VI
skyrius
Ryte ilgai ant savęs pyliau šaltą
vandenį. Bandžiau atgauti sąmonę. Nė velnio neišsimiegojau: galvą skauda, o
akys plaukia... Visa kita, kaip suvažinėta. Tikras į pensiją išėjęs
transformeris. Bet, nori-nenori, o teko surasti savyje jėgų ir kaip nors
surasti jėgų.
Matilda padavė karštą žolelių
užpilą, kuris veikė panašiai, kaip stipri kava. Pažas padėjo užsidėti šarvus.
Užsidėjau savo senuosius gotiškuosius, kurie jau buvo gana nemažai nutrinti ir
nubraižyti. Vien tik įdubimų nuo strėlių buvo gera dešimtis. Baigsis karas, ir,
jei išgyvensiu, atiduosiu geram meistrui – puikūs šarvai. Na ir brangūs kaip
atminimas – vis tik aš juose ir buvau, kai atsigavau po „pernešimo“. O gal
garbingiausioje savo pilies vietoje pasikabinsiu. Jei išgyvensiu, žinoma.
Patikrinau ginklus. Patenkintas
šyptelėjau – ant dvirankio flamberto, kuriuo vakar mojavau raitas – nė
įbrėžimo. Puikūs Zolingeno meistrai. Makščių tai jis neturėjo ir tokios net
nebuvo numatytos – tik kelioninis užvalkalas, tad teko atidėti šonan. Pažas
paduos, kai jau būsiu raitas. Prie balno jam yra prisukta speciali kilpa. Ietį
taip pat vėliau paduos. Arbaletas jau prie balno, tad sėdau užtaisyti
arkebūzos.
Naujo ginklanešio taip ir
neįsitaisiau, o Tukui ir taip darbo buvo per akis. Teko savo laiku Jostą – toks
mano pažo vardas – išmokyti valyti arkebūzą. Bet užtaisinėti – neleidau. Šis
procesas mano „nervams“ labai tinka: nuramina ir gražina į pusiausvyrą. Beje,
kol kariauna stovėjo Gentoje (v.p.
Gentas, miestas vakarų Belgijoje), suspėjau užsakyti normalią buožę.
Meistras be jokių klausimų, pagal mano brėžinius ją padarė, bet taip ir
nesuprato jos paskirties. Na niekaip jie negali suprasti, kodėl šaudant geriau
įremti šautuvą į petį, o ne spausti po pažastimi. Bet nieko aš jam neaiškinau.
– jau seniai buvau nusprendęs, kad visokie progresyvūs dalykėliai į mases neis
– jie tik man. Na, blogiausiu atveju – mano žmonėms ir tik labai dozuotomis
porcijomis. Taip bus geriau. Nenoriu juokauti su istorija... Įspirsi šiknon ir
žiūrėk, kad ji jau ne tik pati į Tartarą nulėks, bet ir patį nusinešė. Gal tai
ir netiesa, bet geriau nejuokauti.
Taigi... apie ką aš čia? Taip...
Tas pats meistras pakeitė ir arbaleto apsodą. Darbas puikus, sąžiningas, medis
išlaikytas- gražus riešutmedis. Tiesa, meistras pagal savo ir šio laikmečio
įpročius jį klaikiai išdrožinėjo ir padabino dramblio kaulu ir perlamutru. Kaip
man – tai būtų kur kas geriau ir be visų tų „pribumbasų“.
Užtaisau... Paėmiau parako ragą,
kuris buvo kantuotas juodintu sidabru, įstatu noselę į vamzdį ir nuspaudžiu
dozatoriaus „varlytę“. Reikalingas kiekis subyrėjo. Parakinę, tai aišku, ne aš
sugalvojau. Tokios atsiras gal po šimtmečio. Aš paprasčiausiai nubraižiau
brėžinį ir juvelyras, kuriam buvo paaiškinta, kad tai dėl prieskonių dozavimo,
pagal jį man ją pagamino. Beje, su specialia rankenėle buvo galima keisti
dozatoriaus dydį. Tokių parakinių neturi net mano arkebūzininkai – aš jiems
nurodžiau gamintis cilindrinius užtaisus: prakandi užtaisą, išberi paraką,
įvarai kamštį, kulką arba kartečę ir užkemši glamžytu užtaiso popieriumi. Taip
pat aplenkiau laiką. Bet jau nelabai daug.
Parakas... Tai tik pavadinimas,
nors pas mane jis pats geriausias iš esamų. Jį gamina Burgundijos ginklininkų
rūmų parako dirbtuvėse pagal specialų užsakymą. Bet vis tiek šūdas. Po šūvio –
vos ne centimetras degėsio apnašų. Dega nestabiliai: tai per lėtai, tai per
greitai, o tai ir iš vis nesudega. Jis jau grūdėtas (v.p. tais laikais parakas dar daugumoje buvo vientisos masės, kaip
plastilinas), bet vis tiek geras šlamštas. Ir aš čia jau bejėgis. Žinau,
kad norint pasiekti geresnį degimą, jis turi būti smulkesnis ir rutuliukai turi
būti vienodi, tačiau kaip tą pasiekti – neturiu jokios nuovokos. Teks naudotis
tuo ką turim, nors ir per miglą lyg pamenu, jog parako grūdelius pildavo į
specialų būgną ir sukdavo, kol jie vienas su kitu besitrindami sutankėdavo ir
suvienodėdavo. Reikia gal kokį savanorį surasti; na, kurio visai negaila – gal
kas išeis?
Tampriai įvariau iš kitos odos
iškirstą kamštį, veltinio kamštį ir vėl odinį kamštį ir pribėręs kartečės –
taip pat atseikėjęs, nes buvau apskaičiavęs jos galimai optimalų svorį ir vėl
įvariau kamštį. Štai dabar tvarka. Ant lentynėlės užbėriau parako ir uždariau
specialiu gaubteliu, kuris neleido parakui nubyrėti. Taip pat mano „išmislas“.
Štai taip – baigta.
Jostui, kuris nekrutėdamas sėdėjo
šalia ir viską stebėjo su šventu virpesiu, įsakiau įdėti arkebūza į dėklą šalia
balno.
Kas dar... indiškas talvaras su
manimi – kirstynėms labiausiai tinkamas daiktas, mizerikordas dėkle. Dviašmenio
durklo neimu – perteklinis daiktas... Kaip ir viskas.
Užsidėjau saladą su juodomis ir
violetinėmis plunksnomis ir išėjau iš palapinės.
Kompanija jau buvo išsirikiavusi ir
mane pasitiko sutartiniu riksmu.
Atnešė kompanijos vėliavą.
Paprastas baltas audeklas su mažu raudonu kryžiuku dešiniajame kampe.
Po komandos mokiniai iš eilės
išeidavo iš rikiuotės, atsiklaupę bučiuodavo vėliavos kampą, o po to būrio
kryžių, kurį laikė kompanijos kapelionas – tėvas Serafimas, kuris sąrašuose
figūravo kaip arbaletininkas Gusas Bromelemas iš Malino pravarde Mėsininkas.
Šia proga jis buvo užsidėjęs sutaną ir atrodė labai iškilmingai. Nors mano
akiai gal net daugiau žvėriškai, nes išvarvėjusi akis ir plėšinis randas per
visą veidą nelabai tiko kunigui.
Lyg ir visi prisiekė...
Bet tai tik pirmoji priesaikos
dalis. Kita dalis įvyks vidurnaktį, bet jos pašaliniai nematys, o tai visa
kompanija greit atsidurs ant laužų, nors mano akiai tai nieko čia šventvagiško
kaip ir nėra. Tas pats mėsininkas kiekvienam mokiniui padarys kryžiuko pavidalo
įpjovas ant krūtinės ir nuvarvėjusiu krauju suteps kryžių... Štai ir viskas...
Na ir dar, aišku, pora ritualinių
sakinukų...
Pabučiuos Deriko van Kvislingo
kaukolę, kuris, pasak legendos, įkūrė šią kompaniją... O taip, gal tai visai ir
ne jo kaukolė.
Niekalai, žodžiu..
Taigi. Po vėliavos ir kryžiaus bučiavimo
ceremonijos paskelbiau apie Viljamo Logano, pravarde Tukas, paskyrimą
arbaletininkų leitenantu ir mostelėjau ranka įsakydamas trimituoti išžygiavimą.
Samdiniai sutartinai trepsėdami
pasuko iš stovyklos.
Apsisukau ir pamačiau palapinės
prieangyje sustingusią Matildą. Pasiunčiau oro bučinį ir timptelėjau Kaprizą.
Rodenas, kol užgis žaizdos, dar mažiausiai porą savaičių turės ramiai stovėti.
Taupau aš jį.
- Kaip manai, „doičiai“ lys ant
tilto? – prie manęs prisiartino van der Veldė.
- Būtinai.
- O kam? Mes juk vakar jiems gerai
pakutenom.
- Frydrichas puikiai supranta, kad
Karolis nemiegos ir vakarykščiu laimėjimu nepasitenkins. Todėl vokiečiai iš
odos išsiners, bet neleis kunigaikščiui taip paprastai dar kartą persikelti per
Erftą. O ką jie dėl to turi padaryti?
- Na... – Joachimas pasikasė
šeriais apaugusį pagurklį. – Na... jiems reikia artileriją patraukti arčiau
upės.
- Būtent. Bet kol prieštilčio įtvirtinimai
mūsų rankose, to padaryti nepavyks. Taip kad pamatysi. Vokiečiai atvilks
bombardas ir bandys mus sumaišyti su šūdu, o per pertraukėles mus atakuos
pėstininkai.
- Na.. taip... Bet mūsų mažai, o
daugiau karių įtvirtinimuose netilps. Burgundų artilerija nuo ano kranto
vokiečių taip pat nepasieks...
- Ir aš apie tą patį... – Nuotaika
ir taip šūdina, o nuo iškilusių perspektyvų ir visai nusirito žemiau kelių.
Na nesuprantu aš Karolio
strategijos. Galima juk paprasčiausiai susprogdinti tiltą ir neleisti Imperijos
armijai persikelti per upę. Tai įmanoma padaryti net visai mažomis pajėgomis. Na ir galų gale
greičiau paimti tą prakeiktą Noisą, kuris jau neturi nė vieno sveiko bokšto.
Pora gerų šturmų ir jis kris.
Ryto rūke pasirodė Erftas, kurio
pakrantė buvo apaugusi nendrėmis ir jo juodi, tarsi švininiai, vandenys lėtai
tekėjo tolyn. Vietomis bolavo gervių siluetai, kurios nerūpestingai stovėjo ant
vienos kojos ir dairėsi varlių. Vietomis nuo karpių uodegų per vandens paviršių
nuraibuliuodavo žiedinės bangelės.
Erfte veisėsi gana daug žuvies. Kai
atsargos jau buvo beveik išsekusios – apgultis, vis tik tęsėsi jau daugiau kaip
pusmetį, o aplinkiniai kaimai jau buvo tuštutėliai, - naktimis siųsdavau
grupeles su tinklais. Tuo tarpu Karolio kariaunos vadai kažkodėl to nesugalvojo
ir jų daliniai toliau rijo įgrisusią sūdytą mėsą. O mes visai neblogai racioną
papildėme žuvimis.
Šioje vietoje Erfto plotis buvo ne
daugiau kokių keturiasdešimties metrų ir jo abu krantus jungė siauras akmeninis
tiltas – tiltas, prie kurio mes turėtume pražūti už Burgundijos kunigaikštį ir
pačia Burgundiją... kad ją kur.
Priešingame krante jau šmėžavo
Galeoto konto kuopos raudoni lombardų švarkai bei juodai apsirėdę Lježo pionieriai,
kuriuos miestas atsiuntė vietoje karinio kontingento, kurį jie, kaip vasalai,
privalėjo atsiųsti kunigaikščiui.
Apsidairęs pamačiau stambų bėrį ant
kurio sėdėjo man pažystamas lombardų kuopos leitenantas.
- O!.. Ševalje!.. dar vienas ėriukas aukurui!.. – nusijuokė leitenantas, kai
pastebėjo mane priartėjus.
Leitenantas Vincentas Grimaldis –
turtingų žemvaldžių iš Padujos (v.p.: it. Padova). Tarp samdinių jis atsidūrė,
kai jam teko greit dingti iš Italijos dėl kažkokio skandalo susijusio su
moterimi. Tipiško itališko, bet mėsingo veido bruožų storulis. Stambi nosis, stambios
lūpos. Linksmas ir labai malonus bendravime, bet deja, nežiūrint dar ganėtinai
jauno amžiaus – visiškai beviltiškas alkoholikas. Štai ir dabar, linguodamas
balne, jau kaukštelėjęs ir dar laiks nuo laiko makteli iš gertuvės.
- Baronas,
Vincentai, - pataisiau jį, - aš jau baronas. Jo šviesybė Karolis Burgundietis
man vakar padovanojo baroniją.
- Jūsų mylista... –
Italas suvaidino juokingą nusilenkimą išskėsdamas į šonus rankas.
- Nesimaivyk, pats
toks pats šviesybė. Kiek turi žmonių? – paklausiau apžiūrinėdamas įtvirtinimus.
Lježo pionieriai
surentė dvigubus artilerijos pabūklų įtvirtinimus, kurie labai priminė redutus (v.p.: angl.
redoubt; iš pranc. redoute, iš it. ridotto, iš viduramž. lot. reductus „slapta vieta“ būtojo laiko
dalyvio lot. reducere
„pasitraukti“ – tai uždaro kontūro įtvirtinimas, iš pylimo su grioviu, skirtas
žiedinei gynybai. Dažniausiai statydavo keturkampius redutus, nors naudojo ir
penkiakampius ar šešiakampius). Tarpus
užpildė medine tvora iš rąstų atvilktų iš išardytų netoliese buvusio kaimo su
siaubą varančiu pavadinimu „Grimlinhauzeris“ (v.p. čia ne tik garso skambesnys, bet ir pats žodis „grimm“ sen. vok.
reiškė „siaubą“) namų. Prieš tvorą išrausė negilų griovį su pylimu, kurio
šlaitus sutvirtino fašinomis. Įtvirtinimai apėmė kokių aštuoniasdešimties metrų
lanką prieš tiltą. Likusius laisvus priėjimus prie upės užtvėrė ežiais - užkardomis iš
perpintų styrančių ir užaštrintų kuolų. Štai ir visi sušikti prieštilčio „tet-de-ponto“
įtvirtinimai...
- Penkios dešimtys arbaletininkų,
pusšimtis ietininkų ir trys dešimtys mokinių, - niūriai, bet rimtai atsakė po
nedidelės pauzės. – Na, ir kaip matai, dar šeši vegleriai su jų įgulomis (v.p. vegleriai, pranc. veuglaire, nuo lot.
fulgor – žaibo blyksnis. Vidutinio galingumo patranka su ne itin ilgu vamzdžiu.
Atsirado XV a. pradžioje ir buvo naudojamos daugiau kaip 100 metų. Šios
patrankos buvo naudojamos lauko mūšiuose, įtvirtinimų gynyboje ir netgi
apgultyje. Turėjo nuimamą
spyną, buvo užtaisoma iš galo, tačiau, kai buvo pradėtas naudoti birus parakas, teko šios konstrukcijos
atsisakyti, nes pridedama spyna jau nebeišlaikydavo spaudimo. Skirtumai nuo
tokio pačio tipo kulevrinų ar serpentinų gana neženklūs ir iš esmės tai tos
pačios rūšies patranka – daugiau priklauso nuo teksto autoriaus prioritetinio
šališkumo ar teksto turinio). Na,
o pas tave?
- Tas pats, tik be patrankų...
Taip ir yra. Praktiškai visa
kompanija be mosarabų, kurie liko stovykloje. Aš juos palikau stovyklos
apsaugoje ir nurodžiau tinkamai paruošti pabūklais būsimoms kovoms.
- Kaip tik sutilpsim
įtvirtinimuose. Daugiau netilptų.
- Žodžiu, Vincentai, kairė pusė
tavo. Už palisado – arbaletininkai ir mokiniai, o ietininkai dengia praėjimus.
Komanduok. Užteks maukti... – burbtelėjau italui ir pasukau žirgą link savo
seržantų.
2016-07-27
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą