“Armanjako šalis. Bastardas”. V skyriaus pabaiga. 2016-03-01

- Apšvieskite prašome, mus, ševalje, koks jūsų palydovo statusas. Ar jis turi teisę dalyvauti mūsų pokalbyje?

- Viljamas Loganas iš Loganų klano, Škotijos lerdas. Turi mano eskudero statusą ir ruošiasi įšventinimui į riterius (v.p.: Escudero – ginklanešys, o tiksliau skydnešys. Iš esmės tai jau ne tarno, o palydovo, mokinio ir bendražygio statusas. “Escudero” galėjo tapti tik kilmingieji. Kitaip tariant, tai kandidatas į riterius. Patarnauti savo siuzerenui, skirtingai nu pažo, o juo labiau nuo tarno, galėjo tik tiek, kiek tai nemenkina jo garbės. Dėl kai kurių niuansų, kai kuriose karalystėse (apie tai bus vėliau), kilmingas, nors ir turėdamas krūvą titulų, taip ir galėjo likti tik “escudero”. Dažnas iš pradžių būdavo pažau, po to “escudero” ir tik po to riteriu (kabaljero). Atsižvelgiant į tai, kad  po Servanteso ir visokių anekdotų, žodis “ginklanešys” yra devalvuotas, turi šiokį tokį neigiamą ir ironišką atspalvį ir jau beveik visiškai nebeatitinka savo prasmės, toliau “escudero”, kaip ir kiti titulai - nebus verčiamas). – Išbėręs šią triadą su nelabai man pačiam suprantamais terminais aš grėsmingai įsistebeilėjau į ūsuotąjį... na taip, bastardas pasufleravo. – Be to, ševalje, jis nedalyvauja pokalbyje, o teikia man būtiną pagalbą, kaip tai jam liepia vasalo pareiga. Jūs prieš, ševalje? Tokiu atveju...
- Jokių problemų, ševalje, - paskubėjo pareikšti ūsuotasis, - tai jūsų teisė. Na tai kaip, jūs sutinkate su kaina?
- Sutinku, - rimtai linktelėjau.
- Remiantis laimėtojo teise jūs galite pareikalauti visų įvardintų daiktų arba galite sutikti su kompensacija pinigais, arba kitais vertingais daiktais, - “pradeklamavo” ūsuočius. Ir gailiai atsiduso.
Na taip... teko jau tau derėtis... arba de Gramonas suspėjo iki manęs ant ko nors „užsirauti“, arba patį de Liumjerą “pamylėjo”. Na ką gi... Šarvai ir arklys puikūs, bet karališkųjų šaulių leitenanto išrenginėjimas gresia neprognozuojamomis pasekmėmis. De Gramonas ir de Liumjeras, aišku, garbingi kabaljero, nepaneigsi, bet ir, greičiausiai, nieko nepastebės, kai lankininkai, degdami teisinga nuoskauda už jų vado skriaudą, pavers mus ežiukais.
- Kiek suprantu, jūs nedisponuojate paminėta suma. Todėl sutinku su kompensacija kitais daiktais, - padariau savo ėjimą.
- Puiku. Pradžiai paimkite dešimt frankų ir dešimt sū, - Liumjeras išdėliojo ant kilimo monetas, - o padengti skirtumui vikontas gali pasiūlyti štai ką...
Pažas atrišo ryšulius ir išdėliojo ant kilimo jų turinį.
O-cho... Kiek visko daug. Mano dėmesį iš karto patraukė espada, kuri gulėjo ant visų kitų gėrybių. Gražus ginklas. Makštys papuoštos tamsintu sidabru, be patoso ir saikingai. Jaučiasi, kad meistras turėjo skonį.
Efesas sudėtinis, krepšelio tipo, susirangę ir persipynę lankai gerai uždengia ranką sudarydami savotišką stilizuoto augalo raštą. Rankenos užbaigimas išlietas kaip liūto galva su smaragdo akimis. Stilinga espada, po velnių...
Truktelėjau ginklą iš dėklo... Taigi jis nukaltas kaip flambergas! Banga neryškiai išreikšta, neturi trukdyti išilginiam smūgiui. Viso to pasekoje kertantys smūgiai tokia geležtimi būna siaubingi. Žaizdos ilgai negyja.  Visa paslaptis geležties užaštrinime – ji dviguba, kažkas panašaus kaip pjūklo. Ginklas ko gero bus ilgesnis nei mano, o sveria ne ką daugiau...
- Ši espada vieno iš vokiečių Zolingeno meistrų, - paaiškino de Gramonas. – Brangus daiktas, kerta šarvus kaip sviestą. Man ją padovanojo pats rua Lui.
- Nežinau... lengvoka, - suvaidinau dvejojantį, nors jau nusprendžiau, kad šio ginklo neatiduosiu. – Kiek jį įkainuojate?
- Mes ją įkainuojame dvidešimčia Tūro livrų... – paskubėjo de Gramonas priversdamas susiraukti ūsuotąjį.
Aš pasižiūrėjau į leitenantą. Paprastas toks veidelis, visi jaunas, o gudrauti jau bando...
- Vikonte, aš suprasiu, jei jūs tokia suma įkainuosite savo pusantrinį flambertą. O šis tai žaislas...
- Plieno gamybos paslaptį, iš kurio pagamintas šis žaislas, žino tik vienintelis meistras visoje Vokietijoje. Tai pačio Ambruazo Roitenbergo darbas. Pažiūrėkite, ševalje, į ornamentą ant ginklo, - užprotestavo Liumjeras. – Taip daugiau niekas nepuošia. Jo kaina dvidešimt penki livrai, ne mažiau.
Pilkai melsvos spalvos ginklo plienas buvo padengtas ornamentu iš persipynusių vynogienojų...
Aš pasižiūrėjau į leitenantą.
 - Tai kiek?
- Aš jau ją įkainavau dviem dešimtimis... – nežiūrėdamas į de Liumjerą, burbtelėjo de Gramonas. – Tegu būna taip.
Pasipigino leitenantas. Na, atleisk, niekas už liežuvio netempė.
 - Sutinku. – Perdaviau ginklą Tukui.
Paėmiau nuo kilimo nedidelį baklerį (v.p.: nedidelis skydas, dar vadinamas „kumštiniu skydu“, dažnai buvo naudojamas iki dagos išpopuliarėjimo, kol galutinai jos jį ir pakeitė. http://www.istidom.lt/2015/05/bakleris.html ). Diametras apie trisdešimt centimetrų. Tokie, kiek pamenu, dar kumštiniais buvo vadinami.
Gražus skydas. Antdėklai ornamentuoti, matomai iš bronzos. Ir svarbiausia – nesunkus. Pamenu, kad iki tol, kol dagos liovėsi būti tik prasčiokų ginklu, buvo netgi specialus kilmingųjų fechtavimosi stilius, kuris taip ir vadinosi: „Espada ir bakleris“.
Daiktas reikalingas. Mano tarčas sunkus, jį dar valdyti reikia mokintis , o jei teks... neduok Dieve, aišku, prieš keletą kirstis, visiškai be skydo neapsieisi.
Aš klausiamai žvilgtelėjau į ūsuotį, suprasdamas, kad būtent jis dabar įvardins sumą, ir neapsirikau.
- Livras, - įvardijo Liumjeras. – Didelė retenybė. Dabar tokių nebedaro. Patys suprantate, ševalje, mes jį jums siūlome tik iš pagarbos jums.
- Labai dėkingas... – linktelėjau. – Tebūnie taip.
Kainuoja tik koks trečdalis nuo įvardintos sumos. Na ir tebūnie. Daiktas reikalingas, juolab, neaišku, kada aš dar turėsiu progą savo arsenalo papildymui. Tegu mano, kad apmovė. O dar save kabaljero vadina. Čigonai...
Po to ėjo kelioninių, nuostabiai subtilaus darbo, sidabriniai indai keturiems asmenims mažame odiniame lagamine. Nežinau, kaip čia, bet dabartyje šis rinkinys vertas karališko stalo... arba oligarchų, kas beveik vienodai, jei ne garbingiau. Dabar, tai yra ateityje, karaliai sumenko, nesulyginami su dabartiniais... Tfu... visai susimakalavau. Ateitis-praeitis. Trumpiau, rinkinys prabangus. Kaip tik pagal mane. Liumjeras su Gramonu užlaužė net dvidešimt penkis livrus, motyvuodami, kad tai žinomų tūros juvelyrų darbai, ir vien sidabro juose veik penki svarai. Vėl kažkur pamelavo...
-  O kam jis man? Aš įpratęs gyventi kelionėse. Ta prabanga per daug atpalaiduoja...
- Na nesakykit, ševalje. Mes patys pratę laiką leisti kelionėse, tačiau būna atvejų, kai reikia pasirodyti atitinkamai savo luomui. Jums šis rinkinys, kaip tik ir tiks, - pabandė pameilikauti Liumjeras.
- Na, jeigu jūs taip manote... – abejojančiai pavarčiau padėkliuką rankose. – Dvidešimt livrų sakote...
- Dvidešimt penki, pati geriausia kaina – dvidešimt penki. Bet jums atiduosiu už dvidešimt tris, - paskubėjo Liumjeras ir, kol aš nepersigalvojau, įkišo man į rankas ir didelį bokalą. – Venecijos darbas. Tokiu ne gėda atiduoti pagarbą už stalo karališko kraujo asmenims, tik už penkis livrus.
Tfu, blyn... turgaus boba kažkoks, o ne kabaljero. O kur garbė ir pasipūtimas?.. Ne, knygose viską gerokai iškilmingiau aprašinėja.
Taurė, kaip taurė. Litrinė, jei ne daugiau. Taip pat sidabrinė su emalės intarpais ir sienelėmis išpuoštomis medžioklės su šunimis motyvais. Grubiai apdirbti granatai sudėlioti palei apvadą. Sunkus. Tiek to, imam. Tuką indu aš aprūpinau, netgi romėnišku, raritetiniu netgi viduramžiuose, o pats iš vynmaišio gurkšnoju. Štai dabar, viskas kaip priklauso.
- Trys... ir tik iš didelės pagarbos jums, - įvardijau savo kainą.
De Gramonas susiruošė kažką pasakyti, bet Liumjeras jį aplenkė:
- Trys ir dešimt solių.
Ot rakštis... turgaus boba, gryna turgaus boba, o ne kabaljero.
- Sukertam, ir dar vynmaišis to nuostabaus vyno. Aš gurkštelėjau iš bokalo. Beje, o iš kur jis?
- Iš Konjako, - sutrikdydamas mane paaiškino de Gramonas. – iš Fin-Šampane vynuogių (v.p.: pranc.: Fine Champagne) .
Štai taip... Šampane iš Konjako. Visai pjaunasi su mano žiniomis – nors, kitą vertus, viskas teisingai. Konjako dar neišrado. Armanjakas yra, o konjako nėra. O Fin-Šampane – tai vynuogių rūšis, iš kurio konjaką ir darys. Vis tiek vynas puikus. Saikingai aitrus, su lengvu burbuliuku. Kur tau ten dabartiniam gėralui iš miltelių...
- Jūs gausite vyno, ševalje, - nežiūrėdamas į surūgusį de Liumjero snukį pareiškė de Gramonas. – Aš noriu jums pasiūlyti daiktą vertą tikrų žinovų.
- Jūs mane suintrigavote, vikonte.
Vikontas linktelėjo pažui ir tas išvyniojo ritinėlį.
Šachmatai... Velniai griebtų, šachmatai. Atidariau inkrustuotą saldžiai kvepiančio sandalo medžio dėžutę ir paėmiau į rankas nefritinę, talentingai išpjaustytą figūrėlę su mitra ir mantija. Karalienė? O štai jo ar jos oponentas iš dramblio kaulo. Bokštas... O štai vyras su karūna sėdintis ant sosto su skeptru rankose – karalius. Žirgai yra, o rikių ko tai nematau. Štai pėstininkai konusiniais šalmais, grandininiais šarvais, su kalavijais ir skydais. Šachmatų lenta nesusideda, stovi ant auksinių liūto letenos formos kojelių. Kvadratai iš ebonito ir dramblio kaulo... kraštai inkrustuoti sidabrinėmis ir auksinėmis plokštelėmis.
- Kiek? – pats savaime ištrūko balsas.
Aš noriu šių šachmatų, nors jie padengtų ir likusią de Gramono skolą.
- Trys... – pradėjo leitenantas, bet jį permušė Liumjeras.
- Penkiasdešimt livrų, ševalje. – tvirtai pareiškė.
- Kiek? – nustebęs perklausiau.
- Jie verti to. Juos darė Milane Filipo III Burgundiniečio užsakymu, o jis pralošė juos kauliukais mano tėvui, - pasipūtėliškai pareiškė vikontas.
Ot, velnias... taip... penkiasdešimt... taigi aš dar net ant šimto nesurinkau. Imu nesiderėdamas, gėrybių dar daug... kompensuosiu.
- Gerai, - iššaukdamas pilną puokštę teigiamų emocijų ševalje ir vikonto veiduose, sutikau.
Nesusilaikiau ir kiek sumenkinau jų džiaugsmą:
- Prie šachmatų dar pridėkit keturis maišus atsargų mano arkliams ir štai šį krepšį.
Iš sukrautų daiktų išžvejojau vyrišką, išsiuvinėtą auksu ir perlais, juosmens krepšį.
Didelio džiaugsmo nesumenkinau; atrodo vis tiktai jie mane gerokai apmulkino. Na ir gerai. Vis tiek pasipelniau.
- Pažiūrėkite į šį arbaletą, ševalje. Iš penkiasdešimt žingsnių kiaurai pramuša šarvuotą žmogų. – Liumjeras padavė arbaletą. – Vokiškas darbas. Tik trys livrai.
Arbaletas, kaip arbaletas. Templė užsiveda nuo išilginio suktuko. Visa medinė dalis išpjauta iš šviesaus medžio kažkokios mistinės pabaisos pavidale. Buožė kaip šios pabaisos tęsinys - į lanką susukta uodega. Lankai metaliniai su auksiniu ornamentu. Išilgai apsodo kauliniai raižyti antdėklai. Galima kabinti už specialaus kablio prie diržo ir prie balno. Kiek mažesnis už mano. O jis man reikalingas?
Pakišau savo taurę pažui, sulaukiau, kol jis jį pripildys, nugėriau ir perdaviau arbaletą su strėlėmis Tukui. Pravers. Škotas galės tampyti mano, o aš - šį. Pasimokyti šaudyti reikėtų.
Toliau vikontas išstatė saladą (v.p.: angl.: sallet, salade; pranc.: salade – aptakios formosšalmas, atsiradęs XV a. viduryje Šiaurės Europoje) su nuleidžiamu antveidžiu ir kaip priedą – tris povo plunksnas šalmui.

Net nežinau, ko jam labiau buvo gaila: šalmo ar plunksnų, bet snukis buvo gana liūdnokas.

Šalmą su plunksnomis paėmiau už septynis livrus. Permokėjau, aišku, begėdiškai, bet jis man pasirodė kur kas patogesnis, nei mano barbutas, dydis kaip tik, na ir prie mano gotiškų šarvų pagal spalvą ir stilių tiko. O plunksnos ant šalmo – tai nors griūk aukštelnikas. Beje, keičiamos, galima pakeisti į kitas.
Imu, o barbutą atiduodu Tukui.
Toliau ėjo gleiva su grakščiais, plėšrios formos ašmenimis. Liumjero žodžiais – italų darbas ir taip pat kažkokio žiauriai garsaus meistro.
Aš ją iš karto atidėjau į šoną. Na neįsivaizduoju aš savęs su lazda, kurios antgalis primena dalgio ašmenis. Kažkoks visai ne kilmingojo vaizdelis, na ir mojuoti su ja galiu nebent kaip su vėzdu.
Tačiau į galvą šovė mintis kaip dar kiek prigauti nelaiminguosius riterius.
- Tik auksinis, - Liumjeras pabandė mane įkalbėti. – Su tokia gleiva patogu muštis ir raitam ir pėsčiomis rikiuotėje.
- Aš nesideru, ševalje, - nutaisiau liūdną veidą. – Aš matau, kad daiktas vertingas.
- Tai kame reikalas?
- Gal geriau iš pradžių peržiūrėkim iš ties vertingus daiktus, kurie didesne dalimi padengs skolą, o po to imsimės likučių, - užmečiau meškerę.
Greit aš jau neturėsiu kur tuos daiktus kišt, o jie siūlo visokius mažareikšmius niekalus. Paskelbkite visą sąrašą, prašome...
- Tai teisėta, - linktelėjo jau gerokai apgirtęs de Gramonas ir užriko ant pažo: - Roberai, tempk mano dėžutę su brangenybėmis!
- O-o-o!.. – šūktelėjo de Liumjeras ir maktelėjo iš taurės vyno. – P... pas Žiulį yra gerų akmenų...
- Tai išgerkim iki dugno už... už kabljero garbę... – pakėliau taurę.
Pastebėjęs, kad de Liumjeras ir de Gramonas jau gerokai kaukštelėję, sumaniau juos „pripompuoti“ galutinai. Sukalbamesniais taps. Na ir su mūsų išvykimu mažiau problemų bus. Maža kas ten pas juos galvose... pas tuos viduramžiškuosius kabaljero. Kilniadvasiškumas, pagal man prieinamus šaltinius, gan dažnai keliaudavo greta su atvira niekšybe... ir pirmiausiai pas garbinguosius kabaljero.
Išgėrėm, užkandom...
Vėl išgėrėm ir užkandom...
Tarpe tarp to, už juokingą kainą suderėjau ir tą patį arklį ant kurio atvežė de Gramono daiktus kartu su visais pakinktais. Pravers. Neniekinsiu juk savo Rodeno negarbingu kroviniu.
Baigėm gerti vyną, ir, kai de Gramonas jau ne visai gerai suprato, kur yra, ir pradėjo veržtis kapoti slibinų, o de Liumjenas, nors dar ir sąmonėje, bet vis taikėsi griūti ant šono, ėmėmės brangenybių.

Aš pats gerokai išgėriau, bet kol kas laikiausi;  matomai bastardas neblogai treniravosi maukdamas vyną.

Beveik visą skolos likutį, pagal Liumjero įkainius aišku, padengė masyvi ornamentuota girlianda su nuostabiu topazu ant pakabuko ir du žiedai. Vienas su smaragdu, o kitas su man nežinomu ružavos spalvos akmeniu. Laibai gražiu ir tiesiog milžinišku.

Išeidami prigriebėm ir gleivą. Bus Tukui. Jis jau turi alebardą, o dabar bus dar ir gleiva. Arba aš pats išmoksiu su ja mojuoti.

Taip, dar kartu prigriebėm sidabrinį prausimosi dubenį ir batisto rulonėlį. Autams tiks, jei kas.

Galų gale baigėm. Suderėjom. Aišku, kaip po to man pasakė Tukas, apmulkino jie mane mažų mažiausiai ant šimtinės. Šykštuoliai... Turginiai, o ne riteriai. Nelaukiau. Atrodo, tas viduramžių riterių ne visai riteriškas savybes rašytojai savo knygose paprasčiausiai praleisdavo pro ausis.

Be viso šio kiekio naudingų daiktų aš gavau kur kas didesnę brangenybę. De Gramonas, apgirtęs ir net nepajutęs, išplepėjo visą Armanjako padėtį.

Leitenantas su savo būriu lankininkų vyko pastiprinimui į Fleransą. Miestą, pasirodo, jau valdė frankų rua senešaliai ir, kad niekas nesumastytų palaikyti mano tėtušio, buvo ruošiamasi lengvai miestiečių įbauginimo akcijai
Žinome mes tuos lengvas įbauginimo akcijas. Visus apiplėš, išprievartaus ir taip toliau...
Lekturą iš tiesų beveik pilnai išpjovė. Pabėgo labai mažai gyventojų, o dabar kariuomenė laukė, kol baigsis gaisrai ir ruošėsi netgi nugriauti pilies ir miesto sienas.
Tėvą... Tėvą suplėšė. Isakas nesumelavo. Ir užmušė jį būtent tie, apie kuriuos jis man pasakojo. Žiulis, tokiu vardu buvo de Gramonas, to nepalaikė ir nesivaržydamas koneveikė Gijomą de Monfekoną, kurio poelgis visiškai netiko kabaljerui. Grasino esant progai iškviesti jį dvikovon sukeldamas man dar didesnę simpatiją. Nors jis taip pat nesivaržydamas koneveikė ir mano tėtušį... na bet tiek to. Tėvukas, kaip paaiškėjo, dar tas buvo žaltys.
Na ir dar sužinojau, galbūt pačią pagrindinę naujieną. Pamotę pasiuntė ne į Rodezą, o į Biuze Sen-Tarno pilį (v.p.: pranc.: Buzet-sur-Tarn, Tuluzos grafystė; pilis sudeginta per revoliuciją).

 

Tai gerokai arčiau nei Rodezas. Ir išsiuntė ją šiandien iš ryto sveiką ir gyvą su visa svita. Bet... konvojuoja ją tiek karių ir riterių, kad atmušti pakeliui nepavyks bet kokiu atveju. Paprasčiau pačiam save pasidurti. Štai taip...

Sužinojau dar, kad visos Armanjakų valdos užimtos karališkosios kariuomenės ir visur jau paskirti valdytojai ir vietininkai. Prakeiktas Pasaulinis Voras valdas žeria ir į dešinę, ir į kairę. Tame tarpe ir mano Lavardo ir Rokebreno vikontystę... Kad tave kur... Net Segiur senjoriją...
Ir dar vienas momentas. Manęs ieško, apklausinėja visus ir ieško tarp lavonų. Tiesa, kol kas nežino, kad pabėgau; galvoja, kad sudegiau arba suplėšytas niokojant miestą. Prasiveržiant iš Lekturo mano žmonės vaidino išpuolį ir žuvo visi kaip vienas, tad išduoti mano pabėgimo nėra kam.
Išsiskyrėm visai draugiškai. Vikontas ir ševalje taip ir neįtarė, kad žmogus, kurį sučiupus galėjo iškilti, visą tą laiką gėrė su jais  vyną ir žvejojo visokius daikčiukus. Abi pusės buvo savimi patenkintos.
Aš likau neatskleistas, sužinojau daug naudingo ir net šiek tiek praturtėjau, o tie du skūpuoliai - kad mane apmulkino. Nors jie buvo ir teisūs. Vis tik apmulkino... tačiau mano padėtyje nederėjo perlenkti lazdos.
Atsisveikinome ir pajudėjome. Kabaljero maloniai pasufleravo, kad už lygos link Lekturo, bus piligrimų prieglauda, kurią laiko dominikonų vienuoliai ir ten bus galima papildyti atsargas bei pernakvoti. Tenlink mes ir pasukom. Paskutinių dienų įtampa vis tik davė savo ir norėjosi pagaliau išsimiegoti lovoje, nors labai abejojau, kad prieglaudoje tokia yra.
Na ką, dar vieną dieną pragyvenau. Svarbiausia – gyvas likau... O galėjau ir prapulti, galimybių buvo pakankamai.
Ir piniguose bei daiktuose kiek praturtėjau, krūvą kilnių darbų ir žygių atlikau. Tikras kbaljero, kad jį kur... Ir žinote, nežiūrint į visą krūvą banalių gyvenimiškų nepatogumų, man viskas, kas su manim vyksta, patinka. Kaip būčiau gimęs kilmingu riteriu... gal taip ir yra, ir aš papuoliau į savo vietą ir laiką? Nežinau, tikrai į tai atsakyti negaliu, bet tyliai svaigstu pats nuo savęs dabartiniame vaidmenyje.
2016-03-01

 

“Armanjako šalis. Bastardas”. V skyriaus tęsinys. 2016-02-29

(Pilnas Milano šarvų komplektas)

- Nesiblaškyk... Judam kaip judėjom. Ir patylėk. - Aš pasukau eržilą link raitelių.

O kas man beliko daugiau? Skydą su savo herbu aš paslėpiau, taip, kad vaidinsiu Segiurą. Pasišalinti jau nespėsime, lankininkai greit mus į ežiukus pavers. Girdėjęs... Na ir ne prie veido garbingam kabaljero nežinia kam nugarą atsukti. Tai ne bastardas manyje kalba, tai aš pats pilnai sveikame prote ir sąmonėje pareiškiu. Ar ne sąmonėje...

Nužiūrėjau karius. Tikrai lankininkai. Odinės trumpos kelnės, šarvai taip pat beveik pas visus odiniai, metaliniai šalmai, panašūs į apverstą sriubos lėkštę, trumpi platūs kalavijai, labiau panašūs į peilius. Ir ne dvidešimt, o kur kas daugiau – kiek nuošaliau dar grupė stovi.

O štai raiteliai labiau panašūs į kabaljero. Na, bent jau vienas iš jų sėdintis ant galingo apsaugomis nukaustyto juodžio, su pilnu Milano šarvų komplektu ir armet šalmu (v.p.: pavadinimas kilęs iš italų k. – armet; XV-XVI a. pilnai uždaro tipo kilmingųjų kavaleristų šalmas su nuleidžiamu, pakeliamu antveidžiu ir nedidelėmis išpjovomis akims ir kvėpavimui).

Kiti sėdėjo ant mažesnių arkliukų, na ir apsirėdę ne taip pompastiškai, pagrinde tai grandininiai šarvais (v.p.: tokie šarvai Europoje dar žinomi kaip „hauberk“ tipo šarvai, iš esmės, tai ilgi grandininiai šarvai, kuriuose gali būti įpintos metalo plokštės, su antdilbiais, piršinėm ir t.t., galėjo būti kombinuojami su kirasomis, dažnai užmetami ant viršaus apsiaustai su ženklais, herbais ir t.t.). Palyda, greičiausiai.

Mus pastebėjęs, vienas iš svitos riktelėjo trumpą komandą. Lankininkai akimirksniu metė plėšikavimą ir išsirikiavo į eilę.

Nužvelgiau herbą ant kabaljero skydo. Geltoname fone – piestu stovintis mėlynas liūtas su raudonais nagais... – man tai tamsus miškas; o štai ant mėlyno apsiausto – geltonos lelijos, tai jau pažystama. Lui totemas.

Kabaljero sulaukė, kol mes priartėsim, ir, paraginęs pentinais arklį, privertė ji žengti kelis žingsniukus į priekį.

- Vikontas de Gramonas, jo didenybės laisvųjų lankininkų leitenantas (pranc.: lieu tenant 'pavaduotojas', lieu 'vieta' + tenant 'užimantis', t.y., XV a. Prancūzijoje jie buvo būrio vadų pavaduotojai, o nuo XV a. antros pusės kuopų vadų pavaduotojai. Laipsniu Prancūzijos armijoje ir laivyne tapo nuo XVII a. antros pusės), - prisistatė pakeldamas šalmo antveidį. – Su kuo turiu garbės kalbėtis?

- Ševalje de Segiur, - savo ruožtu prisistačiau.

- Jūsų kilnybe... – linktelėjo de Gramonas.

- Jūsų kilnybe... – atsakiau jam tuo pačiu.

- Leiskite pasidomėti jūsų kelionės tikslu. – De Gramono balsas kiek sušvelnėjo.

Akimirkai susimąsčiau, o ar ne laikas šertelti jam pirštine per veidą už akiplėšiškus klausimus, bet nusprendžiau, kad ne. Dar ne laikas. Vieno su penkiasdešimt santykis nelabai skatina pernelyg didelio išdidumo apraiškas.

- Vedinas priimtų įžadų, judu į Aragoną .

- Aš neabejoju, kad jūsų įžadai – tai Dievo pasmerktų maurų naikinimas, - pašnekovas kaip ir atsigavo, o aš pastebėjau, kad nežiūrint į didelius gabaritus, vikontas dar visai jaunutis. Va barzdelė gi – kaip pas telyčią ant...

- Leiskite išsaugoti savo įžadus paslaptyje, vikonte, vis dėlto gi pasakysiu, kad jie susiję su krikščioniškojo tikėjimo išaukštinimu ir sutvirtinimu, o taip pat mano širdies damos išgarsinimu, - užriečiau atsakymą pagal savo, aišku pasemtą iš knygų ir kiek prifantazuotą, supratimą apie riterystę.

- O-o-o... neabejoju, jūs apgaubsite savo vardą šlove, - karštai atsiliepė Gramonas.- Tačiau jūs neįvardijate savo damos?

- Tame ir yra mano įžadas... – mandagiai išsisukau.

Kaip parasta: įžadas – ir viskas... nors kuolą ant galvos tašyk. Naivuoliai.

Vikontas net nušvito ir stuktelėjo save į kairį petį, ant kurio buvo pritvirtintas kvailas kaspinas su sidabrinėmis ir geltonomis juostelėmis:

 - Ševalje de Segiur, mano širdies dama grafienė Adelaida de Šato-Reno, pati kilniadvasiškiausia ir nuostabiausia šiame pasaulyje dama. Ar nesutikste tai viešai ir garsiai paliudyti?

- Na-a, taip... Kinas - nors griūk... na kas mane traukė už liežuvio apie kažkokią damą? Na paliudyčiau – ir viso gero. Ne gi... leptelėjau. Dabar pripažinsiu – užspjaudys. Mano pačio tarnas pirštu man už nugaros rodys.

Prie vikonto priartėjo nejaunas dėdulė vešliais ūsais, kyšančiais iš po grandininių šarvų gobtuvo ir kažką tyliai šnipštelėjo. Atkalbinėja, ar ką?

Ne... Neišėjo.

De Gramonas nežiūrėdamas numojo ir įsistebeilyjo į mane.

Vyras dar kartą šnabžtelėjo ir nelaukdamas atsakymo, palingavo galva ir kažką murmėdamsa atsitraukė į šoną.

- Aš negaliu pripažinti grafienės Adelaidos de Šato-Reno pačia nuostabiausia ir kilniadvasiškiausia dama, kadangi mano širdies dama verčiausia šių apibūdinimų tarp visų likusių... – pagaliau išspaudžiau iš savęs ir išgirdau, kaip už mano nugaros susižavėjęs aiktelėjo Tukas.

- Tokiu atveju... – apsidžiaugė de Gramonas. – Tokiu atveju, tiesą nulems dvikova.

Na-a taip... jaunam kipšui kailį niežti su kuom nors pasipešti... o dar jo didenybės frankų rua Lui XI lankininkų leitenantas... Tfu... Na kaip tą pavadinti? Trečia diena kaip šioje epochoje, o jau keturi sustirėliai sąskaitoje... ir štai penktas nusimato. Deja, deja...

- Tokiu atveju tiesą nulems dvikova, - susitaikęs sutikau. – Renkuosi kovą kalavijais be skydo.

- Kaip suprasti – „be skydo“? – susirūpino Gramonas.

- Pagal naujoviškas taisykles, kurios priimtos tarp garbingųjų kabaljero, iššaukiamasis renkasi ginklą, kuriuo bus kaunamasi, - mielai paaiškinau.

Na niekaip man negalima badytis raitam. Nemoku aš. Na ir pačių iečių neturiu. Prakeiktas bastardas, kai „skuto“ iš Lekturo, pasėjo jas kažkur. Na ir ačiū Dievui; na o skydas man taipogi visiškas blogis...

- Na... tao, matyt, visiškai naujos taisyklės... – Gramonas net nuraudo, - aš neturėjau galimybės su jomis susipažinti. Vis kare ir kare...

- Bet kokiu atveju aš įsitikinęs jūsų garbingumu, vikonte, - sublizgėjau galantiškumu. – Na ką mes čia? Gal kaukimės.

Šone nuo kelio išsirinkome lygią aikštelę. Su lankininkais ant kelio liko seržantai, o Gramonas su pažu, ginklanešiu ir tuo pačiu ūsuotu dėdule, kaip ir aš su Tuku, ėmėmės ruoštis dvikovai.

Gramonas nulipo nuo arklio ir iš makščių, pritaisytų prie balno, išsitraukė galingą flambergą (v.p.: Flamberge, Flammenschwert, nuo vok.  Flamme — liepsna; pranc. tranckripcijoje - flamberge (flamberž) . Iki šių dienų naudojama Vatikano šveicarų gvardijoje. Dažniausiai tai dvirankis kalavijas su banguotais ašmenimis). Su pilnais milano šarvais ir su šiuo pjūklu jis aišku atrodė epiškai.

Iš pradžių aš užsivožiau šalmą ant galvos, bet po to nusispjoviau, nusiėmiau ir atidaviau Tukui, kuris iš nuotabos išvertė į mane akis. Na va kaip jam paaiškinti, kad aš, išskyrus motociklininkų, jokių šalmų nuo pat gimimo nesidėjau.

De Gramonas, prasimankštinęs, su savo flambergu visu greičiu, kad net vėjas švilpė, piešė aštuntukes. Pamatęs mane su espada rankoje ir be šalmo, pašaipūniškai vyptelėjo, bet pratylėjo, vaidybos nepradėjo. O jo palydovas ir iš vis išsišiepė per visą savo ūsuotą snukį.

Na gerai, ponai, tikriausiai jau mano turtą apžiūrėjote? Pažiūrėsim... Nors kalaviju vaikinukas įspūdingai mojuoja...

- Na ką? Pradėsim? – nekantraudamas nuimti man galvą ar ten dar ką nors, pareiškė leitenantas.

- Pradėsim... – Aš atydžiai apžiūrinėjau de Gramono šarvus ieškodamas silpnos vietos ir niekaip neradau. Kurgi tave durtelti, mažiuk: į pažastį, ar ką...

- Jeeech... – Leitenantas negaišo daugiau laiko pliurpalams, akimirksniu sumažino distanciją ir kirto flambergu iš viršaus žemyn, pusiaukelėje pakeisdamas kryptį skersai.

O-cho... tai bent greitis! (v.p.: beje, treniruotas karys su koviniais gotiško stiliaus milano šarvais buvo pakankamai judrus. Tai ne vieną kartą įrodyta rekonstruktorių. Su šiais šarvais netgi galima daryti atsispaudimus (beje, yra „youtube“ italų filmukas griaunantis visus stereotipus apie ankstyvųjų ir vėlyvųjų viduramžių šarvis ir ginkluotę). Visos tos legendos apie nejudantį „šarvuotį“, kilusios iš turnyrinės raitelių ginkluotės, kuri vėliau tapo įvairių rūmų puošmena, ir linksmų „anekdotų“).  Aš vos spėjau atšokti ir espados galiuku pasiekti atveidį. Tiesą vertus, be jokio rezultato. Plienas skambtelėjo į plieną, net žiežirba prašoko, bet leitenantui buvo nė motais. Jis štūgtelėjo ir kirto man per kelius.

Melsdamasis, kad geležtis atlaikytų, išilgai atmušiau smūgį espada nukreipdamas kalaviją taip, kad flambertas įsikirto į žemę, ir visa jėga kirtau į plyšį tarp šalmo ir goržeto, o po to, prišokęs, dar du kartus bedžiau daga taikydamas į siūlę kirasoje...

Opa! Espada pataikė kur taikiausi, bet smūgis šarvo nepramušė, tik privertė leitenantą susvyruoti. O štai daga, paprasčiausiai nepataikiau. Įgūdžių, tai beveik nėra...

De Gramonas užriaumojo, išsitiesė ir aklai atsivėdėdamas mostelėjo flambertu vos nenunešdamas man galvos.

- „Nu, kapets tebye, salabon!..“ (v.p.: na galas tau, mažvaiki) – įsiutęs prariaumojau rusiškai.

Vos man galvos nenurėžė, šiknius...

Naudodamasis tuo, kad flambertas nuo plataus mosto nusivedė į šoną, trigubu smūgiu kirtau nartųjų vikontą per šalmą sulamdydamas jo antveidį ir įlenkęs viršutinę šalmo dalį kartu su plunksnomis (v.p.: pliumažas – pranc.: plumage)  ir dar pridėjau vieną įlenkimą iš šono , kažkur prie ausies.

Smūgiai skambėjo skardžiai, de Gramonas paleido iš rankų flambergą, šleptelėjo ant kelių ir nuvirto į žolę.

Taip... Reikalas atliktas, o kas toliau? Lygtais tokiam reikalui turiu grūdytą skylamušį... Tik kažko nesinori to vikonto pribaiginėti...

Ūsuotasis dėdulė nerimaudamas šūktelėjo, matomai mano veide įžiūrėdamas kraugeriškas mintis, bet iš vietos nepajudėjo.

Ne, nepribaiginėsiu. Net jei nepanorės pasiduoti, nepribaiginėsiu. Neblogas vaikis. „Neišsikalinėjo“...

Priėjau prie kūno ir pabandžiau pakelti antveidį... Kur tau, mirtinai užsikirto, bet kraujo nesimato; vadinasi gyvas. Pribėgo ūsuočius su ginklanešiu ir bendromis jėgomis mes pagaliau nutraukėme metalinę puodynę ir pošalmį nuo vikonto galvos.

De Gramonas buvo sveikas, jei neimti į galvą gigantiško guzo, tiesiog akyse augančio ant kaktos.

Ginklanešys apšlakstė veidą vandeniu ir vaikinas, sumaurojęs atsigavo nieko nesuvokiančiomis akimis visus apžiūrėdamas.

- Vikonte de Gramonai, jūs nugalėtas, bet kadangi aš, laikydamasis duoto įžado, negaliu jums pasakyti savo širdies damos vardo, atleidžiu jus nuo jos išskirtinio kilnumo ir grožio pripažinimo... – išvedžiau formulę, kuri net man pačiam nebuvo aiški.

Na, o kaip... Dar pradės erzeliuoti ir pagal riteriškus papročius teks jį nudurti. Laukiniai žmonės, vienok... Viduramžiai, kad juos kur...

Leitenantas taip pat ne visai suprato, ką pasakiau, bet „apakęs“ linktelėjo galva.

Greta ūsuočius lengviau atsiduso ir jie, kartu su ginklanešiu ir pažu, nutempė vaikiną į šoną, kur ėmėsi jį versti iš šarvų ir visaip apie jį šokinėti galutinai bandydami jį atgaivinti.

- Jūsų mylista... tai buvo... tai buvo!.. –padėdamas man atsisėsti ant gugos užkudakavo Tukas.

Pavargau... Lyg ir nieko ypatingai alinančio ir neįvyko, o kojos dreba ir alsavimas nusimušė... ne mano kūnas, ne mano... treniruotis ir dar kartą treniruotis.

- Leiskite prisistatyti. Ševalje Raulis de Liumjeras, - priėjo prie manęs ūsuotas vyras. – Vikontas de Gramonas mane įgaliojo pravesti derybas dėl jo šarvų, ginklų ir žirgo išpirkimo.

- Kokie jūsų pasiūlymai? – neturėjau ypatingo noro derėtis.

Norėjosi kuo greičiau iš čia nešdintis. Maža kas ten pas juos galvoje: tuoj šūktels lankininkus, ir keliausi į Bastiliją už karališkojo leitenanto išniekinimą.

O ten ir ešafotą ranką pasiekti.

Nors kitą vertus...

Dvikova buvo – buvo.

Aš nugalėjau – nugalėjau.

Atsisakyti trofėjų – vadinasi visiškai atsisakyti savo vaidmens. Abejoju, kad bastardas taip pasielgtų.

- Dešimt auksinių frankų, - įgarsino kainą ūsuotas dėdulė ir kiek susinepatogino.

Kiek? Atrodo, mane nori apgauti? Pratylėjau ir tik su nuostaba kilstelėjau dešinį antakį.

- Dešimt frankų ir dešimt sū,  - ryžtingai mostelėjo delnu ūsuočius.

- Jūs tai rimtai, ševalje? – lėtai ištariau žiūrėdamas į ūsuočio ūsus.

Aš, aišku, kainose nelabai gaudausi... sakykim – visai nesigaudau, bet visiškai aišku, kad mane nori elementariausiai „išdurti“. Negerai... o dar kabaljero.

Ūsuočius susisuko. Jis jau nusimetė grandininį gobtuvą ir ūsuotame snukyje galėjai puikiausiai įžiūrėti gerą velnią.

- Dešimt frankų ir dešimt sū – ir galime ką nors pasiūlyti keletą vertingų daiktų skolos padengimui, - pasitaisė.

Taip jau geriau, o jei kiek pažaisti ant riteriškos savigarbos...

- Ševalje, kaip čia jums pasakius... Ginčijomės su vikontu apie mūsų širdies damų privalumus, todėl aš nenorėčiau paniekinti dvikovą niekinga prekyba. Galiu priimti bet kokią sumą be jokių svarstymų.

Čia jau įsikišo pats Gramonas. Atšlubavo ir pareiškė, kad iš manęs negali priimti tokios dosnios dovanos. Dvikova buvo, jis pralošė ir dabar turi perduoti mano žinion arklį, šarvus ir ginklus. Arba juos iš manęs išpirkti. Taip buvo, bus, ir iš vis, ševalje de Segiuras, tai yra aš, gali tokiu nepateisintu dosnumu įžeisti vikontą de Gramoną.

- Jokiu būsu, vikonte. Bet...

- Žiulis de Gramonas visada apmoka savo skolas! – išdidžiai suriaumojo leitenantas ir pasikvietė pažą: - Roberai, bėgte mano daiktų iki gurguolės!

- Gerai, jūsų mylista... – Pažas išgaravo akimirksniu ir po kelių minučių grįžo su apkarstytu krepšiais stipriu arkliuku.

Pievelėje paklojo kilimą, numetė kelias pagalves. Žiulio pažas atitempė vynmaišį su vynu, bokalus, papjaustė rūkytą kumpį ir sūrį. Leitenantas ir jo ūsuotas palydovas įsitaisė priešais mane, o jo aplinkiniai kiek šone, o Tukas - už manęs.

Va štai čia tai jau kitas reikalas. Procesas ėmė mane traukti, derėtis tai aš mėgstu: tikriausiai iš bobutės paveldėjau. Ji, kol turguje pardavėjų iki ašarų nenuvarydavo, nenusiramindavo.

Raulis de Liumjeras, tas pats ūsuočius, pirmas pratarė:

- Aš manau, ševalje, pagal dvikovų taisykles, mums reikėtų pradžiai sutarti dėl jums skirto turto kainos.

Aš mandagiai su juo sutikdamas kinktelėjau. Paklausysim.

- Mes įkainuojame turtą trimis šimtais Tūro livrų (v.p.: svaras arba livras: Prancūzijoje buvo 2 skirtingi svaro standartai: Paryžiaus - 459 g. ir Tūro livras - 365,783 g. Paryžiaus livras atitinka 1¼ Tūro livro; denje, sū ir t.t., žr. aukščiau.), - rimtai pareiškė Limjeras. Į šią kainą įeina destrieris (v.p.: pranc. - destrier sunkiasvorių žirgų, kuriuos naudojo riteriai, bendrinis pavadinimas), arklio šarvai, pilna vikonto šarvuotė ir ginklai, kurie buvo su juo ir ant arklio dvikovos metu. Tai yra flambertas, kovos kirvis, durklas, mizenkordas, trigubas kovinis spragilas trumpa rankena (v.p.: jie dar buvo vadinami morgenšternas: vok. morgenstern – ryto žvaigždė)

ir arbaletas.

Vaidindamas susimąsčiusį, aš iš karto neatsakiau. Vaidinau vikontui ir ševalje, o pats karštligiškai bandžiau išmastyti: kas gi toks tas Tūros livras? Na nebuvau susidūręs su tokia moneta. Su franku, sū, denje, obolu – taip. O su Tūro livru – ne. Visas tas metalo kalnas su arkliu turėtų pagal šiuos laikus kainuoti pakankamai daug. Bet kiek? Kad kur kokiam arkliui į snukį... Na ką man reiškė į istorikus pasiduoti...

Staiga išgirdau kaip už manęs sėdintis Tukas sumurmėjo:

- Gera kaina...

Ūsuočius taip pat išgirdo jo žodžius ir pasidomėjo:

- Apšvieskite prašome, mus, ševalje, koks jūsų palydovo statusas. Ar jis turi teisę dalyvauti mūsų pokalbyje?

2016-02-29

“Armanjako šalis. Bastardas”. V skyrius. 2016-02-26

V skyrius

 

Lingavau balne ir tyrinėjau žemėlapį, kuriuo mane aprūpino Isakas (v.p.: vardą matomai reikėjo versti „Izaokas“, kaip buvo įprasta vardus versti XV a., o tai labiau išryškintų kaloritą, bet kadangi šis herojus, su kuriuo dar teks susidurti, ne didikas, o kitų vardų taip pat neverčiau, palieku pradinę transkripciją). Paskui mane sekė Tukas, išdidžiai sėdėdamas ant savo arklio ir už pavadžio vesdamasis mūsų atsargomis ir reikmenimis apkrautą kumelę.

Na ką gi – judam į grafystę, arba, kaip čia vadina, kondado Rodez. Rodezo miestas ten pat. Tikiuosi, kad žydas buvo teisus ir pamotę veža būtent ten. Labai tikiuosi pavyti kavalkadą pusiaukelėje. Aišku, mažai tikėtina, nors kas ten žino? Negaliu spręsti apie judėjimo greitį viduramžių keliuose, jie man dar net į akis nebuvo papuolę. Mes iš vis, dar net iš miško neišvažiavom. Diuma d‘Artanjanas lygtais greitai judėjo...

Bendrai paėmus, mintys apie nieką. Matysim...

Tukas judėdamas dar suspėjo suskaičiuoti mūsų trofėjinius pinigus. Pasirodo tai trisdešimt du sū ir dvidešimt denje (v.p.:  pranc. - denier iš lot. – denarius (dinarai). Vienas sidabro svaras arba pranc. livras turėjo 20 dalių– sū (pranc. - sou), o vienas sū buvo dalinamas į 12 denje) . Ir dar keturis obolus (v.p.: pusė sū). Šiuo laikmečiu, tai visai neblogai. O turint galvoje, kad mano asmeniniai net nepaliesti, tai ir visai gerai. Piniginių apribojimų nėra, ir dar yra pilnas maišelis auksinių ir sidabrinių niekniekių. Pradžioje norėjau priversti škotą gražinti juos šeimininkams, bet po to supratau, kad neverta. Per daug jau bus kilniadvasiškai...

Neblogai susirėmimas praėjo, labai naudingai. Ir ne tik materialiai. Pabendravimas su Isaku labiau padėjo suprasti epochą ir kiek tai labiau prie jos priartino.

Pačiu susirėmimu taipogi likau patenkintas. Būtent rezultatu, o ne savo veiksmais. Plėšikai ne kovotojai, na gal kiek jų vadeiva stipresnis, bet stipresnis tik fiziškai. Kaip kovotojas – tai joks. O štai judėjau per lėtai... Reikės stipriai paprakaituoti grąžinant buvusią formą: „palaužti“ naująjį kūną ir išmokyti visko iš naujo. Nebaisu, daugiau treniruočių su praktika – ir viskas bus gerai... Cha... jei anksčiau nenudės, aišku.

Tukas pasirodė, kaip visai šaunus kovotojas – kaip tik pagal savo įvaizdį. Šaudo gerai ir kerta neblogai. Geras radinys. Taip kad ne viskas blogai, šansų išgyventi šioje epochoje turiu, svarbiausia – pridėti prie tų šansų dar kiek tai sėkmės. Labai praverstų žinios... bet jų nėra.

Pradėjo šviestis miško properšos ir mes greitai pasiekėme suplūktą kelią ant kurio vietomis mušėsi grindinys iš tašyto akmens, matomai dar nuo romėnų laikų.

Ir iš karto pamatėme vietinius, tai yra gyventojus. Žmonės keliu ėjo mažomis grupelėmis vilkdami savo menką mantą rankose ir vežimėliuose. Dauguma moterų, vaikų ir senių. Vyrų buvo visai mažai. Visi purvini, apdriskę ir pervargę. Matėsi mušimų ir prievartos pėdsakai...

Tai Lekturo gyventojai gelbėjasi... Tikrai, daugiau nėra kam. Juvelyras juk pasakojo, kad miestą praktiškai sulygino su žeme, o gyventojus beveik visus išnaikino.

Žmonės praeidami pro mane baimingai traukėsi į šalikelę, nusiimdavo kepures ir lenkėsi... betrūko, kad kas mane atpažintų, tačiau išsiaiškinti padėtį vis tik reikėjo...

- Tu... Taip, tu.

Aš ranka parodžiau į jauną kokių penkiolikos metų berniuką su sumuštu iki kraujo veidu ir perrišta ranka, su kuria jis prilaikė ant pečių pintinę su manta. Už jo perplėštų  marškinių krašto laikėsi įsikibę du vaikiukai. Berniukas ir mergaitė. Abu kokių penkerių.

- Prieik.

- Taip, pone. – Vaikinukas žemai nusilenkė ir padėjo pintinę ant žemės.

Vaikiai pasislėpė jam už nugaros.

 - Iš kur eini?

- Iš Lekturo, pone. – Vaikinui aiškiai buvo skauda ir jis prilaikė perrištą ranką kita ranka.

- Kas dabar ten?

- Mirtis... – niūriai pranešė vaikinas. – Pjautynės tęsiasi. Sako franku rus įsakė užmušti visus.

- Reiškia, kariauna dar ten?

- Naktį dar buvo ten, o dabar nežinau, pone...

Štai, lygtais ir viskas, ką norėjau sužinoti. Pasidairiau į šonus ir, pamatęs, kad tarp bėglių grupių susidarė properša ir greta nieko nėra, kapšyje užčiuopiau kelias sidabrines monetas ir atidaviau vaikinui. Daugiau, deja, kaip benorėčiau, bet nieko padaryti negaliu.

- Išleisk šiuos pinigus protingai... – mestelėjau suglumusiam bėgliui ir truktelėjau Rodeno vadžias.

Reikia judėti. Jei pasiseks, tai kortežas su pamote į kelią patrauks tik šiandien ir turiu šansą kur nors jį pasivyti.

Nujojome kelias lygas, arklių nevijome, jie risnojo lengva ristele, greičiau kol kas prasmės nėra. Į Rodezo pusę veda keli keliai... Štai ir spėliok, kuriuo veš pamotę. Na, taip... mano užmančia, nežiūrint į kilniaširdiškus planus ir taip toliau, vis daugiau kvepia idiotizmu.

Jau buvo beveik pietūs ir mes, išsukę iš kelio į miškelį, stabtelėjome perkąsti.

- Jūsų mylista... – Tukas dėliojo atsargas ant kelioninės staltiesės. – Leiskite pasidomėti.

- Varyk...

Nuotaikos pliurpti neturėjau, bet tarnas tam ir tarnas, kad blaškytų ir linksmintų poną. Gal ką įdomaus pasakys...

- Kur mes judam, jūsų mylista?

- Tau ne tas pats?

- Ne, žinoma. – Škotas žvilgtelėjo į mane, tikrindamas ar nesuerzino poną jo naglas atsakymas.

- Paaiškink kodėl, o tai gausi į galvą.

- Na kaip... Likimas mano surištas su jūsų. Kur jūsų mylista, ten ir aš. Net jei judat peklon. Na bet norėtusi sužinoti: ar visgi ten? Aš bent jau pasiruoščiau.

- Peklon? – Aš paėmiau gabalą mėsos, kritišką jį apžvelgiau ir paėmiau kitą. – Ne, ne peklon. Į Rodezą.

- Jeigu aš, jūsų mylista, paklausiu, ko mes ten keliaujam, jūs barsitės? – Škoto veide šmėstelėjo šelmiškas šypsnys.

- Jau paklausei. Vis tiktai reikėtų tave prilupt, gudrus lapine. Nežinau ką tau atsakyti... kol kas nežinau. Gali būti, kad reikės peštis. Prisidėsi?

- Būtinai, jūsų mylista. Tai maloniau nei lankstytis. Kas gali būti geriau, kaip karšta kova ir priešo kraujas ant ašmenų?  - įtikinančiai pareiškė škotas.

- O mirti nebijai? – pasidomėjau.

Man pasirodė, kad Tukas atsakinėjo nuoširdžiai.

- Ne... –Škotas papurtė galvą. Vyrui mirtis su ginklu rankoje garbinga.

- O pekla?

- Man ten vieta garantuota. Taip kad neverta jaudintis.

- Neišsidirbinėk. Visiems gali būti atleista... – Pabandžiau prisiminti kokias nors citatas iš Biblijos – ir aišku neatsiminiau, todėl nutariau toliau netęsti.

Tukas neatsakė, tylomis persižegnojo, pasiekė iš permetamo krepšio nedidelę statinaitę ir padėjo prie valgio.

- Kas tai?

- Tai, jūsų mylista, tas gėrimas, apie kurį dievobaimingas abatas Vitalius diu Furas pasakė taip. – Tukas išsitiesė ir pradeklamavo kaip mokslinčius: - „Jei gerti armanjaką saikingai, jis užaštrina protą, padeda prisiminti praeitį, linksmina, ilgina jaunystę ir verčia pasitraukti negaloms; gydo podagrą ir opas jei naudoti į vidų, o žaizdos – jei naudoti iš išorės, numalšina dantų skausmą. Nedrąsiam žmogui reikia palaikyti armanjaką burnoje – tai atriša liežuvį ir priduoda drąsos“. – Škotas šliukštelėjo ant medinio puodelio dugno tamsaus skysčio ir ištiesė: - tai degtas vynas (v.p.: t.y.  - brendis, niderl.: brandewijn, kaitintas, degtas vynas: terminas reiškiantis vynų destiliaciją nuo 40 iki 60 laipsnių) , abatas jį vadino armanjaku, man kartą teko išgerti likučius po mūsų abato: geras daiktas, jūsų mylista, nors ir neturi prabangaus vyno taurumo. Reikia vartoti saikingai, nes armanjakas stiprus ir labai klastingas.

Na-a taip... Armanjakas. Gaskonijoje gi esu, kaip tik šio gėrimo tėvynėje. Gėriau, gėriau... iki šiol namuose neužbaigtas „Le Bas-Armagnac“ stovi. Stovi...stovėjo... ir jau ne pas mane, tai tikrai. Pas mane dabar... hipotetiškai, aišku, tik pora pilių.

Paėmiau puodelį ir atsargiai pabandžiau... tfu blyn... o aš maniau, dievišką nektarą tuoj ragausiu. Iki tikro armanjako šiam gėralui  - - kaip iki Pekino susirietus. Šiurkštus skonis... Ne, panašumą su palikuoniu galima pajusti, bet ne tas... ryškiai ne tas. Nėra taurumo. Matomai per amžius jo gamyba buvo nušlifuota, bet kol kas... kol kas ir toksai tiks. Gerti galima... na nors kaip, pavyzdžiui, antiseptiką.

M-taip... nusivylimas...

- Kur iškasei?

- Na tai... iš žydo vežimo pasiėmiau... – Tukas susinepatogino. – Nėra ko taurų gėrimą netikšos rankomis grabalioti.

- Aš tau leidau juos plėšti? – pasidomėjau.

Na jau ne... savivalę reikia užkirsi nuo pat pradžių, pačiame užgimime. Tu žiūrėk... koks viduramžiškas padykumas.

- Ne, jūsų mylista... – Tukas susuko savo kaltą snukį.

- Na ir gerai... – staiga nusprendžiau pasigailėti.

Vis tik vaikinas dėl manęs stengėsi...

- Kitą kartą klausk, ką galima, o ko ne. Supratai?

- Supratau... – pralinksmėjo škotas. – Tai štai... Jūsų mylista... nepakenktų atsargas papildyti. Valgio jau visai maža, na ir grūdų arkliams įsigyti nepamaišytų. Ypač jūsų eržilui, jam žolės mažai.

- Ir ką siūlai? – pasiunčiau burnon paskutinį sūrio gabaliuką.

O paskui jį eis vytinta mėsa ir duona – ir viskas... daugiau maisto nėra. Į parduotuvę nueiti reiktų... tfu... velnias... jo, į supermarketą. Pusgalvis! Pats sau netikėtai susierzinau... na ir tie šosai pastoviai smunka... Kvaila viduramžių mada. Sugausiu pirmą pasitaikiusį siuvėją ir padarysiu proveržį siuvime, išmokysiu siūti normalias kelnes.

- Reikia link kokios užeigos judėti, ten viską nusipirksim, - paaiškino Tukas. – Jie būtinai turi būti šiame kelyje. Juo juk piligrimai pastoviai keliauja... Ech, o kad taip žinotumėt, kokius čia paštetus daro...

- Tukai, tu asilas. Tai mano žemė, ir aš žinau, ką čia gamina, o ko – ne!.. - užrėkiau bandydamas pataisyti klyną (gulfiką).

Prireikė, kaip ant pykčio, į krūmus nueiti, o virvelės... na kas per prapultis...

- Oj, jūsų mylista... aš užsimiršau... – Škotas pabalo, suprasdamas, kaip apsiriko.

- O-oo-o-o... – Pagaliau išnarpliojau užrišimus ir jau iš krūmų įniršusiai, visai kaip Petras, bent jau Tolstojus taip rašė... riaugtelėjau: -Drąsus tapai, šunie, žiūrėk: tris kailius nudirsiu, niekše! Ruoškis, judėsim į prakeiktą užeigą. Ir tik pabandyk dabar ką nors bent myktelti, gyvulį!

Iš krūmų išėjau jau kiek pagerėjęs. Tai buvau ne aš... Aš gan mielas, geras ir tolerantiškas žmogus: bent jau man taip visi į kais sakė, o ką už nugaros lojo, aš iš principo nesidomėjau. Tai vis bastardas manyje išdykauja, ir viduramžiai savo žymę deda... Taip, gerai paskiau. Būtent Viduramžiai.

Tukas žaibiškai  viską surinko ir mes pajudėjome toliau link Lekturo.

Kelias buvo ištuštėjęs, tik kartelį pro šalį prapėdino basakojai vyrai subaltais apsiaustais, ant kurių prisiūtos kriauklės, panašios į „Šelo“ ženklą. Piligrimai... Kas dar taip nuoginsis. Išsigelbėjimo ieško.  Na-a taip... atleisk ir gausi... Kas ieško, tas visad ras. Tame tarpe ir bėdos ant savo galvos. Štai kaip aš, pavyzdžiui.

Iš dešinės pusės prasidėjo gal statmena įkalnė, kurios šlaituose augo vynuogės, o toliau matėsi obuolių ir kriaušių sodai. Gan kultūringai. Viskas prižiūrėta.

- Ko tyli? Pasakok. – Man nusibodo judėti tylomis.

- O ką pasakoti, jūsų mylista? – burbtelėjo škotas vis dar pūsdamasis dėl mano nemotyvuotos agresijos..

Tai taip jei dvidešimt pirmo amžiaus dvasioje pasakyti, o pagal supančios epochos matus, tai kitaip skambės. Kaip čia geriau suformuluoti... taip... pūsdamasis ant mano teisingo noro parodyti pono teisę nubaudžiant tarną. Taip, būtent taip.

- Kokios mergos pas jus Škotijoje? Duoda?

- Na, kokios duoda, o už kokias ir galvą nuimti gali, - pagyvėjo Tukas. Ech, mergų čionai...

- Tas tai taip... – sutikau aš įsiklausydamas į savo organizmą.

- O jūs žinote, jūsų mylista, koks mūsų nacionalinis simbolis?

- Ką? Dagys, atrodo... ar sijonai jūsų?

- Ne sijonai, o kiltai, jūsų mylista. Pabandykit per kalnus su šosais pabėgioti, iškart „sijoną“ užsidėsite“. Taip, dagys. O jūs žinote kodėl?

- A velnias ten jus, škotus, supras. Prikišot senovėj kokiems priešams pilnas subines dyglių ar jie jums?

- Ne-e-e...  – nusijuokė škotas. – Kaip tai išėjo škotai iš kalnų susitikti su žmonėmis iš eglingų miškų, jūros pakrantėje, bet kol pasiekė, pavargo, na ir alaus padaugino. Nusprendė nakčiai sustoti, na, o iš ryto su priešu išsiaiškinti. Bet naktį priešai, nusiėmę batus, nusprendė tyliai prisėlinti, bet vienas iš priešų užlipo ant dagio. Nuo to laiko dagys pas mus vadinamas „the Guardian“.

- Kas tie žmonės iš eglingųjų miškų?

- Šiauriečiai. Danai. Protėviai su jais nesutardavo... Jūsų mylista stokit... – Tukas spustelėjo savo arklį ir iššoko į priekį mane pridengdamas. – Ten kažkas yra...

Už posūkio stovėjo keletas vežimų, voliojosi arklių ir žmonių lavonai.

Ir dar – keletas karių mikliai kratė negyvėlius ir mantą. Tai buvo ne plėšikai, o visai rimti kareiviai. Ir jų buvo daug, kokia dvidešimt. Šalia jų įsitaisė keletas raitelių, kurie neplėšikavo, tačiau kažką įsakmiai nurodinėjo.

- Tai laisvieji frankų rua lankininkai, - susijaudinęs pranešė Tukas, - jie mus jau pamatė. Bandysim slėptis?

- Nesiblaškyk... judam kaip judėjom. Ir patylėk. - Aš pasukau eržilą link raitelių.

 

2016-02-26