Nuo
gergždinčio flamandų ir mosarabų (v.p.:
isp. mozárabes,
paversti į arabus, krikščionys perėmę arabiškas tradicijas) gerklių
riaumojimo į dangų, nuo vargšų šveicarų, kurie žuvo naktiniame išpuolyje iš
Noiso (v.p. vok. Neuss), pakilo
būrys varnų.
Na, štai... Štai toks sėkmės
ritualas. Tiesą sakant, tai aš nelabai įsitikinęs, kad sėkmės, bet taip
tvirtino Johanas Gutenas – mano kapitonas. Rutjerų pulko kapitonas. O rutjerai
– liaudis prietaringa. Bet rutjerais mes save vadiname tik siaurame rate –
nelabai populiarus šiais laikais šis žodis: prieš šimtą metų pasistengė
tikrieji rutjerai, kurie nesikuklindami į negyvenamas dykynes pavertė ištisus
regionus. Bet po šimtamečio karo juos greit išnaikino ir, be statuto ir kai
kurių papročių, kuriuos išsaugojo ištikimieji šios banditų brolijos adeptai,
nieko nebeliko. Dabar mes brigandai, kompanjonai ir šiaip – galvažudžiai. Šie
pavadinimai ir epitetai, viską apie mus ir pasako... Žodžiu, kaip tik mūsų
nevadina, bet nuo to mes kaip buvo, taip ir likome paprasčiausiais samdiniais.
Ir dar ilgai būsime.
- Peteri, senas ožį, tu ką čia
dirbi? – griežtai riktelėjau ant kresno barzdočiaus, kuris paslapčiomis bandė
įsibrauti tarp arbaletininkų.
- Tai jis vėl grobį užuodė... –
pasigirdo iš rikiuotės. – Ir Frydricho gurguolės markitantes (v.p., it. mercatante, vok. Marketender
– prekybininkas lydintis armijas ir kariuomenes. Markitantės – dažnai
prostitutės arba palydovės)...
- Čionai! - mostelėjau.
Barzdočius kūprindamasis išlindo iš
rikiuotės ir prie manęs priėjęs suklupo ant vieno kelio.
Aš pasukiojau galvą ir nepastebėjęs
puolimą signalizuojančių vėlevėlių, supratau kad dar turiu laiko, tad griežtai,
paprasčiausiais auklėjamaisiais tikslais, pasidomėjau:
- Peteri, tu kas toks esi?
- Ober intendantas (v.p. pranc. intendant –
valdytojas, armijose tai reiškė karinio dalino ūkio reikalų tvarkytoją, tad
šiuo atveju, tai būtų vyriausias pulko ūkio reikalų tvarkytojas/valdytojas),
vyriausias virėjas Peteris van Riisas, pone leitenante! – Peteris pašokęs ir
kumščiu sau trenkęs per krūtinę, šaunuolišku tokiu balsu, raportavo.
- Tai dėl kokios tokios iškruštos
kumelės tu lendi į rikiuotę, kai privalai rūpintis ėdesiu, puodais ir virėjais?
– Nutaisiau žvėrišką veidą, nors viduje vos nesikvatojau.
Labai sėkmingai savo būryje virėjo
pareigybę, kuri labai tiko šiam, išmanančiam viską apie putrą, kepinius ir
paštetus, barzdočiui, pavadinau.
- Tai, kad viskas jau paruošta,
pone leitenante! – išpūtę akis išbliovė Peteris. – Valgis bus numatytu laiku!
Česnakinis srėbalas bus. Aš keturis avinus ir pusvežimį iškovojau iš pačio
šeštosios kuopos kondiukto (v.p. tų laikų
burgundijos armijos kuopos vadas, kuris turėjo ir nedidelį štabą. Tų laikų
kuopa vidutiniškai buvo skaičiuojama pagal žandarų skaičių – 100 žandarų
(riterių), todėl atitinkamai karių skaičius siekė iki 1000 su arbaletininkais,
ietininkais, trimitininkais , pažais ir t... Prie kuopos buvo priskirta viena
kulevrina. Tačiau nuo 1471 m. iki 1476 m. kuopų sudėtis šiek tiek keitėsi, buvo
išskirtos pėstininkų kuopos ir t.t.) kaptenarmuso (v.p. pranc. capitaine
d'armes, kuopos puskarininkis atsakingas už proviziją, kai kada aprangą,
ginklus ir ekipiruotę).
Nesijaudinkite – pirštelius apsilaižysite. O jums, asmeniškai, žąsiną su...
- O
Dieve šventas!
Netikėtai,
šalia mano ober-intendanto kojų, jį visą aptaškydamas purvu, įsirėžė sviedinys.
Intendantas kaip kokia žuvelė buvo nublokštas į artimiausią pelkę.
Arbaletininkų
gretoje sugriaudėjo juokas ir kumščių bilsnojimas į pavezas – taip
arbaletininkai pasveikino savo virėjo laimingą kulverstuką.
- Į
rikiuotę! Užriaumojau. – Bet žiūrėk... jei tavo pagalbininkai su puodais
nesusitvarkys – tris kailius nudirsiu... ir ne jiems, o tau!
Samdinių
gretose pasigirdo pritariantis murmėjimas. Ir jie į savo rikiuotę įsileido
virėją, kuris rankove bandė valytis savo purviną marmūzę.
Teisingai.
Taip turi būti. Po mūšio – kariui nėra nieko geriau, kaip lėkštė tiršto,
riebaus ir karšto viralo. Jau pačią pirmąją dieną, kai faktiškai tapau
leitenantu, organizavau centralizuotą maitinimą – karštas valgis du kartus per
dieną. Pradžioje toks mano elgesys kapitono Guteno veide iššaukė tik skeptišką
šypseną, bet vėliau jis perėmė šią patirtį visai mūsų samdinių kompanijai.
Johanas
Gutenas... Žmogus, kuris man davė naują gyvenimo tikslą, kaip, beje, ir žadėjo
Saragosoje du metus atgal.
Iki šiol
neturiu jokio supratimo, kieno dėka aš iš visai civilizuoto dvidešimt pirmo
amžiaus buvau nublokštas į šį gūdų viduramžišką penkioliktą amžių. Kokios jėgos
ir aplinkybės taip turėjo sutapti ar pasidarbuoti, kad mane, Aleksandrą
Lemeševą, šalies sportinio fechtavimo trenerį įkūnytų bastardo Žaną
d‘Armanjako, de Levardani ir Rokeberno vikonto kūne? Nežinau! Nors, tiesą
sakant, jau nelabai apie tai ir mąstau. Dažniau net užmirštu, kas aš toks iš
tikro...
Be to,
aš jau ir taip save kelis kartus keičiau „pasiversdamas“ tai į pabėgėlį ševalje
de Segiurą, tai į dabartinį save – arbaletininkų samdinių leitenantą ševalje de
Driuoną. Kitaip tariant, kilmingasis gana didelės šalies paveldėtojas inkognito
bastosi po Europos platybes, po galais...
Pirmąją
persikėlimo dieną tai aš vos neišprotėjau, kai suvokiau, kur atsidūriau ir į ką
įsikūnijau. Labai, žinote, man čia pasisekė...
Mano
dvasia ar siela, nežinau, žodžiu, bekūnė sąmonė įkrito į bedvasį bastardo kūną,
kuris buvo nuodėmingų Žano V d‘Armanjako konto ir jo tikrosios sesers Izabelės
ryšių vaisus. Tėtušis dėl šio incidento tai buvo net du kartus atskirtas nuo bažnyčios.
Na, bet tai jam nesutrukdė tapti vienu iš Visuotinės gerovės lygos lyderiu ir
tuo pačiu - asmeniniu Lui XI priešu... Žodžiu jo nuodėmes prieš bažnyčią ir
Prancūzijos karūną galima vardinti iki begalybės. Nors pati didžiausia tėtušio
nuodėmė tai buvo laisvės ir nepriklausomybės troškimas savo šaliai. Atsiskirti
nuo svetimų žemių gobšuolio karaliaus Liudviko, kurį už akių vadino Pasauliniu
Voru – vaidinančio visos Prancūzijos, kad ją kur snukin, vienytoją.
Bet visa
tai kaip ir menkniekis palygint su tuo, kad aš likau vienas prieš visagalį Lui.
Po to, kai prancūzų kareivukai, vadovaujami jo Eminencija Žofrua, su žeme
sulygino Lekturą, kurį gynė, ir kuriame žuvo grafas d‘Armanjakas, tapau niekam
nereikalingas, be jokio užnugario ir be jokios paramos. O sušiktas Lui troško
paskutiniojo laisvėje likusio Armanjakų giminės palikuonio mirties – tai yra,
mano.
Bet aš
išgyvenau. Ne be pagalbos, aišku... Atsitiktinumo dėka miške radau sulaukėjusį
vienuolį, tiksliau – pabėgėlį vienuolį, kuris tapo mano ištikimu ginklanešiu –
škotą Viljamą iš garbingojo Loganų klano pravarde Tukas. Jis buvo vienuolis,
kurį Ošoje pasmerkė mirti ant ešafoto už
tokius menkniekius kaip žmogžudystė, vagystė, kerėjimas ir dar keletas nežymių
prasikaltimų, už kuriuos, pagal viduramžiškus papročius ne tik karia, kerta
galvą, skaldo kaulus ant rato, bet ir degina lėtoje ugnyje...
- Aš
suspėjau? – Šalia manęs sustabdė savo žirgą ką tik paminėtas Tukas.
- Taip,
puolimui dar signalo nebuvo. Na, kas ten?
- Visą
atlyginimą iki paskutinio patardo atidavė (v.p. pranc. patard; smulkiausia sidabrinė
senovinė Flandrijos, Brabanto ir Burgundijos moneta. XV a. 1 pranc. su buvo
lygus 1 patardui)...
– vyptelėjo Tukas, kuris mano būtyje derino arbaletininkų
seržanto pareigas su ober-iždininko pareigomis, arba, kaip čia dar vadina –
auditoriaus, kuris atsakingas už iždą, atlyginimą ir visus kitus piniginius
reikalus. – Monetos jau po užraktu. Užplombavau ir sargybą pastačiau.
-
Šaunuolis... Eik prie savų... tuoj prasidės, - paleidau škotą, kuris tiesiog
švytėjo nuo pasitenkinimo savo apsukrumu ir mano pagyrimu.
Kunigaikštis
vis tik įsiklausė į blaivų protą ir būtent prieš mūšį savo kariaunai išmokėjo
atlyginimą, kurį spaudė jau apie pusę metų. Daugiau nei protingas žingsnis.
Ypač žinant, kad su pagalbą apgultam Noisui apsireiškė Frydricho III,
Šventosios Romos imperijos valdovo, kariauna. Tai buvo armija, kuri keturis
kartus buvo didesnė už mūsų – Burgundijos kunigaikščio Karolio, pravardžiuojamu
Drąsiuoju, armiją. Ir dabar šis kunigaikštis nusprendė vokiečiams suduoti
ryžtingą smūgį... tik štai, prie tokio žodžio „ryžtingą“ – reikia pridėti ir
„ir paskutinį“.
Tukas
nulipo, perdavė vadeles tarnui, kuris iš karto su žirgu nuskuodė į užnugarį,
ir, tinkamai pasitaisydamas arbaletą, atsistojo į rikiuotę. Sutinkamai su čia
priimta kovine tvarka, arbaletininkų seržantas kovoja pėsčias. Ir čia jau aš
nieko negaliu padaryti. Na ir nebandysiu. Ten jam pati ta vieta. Škotas šitos
vietos net visus metus siekė, kol galų gale jį išrinko patys šauliai. Taip,
pareigybė renkama, garbinga, su dviguba grobio dalia ir seržanto atlyginimu.
Burgundų armijoje jam artimiausias atitikmuo
- dizanje, bet pas mus va taip, nors mes, kaip savarankiškas kovinis
vienetas ir priskirti prie šeštosios ordonansinės (v.p. pranc. ordonnance, angl. ordinance
– šiuo atveju tai tiesioginiu valdovo įsakymu įkurtas karinis dalinys - kuopa) Apaštalo
Jono Teologo kuopos, kuriai vadovauja kondiukto Bernardo de Raveštaino.
Nestipriai
pentinais paraginau Rodeną ir nekreipdamas dėmesio į dar vieną skriejantį sviedinį,
kuris išarė žemę, išjojau prieš rikiuotę.
-
Džiaukitės, niekšai. Atlyginimą išmokėjo! – pranešiau gerą naujieną ir vos
spėjau prilaikyti žirgą, kuris nuo draugiško ir patenkinto aštuonių dešimčių
galvažudžių riksmo, vos nepasibaidė.
Na,
dabar aš jau ramaus ir patenkintas. Mano erelių po karštos kovos laukia karštas
valgis ir skambančia moneta atseikėtas atlyginimas. O tai reiškia, kad be vyno
ir atsipalaidavusių markitančių vyrukai neliks. Rutjerams tai pats geriausias
stimulas greit priešus apšerti strėlėmis ir juos pavertus į ežiukus pasiimti
trofėjus ir grįžti į stovyklą. Geresnio nė nesugalvosi.
Na, kur
gi ten Šventosios Romos imperijos kariauna, kuri išdrįso stoti skersai kelio
mūsų samdytojui Karoliui Drąsiajam? Suplėšysim į gabalus ir nusispjaut, kad jų
keturis kart daugiau... Ar penkis kart?
Na-a,
taip... liūdna. Visai savisaugos instinktą praradau ir įsigyvenau į savo
vaidmenį... Pradžioje tai taip nebuvo...
Po to,
kai mane pernešė į bastardo kūną ir aš susitvardžiau su tokiu nemenku šoku, iškilo
klausimas... amžinasis klausimas, kurį klasikai uždavė ir išvartė kaip tik
netingėjo – „o ką daryti?“. Ką, po velnių, daryti visiškai šiai epochai
nepritinkančiam dvidešimt pirmo amžiaus žmogui?
Nežinojau...
Po ilgų ir kankinamų dvejonių ir
sapalionių, nusprendžiau pratęsti bastardo ir jo palaido tėtušio žygius.
Kažkodėl aš visomis savo kūno ląstelėmis ėmiau nekęsti frankų rua. Ne kitaip,
kaip paveldėjau iš bastardo. Nors ir buvo, tiesą sakant, dėl ko. Voras pasirodė
kaip šlykštus niekšelis. Viskas, ką nedoro mano laikų istorikai taip mielai
kalbėjo apie Joną Rūstųjį, tas tinka ir tam frankų rua Lui XI.
Bastardas turėjo vykti į Aragoną
pagalbos pas tenykštį Joną II, Žaną II ar kitaip, ispaniškai - Chunaną II,
Aragono, Valensijos, Sicilijos, Neapolio, Navaros valdovą ir Barselonos grafą.
Aiškiai suprasdamas, kad bent kažkokių perspektyvų turiu tik tol, kol gyvas
mano tėvas, pasukau į Ispaniją, bet jau kitądien sužinojau, kad vėlu. Lekturą
užėmė, o tėvą kareiviai suplėšė į gabalus – greičiausiai to paties Voro
įsakymu, nors oficialiai Armanjakui buvo dovanota garbinga kapituliacija ir
teisė netrikdomam keliauti į Lui dvarą ir pateikti savo pasiteisinimus...
- Tuoj duos įsakymą puolimui! –
šalia manęs sustabdė arklį mūsų kompanijos kapitonas Johanas Gutenas.
- Ačiū Dievui, vakaras jau. –
Nutraukiau savo prisiminimus ir ietimi bakstelėjau į dangų, kurį dengė
švininiai ir sunkūs debesys. – Bliko tik kokios keturios valandos šviesios
dienos.
- Tu gi žinai Karolį... –
prilaikydamas trypčiojantį andalūzų eržilą vyptelėjo Johanas, - galėjo šiandien
ir visai nepradėti. Jis tik ką baigė savo dvarininkėlių pašventimo į riterius
ceremoniją.
Mūsų kapitonas, galbūt dėl savo
plebėjiškos kilmės, kilmingųjų ne itin mėgo. Aš buvau būtent ta reta išimtis,
kuri tik pabrėžė šią taisyklę.
- Žeromą de Biusi jis taip pat
įšventino? – susidomėjęs paklausiau.
- Na, o kaip gi; tik, po to, kai tu
jam dvikovoje dryžiais paleidai koją, į ceremoniją jį atnešė ant neštuvų. Jis
dar ilgai pats nevaikščios!
– nusijuokė Gutenas, bet greit surimtėjo. – Bet visa tai tik paprasta tuštybė,
Žanai. Žiūrėk... Mes judam paskui mūsų kuopą dešiniajame antros batalijos
flange ir bandysim nuo jų neatsilikti. Tikslas – štai ta aukštumą su artilerija
prieš imperatoriškąjį vagenburgą (v.p.
vežimų miestelis –gurguolės ir kariaunos stovykla). Nors aš jau panašu, kad
numanau, kaip viskas vyks...
- Paskui raituosius žandarus mes
nespėsim, - niūriai patvirtinau, - šie išsišokėliai nulėks kapoti doičių.
- Būtent. Bet mes turime
pasistengti. Matai, tie smirdžiai jau stengiasi... – Johanas parodė į lombardų
kanonierius (v.p. pranc.
canonnier, canon — patranka], patranką aptarnaujantis kareivis, artilerijos
eilinis), kurie kaip tik iššovė iš savo serpentinų,
ir su viltimi pridėjo: - Gal jie viską ir užbaigs?
Nemėgsta flamandai
lombardų – sako, kad jie smirda. Tai unikalus pastebėjimas, ypač turint
galvoje, jog visa Burgundijos armija dabar smirda kaip viena milžiniška banda
kiaulių. Na ir aš, vakare, visai nebesiskiriu nuo europos didžiausių nevalų –
anglų. Bet aš jau bent kas vakarą prausiuosi ir verčiu praustis visus
arbaletininkus. Mosarabams, beje, to priminti ir versti nereikia – prausiasi ir
ryte, ir vakare. Jie atvykę iš maurų Ispanijos, o šiame laike saracėnai su savo
pagarba asmeninei higienai - visos planetos priešakyje. Bet, kaip ten bebūtų, visa
tai, taip sakant, viduramžių realijos. Jau pripratau.
Žvilgtelėjau į
artileristų poziciją...
Tiesą sakant mūšis
tai jau prasidėjo. Burgundijos kunigaikštis į vokiečių vagenburgo pusę išrideno
visas patrankas, kurias galėjo išridenti nepakenkdamas Noiso apgulai, ir šios
dabar savo galimybių ribose bandė išakėti Frydricho stovyklą. Abejoju, kad
sėkmingai, nes jokios panikos ar neįprasto judėjimo toje pusėje nemačiau.
Vokiečių
artileristai, aišku, bandė atsiloti, bet taip pat beveik be naudos. Tiesą
sakant vokiški jie buvo tik nominaliai – greičiausiai tai lombardai. Šie
žmogučiai samdosi visiems, kas tik moka ir dažnai kariauja vienas prieš kitą.
Taip pat samdiniai turintys savo istoriją...
- Jo... Lombardai,
kaip visada, pradeda, o už juos visada baigiam mes, - nusijuokiau. – Tu doičių
barkas Erfto deltoj matai?
- Na taip. –
Johanas pridėjęs ranką prie akių pažvelgė ton pusėn. – Na ir ką?..
- Turiu nedidelį
užmanymą... Aš jau pasirūpinau, bet matysim, kaip čia viskas pasisuks...
Tuo tarpu Burgundijos
armiją apskriejo metalinis kauksmas.
Trimitininkai signalizavo puolimą.
Į viršų pakilo vėliavos ir
milžiniška Burgundijos kavalerijos masė pajudėjo. Iš pradžių lėtai, po to,
blizgėdami ir blykčiodami iššveistais ir nupoliruotai šarvais, prabangiais plunksnų
sultonais ir ryškiomis vėliavėlėmis, vis greičiau ir greičiau, plieninė lavina
nuvilnijo link Frydricho armijos.
- Trimituok... – mečiau komandą
trimitininkui ir truktelėjau žirgą.
2016-07-14
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą