2016 m. liepos 25 d., pirmadienis

"Armanjako šalis. Rutjeras". III skyriaus tęsinys. 2016-07-25




- Sere, aš žaviuosi jūsų atmintimi! Aš buvau Franš-Konte per jūsų išvažiavimą ir jūs mane pagerbėte savo žvilgsniu... – Nusilenkiau ir išsitiesęs pažiūrėjau kunigaikščiui tiesiai į akis.

- Taip... Ko gero taip ir buvo. – Karolis sekundei susimąstė ir pasakė: - Bet aš dar kai ką jums turiu.

Heroldas jam į rankas įdavė didelę skrynelę ant kurios dangčio buvo išraižytas drakoną pribaigiantis Šventasis Jurgis p.

- Tai mano sudaryta „Statutų knyga“ (v.p. Karolis Drąsusis šią „Statutų knygą“ įteikdavo kiekvienam kapitonui. Iki šių dienų yra išlikę trys egzemplioriai). – Kunigaikštis išėmė iš skrynios didelį tomą auksu, emaliu ir miniatiūromis, išpuoštu aplankalu. – Priimkite ją, idant galėtumėte toliau tobulėti karo mene.

Aš vėl priklaupiau...

Štai-ai kuo užsiiminėja ponai rūmuose ir valdovo dvare. Kvailiai. Prakeikti etiketai...

Tačiau kaip galint pagarbiau pasakiau:

- Aš stengsiuosi ir tam skirsiu visas savo jėgas, jūsų šviesybe. Be jokių abejonių, šioje knygoje surašyti išmintis man pasitarnaus...

- Neabejoju. – Karolis vėl mane lengvu mostu pakėlė. – Aš jūsų būriui turiu užduotį. Einam su manimi...

Priėjome prie stalo su ištiestu žemėlapiu, ant kurio stovėjo išdėliotos kareivių , įtvirtinimų ir patrankų figūrėlės.

- Štai čia... – Kunigaikštis parodė tiltą per Erftą. – Štai čia mūsų Lježo pionieriai baigia prieštilčio įtvirtinimus (v.p. pranc.: tete de pont – pasenusi karinė terminologija. Tai įtvirtinimai skirti pridengti tiltą ir kariuomenės persikėlimą.). Juos saugo konto Galeoto ietininkai ir lankininkai. Kiek turite po mūšio likusių karių?

- Galinčių kautis penkios dešimtys ietininkų, penkios dešimtys arbaletininkų ir trys dešimtys arkebūzininkų su keturiomis vidutinėmis serpentinomis ir dviem vidutiniais falkonetais, sere. Tačiau apie dešimtį arkebūzininkų turėsiu pervesti į artileristus...

- Pabūklus, barone, šį kartą galėsite palikti stovykloje. Įtvirtinimuose jų jau yra pakankamai. Tai štai. Auštant jūs vykstate tenai, prisijungiat prie esančių gynėjų ir tuo atveju, jei priešas bandys atakuoti perkėlą, jūs privalote jį išlaikyti. – Kunigaikštis klastingai prisimerkė ir paklausė: - Jums suprantama, kokiam tikslui reikalingas šis manevras?

- Šios vietovės išlaikymas, vėliau mums palengvins persikėlimą, jei jūs, sere, sumanysite priešą pribaigti, - išpyškinau vos akimirką padvejojęs.

Tiesą sakant, o ką aš? Antrą kartą „doičiai“ taip lengvai neleis persikelti per upę. Pergrupuos artileriją ir išguldys visus per daug net nesuprakaitavę. Tačiau prieštilčio įtvirtinimai jiems gali sutrukdyti. Nereikia turėti begalybės vingių, kad šią tiesą suprastum. Bet štai, aš Karolio visai nesuprasiu, jei jis ryt vėl surengs Frydricho puolimą. Turint galvoje vokiečių ir mūsų santykį, kur kas protingiau ginti prieigas nuo puolimo, nei pačiam lysti.

- Teisingai! – Kunigaikštis pritariamai plekštelėjo per petį. Jūs puikiai suprantate, barone, mūsų dispoziciją. Generalinis mūšis – privalo įvykti! Vykite, barone. Mes jumis patenkinti. Taip... Kadangi jūs jau turite savą artileriją, mes išleisime įsaką auditoriui padidinti jūsų atlygį.

- Dėkoju, sere... – Teko pabučiuoti jo ranką.

Ant baslio tą idiotą, kuris sugalvojo tą laižymąsi...

Prigriebiau skrynutę ir, atlikęs karišką pasisukimą į kairę, išvariau lauk iš tos palapinės.

Viskas! Šiandienai meduolių jau gana – jų dalyba baigėsi. Velnias! Jau gerokai po vidurnakčio. Reikalų aukščiau stogo, o rytui jau suplanuotas žygdarbis. Jaučiuosi, kaip koks Miunhauzenas, kuris taip pat buvo baronas.

- Barone... – Jau beveik sėdantį į balną mane sustabdė iš palapinės išėjęs Olivje de la Maršas.

- Jūsų mylista? – kunigaikščio leibgvardijos vadas man buvo kažkuo simpatiškas. Iš pirmo žvilgsnio, normalus vyras. Petingas ir neaukštas. Malonus ir atviras platus veidas. Rengiasi, aišku, taip kaip priklauso jo rangui, bet be perteklinio blizgesio. Kažkuo primena senyvą Napoleoną.

Žinojau, kad jis, būdamas iš ne itin žinomos giminės pradėjo savo karjerą kaip grumas (v.p. angl. groom – tarnas berniukas raitomis lydintis savo poną, o retkarčiais ir karietos vadeliotojas) Pilypo Gerojo (v.p. Karolio Drąsiojo tėvas) arklidėse. Nors sako, kad ir ten papuolė tik per grįną atsitiktinumą. Ir štai, jis Burgundijos gvardijos vadas, mažordomas ir vyriausiasis Burgundijos rūmų ceremonmeisteris. Diplomatas, dvariškis, karys ir istorikas. Jį dar vadina paskutiniuoju riterystės paladinu. Vien tik dėl to vertas pagarbos...

- Jūs šiandieną teisingai elgėtės barone, - šyptelėjo de la Maršas. – Tęskite taip kaip pradėjote ir sėkmė bus visada su jumis.

- Dėkoju už gerus žodžius, jūsų milysta.

- Neverta, - numojo mažordomas. Čia toks reikalas... Saksonijos kunigaikštis jau atsiuntė derybininką dėl barono fon Rozenbergo išpirkos. Jo šviesybė Karolis Burgundietis norėtų, kad šį klausimą išspręstumėte be didesnių problemų ir atidėjimų, tai yra pačiu artimiausiu laiku. Bet kokiu atveju, jūs vis tiek pasipelnysite. Jūs suprantate?

- Aš viską padarysiu taip, kaip nori didysis Vakarų kunigaikštis. – Trumpai linktelėjau.

 Na štai... Prasidėjo man nesuprantama viduramžiška politika. Nežiūrint to, kad Saksonijos kunigaikštis formaliai yra tiesioginis Burgundijos kunigaikščio priešas, juos daug kas riša. Bet vis tiek nesuprantu. Na ir nereikia – paleisiu belaisvį per daug nesiderėdamas. Bet ne dykai, aišku.

- aš džiaugiuosi, kad jūs viską suprantate, barone. Pasiuntiniai jau jūsų stovykloje, - vėl nusišypsojo de la Maršas. – Ir štai jums dar vienas patarimas. Jo šviesybei labai patiko tas Mozelio vynas ir unguriai, kuriuos jūs jam atsiuntėte. Eikite, nedrįstu jūsų ilgiau užlaikyti.

Į stovyklą nusigavome greitai. Viduje kunkuliavo dviprasmiški jausmai. Visi kunigaikščio pyragėliai, patikrinus, pasirodė šiek tiek suplėkę. Beveik apiplėšė. Tus čia jų, ta baronija, matysim, kai nuvyksim, bet pelno iš jos vis tiek artimiausiu metu nebus. O štai dėl vokiečio – tai jau tikras nuostolis: išpirką su tokiais užtarėjais teks per pusę nurėžti. Jei ne daugiau. Vėl gi, mažordomas aiškiai davė suprasti, kad reikia vyno ir ungurių. Reiks dar siųsti. Kraugeriai... Na ir pačiu savimi ne ypač patenkintas...

Kokie mano strateginiai tikslai?

Teisingai: nuvaryti į Dausas Lui!

O ką aš dėl to padariau?

Teisingai: nieko!

Nuvariau į Šveicariją vietoj Prancūzijos ir velniai žino kiek dar čia pratupėsiu...

Neprisipažinau, kad aš Armanjakas, nors jau tiksliai numanau, kad tėtušis mane su juo buvo supažindinęs. Dabar reikalas vien tik baronija nebūtų apsiribojęs...

Nors... Užteks pliurpt. Galiu savo idėją dėl Lui, įsikišt toli toli šiknon. Kol kas tai nerealu ir, manau, niekada nebus realu – viskas taip ir liks. Tiesą sakant, nuo to pačio momento, kai rėjus Chuanas Aragonietis atsisakė man padėti, ši idėja tapo visišku šlamštu, jei ne daugiau. Voras, aišku, visiškas kalės vaikas ir nemenkas šiknius, bet kol kas jis ne mano dantukams. Reikia gyvenimą susireguliuoti ir laukti to pačio momento. Štai, pirmą karjeros laiptelių link pusžingsnį žengiau. Abejotiną, bet pusžingsnį. O gal ir visą žingsnį – tapau ir kompanijos kapitonu, ir baronu, ir per vieną dieną. Ne taip jau viskas ir blogai...

- Kur vokiečių derybininkas? – kai tik įjojome į savo teritoriją, iš kart pasiteiravau Tuko.

- Štai... – škotas nuvedė mane link palapinės.

- Baronas van Gutenas, - prisistačiau aukštakojui milžinui, kuris buvo užsidėjęs saladą su baltai-raudonomis plunksnomis ir apsiaustą su bokšto, kuris buvo perbrauktas baltai raudona juosta dešiniame kampe, pavidalo herbu.

- Freigeris fon Gugenhaimas zu Robenas, - linktelėjo vokietis. – aš čia...

- Palikime formalumus, barone, - nutraukiau vokietį. – Kiek?

- Keturi šimtai florinų.

- Auksinių?

- Taip! Auksinių erelių!

- Kada?

- Dabar, už jūsų stovyklos užkardos.

- Šeši šimtai!

- Keturi šimtai dešimt ir nė vieno sū daugiau! – vokietis kategoriškai mostelėjo ranka. – Arba galite dabar pat Klausui kirsti galvą.

- Gerai. Eime…

Ot tai pasisekė... Aš maniausi galėsiąs paimti kokius du šimtus auksinių ir tai nežinia kada. Su tomis išpirkomis siaubingas vargas  - išskyrus pačius turtingiausius ir kilmingiausius, retai kada belaisvis turi reikiamą sumą. Tokiu atveju nelaimėlį tenka paleisti su garbės žodžiu, kad galėtų parduoti ar įkeisti savo turtą. Netgi būna, kad kreditorius jau seniai nebegyvas ar kitoje nelaisvėje, o skolą vis dar renka. Na ir, aišku, „išduria“ gana dažnai. Galima, aišku, tąsytis su savimi belaisvį, bet tokio valgydinimas ir išlaikymas taip pat gerai kainuoja. Žodžiu – taip pat vargelis. Dažnai su išpirkomis net nesivargina. Išlukštens iš šarvų, atims pinigėlį, kurį prie savęs turi ir pribaigia. Arba bando atsikratyti perduodami vadovams už menkavertį atlygį - turtingieji didikai, turi geresnes sąlygas ir galimybes laikyti belaisvius. Tačiau būna, kad pasiseka, kaip ir man šį kartą. Pirmasis belaisvis – ir į dešimtuką. Sėkmės numylėtinis, vienok.

Įėjome į palapinę ir aš prieblandoje pagaliau galėjau įsižiūrėti į belaisvį.

Pasiuntinys jau jį spėjo nužiūrėti ir išraiškingai šyptelėjo.

Belaisvis sėdėjo... tiksliau – gulėjo - vienais apatiniais ant šieno ir didingai knarkė. Be guzo ant galvos ir poros mėlynių, kažkokių sužeidimo negalėjom įžiūrėti. Ir dar nuo šio belaisvio sklido aitrus pagirių tvaikas...

- Kas čia su juo? – patylomis šnabžtelėjau škotui.

- Taigi, nieko... – kiek sutriko Tukas ir prisipažino...

Pasirodo, vokietis, apimtas gilaus nusiminimo ir depresijos dėl įkalinimo, savo aprangą iškeitė į vyną, užkandžius ir prisigėrė. Aišku, kad sargyba jam pagelbėjo ir kažkiek praturtėjo. Drapanos prabangios ir brangesnės bei geresnės už tas, kuriuos parduoda markitanai. Na ką gi... kažkokio didelio drausmės pažeidimo neįžvelgiu. Man priklauso tik vokiečio šarvai, ginklai, arklys ir jis pats, o visa kita – jo asmeniniai daiktai ir su jais gali elgtis kaip tinkamas. Gelžgaliai pas mane, arklys sėkmingai pabėgo, o baronas plikas ir girtas... Velniai griebtų. Dar pasakys, kad aš jį taip negailestingai išrengiau.

Stuktelėjau škotui į šoną:

- Surask jam apsirengti ką nors. Paimk dvi dešimtis šaulių ir palydėk „svečius“ iki paskutiniųjų sargybos postų. Ten gausi pinigus. Keturios šimtinės man. Penkis auksinius pasiimi sau, vieną dalini palydai. Pirmyn. Taip... dar mano kutiljeriams išduosi po florintą ir konfiskuosi estoką (v.p. vok. Panzerstecher arba Panzerbrecher, o pranc. Estoc. – žr. aukščiau)  – tą, kurį jie prigriebė su baronu.

Pasilenkiau prie girto vokiečio ir papurčiau už peties. Jokio rezultato...

Pasakiau privalomą formulę apie jo laisvę ir visai draugiškai atsisveikinęs su fon Gugenheimu nupėdinau į savo palapinę.

Uf... viena problema mažiau. Ėst noriu, kad jau net nebegaliu. Pavargau, kaip nuvarytas šuo... ko tai šiai dienai per daug įvykių... ir koją įsiskaudėjo...

Atsisėdau į krėslą, apžvelgiau savo vadus, kurie taip ir sėdėjo mano palapinėje ir ištiesiau pažui ranką, kad nuimtų antdilbius.

Leitenantas, seržantai ir likę vyresnieji nepratardami nė žodžio, pagarbiai sustingo.

Įdomi liaudis... absoliučiai skirtinga...

 


2016-07-25

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą