2016 m. vasario 23 d., antradienis

“Armanjako šalis. Bastardas”. IV skyrius. 2016-02-23


IV skyrius

 

- ...atsimink, sūnau mano, sunkūs šie laikai, jaučia mano širdis – jie ateis labai greitai... – Neaukštas tvirtas vyras su galva, augančia tiesiai iš pečių, su fakelu rankose kreipėsi į mane.

- Taip tėve... – pats to nesuvokdamas, atsakiau. – Prisiekiu gimine ir garbe: reikalui esant tvarkysiu taip kaip liepėte.

Stovėjome mes ilgoje, tamsioje patalpoje su skliautinėmis lubomis, sudėtomis iš tašyto akmens. Prie priešingos sienos stovėjo keletas metalu apkaustytų skrynių ir uždarytų statinių.

- Tėvas mano taip pat liepė... – Vyras staiga ištirpo ryškiuose saulės spinduliuose.

- Ką jis jums liepė, ką?.. – aš staiga pabudau ir prisimerkiau nuo saulės spindulių prasimušusių per gausią lapiją.

Tfu... Sapnas prisisapnavo, kaip tikras, Žano Žanovičiaus atmintis prasimušė... Kas ten apie tas skrynias įdomu? Tikrai auksas ir briliantai, o kas dar... Prie progos reikia sapną iki galo pažiūrėti: gal ką gero ir pamatysiu.

Pasirąžiau ir atsikėliau.

Tukas buvo su arbaletu ant kelių.

Rodenas, šnorpuodamas, skabė rasotą žolę; pamatęs, kad atsibudau, prunkštelėjo, žengtelėjo link manęs ir įkišo galvą į pažastį.

- Geras, geras arklys... – paplekšnojau per sprandą. – Tuoj tave pagirdysiu, gražuoli.

Nuėjau prie upelio, iki pusės apsiprausiau, prisėmiau į odinį kibirą vandens ir pagirdžiau arklį.

Tukas dar negulė.

- Ko sėdi, kvaily, gulkis, porą valandų snustelsi. Aš tau vakar sakiau...

- Aš ne kvailys, jūsų mylista... – įsižeidė Tukas. – Aš lotynų mokytas. Tėvas prižiūrėtojas du vėzdus į mane sulaužė, bet privertė maldyną atmintinai išmokti...

- Na ne kvailys ir gerai, vis tiek gulkis... – Matomai aš vėl kažką ne taip leptelėjau.

Čia viskas išeina atvirkščiai. Gerai, kad dar žvilgtelėjau, kaip čia žegnojasi, dar betrūko į eretikus įsirašyti. Va, Baltramiejaus naktis ne už kalnų (v.p.: iš tikrųjų tai toli nuo pasakojamų įvykių - veik 100 metų skirtumas - Massacre de la Saint-Barthélemy - 1572-08-24).

Riktelėjau ant tarno:

- Gulk, sakau!

Nusimečiau koletą ir, vienmarškinis, išsitraukiau espadą ir dagą. Reikia treniruotis, kaip galima dažniau. Bet kuriuo momentu gali prireikti. Kad dar geresnį mokytoją susirasti... Visa darbo su daga patirtis susivedė į du meistro Pablo Fernandeso seminarus ir dar šiek tiek pats treniravausi. Su kardu, aišku, viskas atvirkščiai, bet, kaip jau sakiau, tai ne visai tai, ko reikia čia ir dabar.

Iš pradžių pakartojau visus įtupstus, po to visus judesius ir sūkius, po to pynutes ir užbaigiau fintais (v.p.: gudrybės, klaidinantys judesiai...). Prakeikto kabaljero kūnas priešinosi, stabdė, bet nuvariau save, kaip arklys, sušlapau ir vis tiktai likau nepatenkintas. Dirbti ir dar kartą dirbti, nors progresas kiek ir yra.

Norėjau vėl eiti prie upelio, kai pamačiau išpūstas Tuko akis, kuris net nemanė miegoti, o slaptai mane stebėjo.

- Ko išsilupai, vienuoli?

- Jūsų mylista... jūs... jūs didis meistras, aš to niekad nesu matęs.

- Kas ne taip? Ir ką tu iš vis galėjai matyti, kaimieti?

- Aš mačiau daug susirėmimų, aš pastoviai patarnaudavau vienuolyne, kai mūsų abatas treniruodavosi, o jis didis meistras, jis netgi leisdavo kartu su juo pasitreniruoti, jūs gi viską darote labai greitai, gerokai greičiau ir kitaip.

- Tu moki laikyti ginklą?

- Taip, jūsų mylista. Labiausiai mėgstu škotišką palašą (v.p.: kleimorą - (ang.: claymore), gleivą ir alebardą. Nuo vaikystės tėvas mokė. Ir patirties turiu, du kartus už klano ribų ėjau prieš Makgi giminę.

- Šaunuolis. Jei nenori miegoti – vadinasi nemiegosi. Einam papilsi man...

Kiek buvo laiko, kai pajudėjom į kelią, aš nežinau, nes tokia sąvoka kaip rankinis laikrodis, bus aktuali tik po kelių amžių. Reikėjo orientuotis pagal saulutę. Tai štai, ji jau pakilo apie delną virš medžių viršūnių, užtat aš suspėjau gerai pasitreniruoti, sočiai papusryčiauti keptos mėsos likučiais ir suskelti kelis antausius Tukui, kai jis sugalvojo atsisakyti praustis.

Miškas retėjo. Galingi ąžuolai vis labiau keitėsi su takiais lapuočiais, porą kartų takelis dingo, bet škotas be dvejonių jį rasdavo.

- Visai nedaug liko, jūsų mylista, greit bus piligrimų kelias, jūs bent apsuktumėt herbu į vidų, ar ką...

Kokių piligrimų kelias? Nusprendžiau neklausinėti: vistik mano žemės, ir aš paprasčiausiai privalau tai žinoti, bet skydą uždengiau dangalu rastu balnakrepšyje.

Staiga atskriejo bauginantys riksmai ir veriantis moteriškas klyksmas, persimaišęs su garsiu kvatojimu ir šiurkščiais riksmais...

- Kas per velnias? Kažkur netoliese...

- Neminėkite nelabojo balsu, jūsų mylista, nuodėmė tai. Aš greit... – Tukas, užtempinėdamas arbaletą, dingo krūmuose.

Aš nušokau žemyn, pririšau Rodeną ir, pagyręs save už toleregiškumą, privertusį iš ryto užsidėti grandininius marškinius ir kirasą, taip pat pajudėjau į priekį. Štai, atrodo atėjo laikas panaudoti savo gebėjimus praktikoje...

Velnias, o baisu gi...

Tuo tarpu vyriški balsai nutilo, girdėjosi tik moteriški riksmai, kvatojimas ir triukšmas.

Susigaudžiau kryptyje ir ėmiau atsargiai brautis pro krūmus. Balsai tapo aiškesni...

- Jūsų mylista... – pasirodė škotas. – Ten plėšikai. Plėšikauja, vienok.

- Kiek jų?

- Dešimt. Apsiginklavę kuo papuolė. Turi lankus ir ragotines, pas kelis – kalavijai. Aš galiu kokius tris nušauti, kol susigaudys. Bet jie mums ne priešininkai. Be to ten pora mergų yra, vyrus tai pribaigė. Na, ką einam? – Tuko akyse liepsnojo azartas.

- Suka...(v.p.: kalė, bet reiktų versti kaip bl...) – leptelėjau rusiškai.

Štai tau neganda! Reikės lysti į tą košę. Betrūksta tik savo tarno akyse nukristi žemiau grindjuostės. Dešimt žmonių! Tai gi tikra armija.

- Jūsų mylista, reikia galvoti greičiau... – paskubino škotas. Kol jie užsiėmę.

- Srėbtuvę uždaryk, dantis išmalsiu... „Я“ čia sprendžiu, smirdžiau, - sušnypščiau ant Tuko, atkurdamas savo statusą. – Žiūrėk. Šaudai kiek išeina, o kai jie susigriebs, jų imsiuos aš. Tu gi, kai aš juos užimsiu, šaudyk toliau. Supratai?

- Jo... – džiaugsmingai kinktelėjo škotas.

- Paimk nuo arklio kalaviją; ne duok Dieve pamesi – asmeniškai nukryžiuosiu. Einam.

Turėčiau pilną raitelio šarvuotę ir mokėčiau raitas kovoti, kaip bet koks kabaljero, tai taktika būtų paprasta ir ypatingai efektinga. Dešimtukas lengvai ginkluotų plėšikų riteriui visai ne priešininkai. Išmėtei arkliu, nuo balno nukirsdinai likusius ir visi reikalai... Bet ne, negaliu. Arklį pražudysiu ir pats prapulsiu. Neįvaldęs šito meno.

Keikdamasis nusekiau paskui Tuką. Kai šauksmai ir triukšmas pasigirdo visai greta, daviau ženklą škotui apeiti laukymę iš kitos pusės.

Pats, pasilenkęs, pasėlinau dar kelis žingsnius ir atsargiai praskleidžiau šakas.

Blynnn... Klasikinis paveikslėlis. Pikti plėšikai išmoningai engia geruosius peizanus. Konkrečiau šiuo atveju, tik peizanes.

Didelėje laukymėje stovėjo keletas vežimų ir nedidelis dengtas vežimaitis. Arkliai pririšti prie medžių. Voliojasi apie dešimt lavonų kraujo klanuose, o žolėje prie vežimų įvairiaspalviai apsirengę vyrai pagal paskirtį naudoja porą moterų. Vargšės jau net ne inkščia, tik tylai ir skausmingai dejuoja.

Dar keletas piktadarių kuičiasi skryniose ir krepšiuose.

Kiek jų iš bviso... taip, taip ir yra, dešimt.

Keturi prie mergų, šešeri grobikauja.

Dar trys moterys ir pagyvenęs vyras prie vežimaičio sėdi surišti.

Plėšikaujanti brolija apsiginklavusi įvairiai. Bent jau pas du tiesūs kalavijai, pas trečią – ilgas peilis ir lankas. Pas kitus duriančio ir pjaunančio ginklo nesimatė, numetė matyt, trukdo mėgautis.

Na vienuoliuk, neišduok: mažiausiai trys – tavo.

Jergutėliau, ko taip kojos dreba...

Nuošalyje nuo kitų esantis plėšikas, kuris įsijautęs kuitėsi po juodą odinį lagaminą, staiga be garso sukniubo veidu žemyn. Iš jo pakaušio styrojo arbaleto strėlė. Arklių žvengimas, plėšikų kvatojimas visiškai nustelbė šūvio spragtelėjimą, ir likusieji neatkreipė dėmesio į staiga mirusį draugą. Vienas kaip tik apsigobė nėriniuotą kepuraitę ir maivėsi vaizduodamas merginą.

Na gi... Yra! Antras, leisdamas kraujuotus burbulus ir spazmiškai griebdamasis už gerklės, kurioje smygsojo strėlė, nukrito ant šono.

Šį kart plėšikai pašoko ir keikdamiesi griebėsi ginklų.

Vienas ant didelio lanko templės strėlę ir sustingo žiūrėdamas į krūmynus.

Na gi... Turi suspėti...

Yra!

Vaikinas su lanku, krito ant nugaros su strėle krūtinėje.

Mano išėjimas. Jie jau suprato, iš kur šaudo...

Iššokau iš krūmų ir, prabėgęs kelis metrus, judesyje kirtau per pakaušį artimiausiam prie manęs plėšikui su tamsiai rudomis pėdkelnėmis ir sudriskusiai grandininiais šarvais iki juosmens. Vyras krito ant žemės su beveik per pusę perkirsta galva. Išsukau ranką ir atgaliniu mostu perskėliau veidą antram, suspėjusiam atsisukti. Ir eigoje dūriau į pilvo apačią, po surūdijusiu antkrūtiniu trečiajam. Suspėjau pamatyti Suspėjau jo išžiotoje burnoje pamatyti supuvusių natų šaknis ir spyriau koja ištraukdamas geležtį.

Pasisukau į vežimus ir kaip tik pamačiau, kaip susmunka su strėle pilve dar vienas plėšikas. O po to, laužydamas krūmus į laukymę su riaumojimu išlėkė Tukas ir vienu mostu nunešė galvą kitam.

Iš dviejų likusių vienas puolė ant žemės ir užsidengė galvą rankomis, o štai paskutinis likęs gyvas, didžiulis stuobrys su gerais plokšteliniais šarvais iki kelių ir su misiurka šalmu (v.p.: plokščio rytietiško šalmo atmaina su ant pečių krintančia grandinine kaklo (kartais ir dalies veido) apsauga), suspėjo atšokti ir netgi atsimoti ilgu falšionu (v.p.: falchion  - vienašmenis, masyvus vienarankis ar dvirankis kertamasis ginkas, primenantis į persišką kardą) nuo škoto.

- Tukai, atgal! – surikau. – Jis mano!

2016-02-23

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą