- Ko čia vis loji: „monsinjore“, „monsinjore“...
Žiūrėk, o ką čia mums velnias neša? – Aš parodžiau į grupelę žmonių ant kelio.
Priekyje, kažkaip keistai traukuliuodamas kojomis, ėjo
kažkoks žmogėnas, o jį sekė nedidelė minia.
- Nežinau... – Tukas pridėjo ranką prie kaktos
pridengdamas akis nuo saulės. – Ginklų lyg nėra. Gal piligrimai?
- Kaip pasakysi... jeigu kas, būk pasiruošęs...
Keista procesija priartėjo ir aš juos apžvelgiau
nuodugniau. Priekyje, iki pusės nuogas vyras, kažką monotoniškai ir šlykštokai lotyniškai
kaukė ar dainavo ir į ritmą lupo save per nugarą bizūnu. Jį sekanti dešimties žmonių kompanija viską tiksliai
atkartojo ir lygiai taip pat kaukė, tik kartu su rimbo smūgiais sukaukdami
garsiau.
- Eina šikt... – tik ir sugebėjau ištarti.
Vyrai ne
vaidino, o realiai save plakė. Rimbo kasyčių galiukuose blizgėjo maži
vinukai, kuri su kiekvienu smūgiu įsirėždavo į kūną. Kraujas varvėjo
srovelėmis, bet procesijos tai nestabdė.
Kai su šia procesija susilyginom, vadeiva išrėkė
kažkokią trumpą komandą ir kartu su savo palydovais krito ant kelio. Taip kaip
stovėjo. Įvairiausiose pozose. Vieni ant nugarų, o kiti ant pilvo. Pora vyrų
ant šono susirietę į embrioną ir prispaudę pirštą prie lūpų, o vienas iš vis
ant keturių iškėlęs subinę.
Vadeiva, pagulėję kelias sekundes vėl šūktelėjo
komandą, visi pašoko ir nukeliavo tolyn, bet jau savęs neplakdami. Likau visiškai „apakęs“.
- Tukai, tai vis dėlto, kas čia buvo? – pasidomėjau
pas išsišiepusį Tuką.
- Flagelantai, monsinjore (v.p.: lot. flagellare — mušti, plakti, kankinti; lot. flagellum
— rimbas, bizūnas. Tai atgailautojų judėjimas atsiradęs XIII a. laukiant 1260
m. išpranašautos pasaulio pabaigos, vėl įgavęs „pagreitį“ per maro epidemiją
1348-49 metais. Iš pradžių bažnyčia šiam judėjimui pritarė, kaip tam tikrai
asketizmo rūšiai, bet 1349 m. popiežius Klemensas VI uždraudė. Bet judėjimas,
pavirtęs į sektą, tesėsi iki pat XV a. pabaigos nežiūrint visokių persekiojimų
ir palaipsniui išnyko, nors jo apraiškos yra likusios ir šiandieną).
- O smulkiau?
- Tai pranciškono Antonijaus Padovos (v.p.: lot.: Antonius
Patavinus, ital.: Sant'Antonio
di Padova) pasekėjai. Atgailauja niokodami
savo kūną.
- O ko ant žemės krito?
- Tai jie visada taip. Tie kurie ant pilvo krito, -
ištvirkėliai, ant nugaros – lygtais žmogžudžiai...
- O tie, kurie prie lūpų spaudė, ką nors išpliurpė? –
bandžiau spėti.
- Kažkas panašaus. Bet greičiau jau priesaikų
laužytojai. Tas, kuris repečkom, tai matyt sadomitas. Anksčiau bažnyčia jų
asketizmą laimino, o dabar tam jau nepritaria. Sektantais laiko. Tačiau ir
netrukdo. Keisti žmogėnai, monsinjore. Maitinasi tik duona, vandeniu ir dar
visokiais grūdais, o miega tik ant šiaudų. Moterų per arbaleto šūvį
neprisileidžia.
- Moterys... tai jau tai... – Moterų paminėjimas mano
organizme iššaukė tokią reakciją, kuri paskutiniu metu galėjo tapti iš vis
pastovia...
Ot bėda, nors Tuką drožk. Tfu, blyn... velnias...
visokios nesąmonės į galvą tik ir lenda. Susinervinau.
- O ko tu vaipaisi, gyvulį. Žmonės atgailauja, o tu
žvengi. Tuoj gausi per makaulę!
O dar buvęs vienuolis...
- Negalima man per galvą, monsinjore, - Tukas
šyptelėjo, - aš didvyriškai sužeistas ginant jūsų kilnybę. Ranka jums nepakils.
- Dar ir kaip pakils. Tiek to, „proechali“...
- O kokia kalba jūs kartais kalbat, jūsų mylista? –
atsargiai pasiteiravo Tukas. – Kažkas labai pažystamo.
- O tu ką, dar ir kalbų mokeisi? – aš neatsakiau į jo
klausimą.
Kažin ar jis turi nors kokią nuovoką apie rusų kalbą.
O meluoti nesinorėjo.
- Na taip...
Gėliškai, na tai yra savo, škotų, žinau, frankų suprantu, oksitanų, saksų,
lotynų... – Tukas kiek pamąstė ir pridūrė, - Beveik žinau. Šiek tiek vokiškai
kalbu.
- Tai... Tai
rusų kalba. Turėjau vieną... vieną bendražygį, tai ir išmokė.
- A-a...
russia... Aš supratau apie kokius rusus, monsinjore. Tai yra aš jų kalbos
nežinau, bet porą žodžių girdėjęs. Geri kariai, sako. Bet pats jų niekada
nemačiau.
Ot, kad taip
susitikti... Bet nėra jų čia.
- O ką, šiose
vietose jų visai nėra?
- Nėra, jūsų
mylista. Na, nebent vergus pas saracėnus sutiksit.
- O kokius
nors rusus tu dar žinai?
- Žinoma,
monsinjore. Perpiešinėjau aš kažkada žemėlapį. Tai ten buvo rusai iš Rusijono,
to, kuris Provanse (v.p.: pranc. Roussillon, Rusijonas, Rusijono
grafystė. Provanse. Prancūzijos provincija pietuose),
dar ten buvo Ruslando
kunigaikštystė Austrijoje. Na, kokie dar... Štai dar rusai iš Vengrų
karalystės. Arba pietų Jutlande, Šverino grafystėje. Na ir dar žinau rusus iš
Arkonos, kuri Riugeno saloje, Varingų jūroje (v.p.; Baltijos jūros pavadininmas nusistovėjęs tik nuo XVI a. Iki tol
ji buvo vadinami įvairiais vardas, kaip pavyzdžiui: Svebų jūra, Venedų jūra,
Varingų jūra, Variagų jūra ir t.t., nors pirmą kartą Baltijos jūra pavadino XI
a. kroninkas Adomas Brėmenietis), bet tai tie dar visiški pagonys. Štai.
- Nieko sau...
– tyliai nustebau.
O-cho, kiek
rusų. Bet visi jie ne tie, tad ėmiausi klausinėt toliau:
- Aš ne apie
tuos, kuriuos minėjai. Aš apie lietuviškus, maskovijos ir naugardiečius. Apie
juos ką nors žinai?
- Ne, tik
apie tuos kuriuos jums sakiau. Kitų žemėlapyje nebuvo.
- Tai tu
nemokša. Tie gi patys pagrindiniai, - pareiškiau.
- Kaip
pasakysite, monsinjore.
Aš kartais
paskaitinėdavau pseudoistorikų ir įžūlių rašeivų kūrinius, kurie „pezėjo“, kaip
rusų karžygiai ridinėjosi skersai ir išilgai per Europą ir dar į kryžiaus
žygius ėjo. Tiesą sakant - abejojau tuo. Na nebent galėjo būti vienetiniai
egzemplioriai. Na ir tai – visiškai atsitiktinai. Bedieviškai meluoja tie
draugužiai. O dar buvo ir tokių, kurie ir italus prie rusų tautos priskyrė: tam
užteko vieno žodžio – „ert-ruskai“. Jo... visiški rusai. O Atlantidoje – tai ir
visai chocholai! (v.p.: žinomiausi iš
tokių „istorikų“ yra A.T.Fomenko ir G.V.Nosovskis, nors reikėtų pripažinti,
kad, kai kurios jų teorijos bei idėjos, turi tam tikro racionalumo ir vertos išsamesnio
dėmesio. Savo veikaluose jie atskleidžia kai kuriuos nuslėptus archeologinių
radinių faktus, neatitikimus tarp archeologijos ir klasikinės istorijos ir
t.t., ir pan., kaip pavyzdžiui Kulikovo mūšio tyrinėjimas, Įgorio žygis, Marko
Polo kelionės... ) .
Na ir vis dėlto, kas gi dabar Rusijoje, Rusioj ar gal
Maskovijoje valdo? Na-a-a taip... Istorija ne mano arkliukas. Greičiausiai koks
nors Ivanas. Gal būt Rūstusis... arba Kalita... Ne, nežinau. Ot tai būtų
pokštas jei sutikčiau kokį nors karžygį Dobromysių Nikytičių. O ką, juk buvo
kunigaikštytė Ana Jaroslavovna frankų karaliene – Ana Rusia (v.p.: Ana Kijevietė, pranc. Anne de Kiev
- buvo toks istorinis personažas apie 1034-1070 metus. Jaroslavo (Georgijus;
Jurgis) Protingojo, Riuriko palikuonio, duktė Ana (vardų rašyba nebuvo
nusistovėjus - rašė pagal klausą, todėl šaltiniuose sutinkama kaip „Anne“, „Ane“, „Angne“, „Agne“, „Annes“)
ištekinta už Henriko I.
Anos kilmė nustatyta loginiu būdu, pagal antrinius
šaltinius, nes Kijevo Rusioj ar Maskovijoje metraščiauose apie tai nieko nėra,
o Vakarų Europos šaltiniai labai menkai teužsimena apie Henriko I žmonos kilmę)
kažkokiais prieštvaniniais
laikais, tai galėjo ir koks karžygys klaidžioti. Na gerai, sutiksiu –
susipažinsiu, o dabar galva dėl kitko turėtų skaudėti.
- Tukai, valgyti nori?
- Ir gerti, monsinjore, taip pat!
- Aš gi ne prieš. Ieškok vietos...
- Palaukite, jūsų mylista... priekyje vėl kažkas. –
Akylas Tukas kažką kelio tolumoje įžiūrėjo. – Vežimas ir kariai, atrodo.
To dar betrūko... nors iki pilies nukeliauti ir nieko
nesutikti – vienareikšmiškai jokių šansų.
Ir iš tiesų, panašiai už kokių poros šimtų metrų ant
kelio stovėjo kažkoks vežimas ir kelios figūros.
- Tukai... tu, jei ką, į peštynes nelysk. Užtaisyk
arbaletą ir kaukis per nuotolį. Supratai?
- Supratau, monsinjore... o jeigu...
- jokių „jeigu“. Aš įsakiau – tu vykdai.
Priartėjome.
Na-a taip... Šiandien kažkokia pažinčių viduramžių
realybe diena. Jei grįšiu atgal, istorikai mane į gabalus suplėšys kaip
ypatingai brangų liudininką.
Ant kelio stovėjo vežimaitis ant kurio buvo
pritvirtintas metalinis narvas. Būtent toks, kaip buvau matęs kinuose apie
inkviziciją. Narve atsitūpusi, vienmarškinė, su ant galvos užmaukšlintu aklinu
odiniu gobtuvu, sėdėjo maža ir smulki moterėlė. Net suabejojau
ar ji moteris. Figūra buvo panašesnė į berniuko, nors šiokius tokius
charakteringus nelygumus įžiūrėjau.
Merginos rankos ir kojos buvo sukaustytos ir grandine pritvirtintos prie pačio
narvo.
Arkliokas, kuris tempė vežimaitį, gulėjo ant šono
šalio jo ir be nesėkmingai, gailiai suprunkšdamas, bandė atsistoti. Atrodė
apgailėtinai.
Viskas buvo aišku, netgi tokiam epochos „žinovui“ kaip
aš. Vežime ragana – kas gi dar? Žinau, kine mačiau, jas taip ir vežiodavo.
Vietos sau nerandantis tai garbusis inkvizicijos atstovas, o tie du vyrai su
alebardomis – sargybiniai. Vaizdelis, kaip paveikslėlyje. Įdomu... O ragana
nors tikra?
Tiesą sakant, aš tikiu, kad jos egzistuoja. Mano
buvusi žmona ir ypač jos motušė – pačios tikriausios raganos - žiežulos.
Juokauju aišku, bet tikiu, kad raganos yra. Buvo šiokių tokių precedentų...
- Tukai, aš viską teisingai suprantu?
- Taip, jūsų mylista... ragana, apsaugok mane
Viešpatie... – Škotas nutaisęs išgąstingą veidą tankiai kelis kartus
persižegnojo. – Matote, ji ir arklį numarino. Nenori į teismą važiuoti.
- Į herbą pažiūrėk. Iš kur sargyba?
- Kas ten juos supaisys, iš čia nesimato. Lygtais iš
Fleranso... Gal mes juos apvažiuokim... arba miške palaukim, kol jie dings. Mes
gi užkąsti ruošėmės...- Tukas kalbėjo pašnibždomis lyg mus galėjo kas išgirsti.
Ir tiesą sakant, aiškiai galėjai matyt, kad jis bijo.
Tik nesuprantu – ko?
- Ir koks gi tu bailys... nieko nebijok. – Aš pasukau
eržilą link vežimaičio. – Manęs kerai neima. O kadangi tu mano eskudero, tai ir
tavęs. Nedrebėk, per sprandą gausi.
Kuo labiau artėjom, tuo aiškiau girdėjome
šūkaliojimus.
- ...netikšos, darykit ką nors! – šaukė vienuolis ant
sargybos.
- O ką mes galime padaryti? Mes jums, tėve
Bonifacijau, iš karto pasakėm: arklys prastas, nuvarytas, nugaiš kelyje, o jūs
ir girdėt nenorėjote... – bubeno sargybiniai.
- Aš skundą ant jūsų didžiajam inkvizitoriui
parašysiu... – grasino tėvas Bonifacijus.
- Rašykit jūs kur norit, padre, o mes čia prie ko?...
Gal šitoji tą arklioką ir pražudė, - vangiai atsilojo sargybiniai.
- Na palauk... psieksim Tulūzą... ten tau greit kailį
nudirs, velnio išpera... – vienuolis pasisuko į raganą.
- O nenori kartais
vienuoliuk, karšto moters kūno paragaut, ką? Aš tau duočiau... – iš po
gobtuvo pasigirdo erzinantis, duslus, jaunas balsas. – Pasinaudok, o tai supyksiu
ir paliksiu tave visai be vyriškos jėgos...
- Pranyk šėtone, negundyk, - sumarmaliavo vienuolis ir
ėmėsi energingai žegnotis.
- Išsigandai... O tu paliesk mano krūtinę... tampri,
graži; o tai gal kiekvieną naktį moteriški gražumai sapnuojasi... O nuodėmė tai
saldi-i-i-i, nebijok, vienuoliuk...
- Dieve, apgink mane nuo šėtono... – vienuolis nubėgo
nuo vežimo kokią dešimt metrų, pastebėjo mus ir riktelėjo sargybai, kad šie
atsikeltų.
- Kas čia vyksta, šventas tėve? – pasiteiravau kaip
galint abejingiau.
- O su kuo turiu garbės kalbėtis? – pranciškonų
vienuolis įtariai įsmeigė savo mažas akele.
- Aš ševalje de Segiuras. Ir apsiramink. Man tavo
akiplėšiškumas nepatinka, vienuoli. Gal tave pamokyti mandagumo? –užrėkiau.
O tai čia kiekvienas ir bet koks sutiktasis
paaukštintais tonais su kilmingu kabaljero nekalbės. Netvarka bus.
- Negrasink, kabaljero! – zvimbtelėjo vienuolis. –
Tulūzos vyskupo įsakymą vykdau. Gabenu jam ištvirkėlę raganą Marijaną iš
Fleranso į šventosios Akvitanijos, Gaskonijos ir Provanso inkvizicijos teismą.
Šį atvejį jis tirs asmeniškai,
ir tu, kabaljero, turi man padėti.
- Ką ten balbatuoji, storas žąsine? – kiek
susinervinau dėl to, jog nežinau kiek daug jis gali man nurodinėti.
Įdomu, o kokie mano santykiai su inkvizicija ir
visokiais ten vyskupais. Jie bažnyčios
valdžia, o aš... Neaišku... Bet kokiu atveju su inkvizicija juokai menki, bet
nusilenkinėti šitam kelmui nesinori. O šaukia, gyvulys, kaip prieš kastravimą.
- Ir kaip tu drįsti? Aš raštą turiu... – vienuolis iš
krepšio išžvejojo odinį cilindrinį dėklą ir atsitiktinai užgavo Rodeno snukį...
Kaip Dievą myliu: aš visai netroškau tokių įvykių. Kas
man darbo visi tie sargybiniai, vienuoliai ir jų ragana? Teisingai – jokio. Gal
ji ir iš tikro ragana. Jojom sau ir jojom. Tukas štai... ir iš viso siūlė sukti
į šoną ir pavalgyt. O taip...
Rodenas supyko, atsistojo piestu ir tvojo pranciškonui
priekinėmis kanopomis tiesiai kakton...
2016-03-17
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą