- Man nusispjaut, čia mano žemė ir aš vienas
sprendžiu, kas nusikaltėlis, o kas ne. Aš taip noriu, o bandysi ginčytis, gausi
per makaulę... Na? Spręsk! – leidau sau supykti.
- O kur jūsų
ginklanešys? – Viljamas šiek tiek apsiramino: matyt šįkart atitikau savo
vaidmenį.
- Žuvo.
Svita taipogi. Visi mirė. Vienas aš likau... ir užteks apie tai. Čia klausimus
užduodu aš. O aš tau jau sakiau... nenori - nešdinkis.
- Aš
sutinku.. na bet aš...
- Tu dabar
nusikaltėlis, kurio laukia nesulaukia Ošo (v.p.:
pranc.:Auch [ɔʃ]; gaskoniškai. Aush
[awʃ]) budelis,
daugiau niekas... o lerdas tu ar kas, tai dar neaišku. Dvarininkai po miškus
nesislapsto ir su vėzdais nepuldinėja. Tu supratai? Tarnauk ištikimai, ir mano
malonė tavęs neaplenks, - pareiškiau škotui piktu arogantišku balsu.
Štai kaip...
greit aš čia įsijaučiau. Net patikti padėjo. Ir gerai. Reikia iš karto į vietą
statyti, tarnams tik laisvės duok. Norėjau iš karto jį pakelti į ginklanešius,
bet po to nusprendžiau luktelti ir geriau pažinti savo naujai iškeptą
pakeleivį. Tegu iš pradžių patarnauja. Na ir kipšas jį žino, kas per žmogus.
Dideliu žmonių žinovu aš savęs niekad nelaikiau. Matydamas, kad Loganas dar
kiek abejoja, paskubėjau užtvirtinti sėkmę.
- Vėliau ar
anksčiau tu nudvėsi šitam miške arba pakliūsi į kartuves. Aš tau siūlau
gyvenimą. Ir galimybę pakilti.
- Aš
sutinku, pone... – Viljamas išlindo iš upelio ir atsiklaupė. – Aš jums
tarnausiu negailėdamas savo gyvasties, ir nuo dabar mano gyvenimas – jūsų.
- Va taip,
jau geriau. Imk. – Aš mestelėjau savo senąja kottą ir atsarginius... trumpiau,
apatinius.
Kito šių
trumpų kelnių iš audinio su raišteliais po kelėnais aš nežinojau, o Žan
Žanovičius sufleruoti neskubėjo.
Po valandos
prieš mane stovėjau jaunas vaikinas. Nuo to skirtumo lyginant su ankstesniuoju
– net švilptelėjau.
- Kiek gi
tau metų?
- Per
Marijos apsireiškimą dvidešimt bus... – paaiškino Viljamas ir kažkodėl paraudo
žiūrėdamas į savo atvaizdą pelkutėje.
- Aišku;
dabar užsimesk kas yra. Nesušalsi... Nusigausim iki miesto, įsigysim tau
drabužių.
- Ačiū
pone... - padėkojo škotas. – Jūs man labai geras. Atsidėkosiu kaip galėsiu.
- Kur tu
dingsi... Nuo dabar tavo vardas Tukas, mano tarnas, - iškilmingai
pradeklamavau. Na kaip kitaip jį pavadinti?
Vienuolis!
Iš Anglijos!
Diktas kaip
šernas!
Pagal
analogiją, tai tikras Tukas.
- Tukas pranciškonas
buvo (v.p.: vienuoliai pranciškonai;
(ispaniškas vardo variantas yra Franciskas), - kaip įprastai burbtelėjo Viljamas.
- Tai tu
žinai...
- Kas
Britanijoj nežino Robo Lokslio, Chatingtono grafo ir jo draugo brolio tuko! –
mane giliai nustebinęs pranešė škotas.
Ir
bosuodamas užtraukė:
Virpa
turtuoliai,
Švenčia
varguoliai:
Garsusis
Robin Hudas
Į jomarką
traukia...
