“Armanjako šalis. Bastardas”. V skyriaus tęsinys. 2016-02-29

(Pilnas Milano šarvų komplektas)

- Nesiblaškyk... Judam kaip judėjom. Ir patylėk. - Aš pasukau eržilą link raitelių.

O kas man beliko daugiau? Skydą su savo herbu aš paslėpiau, taip, kad vaidinsiu Segiurą. Pasišalinti jau nespėsime, lankininkai greit mus į ežiukus pavers. Girdėjęs... Na ir ne prie veido garbingam kabaljero nežinia kam nugarą atsukti. Tai ne bastardas manyje kalba, tai aš pats pilnai sveikame prote ir sąmonėje pareiškiu. Ar ne sąmonėje...

Nužiūrėjau karius. Tikrai lankininkai. Odinės trumpos kelnės, šarvai taip pat beveik pas visus odiniai, metaliniai šalmai, panašūs į apverstą sriubos lėkštę, trumpi platūs kalavijai, labiau panašūs į peilius. Ir ne dvidešimt, o kur kas daugiau – kiek nuošaliau dar grupė stovi.

O štai raiteliai labiau panašūs į kabaljero. Na, bent jau vienas iš jų sėdintis ant galingo apsaugomis nukaustyto juodžio, su pilnu Milano šarvų komplektu ir armet šalmu (v.p.: pavadinimas kilęs iš italų k. – armet; XV-XVI a. pilnai uždaro tipo kilmingųjų kavaleristų šalmas su nuleidžiamu, pakeliamu antveidžiu ir nedidelėmis išpjovomis akims ir kvėpavimui).

Kiti sėdėjo ant mažesnių arkliukų, na ir apsirėdę ne taip pompastiškai, pagrinde tai grandininiai šarvais (v.p.: tokie šarvai Europoje dar žinomi kaip „hauberk“ tipo šarvai, iš esmės, tai ilgi grandininiai šarvai, kuriuose gali būti įpintos metalo plokštės, su antdilbiais, piršinėm ir t.t., galėjo būti kombinuojami su kirasomis, dažnai užmetami ant viršaus apsiaustai su ženklais, herbais ir t.t.). Palyda, greičiausiai.

Mus pastebėjęs, vienas iš svitos riktelėjo trumpą komandą. Lankininkai akimirksniu metė plėšikavimą ir išsirikiavo į eilę.

Nužvelgiau herbą ant kabaljero skydo. Geltoname fone – piestu stovintis mėlynas liūtas su raudonais nagais... – man tai tamsus miškas; o štai ant mėlyno apsiausto – geltonos lelijos, tai jau pažystama. Lui totemas.

Kabaljero sulaukė, kol mes priartėsim, ir, paraginęs pentinais arklį, privertė ji žengti kelis žingsniukus į priekį.

- Vikontas de Gramonas, jo didenybės laisvųjų lankininkų leitenantas (pranc.: lieu tenant 'pavaduotojas', lieu 'vieta' + tenant 'užimantis', t.y., XV a. Prancūzijoje jie buvo būrio vadų pavaduotojai, o nuo XV a. antros pusės kuopų vadų pavaduotojai. Laipsniu Prancūzijos armijoje ir laivyne tapo nuo XVII a. antros pusės), - prisistatė pakeldamas šalmo antveidį. – Su kuo turiu garbės kalbėtis?

- Ševalje de Segiur, - savo ruožtu prisistačiau.

- Jūsų kilnybe... – linktelėjo de Gramonas.

- Jūsų kilnybe... – atsakiau jam tuo pačiu.

- Leiskite pasidomėti jūsų kelionės tikslu. – De Gramono balsas kiek sušvelnėjo.

Akimirkai susimąsčiau, o ar ne laikas šertelti jam pirštine per veidą už akiplėšiškus klausimus, bet nusprendžiau, kad ne. Dar ne laikas. Vieno su penkiasdešimt santykis nelabai skatina pernelyg didelio išdidumo apraiškas.

- Vedinas priimtų įžadų, judu į Aragoną .

- Aš neabejoju, kad jūsų įžadai – tai Dievo pasmerktų maurų naikinimas, - pašnekovas kaip ir atsigavo, o aš pastebėjau, kad nežiūrint į didelius gabaritus, vikontas dar visai jaunutis. Va barzdelė gi – kaip pas telyčią ant...

- Leiskite išsaugoti savo įžadus paslaptyje, vikonte, vis dėlto gi pasakysiu, kad jie susiję su krikščioniškojo tikėjimo išaukštinimu ir sutvirtinimu, o taip pat mano širdies damos išgarsinimu, - užriečiau atsakymą pagal savo, aišku pasemtą iš knygų ir kiek prifantazuotą, supratimą apie riterystę.

- O-o-o... neabejoju, jūs apgaubsite savo vardą šlove, - karštai atsiliepė Gramonas.- Tačiau jūs neįvardijate savo damos?

- Tame ir yra mano įžadas... – mandagiai išsisukau.

Kaip parasta: įžadas – ir viskas... nors kuolą ant galvos tašyk. Naivuoliai.

Vikontas net nušvito ir stuktelėjo save į kairį petį, ant kurio buvo pritvirtintas kvailas kaspinas su sidabrinėmis ir geltonomis juostelėmis:

 - Ševalje de Segiur, mano širdies dama grafienė Adelaida de Šato-Reno, pati kilniadvasiškiausia ir nuostabiausia šiame pasaulyje dama. Ar nesutikste tai viešai ir garsiai paliudyti?

- Na-a, taip... Kinas - nors griūk... na kas mane traukė už liežuvio apie kažkokią damą? Na paliudyčiau – ir viso gero. Ne gi... leptelėjau. Dabar pripažinsiu – užspjaudys. Mano pačio tarnas pirštu man už nugaros rodys.

Prie vikonto priartėjo nejaunas dėdulė vešliais ūsais, kyšančiais iš po grandininių šarvų gobtuvo ir kažką tyliai šnipštelėjo. Atkalbinėja, ar ką?

Ne... Neišėjo.

De Gramonas nežiūrėdamas numojo ir įsistebeilyjo į mane.

Vyras dar kartą šnabžtelėjo ir nelaukdamas atsakymo, palingavo galva ir kažką murmėdamsa atsitraukė į šoną.

- Aš negaliu pripažinti grafienės Adelaidos de Šato-Reno pačia nuostabiausia ir kilniadvasiškiausia dama, kadangi mano širdies dama verčiausia šių apibūdinimų tarp visų likusių... – pagaliau išspaudžiau iš savęs ir išgirdau, kaip už mano nugaros susižavėjęs aiktelėjo Tukas.

- Tokiu atveju... – apsidžiaugė de Gramonas. – Tokiu atveju, tiesą nulems dvikova.

Na-a taip... jaunam kipšui kailį niežti su kuom nors pasipešti... o dar jo didenybės frankų rua Lui XI lankininkų leitenantas... Tfu... Na kaip tą pavadinti? Trečia diena kaip šioje epochoje, o jau keturi sustirėliai sąskaitoje... ir štai penktas nusimato. Deja, deja...

- Tokiu atveju tiesą nulems dvikova, - susitaikęs sutikau. – Renkuosi kovą kalavijais be skydo.

- Kaip suprasti – „be skydo“? – susirūpino Gramonas.

- Pagal naujoviškas taisykles, kurios priimtos tarp garbingųjų kabaljero, iššaukiamasis renkasi ginklą, kuriuo bus kaunamasi, - mielai paaiškinau.

Na niekaip man negalima badytis raitam. Nemoku aš. Na ir pačių iečių neturiu. Prakeiktas bastardas, kai „skuto“ iš Lekturo, pasėjo jas kažkur. Na ir ačiū Dievui; na o skydas man taipogi visiškas blogis...

- Na... tao, matyt, visiškai naujos taisyklės... – Gramonas net nuraudo, - aš neturėjau galimybės su jomis susipažinti. Vis kare ir kare...

- Bet kokiu atveju aš įsitikinęs jūsų garbingumu, vikonte, - sublizgėjau galantiškumu. – Na ką mes čia? Gal kaukimės.

Šone nuo kelio išsirinkome lygią aikštelę. Su lankininkais ant kelio liko seržantai, o Gramonas su pažu, ginklanešiu ir tuo pačiu ūsuotu dėdule, kaip ir aš su Tuku, ėmėmės ruoštis dvikovai.

Gramonas nulipo nuo arklio ir iš makščių, pritaisytų prie balno, išsitraukė galingą flambergą (v.p.: Flamberge, Flammenschwert, nuo vok.  Flamme — liepsna; pranc. tranckripcijoje - flamberge (flamberž) . Iki šių dienų naudojama Vatikano šveicarų gvardijoje. Dažniausiai tai dvirankis kalavijas su banguotais ašmenimis). Su pilnais milano šarvais ir su šiuo pjūklu jis aišku atrodė epiškai.

Iš pradžių aš užsivožiau šalmą ant galvos, bet po to nusispjoviau, nusiėmiau ir atidaviau Tukui, kuris iš nuotabos išvertė į mane akis. Na va kaip jam paaiškinti, kad aš, išskyrus motociklininkų, jokių šalmų nuo pat gimimo nesidėjau.

De Gramonas, prasimankštinęs, su savo flambergu visu greičiu, kad net vėjas švilpė, piešė aštuntukes. Pamatęs mane su espada rankoje ir be šalmo, pašaipūniškai vyptelėjo, bet pratylėjo, vaidybos nepradėjo. O jo palydovas ir iš vis išsišiepė per visą savo ūsuotą snukį.

Na gerai, ponai, tikriausiai jau mano turtą apžiūrėjote? Pažiūrėsim... Nors kalaviju vaikinukas įspūdingai mojuoja...

- Na ką? Pradėsim? – nekantraudamas nuimti man galvą ar ten dar ką nors, pareiškė leitenantas.

- Pradėsim... – Aš atydžiai apžiūrinėjau de Gramono šarvus ieškodamas silpnos vietos ir niekaip neradau. Kurgi tave durtelti, mažiuk: į pažastį, ar ką...

- Jeeech... – Leitenantas negaišo daugiau laiko pliurpalams, akimirksniu sumažino distanciją ir kirto flambergu iš viršaus žemyn, pusiaukelėje pakeisdamas kryptį skersai.

O-cho... tai bent greitis! (v.p.: beje, treniruotas karys su koviniais gotiško stiliaus milano šarvais buvo pakankamai judrus. Tai ne vieną kartą įrodyta rekonstruktorių. Su šiais šarvais netgi galima daryti atsispaudimus (beje, yra „youtube“ italų filmukas griaunantis visus stereotipus apie ankstyvųjų ir vėlyvųjų viduramžių šarvis ir ginkluotę). Visos tos legendos apie nejudantį „šarvuotį“, kilusios iš turnyrinės raitelių ginkluotės, kuri vėliau tapo įvairių rūmų puošmena, ir linksmų „anekdotų“).  Aš vos spėjau atšokti ir espados galiuku pasiekti atveidį. Tiesą vertus, be jokio rezultato. Plienas skambtelėjo į plieną, net žiežirba prašoko, bet leitenantui buvo nė motais. Jis štūgtelėjo ir kirto man per kelius.

Melsdamasis, kad geležtis atlaikytų, išilgai atmušiau smūgį espada nukreipdamas kalaviją taip, kad flambertas įsikirto į žemę, ir visa jėga kirtau į plyšį tarp šalmo ir goržeto, o po to, prišokęs, dar du kartus bedžiau daga taikydamas į siūlę kirasoje...

Opa! Espada pataikė kur taikiausi, bet smūgis šarvo nepramušė, tik privertė leitenantą susvyruoti. O štai daga, paprasčiausiai nepataikiau. Įgūdžių, tai beveik nėra...

De Gramonas užriaumojo, išsitiesė ir aklai atsivėdėdamas mostelėjo flambertu vos nenunešdamas man galvos.

- „Nu, kapets tebye, salabon!..“ (v.p.: na galas tau, mažvaiki) – įsiutęs prariaumojau rusiškai.

Vos man galvos nenurėžė, šiknius...

Naudodamasis tuo, kad flambertas nuo plataus mosto nusivedė į šoną, trigubu smūgiu kirtau nartųjų vikontą per šalmą sulamdydamas jo antveidį ir įlenkęs viršutinę šalmo dalį kartu su plunksnomis (v.p.: pliumažas – pranc.: plumage)  ir dar pridėjau vieną įlenkimą iš šono , kažkur prie ausies.

Smūgiai skambėjo skardžiai, de Gramonas paleido iš rankų flambergą, šleptelėjo ant kelių ir nuvirto į žolę.

Taip... Reikalas atliktas, o kas toliau? Lygtais tokiam reikalui turiu grūdytą skylamušį... Tik kažko nesinori to vikonto pribaiginėti...

Ūsuotasis dėdulė nerimaudamas šūktelėjo, matomai mano veide įžiūrėdamas kraugeriškas mintis, bet iš vietos nepajudėjo.

Ne, nepribaiginėsiu. Net jei nepanorės pasiduoti, nepribaiginėsiu. Neblogas vaikis. „Neišsikalinėjo“...

Priėjau prie kūno ir pabandžiau pakelti antveidį... Kur tau, mirtinai užsikirto, bet kraujo nesimato; vadinasi gyvas. Pribėgo ūsuočius su ginklanešiu ir bendromis jėgomis mes pagaliau nutraukėme metalinę puodynę ir pošalmį nuo vikonto galvos.

De Gramonas buvo sveikas, jei neimti į galvą gigantiško guzo, tiesiog akyse augančio ant kaktos.

Ginklanešys apšlakstė veidą vandeniu ir vaikinas, sumaurojęs atsigavo nieko nesuvokiančiomis akimis visus apžiūrėdamas.

- Vikonte de Gramonai, jūs nugalėtas, bet kadangi aš, laikydamasis duoto įžado, negaliu jums pasakyti savo širdies damos vardo, atleidžiu jus nuo jos išskirtinio kilnumo ir grožio pripažinimo... – išvedžiau formulę, kuri net man pačiam nebuvo aiški.

Na, o kaip... Dar pradės erzeliuoti ir pagal riteriškus papročius teks jį nudurti. Laukiniai žmonės, vienok... Viduramžiai, kad juos kur...

Leitenantas taip pat ne visai suprato, ką pasakiau, bet „apakęs“ linktelėjo galva.

Greta ūsuočius lengviau atsiduso ir jie, kartu su ginklanešiu ir pažu, nutempė vaikiną į šoną, kur ėmėsi jį versti iš šarvų ir visaip apie jį šokinėti galutinai bandydami jį atgaivinti.

- Jūsų mylista... tai buvo... tai buvo!.. –padėdamas man atsisėsti ant gugos užkudakavo Tukas.

Pavargau... Lyg ir nieko ypatingai alinančio ir neįvyko, o kojos dreba ir alsavimas nusimušė... ne mano kūnas, ne mano... treniruotis ir dar kartą treniruotis.

- Leiskite prisistatyti. Ševalje Raulis de Liumjeras, - priėjo prie manęs ūsuotas vyras. – Vikontas de Gramonas mane įgaliojo pravesti derybas dėl jo šarvų, ginklų ir žirgo išpirkimo.

- Kokie jūsų pasiūlymai? – neturėjau ypatingo noro derėtis.

Norėjosi kuo greičiau iš čia nešdintis. Maža kas ten pas juos galvoje: tuoj šūktels lankininkus, ir keliausi į Bastiliją už karališkojo leitenanto išniekinimą.

O ten ir ešafotą ranką pasiekti.

Nors kitą vertus...

Dvikova buvo – buvo.

Aš nugalėjau – nugalėjau.

Atsisakyti trofėjų – vadinasi visiškai atsisakyti savo vaidmens. Abejoju, kad bastardas taip pasielgtų.

- Dešimt auksinių frankų, - įgarsino kainą ūsuotas dėdulė ir kiek susinepatogino.

Kiek? Atrodo, mane nori apgauti? Pratylėjau ir tik su nuostaba kilstelėjau dešinį antakį.

- Dešimt frankų ir dešimt sū,  - ryžtingai mostelėjo delnu ūsuočius.

- Jūs tai rimtai, ševalje? – lėtai ištariau žiūrėdamas į ūsuočio ūsus.

Aš, aišku, kainose nelabai gaudausi... sakykim – visai nesigaudau, bet visiškai aišku, kad mane nori elementariausiai „išdurti“. Negerai... o dar kabaljero.

Ūsuočius susisuko. Jis jau nusimetė grandininį gobtuvą ir ūsuotame snukyje galėjai puikiausiai įžiūrėti gerą velnią.

- Dešimt frankų ir dešimt sū – ir galime ką nors pasiūlyti keletą vertingų daiktų skolos padengimui, - pasitaisė.

Taip jau geriau, o jei kiek pažaisti ant riteriškos savigarbos...

- Ševalje, kaip čia jums pasakius... Ginčijomės su vikontu apie mūsų širdies damų privalumus, todėl aš nenorėčiau paniekinti dvikovą niekinga prekyba. Galiu priimti bet kokią sumą be jokių svarstymų.

Čia jau įsikišo pats Gramonas. Atšlubavo ir pareiškė, kad iš manęs negali priimti tokios dosnios dovanos. Dvikova buvo, jis pralošė ir dabar turi perduoti mano žinion arklį, šarvus ir ginklus. Arba juos iš manęs išpirkti. Taip buvo, bus, ir iš vis, ševalje de Segiuras, tai yra aš, gali tokiu nepateisintu dosnumu įžeisti vikontą de Gramoną.

- Jokiu būsu, vikonte. Bet...

- Žiulis de Gramonas visada apmoka savo skolas! – išdidžiai suriaumojo leitenantas ir pasikvietė pažą: - Roberai, bėgte mano daiktų iki gurguolės!

- Gerai, jūsų mylista... – Pažas išgaravo akimirksniu ir po kelių minučių grįžo su apkarstytu krepšiais stipriu arkliuku.

Pievelėje paklojo kilimą, numetė kelias pagalves. Žiulio pažas atitempė vynmaišį su vynu, bokalus, papjaustė rūkytą kumpį ir sūrį. Leitenantas ir jo ūsuotas palydovas įsitaisė priešais mane, o jo aplinkiniai kiek šone, o Tukas - už manęs.

Va štai čia tai jau kitas reikalas. Procesas ėmė mane traukti, derėtis tai aš mėgstu: tikriausiai iš bobutės paveldėjau. Ji, kol turguje pardavėjų iki ašarų nenuvarydavo, nenusiramindavo.

Raulis de Liumjeras, tas pats ūsuočius, pirmas pratarė:

- Aš manau, ševalje, pagal dvikovų taisykles, mums reikėtų pradžiai sutarti dėl jums skirto turto kainos.

Aš mandagiai su juo sutikdamas kinktelėjau. Paklausysim.

- Mes įkainuojame turtą trimis šimtais Tūro livrų (v.p.: svaras arba livras: Prancūzijoje buvo 2 skirtingi svaro standartai: Paryžiaus - 459 g. ir Tūro livras - 365,783 g. Paryžiaus livras atitinka 1¼ Tūro livro; denje, sū ir t.t., žr. aukščiau.), - rimtai pareiškė Limjeras. Į šią kainą įeina destrieris (v.p.: pranc. - destrier sunkiasvorių žirgų, kuriuos naudojo riteriai, bendrinis pavadinimas), arklio šarvai, pilna vikonto šarvuotė ir ginklai, kurie buvo su juo ir ant arklio dvikovos metu. Tai yra flambertas, kovos kirvis, durklas, mizenkordas, trigubas kovinis spragilas trumpa rankena (v.p.: jie dar buvo vadinami morgenšternas: vok. morgenstern – ryto žvaigždė)

ir arbaletas.

Vaidindamas susimąsčiusį, aš iš karto neatsakiau. Vaidinau vikontui ir ševalje, o pats karštligiškai bandžiau išmastyti: kas gi toks tas Tūros livras? Na nebuvau susidūręs su tokia moneta. Su franku, sū, denje, obolu – taip. O su Tūro livru – ne. Visas tas metalo kalnas su arkliu turėtų pagal šiuos laikus kainuoti pakankamai daug. Bet kiek? Kad kur kokiam arkliui į snukį... Na ką man reiškė į istorikus pasiduoti...

Staiga išgirdau kaip už manęs sėdintis Tukas sumurmėjo:

- Gera kaina...

Ūsuočius taip pat išgirdo jo žodžius ir pasidomėjo:

- Apšvieskite prašome, mus, ševalje, koks jūsų palydovo statusas. Ar jis turi teisę dalyvauti mūsų pokalbyje?

2016-02-29