"Armanjako šalis. Rutjeras". I skyrius. 2016-07-12

Aleksandras Bašibuzukas

 Armanjako šalis. Rutjeras

Skiriu savo mamai

I skyrius

 Su švilpesiu atlėkęs sviedinys, su garsiu traškesiu pralaužęs vežimo bortą, užstrigo flašinoje (v.p. vok. flaschine, angl. fascine, nuo lot. - fascis – žabų ryšulys. Flašina arba žabinys, žabinis – apvalus žabų ryšulys, naudotas sutvirtinti žeminiams kasiniams ar statiniams, takams klampiame grunte ar nelygiame paviršiuje kloti, apkasų, gynybinių statinių įtvirtinime, taip pat įtvirtinimų šturmo metu užmesti-užkloti griovius ir t.t.).

Ot tie sušvilpti „doičiai“ (v.p. nuo žodžio "Deutschland "– kai kuriuose šalyse taip trumpai vadinami ar pravardžiuojami vokiečiai)... Ne kitaip, kaip atsigabeno kokią toliašaudę serpantiną (v.p. XV a. patranka. Buvo dvigubai ilgesnė (nuo 1,2 iki 2,1 m.) ir turėjo kiek didesnį kalibrą (50-150 mm) nei kulevrina (0,6-1,2 m. ir kalibras iki 50 mm). Skirta lauko mūšiams, todėl dažnai turėjo taikymo kampo greito keitimo mechanizmą. Praktiškai tik tuo ir skiriasi nuo sunkiųjų kulevrinų ir tėra angliška šio patrankos tipo transkripcija, nes pranc. couleuvre — žaltys ir couleuvrine — gyvatiškas, o vokietijoje jas visas vadino Schlange – gyvatė)

arba falkonetą (v.p. it. falconetto, angl. falconet – jaunas sakalas. Taip pat jų šaknys siekia kulevriną: apie 1,2 m ilgio ir 50-70 mm. kalibro, galėjo iššauti sviedinį iki 5000 pėdų arba 1,5 km., bet populiarumą sausumoje ir jūrų laivyne įgavo nuo 16 a. pabaigos 17 a. pradžios).

Toli šaudo – beveik dvigubai toliau nei burgundų pabūklai.

Kiek timptelėjęs vadeles nujudėjau išilgai arbaletininkų ir arkebūzininkų, kurių leitanatu buvau, rikiuotės.

Raudoni nesutrikdomi snukiai, akiplėšiškos akys, pasipūtėliškai styrantys ūsai. Žvilga nublizginti pėstininkų saladai. Lengvas vėjelis pleveno ilgus, baltus, su nedideliu ant krūtinės raudonais dažais išpaišytu kryžiumi, apsiaustus. Nors ir nesimatė, bet žinojau, kad kiekvienas šaulys po jais vilkėjo geras brigantinas.

Arbaletus ir arkebūzas pėstininkai laiko ant dešinio peties, prie diržo segi trumpus ir plačius falšionus ir durklus. Visi arbaletai buvo su metaliniais lankais ir turėjo vokišką kranekvino tipo užtaisymo mechanizmą (v.p. Cranequin – mechanizmas gulėjo horizontaliai ant buožės, o ne gale kaip suktukas, ir viena dantyto mechanizmo, primenančio mechaninio domkrato veikimo principą, rankenėle užtempdavo metalinius arbaleto lankus). Iš šio arbaleto paleista strėlė garantuotai per tris šimtus žingsnių kiaurai pramuša bet kokius šarvus. Na, gal turnyrinių šarvų ir nepramuštų. Bet su tokiais niekas nekariauja - su jais tik akis turnyruose blizgina.

Arkebūzos taip pat visos vienodos: panašiai dvidešimto kalibro su pusantriniu vamzdžiu. Vamzdžius virino Tudeloje (v.p. isp. Tudela, bask. Tutera – miestas Navaroje – Ispanija), prisukamas spynas Levantoje, o, mano užsakymu, surinko Pamplonoje meistras Dijego Orcheda. Iki šiol sudrebu, kai prisimenu kiek tai man atsiėjo, bet šiai dienai jau visi pinigai sugrįžo. Būrio iždas visas išlaidas kompensavo.

Arkebūzininkai kairėje rankoje laikė pusietes su vienu kabliu iš šono. Ant šios pusieties šūvio metu galėjo atremti arkebuzą, o, esant reikalui, kovoje galėjo naudoti kaip trumpąją ietį. Beje, kaip papildoma funkcija – šią pusietę greit buvo galima paversti į kilnojamą užkardą – reikėjo tik iš vežimo paimti papildomą skersinį su išilgine skyle. Pats sugalvojau... o gal ir ne pats, o kažkur apie tai skaičiau savo praeitame gyvenime? Tai jau ir nesvarbu. Visos su manim į šią epochą atėjusios žinios – mano. Kas užginčys?

Arkebuzininkai ant alkūnės sulenkimo buvo pasikabinę mažus baklerius, o per pečius užmestas juodai violetinis šalikas. Asmeniškai užsakiau ir visus savo banditus įpareigojau juos nešioti. Tai mano spalvos, o visi arkebuzininkai - tai mano asmeniniai samdiniai.

Prie arbaletininkų kojų buvo pastatyti plačios, krūtinę siekiančios pavezos (v.p. pastatomi, o viršuje užapvalinti, per vidurį statmenai kantuoti skydai – panašūs į Kęstučio herbe pavaizduoto kario skydą, tik gerokai didesni, už kurio pertaisymui galėjo pasislėpti šaulys arba atsiremti šūvio metu), ant kurių galėjo pasiremti ir geriau prisitaikyti šūvio metu. Strėlė net per dešimtį žingsnių šių pavezų nepramušdavo: asmeniškai patikrinau kai juos pirkau Saragosoje. Trimis sluoksniais žuvies klijais klijuotas skroblas (v.p. beržinių šeimos medis), kantas kaustytas plienu ir vidinė pusė pamušta specialiai apdirbta jaučio oda.

Beje, iš tokios pačios Ispanijoje išdirbtos jaučio odos, kuri buvo neįprastai stipri ir lengva, buvo pagamintos kirasos  mano kautiljeriams (v.p. pranc. coutilliers, angl. coutilier – XV a. Prancūzijos ir Burgundijos profesionalioje armijoje taip buvo vadinami žemesniosios grandies pagalbiniai kariai – iš esmės tai mokiniai, kandidatai į šaulius, artileristus ir t.t. – skirtingai nuo kitų dalinių, šauliai ir artileristai buvo meistrai, kurie galėjo turėti pagalbininkus ir mokinius), kurie atskira grandimi buvo išsirikiavusi šalia pagrindinės rikiuotės. Tai buvo trys dešimtys arbaletininkų ir arkebūzininkų mokinių - jaunuolių nuo keturiolikos iki šešiolikos metų. Specialiai jiems buvau nupirkęs gerus šapelius (v.p. pranc. Chapelle, kupolo formos arba skrybėlės tipo šalmas, dar vadinami kapelina. Dažnai ir šapelis, ir kapelina - tai bendrinis bet kokios kupolinės formos su bryliais ar be, pačios paprasčiausios konstrukcijos pilnai metalinio šalmo be antveidžio pavadinimas – tiesiog metalinė skrybėlė arba kepurė), metalinius antkrūtinius ir ilgaašmenius partizanus.

Tie kautiljeriai, kurie buvo priskirti prie arbaletininkų, už nugaros nešiojo pintus krepšius su strėlių atsarga, o tie, kurie buvo priskirti prie arkebūzininkų – odines kuprines su įvairiais rakandais būtinais arkebūzininkui. Visų jų paskirtis – padėti šauliams ir juos nepertraukiamai aprūpinti viskuo, kad šaudoma būtų be nereikalingų pauzių, na o po to, pribaigti priešus ir juos apšvarinti iki paskutinio siūlo galo. Žodžiu – labai naudingi vaikinukai.

- Ar mes ruošiamės gyventi amžinai?! – prilaikydamas trypčiojantį Rodeną išrėkiau visai šiai kompanijai. – Bet mes pragaran vis tiek neskubėsim. Mums ten vietos ir taip jau paruoštos! Nieks jų neužims! Ar tiesa?

- Tiesa!

Nuo gergždinčio flamandų ir mosarabų gerklių riaumojimo į dangų, nuo vargšų šveicarų, kurie žuvo naktiniame išpuolyje iš Noiso (v.p. vok. Neuss), pakilo būrys varnų. 

2016-07-12