Įdomi liaudis... visi labai skirtingi...
Štai, kad ir leitenantas Joachimas
van der Veldė. Pats geriausias sunkiojo dvirankio kalavijo
meistras visoje
Burgundijos armijoje. Pilnai atsidavęs kompanijai ir beprotiškai drąsus. Ir
kartu labai kuklus, mandagus ir puikus šachmatininkas. Negarbėtroška. Žemas ir
tvirtas storuliukas. Net neįsivaizduoju, kokie gyvenimo verpetai jį privertė
tapti rutjeru. Jis net turtingas. Pasakiškai turtingas – jo giminė Lježe turi
kelias audimo manufaktūras ir visą flotilę žvejybinių laivų...
- Joachimai, kokia padėtis?
- Kapitone. – Joachimas
neatsistodamas pavaizdavo nusilenkimą. – Šiuo metu rikiuotėje penkios dešimtys
ietininkų. Bet tai jau kartu su mokiniais. Iš mokinių tinkamų atrinkau
penkiolika. Tai patys vertingiausi ir tinkamiausi. Iš jų dešimt stos į pirmąją
gretą. Tokiu būdu galėsime rikiuoti keturių eilių falangą. Mažoka, bet į mūšį
eiti galime. Ginklais ir šarvais jie jau aprūpinti. Daug nuėmėm nuo žuvusiųjų,
na bet ir atsargų turėjome. Į brolius įšventinsim paryčiais, o dabar, išskyrus
sargybą, visi ilsisi.
- Gerai, - pritariamai linktelėjau.
– Kaip šauliai? Taip, broliai, kartu kviečiu ir užkąsti – visa tai reikia
sunaikinti kuo greičiau...
Flamandas pirmas greitai nuplėšė
žąsino kulšį, atsikandęs sukramtė ir gurkštelėję vyno tęsė:
- Och... geras valgis... Tai
štai... O ką šauliai? Tegu Viljamas ir pasakoja... Kiek suprantu, tu jį
paskirsi arbaletininkų leitenantu?
- Taip, tikrai taip. Kas nors
prieš? – nužvelgiau visus sėdinčius.
- Na ne, - vam der Veldė atsakė už
visus, - mes jau apie tai kalbėjom. Jokių klausimų. Škotas tinkama kandidatūra,
o be to, tai tik tau ir spręsti.
- Na ir puiku. Ryt paskelbsiu
broliams. – Atsidusau su palengvėjimu.
Tukas savo būryje turėjo
autoritetą, nors jau buvo spėjęs pagarsėti kaip turgišius ir skūpuolis.
Įsidėjau į lėkštę ungurių ir sūrio,
gurkštelėjau vyno ir tęsiau:
- Gerai. Grįš ir apšvies dėl
šaulių. Enveri, kaip taviškiai?
Mosarabų arkebūzininkai, kuriuos
nusamdžiau Saragosoje, nuostabiai lengvai įsiliejo į kompaniją. Pirėnų pusiasalyje
nusistovėjo trapios paliaubos, tad jie buvo likę be darbo. Kaip tik tuo metu aš
mąsčiau, kaip reiktų sustiprinti savo šaulius ir labai apsidžiaugiau, kai
išgirdau jog Enveris Almeida – mosarabų būrio vadas, šinkoriaus klausinėjo apie
galimybes parduoti savo gebėjimus.
Šiaip tai mosarabai gana keistoka
liaudis. Tai krikščionys, kurie per amžius gyveno Pirėnuose kartu su maurais.
Mano nuostabai, pasirodė, kad musulmonai gana pakenčiamai su jais elgėsi. Nors mokesčius
tai jie turėjo mokėti dvigubus, jei ne didesnius. Jų kvartalai buvo atskirti,
bet kažkaip labai ypatingai neskriaudė. Žodžiu maurų kaimynystės įtakoje
mosarabai tapo savotiška bendruomene su savo savotiška ir nepakartojama kultūra
ir papročiais. Na ir jie patys išoriškai nelabai skyrėsi nuo saracėnų, nors ir
liko katalikais. Jie buvo puikūs kariai, kurie galėjo veikti tiek pėsčiomis,
tiek raitomis, bet šiame laikmetyje juos išgarsino būtent arkebūzos ir
artilerija. Apsiėjime su šiais šaunamaisiais ginklais jie buvo pasiekę tokį
lygį, jog jiems nedaug buvo lygių. Mosarabai kažkokiu nepaaiškinamu būdu
suprato, jog visokios templinės šaudyklės nueis į nebūtį.
Guteno nereikėjo labai įkalbinėti į
kompaniją priimti trijų dešimčių barzdočių su čalmomis. Jis puikiai žinojo, ko
jie verti. Bet akibrokštas vistik buvo. Pasirodo, kad mosarabai samdėsi tik
konkrečiam darbdaviui ir prisiekdavo tik jam vienam... Tad man ir teko tapti
tuo darbdaviu. Kiekvienas iš jų prisiekė man asmeniškai, bet atlyginimą gavo iš
kompanijos iždo. Tiesą sakant, į arkebūzininkus aš ir žiūrėjau, kaip į savo
asmenišką būrį, į kurio perginklavimą investavau nemažai pinigėlių.
- Baši... (v.p. turk. Basch
– galva, tačiau jei stovi sakinio pradžioje, tai pagarbus kreipinys į vadą ar
viršininką) –
Enveris į bokalą įmerkė savo vešlius ūsus ir perbraukė delnu savo plikai skustą
galvą. – Baši, viskas, pagarba mūsų Viešpačiui Dievui, gerai. Visi rikiuotėje,
visi sotūs ir atsargų pakankamai. Atlyginimą gerai išmokėjo. Moamaras,
šturmuojant barką, per savo kvailumą ir aplaidumą, gavo buože per galvą, bet
tai jam nesutrukdys rytoj stoti į rikiuotę.
- Tu pabūklus apžiūrėjai? –
uždaviau dar vieną man labai svarbų klausimą.
- Taip, baši. Geros serpentinos.
Jas nuliejo Lježe ir jos beveik naujos. Aš suformavau patrankų aptarnavimo
būrius ir parinkau dešimtį mokinių. Mokysiu. Bet joms gabenti reikės arklių,
pakinktų ir vežėčių.
- Duosiu atitinkamus įsakymus
iždininkui ir rytoj nuvykęs pas pirklius viską įsigysi. O dabar ober-medikas...
Ober-medikas... gydytojas mūsų
kompanijoje taip pat ypatingas. Ir samdžiau taipogi jį aš...
Jau kitą dieną, po to kai papuoliau
į šią epochą, aš sutikau žydų šeimynėlę, kurie bėgdami iš Lektūro buvo papuolę
į plėšikų nelaisvę. Išlaisvinau, aišku. O plėšikus, kartu su Tuku, nušlavėm nuo
žemės paviršiaus. Pasisekė. Tai štai, žydas-juvelyras atsidėkodamas už
išgelbėjimą, apart finansinės padėkos, surašė rekomendacinį laišką Ezrai ben
Elizeriui, argentarijui (v.p. lot. argentariae – pinigų keitėjas) – mūsų supratimu, tai paprasčiausias
bankininkas – Saragosoje. Šis garbus žydas, pateikus Izaoko laišką, turėjo suteikti
man bet kokią pagalbą. Aš vis tik pas jį nuėjau. Bet ne dėl pinigų, o dėl
patarimo. Reikalas buvo tame, jog rutjerų kompanijoje nebuvo gydytojo, o jo
funkcijas vykdė šundaktaris... Viską kas susiję su medicina – penkioliktame
amžiuje – liūdni popieriai: tai buvo pragaro siaubas su dantų girgždėjimu.
Argentarijaus paprašiau prirodyti normalų gydytoją už normalų atlygį, bet
savaime suprantama, tokį, kuris įstotų į kompaniją ir gludintų savo meną
praktikoje su sergančiais kilniaisiais rutjerais. Gydytoją žydą arba saracėną,
bet ne kitokį, nes tik jie šiame amžiuje nors ko nors buvo verti. Šioje srityje
jie gerokai lenkė visus likusius. Tačiau šio apsilankymo sėkme netikėjau. Koks
gi šiknius mokslinčius susidės su rutjerais?
Bet mano
neaprėpiamai nuostabai toks atsirado. Samuelis ben Gurijonas. Visai jaunas
vaikinas, kuris neseniai baigė mokslus, kurio kišenėse švilpė vėjai, o vietos
ir galimybių praktikai - neturėjo. Visiškas našlaitis. O tai taip pat turėjo
įtakos jo sprendimui. Jei būtų turėjęs giminaičius, tai šie būtų geriau
prasižudę, nei būtų išleidę pas rutjerus. Na ir dar buvo viena aplinkybė: buvo
merga, kažkokia Riva, kurią tėvas kategoriškai atsisakė išleisti už Samuelio –
pilno plikšiaus.
Štai taip mūsų kompanijoje ir
atsirado laibas, aukštas žydas su vešliais, bet blogai besisukančiais
bakenbardais, mėsinga ir ilga nosimi ir liūdnomis, bet protingomis akimis ir
beribiu talentu atskyrinėti įvairias kūno dalis. Su rutjerais susigyveno. Šiems
į žmogaus tikėjimą ir taip buvo nusispjauti, bet po to, kai jis išgelbėjo gerą
kiekį jau beveik nurašytų sužeistųjų, jį netgi pamilo. Tiesa, tam, kad
išvengtume konflikto su kitais, fanatiškai nusiteikusiais galvažudžių būriais,
kai kada Samuelį tekdavo slėpti. Jo gebėjimai dvidešimto-dvidešimt pirmo amžiaus
fone atrodė abejotini, bet jis kažkaip visai puikiai sugebėjo knistis netgi
kaukolių viduje, nors nedažnai sėkmingai. O štai jo balzamai ir mikstūros tai
veikė kuo puikiausiai.
- Samueli, kaip reikalai?
- Šlovė Jehovai, neblogai... –
medikas užsikišo už apykaklės servetėlę, pačepsėjo storomis lūpomis ir į lėkštę
įsidėjo porą žuvies gabalėlių. – Dešimčiai jau padėjau išeiti...
Ta-aip... Penkiolikto amžiaus
realijos. Eutanazijos problemos, kaip tokios – nėra. Viskas paprasta. Kam
kentėti beprasmišką kančią, jei vilties dėl išgijimo visiškai nėra? Lancetu per
miego arteriją – ir visi reikalai. Kažkuria prasme, gal ir teisinga...
- Tu man geriau pasakyk, kiek
rytojui grąžinsi į rikiuotę?
- Visi kas galėjo jau rikiuotėje...
Turiu penkis sunkiai sužeistus, tad jau vakarop teks juos išsiųsti pas
protėvius, jei nepagerės. Ką? Kapitone, nežiūrėkite į mane kaip į Machometą. Aš
gi ir taip darau viską kas įmanoma! Gal jie dar ir išgyvens... – Samuelis
nutaisė visiškai nekalto ir liūno kūdikio veidelį.
- Kristaus pardavėjas, -
staiga, kasydamasis šviežią tvarstį ant savo viršugalvio, burbtelėjo
ober-intendantas. Tiesa, flamandas tai pasakė be menkiausio piktumo.
- Purvinas gojus (v.p. iš hebrajų nežydas, kitatikis arba
tamsus ir prastas žmogus, prasčiokas), - nesutrikęs atsilojo medikas ir
siektelėjo obuolių. – Neužmiršk rytoj užeiti, reikės apžiūrėti siūlę.
- Uždarom temą. Peteri, kaip
trofėjai?
Pasėdėjome dar kažkiek. Apsvarstėme
atsargų kiekius ir žuvusiųjų laidotuves. Pastarojo klausimo kompanija per daug
nesureikšmindavo: duobė, kapeliono malda, trumpa ritualinė frazė ir užkasimas.
Tai, aišku, jei tam yra laiko. Jei nebūdavo galimybės žuvusiųjų pargabenti iš mūšio lauko, kapelionas atlaikys mišias - ir viskas. Beje, visus mūsiškius, tame tarpe
ir Johaną, jau palaidojo. Tam kapitono dalyvavimas nebuvo būtinas. Gaila,
aišku. Su Gutenu norėjosi atsisveikinti, bet nieko jau čia nepadarysi –
tarnyba...
Apie trofėjus kalbėjome ilgiausiai.
Mūsų kompanijos finansų paskirstymo
sistema buvo gana sudėtinga, tačiau skaidri ir sąžininga. Kiekvienas rutjeras
gaudavo atlyginimą pagal savo statusą: reikia pasakyti, gana nemanką.
Pavyzdžiui, arbaletininkas buvo samdomas už Tūro livrą per mėnesį. Beje,
Karolio ordonansinėse kuopose mokėjo pusantro, o tai ir du – priklausomai nuo
kuopos.
Visi trofėjai buvo surenkami į
vieną vietą ir pajamos po jų realizacijos buvo skirstomos visiems pagal rangą,
išskyrus penkiolika procentų, kurie byrėjo tiesiai į iždą kompanijos reikmėms.
O reikmių buvo daug. Tame tarpe ir atlyginimų išmokėjimui kompanijos nariams,
kurie nedalyvaudavo kovose, kaip, pavyzdžiui, medikas. Išlaidos
nesuskaičiuojamos. Dar ir tam tikrų subtilybių buvo -
kiekvienas iš trofėjų galėjo pasiimti vieną daiktą be mokesčio į iždą,
privilegijos seržantams, leitenantams, kapitonams, nors iš jų pajamų
kompanijoms reikmėms taip pat išskaičiuodavo mokesčius. Štai ir aš dabar, iš
keturių šimtų florintų, šešiasdešimt atiduosiu kompanijai. Tai šventa. Už
slapukavimus ir bandymus nuslėpti mokesčius – asmeniškai įsakysiu nukirsti
galvą.
Statinaitę su guldenais aš be jokių
dalybų priskyriau į iždą, nes turiu teisę į iždą paimti bet kokį trofėjų
kompanijos reikmėms. Pasinaudojau šia teise. Prireiks šio sidabro. Netgi jau
žinau kam...
Bendražygiams paskelbiau, kad
Karolis mane apdovanojo žemėmis ir dabar aš baronas. Jokių klausimų ar aistrų
tai nesukėlė – šis gyvenimo aspektas tai tik mano reikalas. Vis tik aš
kompanijoje - vienintelis kabaljero. Beje, kariai tuo kažkodėl beprotiškai
didžiavosi.
Galų gale visi išsiskirstė ir aš
kritau į lovą. Iki aušros liko vos pora valandų. Tik išvyniojau raštą, kuriame
buvo išvardinta kas priklauso baronijai, kaip be jokio šlamesio apsireiškė
Matilda ir įkritusi į lovą prisiglaudė visu kūnu.
Raštas nulėkė ant žemės...
- O gal, pamiegam? – ištrūkęs iš
flamandės glėbio pakštelėjau jai į lūpas.
- O kas tave gydys? – įsižeidusiu
balsu pareiškė Matilda ir ryžtingai persikėlė į viršų. – Štai, kiek pagydysiu
ir miegosi. Tikrai-tikrai...
Na-a taip... Valandžiukę vis tik
nusnaudžiau...
2016-07-26
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą