- Aš jums, monsinjore, sakiau... A-a-a... aš supratau
apie ką jūs... Tai tokie gi nedori bažnyčios tarnai... Na taip, vienuolynuose
daromos nuodėmės ir klesti savanaudiškumas. Pats toks buvau... Bet kuo čia
dėtos raganos?
- Labai paprasta. Atmestinai arba nesąžiningai atliks
tyrimą, pavyzdžiui deramai neįvertins apkalbų... na mažą ką dar gali tie
nesąžiningi bažnyčios tarnai... Štai aš ir maniau, kad... nors koks skirtumas,
ką aš maniau. Tikiu, iš visos širdies tikiu. Šiandien pats savo kailiu
patyriau... Blyn... Prakeikta ragana. - Ko sėdi, vyną į bokalus pilstyk...
- O aš žinote, kaip išsigandau, monsinjore? Vos
neapsimyžau... – Tukas pripildė bokalus. – Bet po to kažkaip susitvardžiau.
- Šaunuolis! – pagyriau Tuką ir pagalvojau apie
organizmo pojūčius.
Drebulys po truputį silpnėjo, silpnumas – taip pat...
Reikia dėkoti valgiui ir vynui. Tai dar lengvai išsisukau. Nebūtų šalia škoto,
Dievas žino, kas galėjo atsitikti. Ne... Kad tave kur šikantį sutrauktų: tikra
ragana... Išgėriau vyną ir dar įsipyliau. Šlykštus baimės jausmas niekaip
negalėjo atsitraukti.
Visgi, kiek užkandus, įsakiau Tukui ruoštis, ir mes
vėl patraukėm toliau. Norėjosi kiek galint toliau išsinešdinti nuo šios vietos.
Vietovė nesikeitė ir atrodė tuščiai; prajojome dar
vieną apiplėštą ir sudegintą kaimą, ir tik į dienos pabaigą sutikome žmones.
Tai buvo grupė vienuolių pranciškonų, kurie nakčiai apsistojo šalia nedidelės
pakelės koplyčios. Kaip nebūtų keista, bet juos pamatęs netgi apsidžiaugiau,
dosniai paaukojau ir net pasidalinau šiokiomis tokiomis atsargomis.
Vienuoliai kiekvienas atskirai keliavo į Provansą ir
kelyje visai atsitiktinai susibūrė į grupę ir apsistojo prie koplyčios, kurią
dabar tvarkė, nakčiai. Kažkas šią koplyčią prišiukšlino ir tiesioginio žodžio
prasme – apdergė. Ir net suskaldė švento Baltramiejaus, kurio vardu buvo
pavadinta ši koplyčia, akmeninę statulą (v.p.:
apaštalas Baltramiejus (arba Natanaelis), Naujajame Testamente minimas tik
apaštalų sąrašuose. Armėnai jį kartu su šv. Tadu laiko Armėnijos globėju).
Pranciškonai kelionėje visai nuskurdo ir patyrė daug
praradimų. Praeinantis samdinių būrys nemenkai juos apkūlė, apiplėšė ir net
juoko dėlei prakiurdė jų abitus. Žodžiu, vienuoliai atrodė gana
apgailėtinai.
Mane tai gerokai nustebino. Visada maniau, kad
bažnyčia viduramžiais viską valdė, o vienuoliai beveik visada buvo neliečiami
(jei atmesti religinius karus, žinoma), kuom sėkmingai ir naudojosi, gerokai
savivaliavo ir engė gyventojus. Aš apie normalius vienuolius, kurie priklausė
normaliai konfesijai. Na patys pagalvokite,
koks kvailys inkvizicijos pakilimo
laikais, priešginiaus bažnyčiai? Greit
atsidurs ant laužo. Bet realybėje viskas
pasirodo buvo kitaip ir visai nenorėjo „draugauti“ su „nusistovėjusiais“
istoriniais „faktais“, kuriuos pateikinėja kai kurie autoriai, o ypač tie – dar
„sovietuose“ nukalti ir grūdinti.
- Tėve Ignacijau, o kas tie bedieviai, kurie prieš jus
ranką kėlė? – pasidomėjau vieno, visą laiką besišypsančio, drūto ir tvirto,
vidutinio amžiaus vienuolio.
Pranciškonas sėdėjo ant akmens šalimais ir bandė
virbais užadyti skyles abite.
- Rutjerai, sūnau mano. Tai jie bedieviai. Atleisk
Dieve jų nuodėmes... – vieną vienuolio akį puošė didelė mėlynė, o ant kaktos
matėsi sukrešėjusiu krauju padengtas nubrozdinimas, tačiau jis atrodė žvaliai
ir paprasčiausiai šypsojosi. Na visai toks dėdė su kuriuo malonu bendrauti.
- O kaip jie atrodė?
- Bedieviai. – Tėvas Ignacijus vėl plačiai
nusišypsojo. – atrodo, kaip tikri bedieviai.
- O jei rimtai?
- Būryje jų kokia septyniasdešimt. Pagal kalbėsena,
tai flamandai. Baltais iki kelių apsiaustais. Pusė jų arbaletininkai, o kiti ietininkai.
Gerai ginkluoti, beveik visi su brigantinomis (v.p.: vok. Brigantine,
iš pranc. brigandine –
plokštelinių šarvų tipas, kurių pagrindas dažniausiai odinė striukė, kurios
vidinė pusė padengta persidengiančiomis pailgomis plokštelėmis. Iš išorės brigantina
atrodo kaip paprasta striukė, nors brigantinos paprastai buvo berankovės.
Dažnai išorėje matomos kniedžių galvutės būdavo puošnios, auksuotos ar
žalvarinės, su įspaustais ornamentais)
ir pėstininkų saladais.
ir pėstininkų saladais.
Dar gurguolė
su jais buvo: laisvo elgesio mergos ir kažkokie abejotini žmogėnai... Na ir...
Kapitonas jų gana įsidėmėtinas. Labai aukštas ir liesas, per visą veidą
kirstinis randas. Ausyje deimantinis auskaras. Žirgas jo taip pat ypatingas.
Tikras andalūzas, kaip jūsų, bet baltas, be jokios dėmelės. Ir vardas jo...
duok Die atminties... Ne eržilo, o kapitono... Johanas. Taip, tikrai Johanas.
Jau susiruošė atimti gyvybę iš mūsų visų, bet jis neleido. Tiesa, kaip tik jis
įsakė abitus suplėšyti. Bet po to. Na, sūnau mano, ir viskas ką žinau.
- Į kurią pusę pasuko? – pasidomėjau.
Ko tai visai nesinori su tais samdiniais susidurti.
Toks susitikimas gali mums visai liūdnai ir baigtis.
- Kur – nežinau, sūnau mano. Šiuo keliu ėjo, ta pačia
kryptimi, kaip ir jūs. Mes su jais susidūrėm vakar... reiškia, kad jus lenkia
apie dieną kelio... Taip, per dieną, gal kiek daugiau.
Na taip... Panašu, kad ir kaimai – jų rankų darbas.
Na tiek to, tikiuosi, kad tankiai gyvenamose vietovėse jie nesavivaliaus. Vietiniai senjorai už savų maitintojų naikinimą greit padaugins iš nulio...
Na tiek to, tikiuosi, kad tankiai gyvenamose vietovėse jie nesavivaliaus. Vietiniai senjorai už savų maitintojų naikinimą greit padaugins iš nulio...
- Dar kas nors pro šalį važiavo?
- Nieko nebuvo, sūnau mano. Karas nuniokojo šias
vietas, - liūdnai palingavo galva vienuolis.
- Ačiū už žinias, tėve. Gal dar kuom galime jums
padėti?
Vienuoliai man buvo simpatiški... Na, kažkokie tikri.
Ir norėjosi jiems dar ką nors gero padaryti.... Aišku, proto ribose.
- Ne, sūnau mano. Jūs ir taip pakankamai padarėte.
Jokit su dievu, o mes už pasimelsime. – Tėvas Ignacijus ištiesė ranką
palaiminimui.
Likę vienuoliai taip pat mus peržegnojo ir kinkavo
galvomis tarsi sakydami, kad taip pat už mus melsis ir sutartinai užtraukė kažkokią
maldą.
- Na, viskas... Dievo malonė mums garantuota, -
pasakiau Tukui, kai kiek toliau nujojome.
- O kaip gi, monsinjore, mes dievobaimingi kaip Dievo
ėriukai... – nusijuokė škotas.
- Neburnok, eretike. O tai aš kokiu vėzdu tave
palaiminsiu... – visai nepiktai keiktelėjau.
Po susitikimo su pranciškonais, buvusią slogią
savijautą tarsi ranka nuėmė. Ir netgi nuotaiką pakėlė. Štai ir netikėk visu
tuo... Reikia pasiekti kokią bažnyčią ir užsakyti mišias. Na-a, taip, tėtuši...
Visai į religiją nusinešei, o anksčiau lyg ir nesirgai dievobaimingumu.
- Jūsų mylista, gal štai už tos kalvos užsuksim ir ten
pernakvosim? Nuo kelio nesimato, na ir krūmynas su upeliuku. Tačiau jei norite,
galime iki Monstariuko nusigauti, ten užeigą tikrai rastume.
- Ne, geriau čia. Greičiau išsimaudyti noriu. Ragana
lyg būtų visą mane apgrabaliojusi, purvinu jaučiuosi... – kiek paraginau Rodeną
ir nusukau nuo kelio.
Nors iš tikro turėjau dar vieną priežastį nenakvoti
mieste. Mes dar buvome žemėse, kurios priklausė Armanjakų šeimai ir visai
nenorėjau, kad mane kas staiga pažintų
- O aš neatsisakyčiau, jei kokia vikri merga mane
apgrabaliotų, - šyptelėjo Tukas.
- Tuoj aš tave apgrabaliosiu... Na nesimuistyk:
tvarsčius tai reikia keisti...
Vieta nakvynei buvo tiesiog puiki. Senų riešutmedžių
krūmynas buvo apaugęs tankia žole ir arkliai su malonumu ėmėsi ją skabyti. Po
teisėtai priklausančios avižų porcijos, aišku.
Apžiūrėjau škoto žaizdas, bet pirma prireikė
užkaitinti vandenį ir atidrėkinti pridžiūvusius tvarsčius. Žaizda ant krūtinės
atrodė visai gerai, kraštai ėmė gyti, o štai perpjauta koja vėl ėmė kraujuoti.
Na tai suprantama, žaizda gilesnė ir jojimas gyti trukdo. Jeigu iš tikro, tai
reikėtų Tukui pagulinėti savaitėlę ir keltis tik į išvietę ir dar su ramentu...
Bet e, neišeina. Laiko mes neturime... Visai neturime. Visa viltis – tai
tepalas ir škoto tvirta sveikata.
Privertęs škotą išsiplauti rankas ir pravedęs smulkų
instruktažą, palikau savo naujai iškeptą eskudero virti košę, o pats įlindau į
upelį praustis.
O po to įsismarkavęs dar ir Rodeną įvariau ir gerai
nutryniau.
Kol maudžiau ir tryniau žirgą, visai netikėtai
pastebėjau vėžius ir greit pririnkau jų kokį pusšimtį. Vienas prie vieno – kaip
dabartiniai, tik gerokai didesni.
Kaip tik ir vanduo užvirė, tad daug negalvodamas per
du kartus greit savo grobį nusiunčiau į katilą.
Kiek bijojau, kad gal kartais prancūzai šioje epochoje
už ką nors nemėgsta vėžių ir aš eilinį kartą atsisėsiu į pelkę, bet pasirodė,
kad be reikalo jaudinausi. Tukas net nenusėdėjo vietoje belaukdamas kada grobis
išvirs. Sušlemštėm po kelis ir likusius palikome desertui prie vyno.
Suvalgėme šiupinį ir kiek atsipūtę su pasimėgavimu
ėmėmės vėžių ir vyno.
- Och... na kur taip ėsti... – aš atsirėmiau į balną
ir atleidau diržą. – O tu valgyk, nesikuklink, tau kaip sužeistam didvyriui
priklauso. Leidžiu...
- Sprogsiu gi, jūsų mylista... – Tukas po truputį ėmė
rinkti svorį ir jau atrodė ne toks liesas, kaip per pirmą mūsų susitikimą.
- Nesprogsi. Papasakok geriau, kaip šventikas nuodėmių
klauso... – Aš stengiausi kaip galint daugiau sužinoti apie katalikišką
tikėjimą, nes per „spektaklį“ gali ir prireikti.
- Monsinjore, o kam jums tai? Aš pastebėjau, kad
vienuoliškus aprėdus iš prieglaudos paėmėt, - atsargiai pasidomėjo Tukas. – Tik
nesupraskit mane blogai, aš galiu ir ką nors gero patarti. Kam jums į vienuolį
persirenginėti?
- Mat koks supratlingas... – slėpti nuo Tuko savo
ketinimus, jau nebebuvo prasmės. Jis savo ištikimybę jau įrodė su kaupu ir
tikrai galėjo patarti ką nors naudingo. – Gerai... papasakosiu, kliukstelk dar
vyno į taures. Reikalas tame, kad aš noriu patekti į Biuze pilį. Šiaip sau tai
manęs niekas neįsileis ir be to – greičiausiai pabandys užmušti. Tad aš
nusprendžiau pakeisti išvaizdą. Tik nesumastyk dabar aušint burną apie visokias
kabaljero garbes ir kitus panašius paistalus. Pasiekti mano užsibrėžtam tikslui
– visos priemonės tinkamos... Na, kaip beveik ir viskas. Prieš mus niekas
sąžiningai nežais ir net nesiruošia, tad ir gaus tą patį ir dar su magaryčiom.
- Net ir nemaniau priešginiauti, monsinjore... – Tukas
šyptelėjo ir palingavo galva. - Viskas gerai ten kur to reikia. Ir kabaljero
garbė tame tarpe. Taigi aš ir patariau jums titulą ir vardą pasikeisti.
Užmiršot?
- Neužmiršau. – Nors iš tiesų aš jau buvau ir
primiršęs kieno patarimu tapau de Segiuru.
- O kam jums į tą pilį? Norit su kuo nors susitikti?
- Taip. Tie išgamos išvežė tenai mano tėvo žmoną. Ji
laukiasi. Tad jei gims berniukas, jis bus vienintelis teisėtas Armanjako šalies
paveldėtojas. Paveldėtojas, kuris savęs dar neapjuodintas nesantaikos su Voru.
Mano dėdė Bastilijoje, o antrąjį gainioja kaip kiškį ir ko gero greit pagaus –
formaliai Voras tam turi priežasčių. O štai mažylis nė prie ko, ir reiškia, kad
atimti iš jo paveldėjimą nėra jokios priežasties. O jei Voras išdrįs – tai
pasipiktins daugelis. Tai kilmingųjų laisvių paniekinimas. Taigi kokia išvada
peršasi?
- Berniukas neturi gimti... – Tukas palingavo galva. –
Taip... Ne veltui frankų rua Pasauliniu Voru praminė... Bet kaip jūs ruošiatės
kontesę (grafienę) išlaisvinti? Taigi vienam neįmanoma.
- Nežinau... kol kas nežinau... Bet viską išžvalgyti
privalau. Tegu ir pražūsiu... Bet tas dar negimęs berniukas, tai mūsų visos
giminės viltis ir vienintelė galimybė viską susigrąžinti . Jei jis sėkmingai
užaugs, tai net nereikės kariauti. Viskas bus padaryta pagal įstatymus. Voras
gražins Armanjaką.
- Jūsų mylista... – Tukas sunkiai pakilo ir čia pat
priklupo ant vieno kelio. – Tai kilmingas tikslas. Reikalas, už kurį ne gėda ir
numirti. Aš prisiekiu... prisiekiu savo gyvenimu, kad eisiu paskui jus iki galo
ir šaukiuosi Dievo tai paliudyti. Priimkite priesaiką, monsinjore...
- Aš priimu, Viljamai Loganai, tavo priesaiką! – Tuko
poelgis mane suglumino.
Tačiau škotas kalbėjo su tokia ugnimi ir aistra, kad
sujaudino mane net iki ašarų.
- Kelkis, brolau, ir įpilk mums vyno. Kartu mes
nusuksim galvą Vorui, kaip nupešiotai vištai...
Vakaras baigėsi puikia nata. Mes vėl priburbuliavom
pribaigdami visą vyną ir apsvarstėm daugelį svarbių momentų, apie kuriuos net
neįtariau. Škotas pasirodė, kaip tikras gudročius ir aš, taisydamasis migio,
jau buvau gerokai daugiau įsitikinęs savo misijos sėkme. Na bent jau jos
pirmojo etapo sėkme. O štai kaip ištraukti pačią Žaną? Nežinau... Bet būtinai
ištrauksiu.
2016-03-22
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą