V
skyrius
Lingavau balne ir tyrinėjau žemėlapį, kuriuo mane
aprūpino Isakas (v.p.: vardą matomai reikėjo
versti „Izaokas“, kaip buvo įprasta vardus versti XV a., o tai labiau
išryškintų kaloritą, bet kadangi šis herojus, su kuriuo dar teks susidurti, ne
didikas, o kitų vardų taip pat neverčiau, palieku pradinę transkripciją).
Paskui mane sekė Tukas, išdidžiai sėdėdamas ant savo arklio ir už pavadžio
vesdamasis mūsų atsargomis ir reikmenimis apkrautą kumelę.
Na ką gi – judam į grafystę, arba, kaip čia vadina,
kondado Rodez. Rodezo miestas ten pat. Tikiuosi, kad žydas buvo teisus ir
pamotę veža būtent ten. Labai tikiuosi pavyti kavalkadą pusiaukelėje. Aišku,
mažai tikėtina, nors kas ten žino? Negaliu spręsti apie judėjimo greitį viduramžių
keliuose, jie man dar net į akis nebuvo papuolę. Mes iš vis, dar net iš miško
neišvažiavom. Diuma d‘Artanjanas lygtais greitai judėjo...
Bendrai paėmus, mintys apie nieką. Matysim...
Tukas judėdamas dar suspėjo suskaičiuoti mūsų
trofėjinius pinigus. Pasirodo tai trisdešimt du sū ir dvidešimt denje (v.p.: pranc. - denier iš lot. –
denarius (dinarai). Vienas sidabro svaras arba pranc. livras turėjo 20 dalių–
sū (pranc. - sou),
o vienas sū buvo dalinamas į 12 denje) . Ir dar keturis obolus (v.p.: pusė sū). Šiuo laikmečiu, tai visai neblogai.
O turint galvoje, kad mano asmeniniai net nepaliesti, tai ir visai gerai.
Piniginių apribojimų nėra, ir dar yra pilnas maišelis auksinių ir sidabrinių
niekniekių. Pradžioje norėjau priversti škotą gražinti juos šeimininkams, bet
po to supratau, kad neverta. Per daug jau bus kilniadvasiškai...
Neblogai susirėmimas praėjo, labai naudingai. Ir ne
tik materialiai. Pabendravimas su Isaku labiau padėjo suprasti epochą ir kiek
tai labiau prie jos priartino.
Pačiu susirėmimu taipogi likau patenkintas. Būtent
rezultatu, o ne savo veiksmais. Plėšikai ne kovotojai, na gal kiek jų vadeiva
stipresnis, bet stipresnis tik fiziškai. Kaip kovotojas – tai joks. O štai
judėjau per lėtai... Reikės stipriai paprakaituoti grąžinant buvusią formą:
„palaužti“ naująjį kūną ir išmokyti visko iš naujo. Nebaisu, daugiau
treniruočių su praktika – ir viskas bus gerai... Cha... jei anksčiau nenudės,
aišku.
Tukas pasirodė, kaip visai šaunus kovotojas – kaip tik
pagal savo įvaizdį. Šaudo gerai ir kerta neblogai. Geras radinys. Taip kad ne
viskas blogai, šansų išgyventi šioje epochoje turiu, svarbiausia – pridėti prie
tų šansų dar kiek tai sėkmės. Labai praverstų žinios... bet jų nėra.
Pradėjo šviestis miško properšos ir mes greitai
pasiekėme suplūktą kelią ant kurio vietomis mušėsi grindinys iš tašyto akmens,
matomai dar nuo romėnų laikų.
Ir iš karto pamatėme vietinius, tai yra gyventojus.
Žmonės keliu ėjo mažomis grupelėmis vilkdami savo menką mantą rankose ir
vežimėliuose. Dauguma moterų, vaikų ir senių. Vyrų buvo visai mažai. Visi
purvini, apdriskę ir pervargę. Matėsi mušimų ir prievartos pėdsakai...
Tai Lekturo gyventojai gelbėjasi... Tikrai, daugiau
nėra kam. Juvelyras juk pasakojo, kad miestą praktiškai sulygino su žeme, o
gyventojus beveik visus išnaikino.
Žmonės praeidami pro mane baimingai traukėsi į
šalikelę, nusiimdavo kepures ir lenkėsi... betrūko, kad kas mane atpažintų,
tačiau išsiaiškinti padėtį vis tik reikėjo...
- Tu... Taip, tu.
Aš ranka parodžiau į jauną kokių penkiolikos metų
berniuką su sumuštu iki kraujo veidu ir perrišta ranka, su kuria jis prilaikė
ant pečių pintinę su manta. Už jo perplėštų
marškinių krašto laikėsi įsikibę du vaikiukai. Berniukas ir mergaitė.
Abu kokių penkerių.
- Prieik.
- Taip, pone. – Vaikinukas žemai nusilenkė ir padėjo
pintinę ant žemės.
Vaikiai pasislėpė jam už nugaros.
- Iš kur eini?
- Iš Lekturo, pone. – Vaikinui aiškiai buvo skauda ir
jis prilaikė perrištą ranką kita ranka.
- Kas dabar ten?
- Mirtis... – niūriai pranešė vaikinas. – Pjautynės
tęsiasi. Sako franku rus įsakė užmušti visus.
- Reiškia, kariauna dar ten?
- Naktį dar buvo ten, o dabar nežinau, pone...
Štai, lygtais ir viskas, ką norėjau sužinoti.
Pasidairiau į šonus ir, pamatęs, kad tarp bėglių grupių susidarė properša ir
greta nieko nėra, kapšyje užčiuopiau kelias sidabrines monetas ir atidaviau
vaikinui. Daugiau, deja, kaip benorėčiau, bet nieko padaryti negaliu.
- Išleisk šiuos pinigus protingai... – mestelėjau
suglumusiam bėgliui ir truktelėjau Rodeno vadžias.
Reikia judėti. Jei pasiseks, tai kortežas su pamote į
kelią patrauks tik šiandien ir turiu šansą kur nors jį pasivyti.
Nujojome kelias lygas, arklių nevijome, jie risnojo
lengva ristele, greičiau kol kas prasmės nėra. Į Rodezo pusę veda keli keliai...
Štai ir spėliok, kuriuo veš pamotę. Na, taip... mano užmančia, nežiūrint į
kilniaširdiškus planus ir taip toliau, vis daugiau kvepia idiotizmu.
Jau buvo beveik pietūs ir mes, išsukę iš kelio į
miškelį, stabtelėjome perkąsti.
- Jūsų mylista... – Tukas dėliojo atsargas ant
kelioninės staltiesės. – Leiskite pasidomėti.
- Varyk...
Nuotaikos pliurpti neturėjau, bet tarnas tam ir
tarnas, kad blaškytų ir linksmintų poną. Gal ką įdomaus pasakys...
- Kur mes judam, jūsų mylista?
- Tau ne tas pats?
- Ne, žinoma. – Škotas žvilgtelėjo į mane, tikrindamas
ar nesuerzino poną jo naglas atsakymas.
- Paaiškink kodėl, o tai gausi į galvą.
- Na kaip... Likimas mano surištas su jūsų. Kur jūsų
mylista, ten ir aš. Net jei judat peklon. Na bet norėtusi sužinoti: ar visgi
ten? Aš bent jau pasiruoščiau.
- Peklon? – Aš paėmiau gabalą mėsos, kritišką jį
apžvelgiau ir paėmiau kitą. – Ne, ne peklon. Į Rodezą.
- Jeigu aš, jūsų mylista, paklausiu, ko mes ten
keliaujam, jūs barsitės? – Škoto veide šmėstelėjo šelmiškas šypsnys.
- Jau paklausei. Vis tiktai reikėtų tave prilupt,
gudrus lapine. Nežinau ką tau atsakyti... kol kas nežinau. Gali būti, kad
reikės peštis. Prisidėsi?
- Būtinai, jūsų mylista. Tai maloniau nei lankstytis.
Kas gali būti geriau, kaip karšta kova ir priešo kraujas ant ašmenų? - įtikinančiai pareiškė škotas.
- O mirti nebijai? – pasidomėjau.
Man pasirodė, kad Tukas atsakinėjo nuoširdžiai.
- Ne... –Škotas papurtė galvą. Vyrui mirtis su ginklu
rankoje garbinga.
- O pekla?
- Man ten vieta garantuota. Taip kad neverta
jaudintis.
- Neišsidirbinėk. Visiems gali būti atleista... –
Pabandžiau prisiminti kokias nors citatas iš Biblijos – ir aišku neatsiminiau,
todėl nutariau toliau netęsti.
Tukas neatsakė, tylomis persižegnojo, pasiekė iš
permetamo krepšio nedidelę statinaitę ir padėjo prie valgio.
- Kas tai?
- Tai, jūsų mylista, tas gėrimas, apie kurį
dievobaimingas abatas Vitalius diu Furas pasakė taip. – Tukas išsitiesė ir
pradeklamavo kaip mokslinčius: - „Jei gerti armanjaką saikingai, jis užaštrina
protą, padeda prisiminti praeitį, linksmina, ilgina jaunystę ir verčia
pasitraukti negaloms; gydo podagrą ir opas jei naudoti į vidų, o žaizdos – jei
naudoti iš išorės, numalšina dantų skausmą. Nedrąsiam žmogui reikia palaikyti
armanjaką burnoje – tai atriša liežuvį ir priduoda drąsos“. – Škotas
šliukštelėjo ant medinio puodelio dugno tamsaus skysčio ir ištiesė: - tai degtas
vynas (v.p.: t.y. - brendis, niderl.: brandewijn, kaitintas, degtas vynas: terminas reiškiantis vynų destiliaciją
nuo 40 iki 60 laipsnių) , abatas jį vadino armanjaku, man
kartą teko išgerti likučius po mūsų abato: geras daiktas, jūsų mylista, nors ir
neturi prabangaus vyno taurumo. Reikia vartoti saikingai, nes armanjakas
stiprus ir labai klastingas.
Na-a taip... Armanjakas. Gaskonijoje gi esu, kaip tik
šio gėrimo tėvynėje. Gėriau, gėriau... iki šiol namuose neužbaigtas „Le
Bas-Armagnac“ stovi. Stovi...stovėjo... ir jau ne pas mane, tai tikrai. Pas
mane dabar... hipotetiškai, aišku, tik pora pilių.
Paėmiau puodelį ir atsargiai pabandžiau... tfu blyn...
o aš maniau, dievišką nektarą tuoj ragausiu. Iki tikro armanjako šiam
gėralui - - kaip iki Pekino susirietus.
Šiurkštus skonis... Ne, panašumą su palikuoniu galima pajusti, bet ne tas...
ryškiai ne tas. Nėra taurumo. Matomai per amžius jo gamyba buvo nušlifuota, bet
kol kas... kol kas ir toksai tiks. Gerti galima... na nors kaip, pavyzdžiui,
antiseptiką.
M-taip... nusivylimas...
- Kur iškasei?
- Na tai... iš žydo vežimo pasiėmiau... – Tukas
susinepatogino. – Nėra ko taurų gėrimą netikšos rankomis grabalioti.
- Aš tau leidau juos plėšti? – pasidomėjau.
Na jau ne... savivalę reikia užkirsi nuo pat pradžių,
pačiame užgimime. Tu žiūrėk... koks viduramžiškas padykumas.
- Ne, jūsų mylista... – Tukas susuko savo kaltą snukį.
- Na ir gerai... – staiga nusprendžiau pasigailėti.
Vis tik vaikinas dėl manęs stengėsi...
- Kitą kartą klausk, ką galima, o ko ne. Supratai?
- Supratau... – pralinksmėjo škotas. – Tai štai...
Jūsų mylista... nepakenktų atsargas papildyti. Valgio jau visai maža, na ir
grūdų arkliams įsigyti nepamaišytų. Ypač jūsų eržilui, jam žolės mažai.
- Ir ką siūlai? – pasiunčiau burnon paskutinį sūrio
gabaliuką.
O paskui jį eis vytinta mėsa ir duona – ir viskas...
daugiau maisto nėra. Į parduotuvę nueiti reiktų... tfu... velnias... jo, į
supermarketą. Pusgalvis! Pats sau netikėtai susierzinau... na ir tie šosai
pastoviai smunka... Kvaila viduramžių mada. Sugausiu pirmą pasitaikiusį siuvėją
ir padarysiu proveržį siuvime, išmokysiu siūti normalias kelnes.
- Reikia link kokios užeigos judėti, ten viską
nusipirksim, - paaiškino Tukas. – Jie būtinai turi būti šiame kelyje. Juo juk
piligrimai pastoviai keliauja... Ech, o kad taip žinotumėt, kokius čia paštetus
daro...
- Tukai, tu asilas. Tai mano žemė, ir aš žinau, ką čia
gamina, o ko – ne!.. - užrėkiau bandydamas pataisyti klyną (gulfiką).
Prireikė, kaip ant pykčio, į krūmus nueiti, o
virvelės... na kas per prapultis...
- Oj, jūsų mylista... aš užsimiršau... – Škotas
pabalo, suprasdamas, kaip apsiriko.
- O-oo-o-o... – Pagaliau išnarpliojau užrišimus ir jau
iš krūmų įniršusiai, visai kaip Petras, bent jau Tolstojus taip rašė...
riaugtelėjau: -Drąsus tapai, šunie, žiūrėk: tris kailius nudirsiu, niekše!
Ruoškis, judėsim į prakeiktą užeigą. Ir tik pabandyk dabar ką nors bent
myktelti, gyvulį!
Iš krūmų išėjau jau kiek pagerėjęs. Tai buvau ne aš...
Aš gan mielas, geras ir tolerantiškas žmogus: bent jau man taip visi į kais
sakė, o ką už nugaros lojo, aš iš principo nesidomėjau. Tai vis bastardas
manyje išdykauja, ir viduramžiai savo žymę deda... Taip, gerai paskiau. Būtent
Viduramžiai.
Tukas žaibiškai
viską surinko ir mes pajudėjome toliau link Lekturo.
Kelias buvo ištuštėjęs, tik kartelį pro šalį prapėdino
basakojai vyrai subaltais apsiaustais, ant kurių prisiūtos kriauklės, panašios
į „Šelo“ ženklą. Piligrimai... Kas dar taip nuoginsis. Išsigelbėjimo
ieško. Na-a taip... atleisk ir gausi...
Kas ieško, tas visad ras. Tame tarpe ir bėdos ant savo galvos. Štai kaip aš,
pavyzdžiui.
Iš dešinės pusės prasidėjo gal statmena įkalnė, kurios
šlaituose augo vynuogės, o toliau matėsi obuolių ir kriaušių sodai. Gan
kultūringai. Viskas prižiūrėta.
- Ko tyli? Pasakok. – Man nusibodo judėti tylomis.
- O ką pasakoti, jūsų mylista? – burbtelėjo škotas vis
dar pūsdamasis dėl mano nemotyvuotos agresijos..
Tai taip jei dvidešimt pirmo amžiaus dvasioje
pasakyti, o pagal supančios epochos matus, tai kitaip skambės. Kaip čia geriau
suformuluoti... taip... pūsdamasis ant mano teisingo noro parodyti pono teisę
nubaudžiant tarną. Taip, būtent taip.
- Kokios mergos pas jus Škotijoje? Duoda?
- Na, kokios duoda, o už kokias ir galvą nuimti gali,
- pagyvėjo Tukas. Ech, mergų čionai...
- Tas tai taip... – sutikau aš įsiklausydamas į savo
organizmą.
- O jūs žinote, jūsų mylista, koks mūsų nacionalinis
simbolis?
- Ką? Dagys, atrodo... ar sijonai jūsų?
- Ne sijonai, o kiltai, jūsų mylista. Pabandykit per
kalnus su šosais pabėgioti, iškart „sijoną“ užsidėsite“. Taip, dagys. O jūs
žinote kodėl?
- A velnias ten jus, škotus, supras. Prikišot senovėj
kokiems priešams pilnas subines dyglių ar jie jums?
- Ne-e-e... –
nusijuokė škotas. – Kaip tai išėjo škotai iš kalnų susitikti su žmonėmis iš
eglingų miškų, jūros pakrantėje, bet kol pasiekė, pavargo, na ir alaus
padaugino. Nusprendė nakčiai sustoti, na, o iš ryto su priešu išsiaiškinti. Bet
naktį priešai, nusiėmę batus, nusprendė tyliai prisėlinti, bet vienas iš priešų
užlipo ant dagio. Nuo to laiko dagys pas mus vadinamas „the Guardian“.
- Kas tie žmonės iš eglingųjų miškų?
- Šiauriečiai. Danai. Protėviai su jais nesutardavo...
Jūsų mylista stokit... – Tukas spustelėjo savo arklį ir iššoko į priekį mane
pridengdamas. – Ten kažkas yra...
Už posūkio stovėjo keletas vežimų, voliojosi arklių ir
žmonių lavonai.
Ir dar – keletas karių mikliai kratė negyvėlius ir
mantą. Tai buvo ne plėšikai, o visai rimti kareiviai. Ir jų buvo daug, kokia
dvidešimt. Šalia jų įsitaisė keletas raitelių, kurie neplėšikavo, tačiau kažką
įsakmiai nurodinėjo.
- Tai laisvieji frankų rua lankininkai, - susijaudinęs
pranešė Tukas, - jie mus jau pamatė. Bandysim slėptis?
- Nesiblaškyk... judam kaip judėjom. Ir patylėk. - Aš pasukau
eržilą link raitelių.
2016-02-26
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą