Man jau geriau koks pinigėlis ar saldainis, nei
didelis „ačiū“ ar gausybė visokių skambių „bla-bla-bla“...
Žiūrėjau į turtingus auksu siuvinėtą medžiaginę
sieną už kunigaikščio nugaros ir laukiau kada gi pagaliau pradės dalinti
saldainiukus.
Turtinga aplinka. Vis tik Karolis savo palapinėje
įsikūrė prabangiau, nei koks dvarininkėlis savo dvare. Vien ko vertos
sidabrinės, visuose palapinės menės kampuose išstatytos žmogaus ūgio, žvakidės!
O baldai!.. Natūralus palisandras, perlamutras ir dramblio kaulas...
Ištaiginga... Bet labai smalsu kuo apdovanos? Pinigų tai dabar armija
vienareikšmiškai neturi – atlyginimus išmokėjo. Štai, galėtų man padovanoti
savo rapyrą – vien tik už jos efesą kompaniją būtų galima visą pusmetį
maitinti...
- Mes dovanojame jums, ševalje de Driuonai Guteno
baroniją Brabante...
Trenkė kaip žaibu per subinę – vos čia pat ant
levantietiškų kilimų neišvirtau. Ot, velnias, kad jį kur... Ot tai
meduoliukai...
Šalia kunigaikščio akimirksniu išdygo du persevanai (v.p.: heroldo pagalbininkai, o apie pačius heroldus kiek vėliau)
trumpais mėlynai-baltais auksu siuvinėtais apsiaustais ir fanfaromis
sugrojo kažkokią painią meloniją. Trečiasis – pats kunigaikščio vyriausiasis
heroldas (v.p.: heroldas vok. Herold, lot. heraldus – viduramžių V. Europos
didikų rūmų šauklys, pranešėjas, pranešdavo dvariškiams ir gyventojams apie
potvarkius, taiką, karą; tvarkė riterių turnyrus, šventes, juridinius ir
mokestinius reikalus bei vadovavo herbų kūrimui, giminės istorijos rašymui ir
t.t.) greitakalbe perskaitė mano žygdarbius ir nušvietė apie pačią
baroniją. Aš tik normaliai supratau, kad joje trys riteriški lenai iš kurių
vienas mano pačio. Kiti du, kurie neturi išėjimo prie jūros, jau užimti mano
būsimųjų vasalų. Dar yra pilis. Pati baronija, kažkur ant Šiaurės jūros kranto (v.p.
ši jūra taip vadinosi ne visada. Romos enciklopedistas Plinijus Vyresnysis
(23-79 m. po. Kr.) ją aprašė kaip „Germanų vandenynas“. Iki XIX a. ji dažnai
buvo vadinama „Vokiečių jūra“ arba „Šiaurės jūra“, tačiau tik nuo XIX a. „Šiaurės
jūros“ pavadinimą iš Olandų perėmė Anglija ir šis pavadinimas tapo
tarptautiniu). Taip... Heroldas dar kažką pralemeno apie pareigas savo
senjorui už šią baronystę. Šioje vietoje tai man visai nepatiko punktelis apie
mano prievolę prisidėti prie kunigaikščio išpirkos, jei šis pakliūtų į
nelaisvę...
Heroldas pagaliau užtilo ir aš pagaliau gavau raštą
su dideliu ir ant virvutės tabaluojančiu švininiu antspaudu iš pačio
kunigaikščio rankų.
Persevanai tuoj pat nuo manęs nuraškė visus ginklus
ir numaukšlino beretę...
Ir kokio velnio?
Pasukiojau galvą ir nieko be raižytų stulpų, kurie
rėmė palapinės lubas ir pagarbias mimikas nutaisiusių dvariškių nepamačiau...
O-o-o!..Taip… Omažas! (v.p.: pranc. hommage; lot homagium arba hominium
– viduramžių ceremonija, kai vasalas duoda priesaiką senjorui. Buvo įvairių
variaciją, tačiau iš esmės, nuginkluotas priesaikos davėjas, priklaupęs ant
vieno kelio (ant dviejų kelių klūpėdavo tik vergai ir servai/baudžiauninkai su
nepridengta galva ir sudėtas įdėdavo į senjoro/siuzereno rankas ir prašydavo
priimti jo vasalo priesaiką. Senjoras/siuzerenas jį po šių žodžių pakeldavo ir
apsikeisdavo bučiniais...)
Jau beveik praėjus pirmajam nuostabos škvalui
priėjau prie kunigaikščio ir priklaupęs ant vieno kelio ištiesiau abi rankas
sudėtais delnais, kuriuos jis tuoj pat paėmė į savąsias.
- Pareiškiu, kad nuo šiol esu jūsų žmogus, jūsų
šviesybe, už Guteno baroniją įprastinio omažo sąlygomis...
- Aš pareiškiu, kad jūs, barone van Gutene, esate
mano žmogus įprastinėmis omažo sąlygomis... – Karolis pakėlė mane nuo kelio ir
su pasitenkinimu pabučiavo į lūpas.
O štai tai – visiškas šūdas!.. Perteklinis
šlamštas… Vos ne vos susilaikiau nenusispjovęs ir atidžiau įsižiūrėjau į Karolį.
Į gėjų lyg kunigaikštis ir nepanašus. Stamboki, bet
įprasti veido bruožai, didelės ir giliai įsodintos akys. Ilga tiesi nosis su
nedidele kuprele... Viskas liudija išdidumą, energiją ir kartu savimylišką
valdingumą. Tačiau visą tai valdo protas...
Protingas kunigaikštis. Kad ir tas žestas su pajūrės
baronija...
Platus ir mielaširdingas valdovo, kuris pažymėjo
savo kario nuopelnus, žestas. Iš šono būtent taip ir atrodo. Bet šiame žeste
galima įžvelgti išmintį ir toliaregiškumą, jei ne paprasčiausią gudrybę.
Baronijos tai ten tiek jos ir yra – krokodilo ašaros (detaliau išnagrinėsiu
vėliau), - heroldas nieko ten tokio neįtikėtino neperskaitė. Iš mokesčių už
silkes ir plekšnes, kurias parduoda valstiečiai – labai nepagyvensi. Čia jau ne
apie pelnus reikia galvoti, o apie žemės išlaikymo kaštų padengimą. Na niekaip
iš josios pajamų nepragyvensi. O tai reiškia, kad man neturėtų kilti noras
šioje baronijoje nusėsti ir dėti skersą ir išilgą ant tarnybos ir visų tų karų
ir mūšių, ir pasirodyti pas Karolį tik toms vasalinėms privalomos kasmetinės
keturiasdešimties dienų karinės tarnybos. Kaip mielas vaikas sėdėsiu
kunigaikščio armijoje, kad tik nors koks pinigėlis byrėtų ir toliau. Štai
taip... ir apdovanojo, ir į vietą pasodino. Samdiniu, kuris bet kada, kai tik
nustos mokėti atlygį, gali drožti į visas keturias puses aš kaip ir likau,
tačiau tuo pat metu tapau vasalu, kuris privalo tarnauti savo siuzerenui.
Na ir tiek to. Velniai nematė. Dabar aš – baronas.
O tai jau nemažai. Svarbiausia, kad titulas sąžiningai užtarnautas, o ne
paveldėtas. Ir pilį turiu. Pirmasis žingsnelis hierarchiniais laipteliais,
blyn... Liko tik Auksinės Vilnos ordino kavalieriumi tapti. Ir viskas... Na jo,
užsisvajojau...
Gutenas... Gutenas... Kažkas labai pažystamo. Po
velnių, juk Jochanas buvo iš ten kilęs! Tai jo tėviškė...
Taip, jis pasakojo, kad būdamas vos dvylikos išėjo su rutjerų gauja...
Na taip, tiesiog detektyvas. Kai būsiu baronijoje
reikės ką nors jo artimiesiems gero padaryt... Jei aišku jie gyvi. Bet visa tai
po to: panašu, kad šiandien dar ne viskas išsemta.
Beje, panašu, kad mes su kunigaikščiu anksčiau
nebuvom susitikę – manyje Armanjako neatpažino. Na ir niekas iš esančiųjų
nepažino, nors ne vienas Lygos kovose dalyvavo.
Greit apsidairiau. Geranoriški žvilgsniai...
Pritarimo komentarai... Bet neverta šiuo geranoriškumu pasikliauti. Burgundijos
Rūmų hierarchijoje aš tik ant pačių apatinių laiptelių. Beveik – niekas...
Karinėje hierarchijoje – taip pat. Galvažudžių gaujos vadas. O tai, kad
valdovas parodė dėmesį – dar nieko nereiškia. Kai tik pajaus, kad iš
vienadienio favorito verčiuosi į pastovų – štai tada ir galima laukti...
- Barone. – Karolis įdėmiai mane nužiūrėjo. Manęs
negali apleisti jausmas, kad mes jau kažkur buvome susitikę...
Ot-taip...
Prikarksėjau kaip koks debilas...
Prisipažinti ar ką?
2016-07-22
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą