų mestelėjo sidabrinę monetą.
- Guldenai! Sidabriniai! Pilna statinaitė!.. –
susižavėjęs sušnibždėjo.
Na, tiesą sakant, jūs kada matėte statinaitę pilną
sidabrinių monetų? Aš taip pat – ne. Tik sapnuose.
- Kapitonas, prieš tai, kaip mes jį nuskandinome,
prisipažino, kad turėjo nugabenti monetas Bonos pirkliams kaip kažkokį
užmokestį nuo paties Saksonijos kunigaikščio.
- Labai įdomu... Ir ką tu siūlai?
- „Esant reikalui, kapitonas vieną kartą per metus
savo vienasmeniu sprendimu gali atsiriekti bet kokią grobio dalį kompanijos
formavimui ir aprūpinimui“, - pavargusiu balsu pracitavo škotas ir siektelėjo
ąsočio.
- Tačiau jis „privalo apie tai pranešti savo
leitenantams, kurie apie tai praneš mūsų broliams, jei šiems kiltų papildomų
klausimų“. Taip? – pratęsiau už jį ir užsimečiau ilgą chalatą.
- Na taip... – nepatenkintas susiraukė škotas.
- Vadinasi taip ir padarysim. Barką ėmusiai
komandai ir sau išsirašyk premiją. Pats sugalvok, kokio dydžio. Ir neužspausk.
Žuvusiųjų atlyginimą išdalinti gyviesiems išskaičiavęs dešimtinę kompanijos
reikmėms. Taip, ir kodėl tu dar čia? Marods, laikas monetas seikėti.
- Einu jau... – burbtelėjo škotas ir nuo stalo
sugriebęs rūkyto kumpio pasuko link išėjimo. – Na negailite, jūs manęs,
monsinjore.
- Dar ir kaip gailiu. Beje, nuo tavęs priklauso.
- Tai dar už ką? – Tukas nutaisė nelaimingą veidą.
- Už leitenanto patentą. Tu nuo šiandienos šaulių
leitenantas. Ryte tave pristatysiu. Po to jau į mano palapinę galėsi vaikščioti
teisėtai.
- Monsinjore!
- aiktelėjo Tukas ir kluptelėjo vos manęs nenuversdamas nuo kojų.
- Nedėkok... Aš atsainiai mostelėjau. Užsitarnavai.
Pagalvok, geriau, kas vietoj tavęs bus seržantu. Viskas, nešdinkis... Stok. Po
pusvalandžio tempk čionai tą riterį su Saksų kunigaikščio apsiaustu. Paplepėsiu
su juo apie išpirką.
Nespėjus nusileisti įėjimo uždangai įėjo, ne
neįėjo, o išdidžiai įplaukė Matilda, kurią lydėjo mokiniai nešini geldomis su
karštu vandeniu.
Matilda... Šiame gyvenimo periode mano širdyje
pėdsaką paliko tik dvi moterys: Magdalena ir Karmena – dvi neišskiriamos
draugės, kurios dėl likimo išdaigų tapo varžovėmis. Magdalena Prancūzietė,
našlaujanti Vianos, Bearno ir Andoros princesė, ir taip pat našlaujanti
baronienė Karmena de Preijolė. Viskas įvyko Fua grafystėje, kur mane užnešė,
kai keliavau į Aragoną...
Su Magdalena nebuvo nieko rimto, tik jos pačios
suregzta intrigėlė. Gaila tik, kad per šią intrigėlę, dvikovoje su baronu
Šarliu d‘Aiju, Fua baneretu, kuris pretendavo į jos širdį, man pradūrė koją, o
už tai gavau tik porą princesės bučinių. Daugiau nieko nespėjome... Nelabasis į
Fua atnešė Lui pasiuntinius ir princesė vengdama nereikalingų nemalonumų su
savo tikru broliu, išsiuntė mane skrynioje kaip krovinį kartu su Fua
paliekančia baroniene de Preijole... Na, taip... kaip kokiuose damų
romanuose...
Na, o Karmena... Su Karmena buvo rimčiau. Mus
sujungė meilė. Karšta kaip ugnis, krištolinė kaip kalnų šaltinis ir nelaukta,
kaip perkūno trenksmas... visada prisiminsiu šią moterį... Po išsiskyrimo aš
neįtikėtinai sužievėjau ir sušiurkštėjau. Du metus į širdį neįsileidau jokios
moters. Tačiau pasirodė Matilda...
Aukšta, stotinga flamandė su kasa iki kulnų.
Stotinga, labai graži ir neįtikėtinai panaši į skandinaviškas valkirijas... Į
tas, kurias piešia ir tapo dvidešimt pirmo amžiaus dailininkai. Ji visada
nesutrikdomai rami ir beveik visada nuspėjanti mano norus. Paprasta markitantė,
be jokios užuominos į kilmingą kilmę. Ne palaida merga – tai nedovanotina
varganų istorikų klaida, kurie markitantes aprašo kaip prostitutes. Žinoma yra
ir jų. Ir net nemažai. Tačiau yra ir tokių kaip Matilda. Skalbėjos, virėjos,
prekybininkės... daug ką jos daro ir gelbsti! Pasakysiu paprastai: šios
didvyriškos moterys savotiškai puošia mūsų niūrią kareivišką kasdienybę.
- Labas, katinėli...
- Labas, kapitone... – Matilda pakštelėjo į
skruostą ir mokiniams parodė į duris. – sveikinu.
- Ačiū. Kaip tu? – Paglosčiau ranka merginos dubenį
ir pajutau, kaip nuo prisilietimo tiesiog grįžta jėgos.
- Kaip visada. –Flamandė atsiraitojusi rankoves ėmė
pilti karštą vandenį į geldą. – Tu sveikas?
- Taip. Dievas neapleido... – pamelavau patrindamas
šlaunį.
Na nesiseka man su šia koja. Tai su daga praduria,
tai alebarda iš visos kvailystės daužo.
- Parodyk. – Matilda be jokių ceremonijų atitraukė
mano ranką nuo kelių ir atskleidė chalatą. – Taip... Reikia gydytoją kviesti.
Tegu kompresus uždeda. Mėlynė bus...
- Apsieisiu. Tu išgydysi...
- Galiu ir aš. – Flamandė šyptelėjo ir žaismingai
persimetė kasą. – Lysk į geldą. Tave reikia greit nuprausti, o tai prie
palapinės seržantai kanopomis jau žemę aria, pasitarimo laukia.
- Palauks... – pabandžiau vandenį koja ir atsisėdau
į geldą. – Pasakok kas naujo kompanijoje...
- Po senovei. Penktoje palapinėje naktį vėl
kauliukais lošė ir vyną gėrė...
- Brabantai?
- Na kas gi daugiau... – Matilda ėmėsi pilti ant
manęs vandenį. – O vyną jiems atitysė Adelina.
- Aišku...
Brabantai visada laikėsi kartu ir kai kada leido
sau pažeidinėti net tiesioginius įsakymus. Panašu, kad laikas jų imtis...
- Kapitone! - į palapinę įsiveržė van der Veldė. –
atvyko pasiuntinys: reikalauja atvykti į kunigaikščio pasitarimą.
- Po velnių... nusiprausti neleidžia... Tegu
laukia. Tuoj būsiu. O tu susitvarkyk su kompanijos reikalais vietoj manęs.
Apsispręsk ką iš mokinių galima įšventinti į brolius jau rytoj ryte.
Suskaičiuokit sužeistus ir žuvusius ir organizuokite iškilmingas Johano
laidotuves... Savo žinion perimk visus trofėjus. Žodžiu viską, kas susikaupė.
Grįšiu – raportuosi. Taip... ir sargybon šiandien statyk mokinius vietoj
brolių. Tegu pratinasi. Jaučiu, kad ryt vėl bus kokia košeliena, tad geriau jog
visi broliai būtų pailsėję.
Greit baigiau praustis ir užsidėjau Matildos
paruoštus švarius rūbus. Pažui įsakiau atitemti milaniškus šarvus – jie buvo
puošnesni ir lengvesni. Tai mano pirmasis trofėjus kare su šveicarais. Karo
metu be šarvų atvykti į karinį pasitarimą – visiškas nesusipratimas. Prisikabinau
paradinę espadą – flambertą, už diržo užsikišau dagą ir užsimaukšlinau juodą
beretę su trimis povo plunksnomis. Dar ant kaklo užsimečiau grandinę ir pirštus
papuošiau žiedais – pompa čia vertinama. Na ir aš neturiu nieko prieš. Panašu,
kad galima judėti...
Su gailesčiu ir giliu atsidusimu nužvelgiau
nukrautą stalą ir neištvėręs vis tik atsilaužiau žąsino kulšį. Tiesiog eidamas
ir kramtydamas išėjau iš palapinės ir sėdau ant Kaprizo. Tai mano antrasis
andalūzas, kuris buvo papuoštas paradine popona. Rodenas vis tik gavo kelis
įbrėžimus ir sumušimus, tad aplink jį dabar sukiojosi mūsų gyvuliukų
prižiūrėtojas, kuriam aš buvau sugalvojąs ober-veterinaro pareigybę. O ką? Mes
kariuomenėje ar ką? Na ir pats žodis „gyvulininkas“ skamba ne itin gražiai.
- Su manimi... – įsakiau porai arbebūzininkų, kurie
stovėjo sargyboje šalia palapinės ir pasukau link gremėzdiškos palapinės, kuri
buvo iškilusi virš visų likusių ir buvo gerai apšviesta. Tai ir buvo
Burgundijos ir Brabanto kunigaikščio
Karolio Drąsiojo palapinė.
Na ir kokių velnių aš jam prisireikiau? Net
nežinau. Iki šiol jam pristatytas nebuvau ir
neturėjau su juo jokių tiesioginių reikalų. Gal eilinė „meduolių“
dalyba? Gal geriau nereikia. Už viską reikia mokėti - po „meduolių“, kaip
taisyklė, gali tekti pabraidyt po šūdą... Patikėkit mano asmenine patirtimi.
2016-07-19 - 2016-07-21
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą