“Armanjako šalis. Bastardas”. V skyriaus pabaiga. 2016-03-01

- Apšvieskite prašome, mus, ševalje, koks jūsų palydovo statusas. Ar jis turi teisę dalyvauti mūsų pokalbyje?

- Viljamas Loganas iš Loganų klano, Škotijos lerdas. Turi mano eskudero statusą ir ruošiasi įšventinimui į riterius (v.p.: Escudero – ginklanešys, o tiksliau skydnešys. Iš esmės tai jau ne tarno, o palydovo, mokinio ir bendražygio statusas. “Escudero” galėjo tapti tik kilmingieji. Kitaip tariant, tai kandidatas į riterius. Patarnauti savo siuzerenui, skirtingai nu pažo, o juo labiau nuo tarno, galėjo tik tiek, kiek tai nemenkina jo garbės. Dėl kai kurių niuansų, kai kuriose karalystėse (apie tai bus vėliau), kilmingas, nors ir turėdamas krūvą titulų, taip ir galėjo likti tik “escudero”. Dažnas iš pradžių būdavo pažau, po to “escudero” ir tik po to riteriu (kabaljero). Atsižvelgiant į tai, kad  po Servanteso ir visokių anekdotų, žodis “ginklanešys” yra devalvuotas, turi šiokį tokį neigiamą ir ironišką atspalvį ir jau beveik visiškai nebeatitinka savo prasmės, toliau “escudero”, kaip ir kiti titulai - nebus verčiamas). – Išbėręs šią triadą su nelabai man pačiam suprantamais terminais aš grėsmingai įsistebeilėjau į ūsuotąjį... na taip, bastardas pasufleravo. – Be to, ševalje, jis nedalyvauja pokalbyje, o teikia man būtiną pagalbą, kaip tai jam liepia vasalo pareiga. Jūs prieš, ševalje? Tokiu atveju...
- Jokių problemų, ševalje, - paskubėjo pareikšti ūsuotasis, - tai jūsų teisė. Na tai kaip, jūs sutinkate su kaina?
- Sutinku, - rimtai linktelėjau.
- Remiantis laimėtojo teise jūs galite pareikalauti visų įvardintų daiktų arba galite sutikti su kompensacija pinigais, arba kitais vertingais daiktais, - “pradeklamavo” ūsuočius. Ir gailiai atsiduso.
Na taip... teko jau tau derėtis... arba de Gramonas suspėjo iki manęs ant ko nors „užsirauti“, arba patį de Liumjerą “pamylėjo”. Na ką gi... Šarvai ir arklys puikūs, bet karališkųjų šaulių leitenanto išrenginėjimas gresia neprognozuojamomis pasekmėmis. De Gramonas ir de Liumjeras, aišku, garbingi kabaljero, nepaneigsi, bet ir, greičiausiai, nieko nepastebės, kai lankininkai, degdami teisinga nuoskauda už jų vado skriaudą, pavers mus ežiukais.
- Kiek suprantu, jūs nedisponuojate paminėta suma. Todėl sutinku su kompensacija kitais daiktais, - padariau savo ėjimą.
- Puiku. Pradžiai paimkite dešimt frankų ir dešimt sū, - Liumjeras išdėliojo ant kilimo monetas, - o padengti skirtumui vikontas gali pasiūlyti štai ką...
Pažas atrišo ryšulius ir išdėliojo ant kilimo jų turinį.
O-cho... Kiek visko daug. Mano dėmesį iš karto patraukė espada, kuri gulėjo ant visų kitų gėrybių. Gražus ginklas. Makštys papuoštos tamsintu sidabru, be patoso ir saikingai. Jaučiasi, kad meistras turėjo skonį.
Efesas sudėtinis, krepšelio tipo, susirangę ir persipynę lankai gerai uždengia ranką sudarydami savotišką stilizuoto augalo raštą. Rankenos užbaigimas išlietas kaip liūto galva su smaragdo akimis. Stilinga espada, po velnių...
Truktelėjau ginklą iš dėklo... Taigi jis nukaltas kaip flambergas! Banga neryškiai išreikšta, neturi trukdyti išilginiam smūgiui. Viso to pasekoje kertantys smūgiai tokia geležtimi būna siaubingi. Žaizdos ilgai negyja.  Visa paslaptis geležties užaštrinime – ji dviguba, kažkas panašaus kaip pjūklo. Ginklas ko gero bus ilgesnis nei mano, o sveria ne ką daugiau...
- Ši espada vieno iš vokiečių Zolingeno meistrų, - paaiškino de Gramonas. – Brangus daiktas, kerta šarvus kaip sviestą. Man ją padovanojo pats rua Lui.
- Nežinau... lengvoka, - suvaidinau dvejojantį, nors jau nusprendžiau, kad šio ginklo neatiduosiu. – Kiek jį įkainuojate?
- Mes ją įkainuojame dvidešimčia Tūro livrų... – paskubėjo de Gramonas priversdamas susiraukti ūsuotąjį.
Aš pasižiūrėjau į leitenantą. Paprastas toks veidelis, visi jaunas, o gudrauti jau bando...
- Vikonte, aš suprasiu, jei jūs tokia suma įkainuosite savo pusantrinį flambertą. O šis tai žaislas...
- Plieno gamybos paslaptį, iš kurio pagamintas šis žaislas, žino tik vienintelis meistras visoje Vokietijoje. Tai pačio Ambruazo Roitenbergo darbas. Pažiūrėkite, ševalje, į ornamentą ant ginklo, - užprotestavo Liumjeras. – Taip daugiau niekas nepuošia. Jo kaina dvidešimt penki livrai, ne mažiau.
Pilkai melsvos spalvos ginklo plienas buvo padengtas ornamentu iš persipynusių vynogienojų...
Aš pasižiūrėjau į leitenantą.
 - Tai kiek?
- Aš jau ją įkainavau dviem dešimtimis... – nežiūrėdamas į de Liumjerą, burbtelėjo de Gramonas. – Tegu būna taip.
Pasipigino leitenantas. Na, atleisk, niekas už liežuvio netempė.
 - Sutinku. – Perdaviau ginklą Tukui.
Paėmiau nuo kilimo nedidelį baklerį (v.p.: nedidelis skydas, dar vadinamas „kumštiniu skydu“, dažnai buvo naudojamas iki dagos išpopuliarėjimo, kol galutinai jos jį ir pakeitė. http://www.istidom.lt/2015/05/bakleris.html ). Diametras apie trisdešimt centimetrų. Tokie, kiek pamenu, dar kumštiniais buvo vadinami.
Gražus skydas. Antdėklai ornamentuoti, matomai iš bronzos. Ir svarbiausia – nesunkus. Pamenu, kad iki tol, kol dagos liovėsi būti tik prasčiokų ginklu, buvo netgi specialus kilmingųjų fechtavimosi stilius, kuris taip ir vadinosi: „Espada ir bakleris“.
Daiktas reikalingas. Mano tarčas sunkus, jį dar valdyti reikia mokintis , o jei teks... neduok Dieve, aišku, prieš keletą kirstis, visiškai be skydo neapsieisi.
Aš klausiamai žvilgtelėjau į ūsuotį, suprasdamas, kad būtent jis dabar įvardins sumą, ir neapsirikau.
- Livras, - įvardijo Liumjeras. – Didelė retenybė. Dabar tokių nebedaro. Patys suprantate, ševalje, mes jį jums siūlome tik iš pagarbos jums.
- Labai dėkingas... – linktelėjau. – Tebūnie taip.
Kainuoja tik koks trečdalis nuo įvardintos sumos. Na ir tebūnie. Daiktas reikalingas, juolab, neaišku, kada aš dar turėsiu progą savo arsenalo papildymui. Tegu mano, kad apmovė. O dar save kabaljero vadina. Čigonai...
Po to ėjo kelioninių, nuostabiai subtilaus darbo, sidabriniai indai keturiems asmenims mažame odiniame lagamine. Nežinau, kaip čia, bet dabartyje šis rinkinys vertas karališko stalo... arba oligarchų, kas beveik vienodai, jei ne garbingiau. Dabar, tai yra ateityje, karaliai sumenko, nesulyginami su dabartiniais... Tfu... visai susimakalavau. Ateitis-praeitis. Trumpiau, rinkinys prabangus. Kaip tik pagal mane. Liumjeras su Gramonu užlaužė net dvidešimt penkis livrus, motyvuodami, kad tai žinomų tūros juvelyrų darbai, ir vien sidabro juose veik penki svarai. Vėl kažkur pamelavo...
-  O kam jis man? Aš įpratęs gyventi kelionėse. Ta prabanga per daug atpalaiduoja...
- Na nesakykit, ševalje. Mes patys pratę laiką leisti kelionėse, tačiau būna atvejų, kai reikia pasirodyti atitinkamai savo luomui. Jums šis rinkinys, kaip tik ir tiks, - pabandė pameilikauti Liumjeras.
- Na, jeigu jūs taip manote... – abejojančiai pavarčiau padėkliuką rankose. – Dvidešimt livrų sakote...
- Dvidešimt penki, pati geriausia kaina – dvidešimt penki. Bet jums atiduosiu už dvidešimt tris, - paskubėjo Liumjeras ir, kol aš nepersigalvojau, įkišo man į rankas ir didelį bokalą. – Venecijos darbas. Tokiu ne gėda atiduoti pagarbą už stalo karališko kraujo asmenims, tik už penkis livrus.
Tfu, blyn... turgaus boba kažkoks, o ne kabaljero. O kur garbė ir pasipūtimas?.. Ne, knygose viską gerokai iškilmingiau aprašinėja.
Taurė, kaip taurė. Litrinė, jei ne daugiau. Taip pat sidabrinė su emalės intarpais ir sienelėmis išpuoštomis medžioklės su šunimis motyvais. Grubiai apdirbti granatai sudėlioti palei apvadą. Sunkus. Tiek to, imam. Tuką indu aš aprūpinau, netgi romėnišku, raritetiniu netgi viduramžiuose, o pats iš vynmaišio gurkšnoju. Štai dabar, viskas kaip priklauso.
- Trys... ir tik iš didelės pagarbos jums, - įvardijau savo kainą.
De Gramonas susiruošė kažką pasakyti, bet Liumjeras jį aplenkė:
- Trys ir dešimt solių.
Ot rakštis... turgaus boba, gryna turgaus boba, o ne kabaljero.
- Sukertam, ir dar vynmaišis to nuostabaus vyno. Aš gurkštelėjau iš bokalo. Beje, o iš kur jis?
- Iš Konjako, - sutrikdydamas mane paaiškino de Gramonas. – iš Fin-Šampane vynuogių (v.p.: pranc.: Fine Champagne) .
Štai taip... Šampane iš Konjako. Visai pjaunasi su mano žiniomis – nors, kitą vertus, viskas teisingai. Konjako dar neišrado. Armanjakas yra, o konjako nėra. O Fin-Šampane – tai vynuogių rūšis, iš kurio konjaką ir darys. Vis tiek vynas puikus. Saikingai aitrus, su lengvu burbuliuku. Kur tau ten dabartiniam gėralui iš miltelių...
- Jūs gausite vyno, ševalje, - nežiūrėdamas į surūgusį de Liumjero snukį pareiškė de Gramonas. – Aš noriu jums pasiūlyti daiktą vertą tikrų žinovų.
- Jūs mane suintrigavote, vikonte.
Vikontas linktelėjo pažui ir tas išvyniojo ritinėlį.
Šachmatai... Velniai griebtų, šachmatai. Atidariau inkrustuotą saldžiai kvepiančio sandalo medžio dėžutę ir paėmiau į rankas nefritinę, talentingai išpjaustytą figūrėlę su mitra ir mantija. Karalienė? O štai jo ar jos oponentas iš dramblio kaulo. Bokštas... O štai vyras su karūna sėdintis ant sosto su skeptru rankose – karalius. Žirgai yra, o rikių ko tai nematau. Štai pėstininkai konusiniais šalmais, grandininiais šarvais, su kalavijais ir skydais. Šachmatų lenta nesusideda, stovi ant auksinių liūto letenos formos kojelių. Kvadratai iš ebonito ir dramblio kaulo... kraštai inkrustuoti sidabrinėmis ir auksinėmis plokštelėmis.
- Kiek? – pats savaime ištrūko balsas.
Aš noriu šių šachmatų, nors jie padengtų ir likusią de Gramono skolą.
- Trys... – pradėjo leitenantas, bet jį permušė Liumjeras.
- Penkiasdešimt livrų, ševalje. – tvirtai pareiškė.
- Kiek? – nustebęs perklausiau.
- Jie verti to. Juos darė Milane Filipo III Burgundiniečio užsakymu, o jis pralošė juos kauliukais mano tėvui, - pasipūtėliškai pareiškė vikontas.
Ot, velnias... taip... penkiasdešimt... taigi aš dar net ant šimto nesurinkau. Imu nesiderėdamas, gėrybių dar daug... kompensuosiu.
- Gerai, - iššaukdamas pilną puokštę teigiamų emocijų ševalje ir vikonto veiduose, sutikau.
Nesusilaikiau ir kiek sumenkinau jų džiaugsmą:
- Prie šachmatų dar pridėkit keturis maišus atsargų mano arkliams ir štai šį krepšį.
Iš sukrautų daiktų išžvejojau vyrišką, išsiuvinėtą auksu ir perlais, juosmens krepšį.
Didelio džiaugsmo nesumenkinau; atrodo vis tiktai jie mane gerokai apmulkino. Na ir gerai. Vis tiek pasipelniau.
- Pažiūrėkite į šį arbaletą, ševalje. Iš penkiasdešimt žingsnių kiaurai pramuša šarvuotą žmogų. – Liumjeras padavė arbaletą. – Vokiškas darbas. Tik trys livrai.
Arbaletas, kaip arbaletas. Templė užsiveda nuo išilginio suktuko. Visa medinė dalis išpjauta iš šviesaus medžio kažkokios mistinės pabaisos pavidale. Buožė kaip šios pabaisos tęsinys - į lanką susukta uodega. Lankai metaliniai su auksiniu ornamentu. Išilgai apsodo kauliniai raižyti antdėklai. Galima kabinti už specialaus kablio prie diržo ir prie balno. Kiek mažesnis už mano. O jis man reikalingas?
Pakišau savo taurę pažui, sulaukiau, kol jis jį pripildys, nugėriau ir perdaviau arbaletą su strėlėmis Tukui. Pravers. Škotas galės tampyti mano, o aš - šį. Pasimokyti šaudyti reikėtų.
Toliau vikontas išstatė saladą (v.p.: angl.: sallet, salade; pranc.: salade – aptakios formosšalmas, atsiradęs XV a. viduryje Šiaurės Europoje) su nuleidžiamu antveidžiu ir kaip priedą – tris povo plunksnas šalmui.

Net nežinau, ko jam labiau buvo gaila: šalmo ar plunksnų, bet snukis buvo gana liūdnokas.

Šalmą su plunksnomis paėmiau už septynis livrus. Permokėjau, aišku, begėdiškai, bet jis man pasirodė kur kas patogesnis, nei mano barbutas, dydis kaip tik, na ir prie mano gotiškų šarvų pagal spalvą ir stilių tiko. O plunksnos ant šalmo – tai nors griūk aukštelnikas. Beje, keičiamos, galima pakeisti į kitas.
Imu, o barbutą atiduodu Tukui.
Toliau ėjo gleiva su grakščiais, plėšrios formos ašmenimis. Liumjero žodžiais – italų darbas ir taip pat kažkokio žiauriai garsaus meistro.
Aš ją iš karto atidėjau į šoną. Na neįsivaizduoju aš savęs su lazda, kurios antgalis primena dalgio ašmenis. Kažkoks visai ne kilmingojo vaizdelis, na ir mojuoti su ja galiu nebent kaip su vėzdu.
Tačiau į galvą šovė mintis kaip dar kiek prigauti nelaiminguosius riterius.
- Tik auksinis, - Liumjeras pabandė mane įkalbėti. – Su tokia gleiva patogu muštis ir raitam ir pėsčiomis rikiuotėje.
- Aš nesideru, ševalje, - nutaisiau liūdną veidą. – Aš matau, kad daiktas vertingas.
- Tai kame reikalas?
- Gal geriau iš pradžių peržiūrėkim iš ties vertingus daiktus, kurie didesne dalimi padengs skolą, o po to imsimės likučių, - užmečiau meškerę.
Greit aš jau neturėsiu kur tuos daiktus kišt, o jie siūlo visokius mažareikšmius niekalus. Paskelbkite visą sąrašą, prašome...
- Tai teisėta, - linktelėjo jau gerokai apgirtęs de Gramonas ir užriko ant pažo: - Roberai, tempk mano dėžutę su brangenybėmis!
- O-o-o!.. – šūktelėjo de Liumjeras ir maktelėjo iš taurės vyno. – P... pas Žiulį yra gerų akmenų...
- Tai išgerkim iki dugno už... už kabljero garbę... – pakėliau taurę.
Pastebėjęs, kad de Liumjeras ir de Gramonas jau gerokai kaukštelėję, sumaniau juos „pripompuoti“ galutinai. Sukalbamesniais taps. Na ir su mūsų išvykimu mažiau problemų bus. Maža kas ten pas juos galvose... pas tuos viduramžiškuosius kabaljero. Kilniadvasiškumas, pagal man prieinamus šaltinius, gan dažnai keliaudavo greta su atvira niekšybe... ir pirmiausiai pas garbinguosius kabaljero.
Išgėrėm, užkandom...
Vėl išgėrėm ir užkandom...
Tarpe tarp to, už juokingą kainą suderėjau ir tą patį arklį ant kurio atvežė de Gramono daiktus kartu su visais pakinktais. Pravers. Neniekinsiu juk savo Rodeno negarbingu kroviniu.
Baigėm gerti vyną, ir, kai de Gramonas jau ne visai gerai suprato, kur yra, ir pradėjo veržtis kapoti slibinų, o de Liumjenas, nors dar ir sąmonėje, bet vis taikėsi griūti ant šono, ėmėmės brangenybių.

Aš pats gerokai išgėriau, bet kol kas laikiausi;  matomai bastardas neblogai treniravosi maukdamas vyną.

Beveik visą skolos likutį, pagal Liumjero įkainius aišku, padengė masyvi ornamentuota girlianda su nuostabiu topazu ant pakabuko ir du žiedai. Vienas su smaragdu, o kitas su man nežinomu ružavos spalvos akmeniu. Laibai gražiu ir tiesiog milžinišku.

Išeidami prigriebėm ir gleivą. Bus Tukui. Jis jau turi alebardą, o dabar bus dar ir gleiva. Arba aš pats išmoksiu su ja mojuoti.

Taip, dar kartu prigriebėm sidabrinį prausimosi dubenį ir batisto rulonėlį. Autams tiks, jei kas.

Galų gale baigėm. Suderėjom. Aišku, kaip po to man pasakė Tukas, apmulkino jie mane mažų mažiausiai ant šimtinės. Šykštuoliai... Turginiai, o ne riteriai. Nelaukiau. Atrodo, tas viduramžių riterių ne visai riteriškas savybes rašytojai savo knygose paprasčiausiai praleisdavo pro ausis.

Be viso šio kiekio naudingų daiktų aš gavau kur kas didesnę brangenybę. De Gramonas, apgirtęs ir net nepajutęs, išplepėjo visą Armanjako padėtį.

Leitenantas su savo būriu lankininkų vyko pastiprinimui į Fleransą. Miestą, pasirodo, jau valdė frankų rua senešaliai ir, kad niekas nesumastytų palaikyti mano tėtušio, buvo ruošiamasi lengvai miestiečių įbauginimo akcijai
Žinome mes tuos lengvas įbauginimo akcijas. Visus apiplėš, išprievartaus ir taip toliau...
Lekturą iš tiesų beveik pilnai išpjovė. Pabėgo labai mažai gyventojų, o dabar kariuomenė laukė, kol baigsis gaisrai ir ruošėsi netgi nugriauti pilies ir miesto sienas.
Tėvą... Tėvą suplėšė. Isakas nesumelavo. Ir užmušė jį būtent tie, apie kuriuos jis man pasakojo. Žiulis, tokiu vardu buvo de Gramonas, to nepalaikė ir nesivaržydamas koneveikė Gijomą de Monfekoną, kurio poelgis visiškai netiko kabaljerui. Grasino esant progai iškviesti jį dvikovon sukeldamas man dar didesnę simpatiją. Nors jis taip pat nesivaržydamas koneveikė ir mano tėtušį... na bet tiek to. Tėvukas, kaip paaiškėjo, dar tas buvo žaltys.
Na ir dar sužinojau, galbūt pačią pagrindinę naujieną. Pamotę pasiuntė ne į Rodezą, o į Biuze Sen-Tarno pilį (v.p.: pranc.: Buzet-sur-Tarn, Tuluzos grafystė; pilis sudeginta per revoliuciją).

 

Tai gerokai arčiau nei Rodezas. Ir išsiuntė ją šiandien iš ryto sveiką ir gyvą su visa svita. Bet... konvojuoja ją tiek karių ir riterių, kad atmušti pakeliui nepavyks bet kokiu atveju. Paprasčiau pačiam save pasidurti. Štai taip...

Sužinojau dar, kad visos Armanjakų valdos užimtos karališkosios kariuomenės ir visur jau paskirti valdytojai ir vietininkai. Prakeiktas Pasaulinis Voras valdas žeria ir į dešinę, ir į kairę. Tame tarpe ir mano Lavardo ir Rokebreno vikontystę... Kad tave kur... Net Segiur senjoriją...
Ir dar vienas momentas. Manęs ieško, apklausinėja visus ir ieško tarp lavonų. Tiesa, kol kas nežino, kad pabėgau; galvoja, kad sudegiau arba suplėšytas niokojant miestą. Prasiveržiant iš Lekturo mano žmonės vaidino išpuolį ir žuvo visi kaip vienas, tad išduoti mano pabėgimo nėra kam.
Išsiskyrėm visai draugiškai. Vikontas ir ševalje taip ir neįtarė, kad žmogus, kurį sučiupus galėjo iškilti, visą tą laiką gėrė su jais  vyną ir žvejojo visokius daikčiukus. Abi pusės buvo savimi patenkintos.
Aš likau neatskleistas, sužinojau daug naudingo ir net šiek tiek praturtėjau, o tie du skūpuoliai - kad mane apmulkino. Nors jie buvo ir teisūs. Vis tik apmulkino... tačiau mano padėtyje nederėjo perlenkti lazdos.
Atsisveikinome ir pajudėjome. Kabaljero maloniai pasufleravo, kad už lygos link Lekturo, bus piligrimų prieglauda, kurią laiko dominikonų vienuoliai ir ten bus galima papildyti atsargas bei pernakvoti. Tenlink mes ir pasukom. Paskutinių dienų įtampa vis tik davė savo ir norėjosi pagaliau išsimiegoti lovoje, nors labai abejojau, kad prieglaudoje tokia yra.
Na ką, dar vieną dieną pragyvenau. Svarbiausia – gyvas likau... O galėjau ir prapulti, galimybių buvo pakankamai.
Ir piniguose bei daiktuose kiek praturtėjau, krūvą kilnių darbų ir žygių atlikau. Tikras kbaljero, kad jį kur... Ir žinote, nežiūrint į visą krūvą banalių gyvenimiškų nepatogumų, man viskas, kas su manim vyksta, patinka. Kaip būčiau gimęs kilmingu riteriu... gal taip ir yra, ir aš papuoliau į savo vietą ir laiką? Nežinau, tikrai į tai atsakyti negaliu, bet tyliai svaigstu pats nuo savęs dabartiniame vaidmenyje.
2016-03-01