2016 m. kovo 30 d., trečiadienis

"Armanjako šalis. Bastardas" IX dalis. 2016-03-22








IX skyrius

 

- Baziliau, liepk tuoj pat pradėti darbą. – mažame kabinete Tėvas sėdėjo krėsle ir įsakinėjo tvirtam, juodai apsirengusiam kupriui. – Kaip perstatyti koplyčią, tu jau žinai.

- Neabejokite, jūsų šviesybe. Viskas bus padaryta tiksliai pagal jūsų nurodymus.

- Aš neabejoju, Baziliau. Kuom tik nori, bet ne tavimi, mano mielas drauge. Aš žinau, kad greitai prie pilies atžygiuos Voro kariauna, bet įsakiau nesiginti ir, kad išvengti nereikalingų aukų, pasiduoti nedelsiant, kai tik išgirs ultimatumą.

- Žinau, jūsų šviesybe. Tai labai išmintingas sprendimas. – Kuprius vėl nusilenkė. – Leisite man eiti?

Aš sėdėjau greta tėvo ir, puikiai suprasdamas, kad tai vėl sapnas, rijau kiekvieną žodį. Bijojau net krustelti, kad tik neatsibusčiau.

Kai tik kuprius išėjo, tėvas pasuko galvą į mane ir pasakė:

- ...jūsų mylista, jūsų mylista... kelkitės. Kažkas čionai ateina...

- Vis tiktai tu šiknius, Tukai... vėl neleidai sapno baigti. – Atvėriau akis ir iš nusivylimo vos neužvažiavau škotui į snukį. – Kas ten ateina? Ko?

- Iš kur aš žinau... – Tukas dėl viso pikto kiek atsitraukė. – kol kas aš jį tik girdžiu, bet nematau.

Aš įsiklausiau... Kažkas į mūsų pusę judėjo ir girtu balsu rėkavo nešvankias dainiuškas apie skalbėją Mariją ir medkirčių artelę.

- Na ir ko čia tampaisi? Koks nors pijokėlis... Pala, pala... – Aš įsiklausiau nes balsas atsirodė labai pažystamas. – Kad tave kur! Tukai, staigiai į krūmus – reikia paimti tą gyvulį gyvą...

Aš pažinau tą balsą! Simonas! Niekšas Simonas! Tas pats Simonas, kuris pabėgo iš prieglaudos ir mane su prioru Jokūbu išdavė. Šunsnukis... Vis tik Dievas žemėje yra...

Į laukymę braškindamas šakas įžingsniavo didelis ir gerai atmaitintas mulas. Ant jo raitas sėdėjo mirtinai girtas Simonas ir, kažką siurbčiodamas iš šiaudais apipinto butelio, rėkavo kažkokią dainą.

Pamatęs arklius iš netikėtumo Simonas papurtė galvą ir tuoj pat išmuštas stipraus smūgio, išlėkė iš balno. Tai Tukas tyliai išlindo iš krūmų ir pasiuntė buvusį maldininką į gilų nokdauną.

- Puikus smūgis, Tukai, dabar rišk jį... Na ir mulą nepamiršk pririšti... prireiks, - Įsakiau Tukui. Jaučiau kaip širdis prisipildo kartu ir džiaugsmo, ir pykčio.

Škotas Simoną supančiojo ir pasodino jį nugara į medį, o po to vandeniu apšlakstė jo veidą.

- A... Kas... Kodėl... – Simonas nieko nesuprasdamas išpūtė akis.

- Užteks mykti, gyvulį. – aš pakėliau jo galvą ir pakišau po smakru durklą. – Už kokius pinigus linksminiesi, išgama? Už trisdešimt sidabrinių?

Simonas papurtė galvą ir pagaliau mane pažino, o vėliau Tuką, kuris žaidė su kalaviju.

- N-e-e-e... Kodėl... Negali būti... Jūsų mylista... – su siaubu užkaukė buvęs vienuolis ir kelis kartus iš eilės garsiai pagadino orą.

- Tfu, kiaulė. Tukai, apramink jį... tik kol kas ne mirtinai... – aš pasitraukiau į šalį ir nusisukau.

Pasigirdo stipraus smūgio garsas, po to dar vienas. Simonas sudejavo ir užtilo. Drebantis, pamušta akimi ir su sudaužyta nosimi, vienuolis atrodė apverktinai. Na, kad užbaigti pilną vaizdą, reikia pasakyti, kad jis dar įsigudrino ir apsišlapinti. Šlykštynė... tikras padaras, minkštakiaušis. Na ką darysi, tiesą sakant, mes dar net nepradėjom...

- Jų... ju-ūsų myli-ysta... Nereikia!.. Jėzaus Dievo vardu prašau, ne-ereikia... – Simonas seilėdamasis ir snargliuodamasis pradėjo raudoti.

- Atsakyk man į vienintelį klausimą, niekše. Kodėl?

- Ne-e žinau... Šėtonas sugundė...

- Kaip mane pažinai, niekše?..

- Anksčiau jus mačiau su jūsų tėvu... ir pasiklausiau, kai jūsų kalbėjot su prioru... Nežudykit, jūsų mylista...

- Kam pranešei?

- Ne-e-e... Nežinau... Nubėgau iki stovyklos ir pareikalavau nuvesti pas vadus... Nuvedė prie palapinės, o ten buvo daug žmonių... Po to kitoje palapinėje dar vienas kabaljero... Visi jį vadino Gijomu ir baronu... Išklausė ir įteikė apdovanojimą... apgavo, niekšas... Davė tik tris auksinius frankus... Kitus pažadėjo vėliau, bet kariai mane išmetė lauk...

- Kaip atrodė baronas?

Greičiausiai tai buvo de Monkofonas, kurį galėjau pažinti tik iš balso. Baronas sugebėjo pabėgti taip ir nepasirodęs.

Bakstelėjau Simoną durklu.

- Gyvulį, pasakok kaip atrodė baronas. Rūbai, išorė, bruožai... Viską.

- Aukštas kaip jūs... Labai tamsus... Akys šaltos kaip gyvatės ir po dešine senas ra-a-andas... – Simonas nebaigęs sakinio vėl apsiverkė.

- Apaštalu Pauliumi prisiekiu, aš paleisiu tau žarnas... – Tukas palašo rankena iš visų jėgų stuktelėjo vienuoliui per galvą. – Atsakyk į mylistos klausimą...


- Koraciną (v.p.: it. corazzina, stambių plokštelių brigantina) vilkėjo... Koraciną dengtą raudonu barchatu...
Veidas liesas, lūpos siauros...

- Plaukų spalva?

- Juodi... juodi... iki pečių, jūsų šviesybe...

- Užteks, užčiaupk srėbtuvę...

Aš pasitraukiau ir pasišaukiau Tuką.

- Man daugiau nieko iš jo nereikia. Ką siūlai?

- Pakarti šunsnukį! – ryžtingai pareiškė škotas. – Tik leiskite man su juo truputį padirbėti.

- Kankinti? – Kiek paabejojau: noras pasižiūrėti į šio išgamos kančias atrodė per daug viliojantis, bet tos minties atsisakiau. – Nereikia žmogau. Mes ne budeliai. Trauk virvę...

Daugelio mano perskaitytų knygų veikėjų, kurie įvykdydavo teisingumą, ilgai sapaliodavo apie tai, kad kerštas jiems pasitenkinimo neatnešdavo... O aš pasitenkinau! Pajutau pilną pasitenkinimą!

Kai išdavikas ėmė tampytis virvėje, viduje tarsi kas apsiramino ir net džiugino. Ir nėra ko stebėtis, dar tą pačią dieną, kai čia atsidūriau, visos mane išauginusios civilizacijos pseudo normos išdulkėjo. Meluočiau, jei sakyčiau, kad labai dėl to gailiuosi. Man patinka...

2016-03-22

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą