“Armanjako šalis. Bastardas”. IV skyrius tęsinys. 2016-02-24

 - Tukai, atgal! – surikau. – Jis mano!

Škotas nubėgo į šoną ir pasislinko man už nugaros. Šaunuolis... Va tik kokio šūdo aš taip surėkiau... Vėl prakeiktas bastardas iš manęs šoktelėjo...

- Eikš čia, smirdžiau.

Atsistojau į klasikinę pozą. Daga sulenktoje rankoje prie krūtinės, espados smaigalys žiūri stuobriui į veidą.

Plėšikas nevertė savęs įprašinėti, pribėgo su riksmu ir kirto kardu iš viršaus žemyn.

Na tai per daug paprasta, vaikine... Aš barkštelėjau espada per jo falšioną numušdamas geležtį į šoną, ir, tuo pačiu metu žengtelėjęs į priekį dūriau daga į kaklą iki pat dagos taurės. Suktelėjau riešu pasukdamas ašmenis. Žingsnis atgal... Viskas!

Stuobrys burbtelėjo, sušvokštė užspausdamas žaizdą iš kurios mušėsi tamsaus kraujo srovės ir griuvo ant kelių.

Su nesuprantamu malonumu, beveik besiribojančiu su seksualiniu pasitenkinimu, aš koja spirtelėjau kūną koja parversdamas ant šono ir skurpulingai į jo kelnes nuvaliau dagos ašmenis.

Nesupratau...

Po galais, kas su manimi? Man TAI patinka... Vimdantis kraujo kvapas svaigina kaip subtilaus vyno aromatas, o priešmirtinis švokštimas džiugina ir gaivina.

Kas per šūdas?

Nuvydamas euforiją net papurčiau galvą... ne, nepraėjo, taip ir trykšta...

Adrenalinas smegenis sprogdina...

Kiekviena kūno ląstelė persijaudinusi ir mėgaujasi šituo šlykščiu vaizdu...

Po velnių, gi pas mane stovi! Ne, pergalės džiaugsmas ant takelio, ypač kai aš laimėjau Olimpiadoje, buvo labai panašus, na bet ne iki tokio lygio!..

Reikia greit išsiblaškyti ir po to su savo įspūdžiais susitvarkyti. Bet kokiu atveju, tai ne aš, o tas prakeiktas bastardas d‘Armanjakas. Konkrečiai aš, toksai koks buvau - jau vemčiau toliau nei matau.

Apsidairiau... Tukas pančiojo likusį gyvą plėšiką.

Tas, kuriam aš įsodinau espadą į pilvą, susisukęs ant žemės vibruojančiai kaukė.

Dar vienas, kuris gavo strėle į krūtinę, spazmavo konvulsijose ardamas kojomis žemę ir spazmiškai rankomis raustė žolės kuokštus.

Su likusiais lyg baigta.

Dieve, be lavonų, kuriuos mes suorganizavome, laukymėje gulėjo dar dešimt kitų... žiauriai sužalotų ir sukapotų.

- Tukai, padėk jiems... – mostelėjau į nenusibaigusius plėšikus. – Ne, palauk, iš pradžių pas mane. Kaip tu ten sakei? Kas aš?

- Ševalje (v.p.: pranc. chevalier — riteris, kavalierius; tame laikotarpyje kuriame vyksta veiksmas, tai žemiausias didikų luomo titulas (analogiškai kaip LDK – šlėkta). Vėlesniais laikais – jauniausi sūnūs, jei neturėjo kito titulo, kaip pavyzdžiui baronas ar grafas ir pan.) de Segiur, jūsų mylista, - suokalbiškai sušnabždėjo Tukas. – Vykstate į Aragoną norėdamas įsilieti į krikščionišką kariauną kovoje prieš nekrikštus aragoniečius.

- Gerai, supratau... – Ir nužingsniavau link surištų žmonių.

Priėjau arčiau ir supratau, kad jie ne dvarininkai. Galbūt, prasigyvenę miestiečiai, bet jokiu būdu ne kilmingojo luomo. Tai buvo galima matyti iš aprėdų. Medžiagos geros, galbūt – brangios, tai net aš galiu suprasti, bet išdirbimas ir spalvos prasčiokiškos ir viskas vieno spalvinio tono.

Nupjoviau virves, žengtelėjau atgal, kiek palenkiau galvą ir patetiškai pratariau:

- Jums daugiau niekas negresia. Jūs laisvi.

Pagyvenęs vyras iš karto puolė ant kelių bandydamas pabučiuoti mano batus, o pagyvenusi moteris, suklikusi, taip pat griuvo ant žemės, o dvi merginos, labai panašios viena į kitą, tokios garbanotos juodaplaukės meilutės, paprasčiausiai apsikabino ir apsiverkė.

 - Užteks ašaroti... – aš žengtelėjau atgal. – Kas jūs tokie ir kaip čia papuolėt?

- Isakas ben Matafijus, jūsų mylista, juvelyras iš Lekturo, jūsų mylista... – Vyriškis niekaip nenorėjo paleisti mano botfortų.

Va taip... Pasakyk dar, kad mane pažysti...

- Jūs mane turite atsiminti, jūsų mylista, jūs teikėtės užeiti į mano krautuvėlę...

N-a-a-a taip, už ką kovojom nuo to ir prapuolėm. Gal įsakyti Tukui sukapoti ir juos... o merginomis prieš tai pasinaudoti?.. Na nė per nago juodymą netikiu, kad žydas manęs neišduos. Tik pasieks pirmus karališkuosius sargybinius – ir prašom...

Pala, o kaip jis išsikrapštė iš miesto?

- Kaip išsikrapštei iš miesto? – įgarsinau savo mintį.

- Vargas... vargas užgulė miestą... Nėra daugiau šlovingojo Lekturo, - verksmingai sušuko moteris, matomai juvelyro žmona.

- Kaip nėra? Kas su mano tėvu? – sugriebiau juvelyrą už kalnieriaus ir kilstelėjau į viršų.

- Nėra, jūsų mylista, šlovingojo konto Žano Penktojo. Kaip dievą myliu... suplėšė frankai į gabalus jūsų tėvelį,  - stengdamasis nežiūrėti man į akis, sušnabždėjo juvelyras.

- Pasakok!

- Išsikovojo jis garbingą kapituliaciją ir įsileido kardinolo Žofrua kariuomenę į miestą, o jie pradėjo pjautynes, ir jūsų tėvelį pirmąjį nudūrė ir išmetė į gatvę... kokia nelaimė, jūsų mylista...

- Užsičiaupk... – atstūmiau juvelyrą į šoną ir nuėjau link miško.

Kaip gi taip? Kas dabar? – uždavinėjau vieną ir tą patį klausimą iš įvairių pusių ir niekaip negalėjau rasti atsakymo.

Jokių giminiškų jausmų savo hipotetiškam tėvui nejaučiau, na ir koks jis man tiesą sakant tėvas? Nebent buvusiam kūno šeimininkui, iš kurio, be pačio kūno, paveldėjau neaiškų atsiminimų gabalėlius ir likutinius charakterio vingrius. Aš tai puikiai supratau, bet vis tiek jaučiau keistą liūdesį dėl žmogaus, kurio niekada nemačiau. Įsivaizdavau jį kaip vienintelį sąjungininką  šitame visiškai svetimame pasaulyje ir štai netikėtai jį praradau...

- Na ir kas toliau... – Aš piktai nukirtau paparčio krūmą.

Atvažiavom! Nei titulo, nei vardo... Visiškai nieko, po velnių. Nors su maurais važiuok kovot. Na, Lui... uždavei tu man uždavinuką...

Staiga galvoje iškilo visiškai aiškus pribloškiančiai gražios moters su vienuoliška apranga vaizdinys...

Kas ji?

Ot kvailys... Tai gi mano motina! Aiškiai gi dienoraštyje buvo parašyta, kad aš pradėtas tarp brolio ir sesers. Kur ji? Atmintis paslaugiai priminė, kad mano motina Valensijos vienuolyne, ir pridėjo, kad po jos įšventinimo tėvas teisėtai vedė Žaną de Fua (v.p.: Jeanne de Foix; galima būtų versti ir kaip Joana Fuakietė (Fua  - miestas Arježe), Gastono grafo de Fua, Vianos princo ir Eleonoros Aragonietės, Navaros infantos (v.p.: infantas arba infanta – karališkosios Ispanijos ir Portugalijos giminės princų ir princesių titulas), dukrą. Ir Žana buvo kartu su tėvu mieste... Ji gi laukėsi... Taigi, ji nešioja mano brolį ar seserį.

Ne-e-e... Niekas dar nesibaigė! Ir dėdulė Šarlis Bastilijoje sėdi... Yra ką gelbėti. Na, Lui, palauk...

Toli aš nenuėjau, apsisukau ir nuskuodžiau atgal į laukymę – užputojo naujai atrasta gyvenimo prasmė šiame pasaulyje. Būtent užputojo: ką daryti detaliau, aš kol kas neįsivaizdavau.
Tukas, kiek supratau, pribaigė sužeistuosius plėšikus ir dabar ramiausiai, metodiškai, švarino numirėlių kišenes.
Senis žydas su žmona ir dukterimis stovėjo ant kelių prie negyvėlio kūno ir meldėsi man nežinoma kalba.
Dar dvi merginos, atrodo, kad tarnaitės, būtent tos, kurias plėšikai krušo, rinko išmėtytus daiktus ir dėjo juos į vežimą.
Kažkoks neaiškus žydas... Kiek atsimenu, jie šiais laikais turėjo kitaip rengtis. Ženklą ant jų kabino, atrodo, ar kepures specialias vertė nešioti... tiksliai neatsimenu. Na ir juvelyru jis negali būti... Iš cechų visus kitatikius varė lauk. Jau daug vėliau jie šią profesiją okupavo. Tiksliai nežinau. Na ir tuos trupinius aš pasisėmiau iš senos knygelės be viršelio, dulkančios tėvų namuose. Kaip tik buvau nuvykęs padėti prie ūkio ir namą pataisyti... Na tiek-to... Tuoj viską ir išsiaiškinsiu. Man svarbiausia sužinoti apie pamotę.
Tuo metu juvelyras baigė melstis ir, palikęs moteris prie kūno, priėjo prie manęs.
- Kas ten guli? – paklausiau.
- Mano sūnėnas, jūsų mylista... – liūdnai atsiliepė žydas. – Puolė ant plėšikų ir žuvo kaudamasis. Karingas buvo berniukas.
- Visi mes kada nors mirsime. Pasakok viską nuo pradžios iki pabaigos ir nesugalvok nieko slėpti. Kodėl be ženklo? – su judėju skaitytis net nesiruošiau.
Su jais, kiek aš žinau, niekas būtent šiais laikais ir nesiskaitė. Nieko prieš juos neturiu... savo laike, bet, kaip bebūtų gaila, aš dabar ne jame. Dabar svarbiausia neišsiduoti su per didele tolerancija ir kantrybe. Pasekmės gali būti visai prognozuojamos.
- Aš ir mano šeima krikštyti. Jūs tai turėtumėt žinoti, jūsų mylista... kitaip aš juvelyru netapčiau.
Na va, vėl leptelėjau nepagalvojęs, reikia taisyti padėtį.
- Aš beveik nieko neatsimenu, žyde. Buvau sužeistas išvykstant iš miesto ir praradau atmintį, bet kalba ne apie tai. Tu ir tavo šeima prie kūno vykdėt ne krikščioniškas apeigas! Žinai kas už tai būna? Tu, nežiūrint į krikštą, toliau neišsižadi savo tikėjimo? – tyliai paklausiau žydo.
- Žinau, Jūsų mylista... – Juvelyras vėl puolė ant kelių. – Neišduokit, jūsų mylista, iki grabo lentos mes  jums dėkingi ir dar būsim dėkingi. Jūsų tėvas visada mums buvo geras...
- Kodėl tu pasivadinai žydišku vardu, o ne krikščionišku?
- Tai jūs gi pažinojot mane būtent šiuo vardu... kam slėpti...
- Stok seni. Neišduosiu aš tavęs. Stok, sakau. Pasakok viską iš pradžių. Kaip žuvo mano tėvas? Pala... Iš pradžių viską apgalvok, o aš turiu kelis paliepimus tarnui.
Palikau senį ir nuėjau link Tuko.
- Visus apšvarinai?
Taip, jūsų mylista! – džiaugsmingai išsišiepė škotas ir mestelėjo ant delno prikimštą kapšį. – viską čia surinkau. Dar neskaičiavau, bet čia beveik vien sidabras. Vario mažai. Tai plėšikai žydus apipešiojo. Patys tai jie nudriskėliai. O štai čia aš surinkau „cackes“ visokias. Įsakysite dar žydukus nuodugniau papurtyti?
- Ne. Iš pradžių aš su jais pakalbėsiu. Tu kol kas pasirink sau tinkamus ginklus ir aprėdus. Ir šarvus jei yra. Taip... nueik Rodeno ir nusižiūrėk sau čia arklį,  - parodžiau į pririštus žydų šeimos arklius. – Tarnaites krušt - tik su jų sutikimu. Supratai? Ir stebėk aplinką.
- Supratau... – Tukas bemat nuliūdo, bet garsiai nepasitenkinimo nepareiškęs nubėgo vykdyti parėdymus.
Grįžau pas juvelyrą. Senis stovėdamas laukė manęs ten, kur jį palikau.
Jo tarnaitės žolėje jau patiesė kilimą ir padėjo kelias pagalves.
Taip... keistenybių vis daugiau. Jei juvelyras sako, kad miestą apiplėšė, tai kaip jis pabėgo su visa manta? Tik tegu pabando, šunsnukis, meluoti – Tuką ant jo užleisiu...
- Jūsų mylista, leiskite jums pasiūlyti atsisėsti... – Dar kartą nusilenkė senis.
- Leidžiu... – nusileidau ant kilimo ir ranka parodžiau jo vietą prieš save.
Na net nežinau, teisingai elgiuosi ar ne. Lyg normaliai. Senis krikštytas, tai yra visai jau ir ne žydas. Na ir negaliu aš versti jį pasakoti stačiam. Sprendžiant iš visko, jam stipriai nuo plėšikų teko.
- Nagi pasakok, kaip žuvo mano tėvas.
- Užvakar jis paskelbė garbingą kapituliaciją su sąlyga dėl jo ir miesto žmonių neliečiamybės. Frankų rua dovanojo jam teisę atvykti ir pateikti pasiaiškinimus. Bet kai tik kardinolo Žofrua kariai įėjo į miestą, prasidėjo pjautynės...
- Smulkiau...
- Pradėjo jas Gijomo de Monfokono laisvieji lankininkai samdiniai... o jo šviesybę grafą asmeniškai užmušė kažkoks Pjeras le Goržija. Taip pat lankininkas. Aš girdėjau, kaip jis prigėręs gyrėsi.
- Aš įsiminiau šiuos vardus... – piktai sugriežiau dantimis.
Na nelaukiau aš iš savęs tokių emocijų. Iš esmės man gi grafas tai niekas... o pasąmonėje giminiški jausmai vis tiek ima savo.
Įsakiau:
- Tęsk. Kur mano tėvo žmona?
- Ji sveika. Ją šiandien turėjo nuvežti į Rodezą su visa svita ir apsauga. Tai aš girdėjau iš pačio kardinolo.
-Toliau.
- Miestą pilnai apiplėšė ir sugriovė, o po to dar ir padegė. Gyventojus beveik visus užmušė... – Senio skruostu nutekėjo ašara. – Ten liko mano sūnus ir brolis su šeima. Aš nespėjau jų išgelbėti.
- Kaip pats išsigelbėjai? Aš žiūriu, tu dar ir mantą pasiėmei? Sakyk tiesą.
- Išpirką sumokėjau... Išpirką! Mane iš karto su šeima ir tais kas buvo namuose paėmė į nelaisvę pačio kardinolo žmonės ir grasindami mirtimi uždraudė daryti mums žalą. Reikalas tame... – senis  užsikirto.
- Sakyk. Nebijok.
- Aš... aš anksčiau su juo turėjau reikalų... ir su pačiu frankų rua taip pat. Organizavau jiems paskolas, jų vardu derėdavausi su kai kuriais žydais Ošoje ir kituose miestuose, ir net Valensijoje, Aragone ir Barselonoje.
- Kaip? Tavęs neniekina tavo gentainiai už tikėjimo pakeitimą?
- Ne, jūsų mylista. Mes labai nukentėjusi tauta ir mūsų įstatymai leidžia priimti svetimą tikėjimą, tam kad nukreiptume nuo savęs mirtį. Be to, piniginiai reikalai neturi nei tikėjimo, nei tautybės. Aš tarp savų – gerbiamas žmogus... ir ne tik. Jūs gi žinote, šmeižia mus prasčiokai ir žemesnieji šventikai, o šio pasaulio stipriausieji linkę priartinti mus prie savęs ir naudotis mūsų paslaugomis...
- Šitą aš žinau... – sumelavau, nors nieko panašaus neįtariau.
Taip, viskas teisingai. Pinigai, pinigai... ir dar kartą pinigai.
Pasidomėjau:
- Kaip įkliuvot plėšikam?
- Iš Lekturo mus išvedė kardinolo žmonės ir palydėjo Švento Jakobo keliu penkias lygas kaip jiems įsakė kardinolas Žofrua... O po to, staiga ėmė reikalauti visiškai nerealios sumos, kad saugotų mus toliau... – Žydas rūsčiai skėstelėjo rankomis. – Taip, jūsų mylista, reikalavo labai didelių pinigų už palydėjimą iki Ošo. Iš kur pas mane? Viską, viską iki paskutinio išpirkai atidaviau.
- Ir nutarėte toliau keliauti patys. Taip?
- Taip, jūsų mylista. Su manim buvo šeši stiprūs tarnai ir Samuilas... atsiprašau, jūsų mylista... Simonas, sūnėnas mano. Puikiai valdantis ginklą berniukas, drąsus ir stiprus kaip Dovydas. Link čia atkeliavom visai gerai, aš turiu apsauginį raštą nuo kardinolo, bet pradėjo temti, ir mes nukrypom nuo kelio nakčiai. Kas gi galėjo įtarti, kad šitie klastingi filistinai tykojo. Mus užklupo netikėtai... Jūsų mylista, kalnas raumenų be galvos – tai bėda. Taip, tai mano tarnai  - juos papjovė labai greitai. Simonas kovojo kaip liūtas ir nugalėjo keturis plėšikus. Bet nespėjo užsidėti šarvų ir jį klastingai užmušė strėle. Tegu pelenai man byra  ant mano galvos, neišsaugojau aš mūsų giminės vilties... - pravirko žydas.
- Neskubėk barstytis galvos pelenais. Aš matau turi dvi gražuoles dukras.
- Taip, jūsų mylista. – Juvelyras išdidžiai nusišypsojo ir pakvietė dukras. – Mergaitės mano, eikit čionai ir padėkokite mūsų išgelbėtojui.
Merginos kartu su motina priėjo. Motina liko kiek nuošalyje, o juvelyro dukros krito man prie kojų.
- Kelkitės, mergaitės, ir prisistatykit, - įsakiau, jausdamasis nejaukiai.
Kas per blyn per mada: vos tik kas - kristi į kojas...

2016-02-24