Aš tylai
susilydžiau. Štai kaip... neišgalvojo legendos. Tiesa vadinasi. Kad kur kumelė
snukį nulaižytų... prie gyvos istorijos prijunkau. Taip dar ir d‘Artanjaną
susitiksiu... pala, na nebent jo prosenelį, atrodo. I ką, jis taip pat gaskonas
ir kažkur šiose vietose laikosi. Bearne... štai.
Pats sau
nusistebėjau, bet neišsidaviau ir riktelėjau ant savo naujo tarno:
- Man
nusispjaut, kas jis buvo. Štai dar tau sūrio gabaliukas, ir einam. Ėdi sūri,
eini prieš arklį miesto kryptimi ir pasakoji man viską, kas aplinkui vyksta.
Eik.
- Jums,
pone, nereikėtų rodytis šiose apylinkėse, - netikėtai pranešė man naujai
iškeptas Tukas.
- Kodėl gi?
- Jūs pats
turėtumėt žinoti...
- Tęsk...
man kovoje per galvą trinktelėjo, parą be sąmonės gulėjau... beveik viską
pamiršau, - pasistengiau išsisukti.
Ši versijai
veik netoli nuo tiesos ir buvo.
- Jo, taip
būna, - patvirtino Tukas. – Mano dėdulei per galvą kovos kirviu taip
trinktelėjo, kad ne tik atmintį prarado, bet ir kalbą. Mykė kaip karvė iki pat
mirties.
- Prie
reikalo. Mane tavo dėdulė mažai domina. Kodėl neverta rodytis?
- Jūs gi iš
Lekturo su kova išsiveržėte? – paklausė Tukas ir, nelaukdamas atsakymo, tęsė: -
kai prasidėjo Lekturo apgultis, aš kaip tik paskutines dienas Oše buvau. Jis
seniai jau buvo valdomas frankų rua senešalių (v.p.: pranc. sénéchal; Frankų valstybėje – karaliaus
rūmų vyriausiasis valdytojas; pareigūnas, vadovavęs administracinei ir
teisminei apygardai). Visi žino, kad buvęs ponas, jūsų tėvas Žanas penktasis
d‘Armanjakas nemalonėje ir apgultas Lektur. Na ir jūs, aš taip suprantu, su juo
buvote, o dabar išsiveržėte iš miesto. Kai tik miesto sargyba ar kas kitas iš
garnizono pamatys jūsų herbą, tuoj pat sučiups. Na ir ant kelio kariuomenės
pilna. Pastiprinimai ir gurguolės... taip, kad pone, jei norite sužinoti mano
nuomonę...
- Be
vingrybių. Kalbėk. – Aš tylai pasidžiaugiau, kad radau šitą žaliūką.
Pats, nė
kiek nedvejodamas, nuvaryčiau į miestą, ir, aišku, pakliūčiau. Ne kitaip kaip
angelas sargas mane naujajame kūne globoja.
- Tik
nerūstauk, pone... – Tukas susuko liūdną veidą. – tik jumis besirūpindamas
siūlau ir jokiu būdu nenoriu įžeisti jūsų garbės, kabaljero...
- Broluži
Tukai, jei nori gerų santykių, išmok šnekėti tiesiai, o ne uodegą vizginti... –
Mane jau pradėjo užknisti Logano maniera vinguriuotai ir po arbatinį šaukštelį
per valandą, pateikinėti informaciją.
- Reikia
pakeisti herbą ir jūsų spalvas...
Akimirksniu
manyje sukilo buvęs mano kūno savininkas, ir aš, traukdamas espadą užšaukiau:
- Aš gi tave
į gabalus sukaposiu, šunie!..
Tukas
mikliai atšoko į šoną ir papriekaištavo:
- Aš gi
sakiau... kodėl iš karto „į gabalus“... protingas į sieną nesikabaros,
protingas per vartus įeis... pats prapulsite, o man ką daryti?
Aš iš karto
pasistengiau suimti save į rankas. Nežinau, ką Žan Žanovičius tokio pikto
atrado tuko žodžiuose, o man tai jo pasiūlymas pasirodė priimtinas ir
dalykiškas.
- Tylai;
nepriekaištauk, prieik... – mostelėjau ranka Tukui. – Kaip tu sau tai
įsivaizduoji?
- Aš
galėčiau jums nupiešti naują herbą tinkantį naujam titului ir vardui, bet pas
mane nėra dažų. Bet aš galiu nueiti į Fleransą ir nupirkti jų pas dažytoją. Bet
taip atrodantį mane iškart suims. Vat kaip...
- Toliau...
- Jei
paskolinsite man savo kalaviją, aš pasėdėsiu prie kelio ir apsirengsiu, o po to
ir į miestą nubėgsiu...
- Plėšikaut
susiruošei? – konstatavau.
- Na, o
kaip... drapanos jūsų man per mažos ir ne pagal rangą. Vėl gi... spalvos... –
Tukas kiek sutriko. – Jūs neabejokit, jūs mano geradarys, nepabėgsiu ir
neišduosiu, pone. Na, dar yra vienas būdas... Jūs palauksite kokio nors
kabaljero ir iškviesite jį į dvikovą. Na, o toliau – kaip Dievas duos.
- Va taip
paprastai ir iškviesti į dvikovą?
- Na o kas?
Už širdies damą ar dar dėl ko... Ir viskas. O po to jo turtas pereis jums. –
Tukas stebėdamasis mano nesupratingumu skėstelėjo rankom.
Na taip...
laikai tokie, vis niekaip neįsipaišau. Viskas labai paprasta. Bet iškvietinėti
man į dvikovą ką nors man nesišviečia. Lazda su dviem galais vis dėlto, žinote.
Tie patys riteriai ir mane patį gali...
-
Neskubėk... – nusprendžiau kiek galint toliau nutęsti šio klausimo sprendimą. –
Eikim iš palengvos link kelio, o ten bus aišku. Ir tu, šitą... per daug sau
leidi, priplosiu už begėdiškas tavo kalbas... supratai?
- Jo... –
patenkintas kinktelėjo Tukas. – O galima, jūsų malonybe, dar gabalėlį sūrio?..
- Imk... ir
šitą... dainą kokią ten žinai, uždainuok, apie bobas... nuobodu man.
Tukas
džiaugsmingai prisigrūdo pilną burną sūrio, žvaliai pasuko link takelio ir,
sukramtęs, užgerkliavo boseliu:
Aš
vaikystėje buvau smarkus vyrukas...
Aš pimpu
vinis mušiau...
Taip... su
tarnu man pasisekė. Na, bent jau – kol kas. Kas toliau bus – nežinau, bet labai
norisi tikėti, kad ne blogiau.
Rodenas
neskubėdamas turseno paskui Tuką, o aš, pasukiodamas galvą į šonus, mąsčiau,
kaip prašokti visus priešų piketus (postus).
Tukas teisus, herbai ir spalvos čia beveik kaip pasas, gal ten
patikimiau už pasą. Išeina, kad nė vienas dvarininkėlis savo noru nepersidažys:
giminės, šeimos garbė ir taip toliau. Ir nesumeluos, kai jo paklaus, kas jis
toks, dėl tų pačių priežasčių. Bet tai vietiniai šio laikmečio kilmingieji, o
ne aš.
Ot
naivuoliai...
Dabartinio
žmogaus smegenys, išmitrinti visokiose kazuistikose, visiškai neprotestavo
prieš kaukės pakeitimą. Va kiek titulų turiu; išsiaiškinti gi dar ką jie
reiškia. Bet kiek suprantu, garsūs titulai ir pavardės, kaip mano, pavyzdžiui,
visiems matomi, o mažo dvarininkėlio iš pakraščių gali ir nežinoti. Na,
keliauja sau kabaljero, na ir tegu keliauja. Maža kur, gal su nekrikštais
kariauti arba į šventas vietas. Jeigu spręsti pagal Valterį Skotą, galima ir
sau kokį įžadą išsigalvoti. Ir praeis, reikia tik su Tuku pasikonsultuoti, o
tai gali prisigalvoti...
Apsižiūrėjau
aplinkui. Miškais baigtis neketino – atvirkščiai, tapo tankesnis, pasirodė
išgriuvusių medžių, bet takelis, kuriuo vedė škotas, aiškiai matėsi...
- Jūsų milysta,
o galima man jūsų arbaletą? – paprašė Tukas pažadinęs mane iš apmąstymų. – Gal
kokį žvėrelį pašausiu. Tai vakare šviežia mėsa pasilepinsim.
- Kiek dar
iki kelio? – pasidomėjau.
Ir
negalvodamas perdaviau arbaletą su strėlėmis škotui... Po to susigriebiau ir
supratau, kad pasielgiau kvailai. Siektelėjau espados, bet Tukas, kaip supratęs
mano nuogąstavimus, nutaisė rimtą veidą, priklaupė ant vieno kelio ir pareiškė:
- Jūsų milysta,
negalvokit apie mane blogai. Prisiekiu: niekada ir jokiomis aplinkybėmis aš
jums nepakenksiu. Loganų giminės vyrai nė karto nesulaužė savo priesaikos. Iki
paskutinio atokvėpio aš saugosiu jums ištikimybę ir ginsiu jūsų kūną.
- Gerai, jau
gerai... nieko tokio aš negalvojau, - nesumišusiu balsu ištariau, žinoma
gerokai melavau. – Tu klausimą girdėjai? Kiek dar iki kelio?
- Iki
nakties nusigausim, jūsų milysta. Aš kaip galima toliau įlindau, na ir jūs
taipogi, - kaltai paaiškino Tukas apžiūrinėdamas arbaletą.
- Gerai.
Tada pradėk ieškoti vietos nakvynei.
- O ko jos
ieškoti – greit bus seno romėnų bokšto griuvėsiai, aš joje, kol netoliese
nepamačiau žmonių, anksčiau nakvojau. Ten ir sustosim. Nuo jos kaip tik pora
valandų kelio.
- Vesk ir
pliurpk mažiau... Na ir mėsa pasirūpink, - pasakiau ir toliau vaidindamas
tikrąjį bastardą Žaną d‘Armanjaką de Lavardano ir Rokebreno vikontą. Nors, kiek
aš spėju, melagystės nelabai man ten išeina. Tikru kabaljeru reikia gimti ir
būti savo epochos kūdikiu. Na, o aš visai ne to molio. Na ir tiek-tos: manau
apsitašysiu iki tam tikrų ribų, na ir dar likusi dalelė d‘Armanjako patars.
Tęsėme
kelionę, persikėlėme per mažyti upeliuką ir pelkę ant jo krantų. Ten aš įsakiau
Tukui priskinti sedulos (v.p.: greičiausiai
turima galvoje Geltonžiedė sedula; lot.: Cornus
mas) ir jis stenėdamas iš
pastangų pririnko visą pošalmį.
Dar po poros šimtų metrų škotas vikriai pašovė mažą stirnaitę iššokusią
tiesiai į mus. Užsimetė ją ant peties ir patraukė tolyn vėl gerkliuodamas
begėdiškas balades.
M-taip... žmogeliai nors ir viduramžiški, bet šita kryptimi ne labai
nuo dabartinių skiriasi... cha... netgi išmoningesni, nors šiurkštesni ir
vulgaresni.
Kai saulė medžių viršūnes nudažė raudoniu, pasirodė gebenėmis apaugęs
beveik sugriuvęs bokštas. Kažkada jis išdidžiai stiebėsi į viršų, gąsdindamas
galus ir keltus ir net dabar, beveik sugriuvęs, kėlė pagarbą.
Prisiliečiau ranka prie šiurkštaus, apaugusio samanomis paviršiaus ir
staiga maža sekundės dalele pamačiau rūsčius karius romėnų šarvais ir
skiauterėtais šalmais. Nors regėjimas buvo akimirksninis, bet stebino savo
realistiškumu... taip... už kiekvieno akmens čia – istorija. Kraujas, mūšiai...
Ne iš karto romėnams pasidavė išdidūs galai ar kas čia begyveno.
- Pasirūpink arkliu, po to laužą įkurk, - įsakiau Tukui. – skiltuvas
krepšyje, o stirnaitę duok čia.
Pabandžiau
durklo galiuką nagu ir žvėriuką greitai nulupau. Nesudėtingas mokslas.
Medžioklę nuo vaikystės mėgau. Ant kailio greitai sukapojau mėsą į gabalus,
lengvai nuploviau vandeniu, po to įtryniau druska iš bronzinės druskinės ir
pabaigai ant mėsos išspaudžiau uogas.
Nemėgstu
blogai paruoštos mėsos. Mėsa, kaip moteris, jai reikia dėmesio, bet, kartu, ir
lengvo neatidumo kiek atskiesto šiurkštumu. Jokio siusiukavimo. Ir tada ji bus
verta tikro vyro. Būtinai dideliais gabalais, kiek padegusi iš viršaus ir
iškepusi viduje, su pelenu kruopelėmis ant ružavų šonų, su dūmų kvapu... mm...
Dieve, koks aš alkanas!..
Greit
nužievinau kelis riešutmedžio virbus, užmoviau mėsą ir ėmiausi laukti kol
išdegs didelis Tuko įkurtas laužas.
- Ko sėdi,
vynmaišį duok.
Prieš mėsos
kepimą reikia išgerti. Šventa tradicija. Rankoje pasiūbavau vynmaišį... Pora
litrų liko. Pakankamai... Na, bet kur Tukui įpilti?
Staiga
pamačiau lengvą blizgėjimą krūmuose prie pat bokšto sienos.
- Pažiūrėk,
brolyti, kas ten blizga?
Škotas
pakasinėjo ir ištraukė senovinę purviną ir kerpėm apaugusią taurę.
- Duok
čia... – Pasukiojau rankoje ir pagramdžiau durklu... čia tai bent! Sidabras, na
ne kitaip, ir net su raudonais akmenimis. M-taip... mūsų laikais iš kart
praturtėčiau su tokiu radiniu. O čia? O čia va taip bus...
Šūktelėjau
škotui.
- Išvalyk
ją, ir kuo geriau. Smėliu patrink. Bus tau iš ko vyną siurbti. Ir vikriau.
Kol Tukas
darbavosi, aš nustūmiau išdegusias anglis į šoną ir ant ragelių įtaisiau
improvizuotus iešmus. Akimirksniu padvelkė kerinčiu kvapu, anglyse sučerškėjo
tirpstantys riebaliuko lašeliai.
Mm, kartu su
supančiu natūraliu vaizdeliu – pilnas „paradaizas“...
Įpyliau
škotui į taurę vyno ir pats gurkštelėjau.
- Na ką,
nevidone? Puikumėlis?
- Jo,
milysta. Mergų dar...
- Tai
tikrai... – pritariau.
Jaunas
organizmas tiesiog jau tiesiai rėkia ir reikalauja. Bet nutariau paerzinti
buvusį vienuolį:
- Kokios tau
mergos? Tu gi vienuolis?
- Nepatiko,
jūsų milysta, man visas šis reikalas,
atleisk Dieve už akiplėšiškas kalbas... – Tukas persižegnojo. – Per jėgą
atidavė. Na koks iš manęs vienuolis? Juokas ir tiek...
- Na
gerai... gerai, laikyk, kad nuo šventų įžadų tave atleidau... Pasuk mėsą..
Taip, va taip ir vynu iš savo taurės apšlakstyk. Šaunuolis... ko įsistebeilijai
– stebiesi, kaip kilmingas seras su mėsą ruošia?
- Ne, -
palingavo galvą Tukas.
- Nemeluok,
šunie... na tiek to, paaiškinsiu. Tai kas aš?
- Jūsų
kilnybė...
- Na čia tai
aišku, - pertraukiau škotą. – Dar kas?
- Na... –
pasimetė Tukas. – Kabaljero.
- Na tai
irgi aišku. Kas dar? Pala... neatsakyk; iš pradžių mėsą duok. – Paėmiau iešmą,
papūčiau ir įkibau dantimis į deginančią, šnypščiančia mėsą...
M-taip...
Vardan to, verta gyventi. Užgėriau vynu ir tęsiau:
-
Na, kalbėk.
- Vyras? –
pagaliau susiprato škotas.
- O-oo...
supratai pagaliau. O kiekvienas vyras turi mokėti apsitarnauti pats save. Net
kabaljero. Gyvenimas mūsų pilnas pavojų, akimirksniu galima likti be
ginklanešių, svitos – na kaip dabar. Medžioklė viena iš septinių kabaljero
aistrų ir kartu tai reiškia ne vien tik mokėjimą medžioti, bet ir mokėjimą
žvėrieną paruošti. Štai pasakyk, ką tu su didesniu noru suėstum: gabalą žalios
mėsos ar puikiai paruošto kepsnio?
- Na, taigi, aiššku, chepštos... –
pabandė atsakyti škotas su pilna burna mėsos.
- Ir aš
taipogi. O ką daryti, jei ėst norisi, o nieko greta nėra? Šš-tai... Mėsą kepti,
o ją kepti mokėti reikia. Supratai, bėdžaiu?
- Taip, jūsų
milysta, viską supratau, - energingai sukinkavo Tukas. – Lenkiuosi jūsų
išminčiai, jūsų šviesybe.
- Taigi.
Paduok dar mėsos... Šaunuolis... Bet atsimink, tai tik žygyje. Visa kitą tegu
ruošia žmonės, kurie tam paruošti ir skirti. Supratai?
- Supratau,
jūsų milysta.
- Šaunuolis,
tai pasakok dabar, ką ten apie herbą šnekėjai.
- Na, tik...
štai nepulkit ant manęs su kalaviju... – Tukas atsargiai pažvairavo į mane.
- Nepulsiu.
Pasakok... aš šiandien geras. – Čia aš nesumelavau.
Sotus
valgis, puikus vynas ir sąlygiškas komfortas mano šviesybei atgaivino puikią
nuotaiką. Kartu Tukas, kaip čia tiksliau pasakius... teisingai elgėsi.
Pastebėjau, kad vaikinas pakankamai protingas. Protingas ne tiesiogiai ir
pažodžiui, o gyvenimiškai protingas ir išmintingas, moka teisingai išskirti
prioritetus. Štai suprato, kad jo atveju vienintelis teisingas sprendimas
laikytis manęs – ir demonstruoja savo ištikimybę visomis galimybėmis. Ir kažkaip
tikisi, kad pasitaikius progai jis iš tikro gins savo poną visomis išgalėmis.
Nežinau, galbūt jis paprasčiausiai savo epochos žmogus, kur viskas priklauso
nuo pono ar globėjo, o gal vis-tik tai mokėjimas išskirti prioritetus. Bet
kokiu atveju, aš kiek jo atžvilgiu atsipalaidavau, norėtų jis - jau seniai
galėtų strėlę įsodinti... bet ne.
- Herbą
reiktų pakeisti ir pakeisti titulą su vardu arba visiškai nuimti nuo savęs
luominius ženklus... – Tukas atsitūpė pasiruošęs greit dingti jei pradėsiu
purkštauti.
- Sėsk... aš
du kartus nekartoju. Pasakiau -
nesipiktinsiu, tai reiškia, kad nesipiktinsiu. Va tu, supranti, ką pasakei?
Išduoti giminę, išduoti prosenelius... apjuodinti savo vardą, kabaljero
vardą... tai negirdėta. D‘Armanjako giminėje niekas taip nesielgė...
Aš
stengiausi įmušti škotui į galvą mintį, kad jis man siūlo man šventvagystę ir
nepriimtinus kilmingam senjorui dalykus. Visu vidumi jaučiau, kad toks poelgis
kertasi su kilmingo kabaljero įvaizdžiu ir tai gali sukelti įtarimus Tukui.
- Paaiškink
savo mintį.
- Na kaip,
jūsų milysta... suprantate... kai prieš veidą šmėžuoja ešafotas, ne iki
kilmingų manierų. Jūs jau atleiskit, bet apie jūsų tėvą legendos vaikšto. Ir
kaip jo nekenčia pamaldusis frankų rua Lui – taip pat ne paslaptis. Lui
nepaliks jūsų ramybėje. Jūs jo kozeris prieš jo tėvą. Aš, iš savo pusės,
suprantu, kad ne šiaip sau jūs iš Lekturo pabėgot. Atleiskit už įžulius
žodžius, bet jei yra tikslas, tai jo reikia siekti visomis išgalėmis...
- Ne tavo
suknistas reikalas – mano tiklai, pertraukiau Tuką.
M-taip...
Vaikinas išties protingas ne pagal luomą ir laiką.
- Aš kenčiu
tavo įžulias kalbas, nes šiandien geras. Štai pasakyk, kaip tu galvoji, kodėl
tau manęs neįdavus? Ir kaltę savo išpirksi, ir, gal būt, malonių gausi.
- Na kaip? –
Vaikinas sunerimo. Aš gi prisiekiau, o Loganų...
- Štai ir
nemeluok man... – subariau. – Tikrą priežastį sakyk ir nebandyk mano kantrybės,
šunie. Aš tave kiaurai permatau. Atsakyk.
- Viskas
labai paprasta, jūsų milysta.- Tukas nulenkė skustą galvą ir tyliai atsakė: -
Nebus už jus jokių malonių; bent jau man. Viską gaus tas žmogus, kuriam aš
pranešiu... durnas tai reikalas. O aš kaip turėjau eiti ant ešafoto, taip ir
eisiu. Bet... galit mane primušti... net nudurti, bet aš irgi garbę turiu, nors
ir pridirbau nedorybių. Aš tikras savo giminės sūnus... ir už gerus darbus
šimteriopai atsimoku. Jūs juk mane išgelbėjot, neleidot nudvėsti kaip žvėriui.
Pavalgydinot, aprengėt, į tarnybą paėmėt... aš iš pradžių net nepatikėjau,
blogai apie jus galvojau. Taip nebūna... jūs gi garbingas kabaljero... Kam jūs
taip padarėt, jūsų milysta?
-
Neverkšlenk... Imk dar vyno ir šakų į laužą mestelk... – Aš nežinojau, ką
atsakyti tarnui.
Juk
nepasakoti kas aš toks š tikro, ir kad mirtinai bausti pirmą sutiktąjį pas mus
nepriimta.
- Kodėl,
klausi? Viskas labai paprasta. Pranašišką regėjimą turėjau, kai be sąmonės
gulėjau.
- Kokį
regėjimą, jūsų milysta? – Tukas šventuoliškai išvertė akis ir man pasidarė
netgi šiek tiek gėda už paprasto viduramžių berno apgaudinėjimą.
-
Šventasis... – Aš įtempiau smegenis, bandydamas atsiminti nors vieną tinkantį
epochai personažą. – šventas apaštalas Petras peržegnojo mane ir palaimino.
- Pats
apaštalas Petras... – aiktelėjo škotas ir ėmė greitai žegnotis.
- Taip...
būtent jis. Ištarė... – Dabar aš besikankindamas bandžiau sugalvoti, ką gi jis
pasakė. – Ištarė jis... sako, nulemta tau išgelbėti sielą dievo sūnaus, kurį
sutiksi savo kelyje. Išvalyk jį nuo blogio ir paimk jo likimą į savo rankas. Ir
tebūnie jis tavo tikru tarnu, ir taip tu padarysi maloningą darbą... Tai štai,
Tukai. O nebūtų regėjimo, mano kalavijas
- tavo galva, nes nusikaltėlis, vagis, nenaudėlis ir nusidėjėlis. Dabar
tau aiškus mano elgesys?
- Taip, jūsų
milysta, maloninguosius darbus jūs darote.
- Gerai...
aš geras mūsų bažnyčios sūnus, skirtingai nuo tavęs, palaidūne. Tu man
neatsakei, ką ten mano herbe reikia pakeisti.
- Pas jus
bastardo juosta ir raudoni liūtai ketvirčiuose... tai jeigu juostą nuimti ir iš
pirmo ir ketvirto ketvirčių liūtus išimti - bus de Segiur ( v.p.: pranc.: de Ségur) herbas.
- Iš kur
tie... de Segiurai ir iš kur tu juos žinai?
- Tai vienas
iš Jūsų žemių lenų (v.p.: lenas, tai
senjoro vasalui iki gyvos galvos (vėliau ir paveldima) žemė su visomis prievolėmis).
Kažkada perrašinėjau abato de Briulji veikalą, ten mačiau, o aš jei ką mačiau,
tai iki mirties atsiminsiu.
- Ne
bambėk... Na, perdarysi – ir ką? Maža to, kad pragare man degti už šią nuodėmę,
tai ir mieste apgaulę gali atpažinti...
2016-02-22
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą