- Gyvas... jūsų mylista...
– Tukas laikė ant krūtinės užspaudęs ilgą, bet negilią žaizdą. Kalavijas
perkirto grandininius šarvus ir šimtasiūlę (v.p.: pošarviai arba pranc.
gambeson), bet kūno jau stipriai nepažeidė.
- Patrauk rankas... taip... gyvensi, seni, - pasakiau
apžiūrėjęs.
Kraujo aišku pritekėjo gausokai, bet pati žaizda
einanti per skersai krūtinės iki pat šonkaulių, buvo vos kelių milimetrų.
- Tu sėdėk... aš tuoj... – Patenkintas nulėkiau
pasidairyti ar yra dar kas gyvas likęs.
Laidau pasireikšti bastardui ir pribaigiau du pusgyvius
lankininkus. Tiesą sakant tai buvo ne žiaurumas, o malonė. Su tokiomis
žaizdomis šiais laikais neišgyvena.
Po to radau dar vieną atsirėmusį į medį su strėle krūtinėje
(v.p.: originale yra petys, bet pagal
tokias žaizdas kaip aprašyta, turėjo būti užgautas plautis).
- Ką jūs padarėte su domininkonų prieglauda? Sakyk –
ir aš tau padovanosiu greitą mirtį.
Lankininkas susiraukė, užsikosėjo, po to nubraukė
kraują nuo smakro ir pridususiu, laužytu balsu prakalbo:
- Baronas
įsakė... Vienuolius sukapojome visus... Su seniu pats žaidė. Bet prioras buvo
kietas... Tada baronas įsakė pakarti...
- Kur tas...
Simonu jį vadina. Tas, kuris mane išdavė?
- Nežinau...
atrodo, pasiliko stovykloje... – Lankininkas vėl užsikosėjo.
Kraujas jau
bėgo iš burnos nesustodamas.
- Tiek to...
melskis.
Lankininkas
pradėjo šnabždėti maldos žodžius, o po to, jausdamas savyje lengvą šleikštulį,
aš atidžiai su daga perdūriau jo miego arteriją.
- Na ir vis
tiktai tu išgama, Saška... – abejingai pasakiau pats sau ir dar kartą apibėgau
laukymę.
Įžiūrėjau
kraujo šliūžę vedančią miškan ir nuėjęs palei ją, už kokių dvidešimties metrų
radau suspėjusį nušliaužti ietininką. Tai tas pats, kuriame perdūriau koją prie
išvirtusio ąžuolo. Pakalbėti su juo nepavyko. Karys sugalvojo gintis kalaviju
ir aš su palengvėjimu, daug negalvodamas, pribaigiau jį pakelta nuo žemės
ietimi. Iš tiesų su palengvėjimu – neprireikė sužeistojo pribaiginėti.... O
taip – kaip lyg ir kovoje.
Susiruošiau
paimti vaistinėlę, kurią paveldėjau ir bastardo, ir pastebėjau, kad prakeikti
lankininkai vis dėl to suspėjo gerokai pakenkti. Arkliukas, kurį gavau iš de
Gramono, kaip išpirką už šarvus, gulėjo ant žemės su trimis strėlėmis šone ir
jau spėjo išleisti visą dvasią.
Šūdžiai...
tokį arklį pražudė. Po to prisiminiau, kad vis tik paveldėjau gerą dešimtį
arklių ir kiek atšalau. Bet vis tiek gaila, nieko nepadarysi.
Prigriebiau
vaistinėlę ir statinaitę su armanjaku – tiks vietoj spirito, grįžau pas Tuką.
Pakeliui patikrinau bevardį vikontą su nelaimingais vaikėzais, kurių iš tikro
ir realiai buvo gaila.
Nežinau...
laimei ar nelaimei, – čia matyt žiūrint kam, - vikontas ir jo pažai jau buvo
išėję į kitą pasaulį. Verkšlenti dėl jų nebuvo labai kada, na ir blaiviai
mąstant, nėra jokio reikalo. Jie žuvo su ginklu rankoje, kaip tikri kabaljero,
ir, greičiausiai, patys kitokio galo nenorėjo.
Ginklanešys
su perkirstu veidu
gulėjo be sąmonės, kraujas nenustojo bėgti ir pulsuojančiai
šliuksėjo ant žolės.. Na ką aš galiu padaryti, po galais... Pats juk puolė.
Kuom aš jam dabar padėsiu? Ne mano tai nuodėmė... Nusispjoviau ir nupėdinau
link škoto.
Nuėmiau nuo
tuko grandijus, šimtasiūlę ir marškinius.
- Na ką,
broleli Tukai, gydisim tave, - pranešiau škotui, kuris su nerimu žvelgė į mano
manipuliacijas.
- O ką ten,
jūsų mylista, gydyti? Myžtelt ant skuduro ir pridėti, o po to sutvarstyti.
Niekis gi.
- Aš tau
tuoj ant galvos pamyšiu! Tu, pusdurni, nustipt susiruošei? – užriaumojau ir
suvilgiau armanjaku švarų skudurą.
- Tai juk
gerti reikia, jūsų mylista, kam gerą daiktą paškudinti? – Tukas nurijo seilę ir
viltingai dirstelėjo į statinaitę.
- Gerai...
užsitarnavai šiandien. – Aš įpyliau pusę puodelio ir įkišau jį škotui į rankas.
– Siurbk ir netrukdyk.
Kažkokių
medicininių įgūdžių neturiu: tik tiek kiek visi vyrai. Svarbiausia – ne
mokėjimas, o entuziazmas. Na ir be to, bet kokios operacijos garantas – gerai
užfiksuotas pacientas.
Veikdamas
tik nuojautų, armanjaku dezinfekavau žaizdos kraštus, aišku prieš tai pats
maktelėjęs burnelę. Improvizuotu tamponu nuvalęs kraują, nuėmiau nuo abiejų
indelių dangtelius.
Na ir kas
toliau?.. Pagalvojau ir užtepiau tą, kuri geriau kvepėjo. Nors reikia pasakyti,
kad po to žaizda gan staigiai nustojo kraujuoti. Po to keliskart perlenkiau
bintą, uždėjau ant žaizdos ir tampriai sutvarsčiau. O ką... mes, medikai, va
tokie... išradingi.
- Viskas
bičiuk. Dabar gyvensi, - plekštelėjau škotą per koją.
- Aiii!.. Jūsų
mylista... Koja!.. – suvapėjo Tukas.
- Tfu, kad
tave kur... ko tylėjai, prietranka... – aš įsistebeilijau į gana gilią įpjova
ant šlaunies.
- Tai aš
maniau, kad matote... o šitą... gal dar šliukšteltumėt? Na jau labai gerai jis
skausmą nugesina...
-
Alkoholikas... – pareiškiau Tukui, kuris nustebu, bet to žodžio aišku net
nesuprato.
- O ar
reikėtų, jūsų mylista, kerėti... nuodėmė tai... – nusigando škotas.
- Tai ne
burtažodžiai, pusdurni. Gerk... – Įkišau jam puodelį ir, pagal tą pačią schemą,
ėmiausi tvarstyti kojos.
Baigiau ir
perspėjau:
- Žiūrėk
man, gulėk nejudėdamas. Kraujo daug netekai. Laiko turim daug. Kol, baronas
atsives pagalbą – ne mažiau dešimties valandų praeis. Mes spėsim toli nueit. Ir
gėralo daugiau neliesk, per zaptas gausi.
Kiek
pasėdėjau mąstydamas, ką čia dabar veikti. Arklais ir trofėjai... Man visko
užtenka, o štai Tuką reikia atsakančiai ekipiruoti... užsitarnavo vaikinas.
Bevardis vikontas lyg pagal jo gabaritus. Vadinasi...
Atitempiau
vikonto lavoną iki škoto ir prisakiau jam jį pagal galimybes pradėt lukštenti.
Po to surinkau visus ginklus ir sumečiau į krūvą, bet be mano požiūriu
vertingesnių eksponatų. Nors, beje tai buvo tik vikonto dvirankis ir škotiškas
jo ginklanešio kleimoras... Nors meluoju, dar pridėjau to pačio vikonto
mizerikordą ir durklą. Kiti ginklai nei kokybe, nei grožiu neišsiskyrė. Na ir
be to, kur mums tiek...
Jušmaną taip
pat susiruošiau atiduoti škotui, bet pats jį nuo lavono nuimti nesugebėjau.
Šlykštu... Kraujo kaip nuo kiaulės pritekėjo.
Po nedidelių
dvejonių, aš tą lavoną taip pat nutempiau prie Tuko, kuris nežiūrint žaizdų, vikontą
entuziastingai beveik pilnai jau išrėdė.
Didžioji
arklių dalis išsilakstė, bet vikonto kovos žirgas ir dar pora arkliukų,
pririšti prie medžių taip ir liko stovėti.
Atsargiai
priėjau prie juodbėrio. Žvėriukas galingas, atrodo, tos pačios veislės, kaip ir
mano Rodenas.
- Ramiau.
Ramiau, berniuk, tu juk neprieštarausi, jei gausi naują šeimininką... –
švelniai kalbėdamas, stengdamasis neišgąsdinti, užėjau iš šono.
Eržilas
sušnarpštė, pašnairavo, susipurtė, bet neįkando.
- Šaunuolis, geras arkliukas... – Paplekšnojau arklį
per kaklą ir, apčiuopęs balnakrepšio sagtis, atsargiai jas atsegiau ir numečiau
žemėn. Po to nusegiau arbaleto ir pusantrinio kalavijo dėklus. Savotiška garda
– pati save įvardijo – čjavonseka (v.p.:
ital. - Spada schiavonesca. Dviašmenis kalavijas.
Praktiškai espados porūšiu. Garda dengdavo ranką. Dažnai rankena buvo skirta pusantriniam arba dvirankiam suėmimui.
Kaldinti Venecijos Respublikoje. Jais ginkluoti buvo Venecijos dožai. Kilmės
šalimi laikoma Serbija, bet panašūs pavyzdžiai buvo ir Vengrijoje, ir
Bizantijoje. Tiesiogiai verčiasi kaip slaviškas kalavijas, kuris buvo paplitęs
pietryčių Europoje XIV – XV amžiuje).
Skjavonos kardo - kuriuo ginkluojasi Vatikano gvardija, prosenelis.
Taip pat numečiau uždengtą tarčą, po to pagal herbą Tukas išsiaiškins, ką aš
anapilin išsiunčiau.
Nurišau pavadžius – ir velnio gyvulys...
Na kaip dar galiu jį po to pavadinti? Arklys čiupo dantimis man už rankos,
išplėšė pavadžius ir užrietęs uodegą, galopu nuvarė į mišką.
- Trenktas gyvulys... – jausmingai
nusikeikiau.
Dar gerai, kad ranka su apsauga, o tai
perkąstų, kaip Dievą myliu.
- Kad tave kur vilkai suėstų!
- Jūsų mylista... Tai reikėjo jam snukį
apsiaustu apvynioti... –prabilo škotas. – Ech... gaila. Geras eržilas buvo.
Gerai, kad nors kas nuo jo liko.
- Nesigailėk, Dievo keliai nežinomi. Tik
jis žino, ką duoti, o ką atimti. Tu šarvus nulukštenai?
- Na taip, ir dar pas kabaljero šikšnoj
tris dešimtis dukatų, ir sidabro kažkiek radau...
- Tai gerai. Dabar visa tai tavo... Be
dukatų aišku. Sidabras per pusę.
- Dėkoju, jūsų mylista... – Škotas
atsikrenkštęs pakilo ir susiruošė savo dėkojimo ritualui – bučiuoti rankas.
- Liaukis... Pats žinai, kad nemėgstu.
Klausyk užduoties. Niekšai nušovė mūsų arkliuką, reiškia reikia atrinkti
geresnį arklį ir viską perkrauti. Paimam viską ką reikia ir dingstam iš čia kuo
toliau. Kur – po to nuspręsim. Nesigriebk už visko. Aš darau, o tu pasakinėji
kaip geriau ir pagal išgales padedi. Laikas nuimtas... tik nosies neriesk,
pritrėkšiu...
- Geradari mano... Kaip galima...
- Dar kartą taip išsireikši, šunie,
bandymams į inkviziciją atiduosiu. Na, kuris čia arklys geriausias?..
Gana greitai susitvarkėme. Dabar iškilo
klausimas kur link traukti.
Savo plano – traukti į Bize pilį, aš
nesirengiu atsisakyti. Vis tiek padarysiu ką sumasčiau, bet... Bet baronas
visus aplinkui ant ausų pakels ir taip paprastai keliu nepakeliausi: pačiups su
visomis pasekmėmis.
- Na? Į kurią pusę?
- Aš manau, jūsų mylista, mums reiktų
keliauti taip kaip keliavome. Dideliu lankstu apeisime Lekturą iš rytų. Į mišką
jie daugiau nebelys, o va keliuose dabos. Su Dievo pagalba, kaip nors ir
prasmuksim. O dabar reiktų nešdintis kaip galint toliau nuo šios vietos ir
perlaukti kur dienelę- kitą. Tai tada mums ten. – Škotas ranka parodė į rytus.
- Tenai, tai tenai... – man buvo beveik
vis vien, nes kaip tik, po visos įtampos, pradėjau atlyžti ir beveik nieko nebesugebėjau
mąstyti.
Norėjosi paprasčiausiai tik atsigulti ir
užmigti...
2016-03-10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą