IV skyrius
- ...atsimink, sūnau mano, sunkūs šie laikai, jaučia
mano širdis – jie ateis labai greitai... – Neaukštas tvirtas vyras su galva,
augančia tiesiai iš pečių, su fakelu rankose kreipėsi į mane.
- Taip tėve... – pats to nesuvokdamas, atsakiau. –
Prisiekiu gimine ir garbe: reikalui esant tvarkysiu taip kaip liepėte.
Stovėjome mes ilgoje, tamsioje patalpoje su
skliautinėmis lubomis, sudėtomis iš tašyto akmens. Prie priešingos sienos
stovėjo keletas metalu apkaustytų skrynių ir uždarytų statinių.
- Tėvas mano taip pat liepė... – Vyras staiga ištirpo
ryškiuose saulės spinduliuose.
- Ką jis jums liepė, ką?.. – aš staiga pabudau ir
prisimerkiau nuo saulės spindulių prasimušusių per gausią lapiją.
Tfu... Sapnas prisisapnavo, kaip tikras, Žano
Žanovičiaus atmintis prasimušė... Kas ten apie tas skrynias įdomu? Tikrai
auksas ir briliantai, o kas dar... Prie progos reikia sapną iki galo pažiūrėti:
gal ką gero ir pamatysiu.
Pasirąžiau ir atsikėliau.
Tukas buvo su arbaletu ant kelių.
Rodenas, šnorpuodamas, skabė rasotą žolę; pamatęs, kad
atsibudau, prunkštelėjo, žengtelėjo link manęs ir įkišo galvą į pažastį.
- Geras, geras arklys... – paplekšnojau per sprandą. –
Tuoj tave pagirdysiu, gražuoli.
Nuėjau prie upelio, iki pusės apsiprausiau, prisėmiau
į odinį kibirą vandens ir pagirdžiau arklį.
Tukas dar negulė.
- Ko sėdi, kvaily, gulkis, porą valandų snustelsi. Aš
tau vakar sakiau...
- Aš ne kvailys, jūsų mylista... – įsižeidė Tukas. –
Aš lotynų mokytas. Tėvas prižiūrėtojas du vėzdus į mane sulaužė, bet privertė maldyną
atmintinai išmokti...
- Na ne kvailys ir gerai, vis tiek gulkis... – Matomai
aš vėl kažką ne taip leptelėjau.
Čia viskas išeina atvirkščiai. Gerai, kad dar
žvilgtelėjau, kaip čia žegnojasi, dar betrūko į eretikus įsirašyti. Va, Baltramiejaus naktis ne už kalnų (v.p.: iš tikrųjų tai toli nuo pasakojamų
įvykių - veik 100 metų skirtumas - Massacre de la Saint-Barthélemy - 1572-08-24).
Riktelėjau ant tarno:
- Gulk, sakau!
Nusimečiau koletą ir, vienmarškinis, išsitraukiau
espadą ir dagą. Reikia treniruotis, kaip galima dažniau. Bet kuriuo momentu
gali prireikti. Kad dar geresnį mokytoją susirasti... Visa darbo su daga
patirtis susivedė į du meistro Pablo Fernandeso seminarus ir dar šiek tiek pats
treniravausi. Su kardu, aišku, viskas atvirkščiai, bet, kaip jau sakiau, tai ne
visai tai, ko reikia čia ir dabar.
Iš pradžių pakartojau visus įtupstus, po to visus judesius
ir sūkius, po to pynutes ir užbaigiau fintais (v.p.: gudrybės, klaidinantys
judesiai...). Prakeikto kabaljero kūnas priešinosi, stabdė, bet nuvariau save,
kaip arklys, sušlapau ir vis tiktai likau nepatenkintas. Dirbti ir dar kartą
dirbti, nors progresas kiek ir yra.
Norėjau vėl eiti prie upelio, kai pamačiau išpūstas
Tuko akis, kuris net nemanė miegoti, o slaptai mane stebėjo.
- Ko išsilupai, vienuoli?
- Jūsų mylista... jūs... jūs didis meistras, aš to
niekad nesu matęs.
- Kas ne taip? Ir ką tu iš vis galėjai matyti,
kaimieti?
- Aš mačiau daug susirėmimų, aš pastoviai
patarnaudavau vienuolyne, kai mūsų abatas treniruodavosi, o jis didis meistras,
jis netgi leisdavo kartu su juo pasitreniruoti, jūs gi viską darote labai
greitai, gerokai greičiau ir kitaip.
- Tu moki laikyti ginklą?
- Taip, jūsų mylista. Labiausiai mėgstu škotišką
palašą (v.p.: kleimorą - (ang.: claymore), gleivą ir alebardą.
Nuo vaikystės tėvas mokė. Ir patirties turiu, du kartus už klano ribų ėjau
prieš Makgi giminę.
- Šaunuolis. Jei nenori miegoti – vadinasi nemiegosi.
Einam papilsi man...
Kiek buvo laiko, kai pajudėjom į kelią, aš nežinau,
nes tokia sąvoka kaip rankinis laikrodis, bus aktuali tik po kelių amžių.
Reikėjo orientuotis pagal saulutę. Tai štai, ji jau pakilo apie delną virš
medžių viršūnių, užtat aš suspėjau gerai pasitreniruoti, sočiai papusryčiauti
keptos mėsos likučiais ir suskelti kelis antausius Tukui, kai jis sugalvojo
atsisakyti praustis.
Miškas retėjo. Galingi ąžuolai vis labiau keitėsi su
takiais lapuočiais, porą kartų takelis dingo, bet škotas be dvejonių jį
rasdavo.
- Visai nedaug liko, jūsų mylista, greit bus piligrimų
kelias, jūs bent apsuktumėt herbu į vidų, ar ką...
Kokių piligrimų kelias? Nusprendžiau neklausinėti:
vistik mano žemės, ir aš paprasčiausiai privalau tai žinoti, bet skydą
uždengiau dangalu rastu balnakrepšyje.
Staiga atskriejo bauginantys riksmai ir veriantis
moteriškas klyksmas, persimaišęs su garsiu kvatojimu ir šiurkščiais riksmais...
- Kas per velnias? Kažkur netoliese...
- Neminėkite nelabojo balsu, jūsų mylista, nuodėmė
tai. Aš greit... – Tukas, užtempinėdamas arbaletą, dingo krūmuose.
Aš nušokau žemyn, pririšau Rodeną ir, pagyręs save už
toleregiškumą, privertusį iš ryto užsidėti grandininius marškinius ir kirasą,
taip pat pajudėjau į priekį. Štai, atrodo atėjo laikas panaudoti savo gebėjimus
praktikoje...
Velnias, o baisu gi...
Tuo tarpu vyriški balsai nutilo, girdėjosi tik
moteriški riksmai, kvatojimas ir triukšmas.
Susigaudžiau kryptyje ir ėmiau atsargiai brautis pro
krūmus. Balsai tapo aiškesni...
- Jūsų mylista... – pasirodė škotas. – Ten plėšikai.
Plėšikauja, vienok.
- Kiek jų?
- Dešimt. Apsiginklavę kuo papuolė. Turi lankus ir
ragotines, pas kelis – kalavijai. Aš galiu kokius tris nušauti, kol susigaudys.
Bet jie mums ne priešininkai. Be to ten pora mergų yra, vyrus tai pribaigė. Na,
ką einam? – Tuko akyse liepsnojo azartas.
- Suka...(v.p.: kalė, bet reiktų versti kaip bl...) –
leptelėjau rusiškai.
Štai tau neganda! Reikės lysti į tą košę. Betrūksta
tik savo tarno akyse nukristi žemiau grindjuostės. Dešimt žmonių! Tai gi tikra
armija.
- Jūsų mylista, reikia galvoti greičiau... – paskubino
škotas. Kol jie užsiėmę.
- Srėbtuvę uždaryk, dantis išmalsiu... „Я“ čia
sprendžiu, smirdžiau, - sušnypščiau ant Tuko, atkurdamas savo statusą. – Žiūrėk.
Šaudai kiek išeina, o kai jie susigriebs, jų imsiuos aš. Tu gi, kai aš juos
užimsiu, šaudyk toliau. Supratai?
- Jo... – džiaugsmingai
kinktelėjo škotas.
- Paimk nuo arklio
kalaviją; ne duok Dieve pamesi – asmeniškai nukryžiuosiu. Einam.
Turėčiau pilną raitelio
šarvuotę ir mokėčiau raitas kovoti, kaip bet koks kabaljero, tai taktika būtų
paprasta ir ypatingai efektinga. Dešimtukas lengvai ginkluotų plėšikų riteriui
visai ne priešininkai. Išmėtei arkliu, nuo balno nukirsdinai likusius ir visi
reikalai... Bet ne, negaliu. Arklį pražudysiu ir pats prapulsiu. Neįvaldęs šito
meno.
Keikdamasis nusekiau paskui
Tuką. Kai šauksmai ir triukšmas pasigirdo visai greta, daviau ženklą škotui
apeiti laukymę iš kitos pusės.
Pats, pasilenkęs, pasėlinau
dar kelis žingsnius ir atsargiai praskleidžiau šakas.
Blynnn... Klasikinis
paveikslėlis. Pikti plėšikai išmoningai engia geruosius peizanus. Konkrečiau
šiuo atveju, tik peizanes.
Didelėje laukymėje stovėjo
keletas vežimų ir nedidelis dengtas vežimaitis. Arkliai pririšti prie medžių. Voliojasi
apie dešimt lavonų kraujo klanuose, o žolėje prie vežimų įvairiaspalviai
apsirengę vyrai pagal paskirtį naudoja porą moterų. Vargšės jau net ne inkščia,
tik tylai ir skausmingai dejuoja.
Dar keletas piktadarių
kuičiasi skryniose ir krepšiuose.
Kiek jų iš bviso... taip,
taip ir yra, dešimt.
Keturi prie mergų, šešeri
grobikauja.
Dar trys moterys ir
pagyvenęs vyras prie vežimaičio sėdi surišti.
Plėšikaujanti brolija apsiginklavusi įvairiai. Bent
jau pas du tiesūs kalavijai, pas trečią – ilgas peilis ir lankas. Pas kitus
duriančio ir pjaunančio ginklo nesimatė, numetė matyt, trukdo mėgautis.
Na vienuoliuk, neišduok: mažiausiai trys – tavo.
Jergutėliau, ko taip kojos dreba...
Nuošalyje nuo kitų esantis plėšikas, kuris įsijautęs
kuitėsi po juodą odinį lagaminą, staiga be garso sukniubo veidu žemyn. Iš jo
pakaušio styrojo arbaleto strėlė. Arklių žvengimas, plėšikų kvatojimas visiškai
nustelbė šūvio spragtelėjimą, ir likusieji neatkreipė dėmesio į staiga mirusį
draugą. Vienas kaip tik apsigobė nėriniuotą kepuraitę ir maivėsi vaizduodamas
merginą.
Na gi... Yra! Antras, leisdamas kraujuotus burbulus ir
spazmiškai griebdamasis už gerklės, kurioje smygsojo strėlė, nukrito ant šono.
Šį kart plėšikai pašoko ir keikdamiesi griebėsi
ginklų.
Vienas ant didelio lanko templės strėlę ir sustingo
žiūrėdamas į krūmynus.
Na gi... Turi suspėti...
Yra!
Vaikinas su lanku, krito ant nugaros su strėle
krūtinėje.
Mano išėjimas. Jie jau suprato, iš kur šaudo...
Iššokau iš krūmų ir, prabėgęs kelis metrus, judesyje
kirtau per pakaušį artimiausiam prie manęs plėšikui su tamsiai rudomis
pėdkelnėmis ir sudriskusiai grandininiais šarvais iki juosmens. Vyras krito ant
žemės su beveik per pusę perkirsta galva. Išsukau ranką ir atgaliniu mostu perskėliau
veidą antram, suspėjusiam atsisukti. Ir eigoje dūriau į pilvo apačią, po
surūdijusiu antkrūtiniu trečiajam. Suspėjau pamatyti Suspėjau jo išžiotoje
burnoje pamatyti supuvusių natų šaknis ir spyriau koja ištraukdamas geležtį.
Pasisukau į vežimus ir kaip tik pamačiau, kaip
susmunka su strėle pilve dar vienas plėšikas. O po to, laužydamas krūmus į
laukymę su riaumojimu išlėkė Tukas ir vienu mostu nunešė galvą kitam.
Iš dviejų likusių vienas puolė ant žemės ir užsidengė
galvą rankomis, o štai paskutinis likęs gyvas, didžiulis stuobrys su gerais plokšteliniais
šarvais iki kelių ir su misiurka šalmu (v.p.:
plokščio rytietiško šalmo atmaina su ant pečių krintančia grandinine kaklo
(kartais ir dalies veido) apsauga), suspėjo atšokti ir netgi atsimoti ilgu
falšionu (v.p.: falchion - vienašmenis, masyvus
vienarankis ar dvirankis kertamasis ginkas, primenantis į persišką kardą) nuo škoto.
- Tukai, atgal! – surikau. – Jis mano!
2016-02-23
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą