Man ir taip nuo pat pradžių
nepatiko visi tie norai ginti tiltą, o dabar, apžiūrėjęs mūsų poziciją vietoje,
aš tik eilinį kartą įsitikinau savo teisumu ir mano smegenys karštligiškai ėmė
ieškoti sprendimo kaip čia mums visiems nepražuvus. Bet kol kas nesėkmingai...
Tiek to, gal ką sugalvosiu tiesiog
eigoje. Kol kas mūsų niekas nepuola.
Išdalinau įsakymus ir nujojau
apžiūrėti veglerių.
Na-a, taip... Net nežinau ką čia ir
pasakyti. Kalibras kaip ir tinkamas – penkių colių. Na ir vamzdžio ilgis
pakankamas – akmeninį sviedinį numes ne mažiau kaip kokius penkis šimtus metrų.
Tačiau tuo visi privalumai ir baigėsi. Užtaisymo kamera nuimama, o tai reiškė, jog duok
Dieve, jei ši patranka iššaus bent kartą per valandą. Na ir ją aptarnauja viso
labo tik penki žmonės. Užtaisymo kamera sveria ne mažiau šimto kilogramų: pabandyk
ją iškelti, po to užtaisytą, tai yra gerokai pasunkėjusią, kažkaip užkelti,
įtvirtinti ir tik tada iššauti. Na ne, tam ir valandos neužteks. Šaudys ne
dažniau, kaip kas pusantros valandos – jei ne daugiau.
Įvorių nėra. Vamzdis „nuskandintas“
milžiniškoje kaladėje, o vertikalaus kampo reguliavimas išgaunamas įvairių kalamų
pleištų pagalba. Horizontaliai sukiojama metalinių strypų, svertų pagalba.
Užduotis dar ta, nes pati patranka sveria ne mažiau kaip kokią toną.
Artilerijos pozicijoje išbarstytas
milžiniškas kiekis visokiausių daiktų. Semtuvai, kaušai, dideli ir maži
gremžtuvai, statinės ir statinaitės, ąsočiai ir net dubenėliai. Dar reikia
paminėti įvairaus dydžio kūjus ir plaktukus, kurie voliojosi tiesiog be
skaičiaus, bei daiktus, apie kurių paskirtį, neturėjau jokios nuovokos. Beje,
pati patranka su lafetu tvirtinosi į žemę įkaltų masyvių kuolų ir įmantriai
suraizgytų virvių bei trosų, ant kurių buvo parišti masyvūs blokai skirti
gesinti atatranką, pagalba. Parako atsargos buvo sudėtos atskirai nuo visos
mantos į specialiai tam iškastą duobę – o tai be jokios abejonės labai teisinga
– neduok Dieve, sprogtų. O štai sviedinių – mažoka. Kiekvienai patrankai po
keturis akmeninius ir po du metalinius. Na ir dar po statinę metalinės
kartečės. Deja, bet su tokiais šaudymo tempais šių atsargų buvo pakankamai.
Dieve, kaip viskas apgailėtina...
Belieka tik tikėtis, kad imperatoriaus artileristai į mus plieks iš tokių pačių
senienų. Po sviedinuką per valandą ar dvi. Nors vis tiek mažoka gali
nepasirodyti...
Gal įsakyti apkasus iškasti?
Deja, mintis atėjo per vėlai.
Pionieriai jau savo instrumentus susirinko, išsirikiavo ir lydimi bjaurokai
skambančios dainos nužingsniavo į stovyklą. Norą juos pavyti ir priversti grįžti
prie darbo – šiaip ne taip sutramdžiau. Brabantai ir flamandai – išdidūs ir
nepriklausomi. Priversti gal ir sugebėčiau, bet be stumdymosi ir peštynių
neapsieičiau.
Nusiunčiau du mokinius į žvalgybą –
nuo įtvirtinimų vietovė blogai matėsi, trukdė rūkas.
Nors ir žvalgyba, tiesą sakant, jau
buvo nebereikalinga. Rūko atplaišose jau pasirodydavo maži ir spalvoti
siluetai. Vokiečiai glaustomis gretomis jau judėjo link mūsų. Ir kinkiniai...
Po velnių...
Penki...
Aštuoni...
Dvylika...
Na nieko sau! Šešiolika pabūklų. Iš
jų aštuonios bombardelės! (v.p. nedidelės
ir kilnojamos
bombardos – praktiškai patrankos, tik vėliau jas pakeitė mortyros
ir haubicos. Jų išskirtinis skirtumas – trumpas ir plataus diametro vamzdis.
Tačiau XV a. tai dar bombardomis galėjo vadinti ir bet kokią kitokią patranką.
Žodis „bombarda“ – pranc. bombarde,
nuo lot. bombus, reiškė kaukimą, šnarėjimą, zvimbimą). Sprendžiant
iš dydžių ir arklių skaičiaus – ne mažiau, kaip dešimtinio kalibro (v.p. tuo
metu kalibrų standarto dar nebuvo ir pati sąvoka „artilerijos kalibras“
atsirado tik 1546 m.), ir dar aštuonios serpantinos. Serpantinos, aišku,
gerokai mažesnio kalibro, bet užtat su ilgais vamzdžiais – tai reiškė, kad jos
toliašaudės...
Galas.
Amen...
Skubiai nusiunčiau ietininkus už
tilto ir liepiau laukti nutolus per kokį trečdalį lygos. Tikiuosi sviediniai
ten jų nepasieks, o jei mus atakuos kolonomis, spės grįžti. Vincentas taip pat
savo ietininkams atidavė analogišką įsakymą. Visus kitus paslėpėme redute ir
palisade. Ne kažin kokia priedanga, bet visgi kažkokia. Su ietininkais
nusiunčiau ir Kaprizą. Arklys čia bus ne vietoje. Jo nėra kur paslėpti.
Dieve, kažkodėl pasidarė baisu...
Priėjau prie artileristų šefo ir
parodžiau į vokiečių artileristus:
- Pasieksi?
- Ne, - kategoriškai atsakė žilas vyras,
nors net nepažiūrėjo į vokiečių pusę.
Savo išvaizda kanonierius man
priminė ožį. Smulkus, ilganosis ir su ilga besiplaikstančia siaura barzdele.
- Aišku. Aš baronas van Gutenas. O
kaip jus vadinti, pone?
- Rafaelis Pelegrinas, meistras
kanonierius, jo šviesybės Karolio Burgundiečio antrosios artilerijos kuopos
šefas, - atidžiai sekdamas savo pagalbininkus, kurie kapstėsi prie pabūklų,
atsakė italas.
- Tai ką tada ruošiatės daryti?
- O gi nieko... – geraširdiškai
nusišypsojo. – Lauksim, kol mus priplos kaip muses arba atakuos. Tik tada ir
atsiras mano mažytėms darbelio. – Pelegrinas meiliai pervedė ranka per gruoblėtą
veglerio vamzdį.
- Mylite jas?
- O kaip gi? Kaip artimuosius. Štai
ši – Magdalena. Jos balsas labai skambus, kaip mano amžinatilsį žmonos. O
Amalija, šita, kuri plonesnė, riaumoja kaip koks žvėris...
- Maestro, o kaip greitai, esant
reikalui, jūs galėsite evakuoti savo meilutes? – nelabai mandagiai pertraukiau Rafaelio
kalbą.
Visa tai, aišku, gerai ir be jokių
abejonių patrankų garsų kokybė labai svarbus artilerijos meno aspektas, bet
mane domina labai paprastas ir banalus klausimas: kaip garbingai ir sąžiningai
atsitraukti, jei prireiks, žinoma. Paprasčiau sakant – nešti kudašių. O
nešdintis teks. Vienareikšmiškai. Vokiečiai turi tris kartus daugiau pabūklų, o
pėstininkų – penkiskart...
- Dvi valandos ir pabūklai bus
paruošti transportavimui. – Pabūklininkas pasižiūrėjo į vokiečių pusę ir visai
ramiai pareiškė: - Gerbiamas barone, jie tuoj paleis salvę.
- Kaip tai salvę? – suglumęs
perklausė Tukas, kuris stovėjo greta manęs. – Ir ką? Pataikys? Į mus?
- Gali būti... – su pašaipa lūpose
atsakė italas.
Tą pačią akimirką imperatoriškoji
artilerija apsisiautė milžiniškų pilkų dūmų kamuoliais ir po sekundės, tarsi
tolumoje būtų sugriaudėjęs griaustinis, pasigirdo dundėjimas.
- Dieve... – sušnabždėjau pamatęs
kaip keletas juodų sviedinių išlenkta trajektorija artėja link mūsų.
Sviediniai tarsi akimirkai sustingo
ore ir pakeldami purvino vandens purslus krito į nedidelę pelkę. Trūko kokių
šimto metrų. Nors, tiesa, vienas perskrido pelkę ir nusirideno dar kokią
dešimtį metrų.
Vokiečių nepataikymą mano flamandai
ir Vincento lombardai sutiko džiaugsmingais riksmais ir šūksniais.
- Ką jūs ten skaičiuojate, maestro?
– pasidomėjau pabūklininko, kai pamačiau, kad jis kažką tyliai barmatuoja ir nežinia
ką žymisi savo lentelėje. – Gal vis tik atsakydami iššausim ar dar kažką
padarysim?
Nagi iš tikro, juk negalima va štai
taip sėdėti ir nieko neveikti... o jei vokiečiai su kita salve pataikys? Mintys
jau nupiešė suniokotą redutą taip, kad net šiurpuliukai per nugarą nubėgo...
- Skaičiuoju atstumą iki jų, - išgirdau
visai rimtą atsakymą.
- Kaip tai?
- Laikas nuo blyksnio, nuo garso,
santykis su kritimu ir įnešu paklaidą dėl kalibro ir vėjo...
- Ką? – aš visai suglumęs
įsistebeilijau į šį kanonierių.
Kažkoks niekalas. Ne italas, o
kažkoks viduramžiškas balistinis kalkuliatorius. Ir dar be jokių chronometrų ir
optinių prietaisų...
Maestro Pelegrino akys siusiaurėjo
ir jis nusijuokė:
- Gerbiams barone...Man keturiasdešimt
penkeri, iš kurių trisdešimt penkis praleidau prie bombardų. Aš apie jas žinau
viską. Ir patikėkite, apskaičiuoti atstumą, tai ne pats sudėtingiausias
uždavinys.
- Nesąmonė, - burbtelėjo Tukas ir
nupėdino link savo šaulių.
- O-o-o... Maestro Pelegrinas
nemeluoja, - patvirtino priartėjęs lombardų leitenantas ir gurkštelėjo iš savo gertuvės. – Jam kaip tik dėl savo
velniško mokslo ir teko išlėkti iš Milano.
- Gerai, tikiu... Bet klausimas ne
apie tai. Maestro Rafaeli, tai ar mes galėsim atsišaudyti ar ne?
- Ne. Atstumas per daug didelis.
Trūks kokių aštuoniasdešimties tuazų (v.p.
pranc. toise –1 tuazas – 1,949 metro. Matavimo pagrindas – sieksnis, atstumas
tarp ištiestų rankų).
Ne? Velniai žino kas... vokiečiai
nenusiramins kol neištaškys visų tų mūsų varganų įtvirtinimų.
Apėjau veglerį. Paspardžiau jį
koja.
Juk galima kažką sugalvoti...
Taip... o jeigu...
- Maestro, o jei parako įdėti
pusantro karto daugiau? Aš prisiimčiau visą atsakomybę sau. Na nors kiek
daugiau pridėti... arba sviedinį vamzdyje labiau iklynyti, o pakėlus vamzdį
maksimaliai, gal vis tik pasiektume?
Meistras tik palingavo galvą:
- Nieko nebus, barone. Gal būt porą
šūvių patrankos ir išlaikys, bet mums reikiamo kampo neišstatysim. Galima
išrausti duobę po uodega, bet tada patrankos padėklas sutrupės, o kasti ilgą
duobę su įtvaromis – labai ilgas reikalas.
Sutrupės? Na ir tegu sau trupa. Kitaip mus vokiečiai suplėšys. Vis
vien nėra ko prarasti – jie ir taip mus išnešios, net jei ant tilto sustatyti
dar vieną kuopą. Mūsų pozicija - visiškas niekalas...
- Kaskite! Kaskite, aš pasakiau!
Velniop tuos padėklus, aš jums įsakau! Darykit ką norit, bet prakeiktus
„doičius“ turite pasiekti. Parodykite, maestro, savo talentą, antraip visiems
pasakosiu, jog italai patys niekingiausi kanonieriai pasaulyje. Štai ant šios
poros... – sabatonu spirtelėjau į artimiausią patranką ir užrikau Tukui: -
Tukai! Viljamai, kad tave kur! Dešimtį mokinių kanonieriams į pagalbą! Ne, dvi
dešimtis! Ir mikliau, o tai kailius nudirsiu...
O ką? Vegleriams ar taip, ar anaip,
jau galas – sudaužys vokiečiai, o taip nors kiek atsilosim. Pasilinksminsim. Na
nė karto nėra tekę matyti kaip plyšta patrankos vamzdis. Įdomu gi...
Artileristai ir mokiniai aplipo
patrankas. Maestro Rafaelis ėmė lakstyti aplinkui rėkdamas ir šaukdamas.
Aš pasitraukiau šonan ir ėmiausi
stebėti imperijos karių poziciją. Ten taip pat buvo neramu: aplink pabūklus
sukiojosi mažos figūrėlės...
Oj...
Atrodo...
Blyn... Ne, neatrodo...
Vokiečių bombardelė suriaumojo,
išspjovė ilgus ugnies liežuvius ir apsigaubė dūmais. Sviediniai pakilo ir
nusileido jau tik per kokią dešimtį metrų nuo mūsų. Trys sviediniai įsirausė į
žemę, o ketvirtasis atšoko ir rikošetu įsirėžė į kraštinio reduto sieną. Bet ir
to užteko. Net žemė po kojomis sudrebėjo. Kai dulkės nusėdo, nustebęs pamačiau,
kad pusės priekinės sienos nebėra. Akmeninis luitas ją pralaužė, atšoko nuo
krūvos mūsų sviedinių ir suskilęs į tris dalis, išdidžiai riogsojo pozicijos
viduryje.
Prisiliečiau koja prie skeveldros.
Marmuras, po galais... Ne mažiau kaip penkiasdešimties kilogramų. Jei ne
daugiau.
Pasisukęs pastebėjau, kad vieną
pabūklininką tiesiog sumaitojo. Tiksliau – suplėšė. Tiesiai prieš mane kraujo
balutėje gulėjo ranka raudono švarko rankove. Smilius su plonu, auksiniu, žiedeliu
dar tampėsi...
- Po galais!..
Vienas iš lombardų ramiai pakėlė
ranką ir nunešė prie beformės masės, kuri dar prieš sekundę buvo žmogumi, o po
to su bendražygiais ėmėsi toliau tvarkytis pozicijoje.
Velniai griebtų... Niekaip negaliu
priprasti prie abejingumo matant mirties vaizdą, nors pačiam tai jau seniai į
tai nusispjaut...
- Gerbiamas barone, jums reikėtų
atsitraukti, - prišoko maestro Rafaelis.
- Taip, monsinjore... – Tukas
timptelėjo mane už rankos. – Dievai žino ko laukti iš šių pragaro išgamų. Na,
iš lombardų, tai taip pat...
Atstūmiau škotą.
- Maestro...
- Nesijaudinkit, gerbiamas barone.
Manęs neužkabins. – Pabūklininkas nesidairydamas nulėkė link savo mylimų
patrankėlių.
- Jei pataikysit, kiekvienam po
guldeną... – riktelėjau pavijimui ir vis tik atsitraukiau per dvi dešimtis
žingsnių atgal link lombardų leitenanto, kuris sau ramiausiai sėdėjo ant dėžės
ir gurkšnojo vyną. Neužkabins, sako... Man tas pats, tiesą sakant - svarbiausia,
jog prieš tai, na nors kur nors pataikytų...
- Tai jūs visai be reikalo,
monsinjore... apie guldenus... – subumbėjo tukas. – O jei netyčia pataikys?
Kapšas, kaip žinia, ne bedugnis.
- Brolau, kai mes čia visi
padvėsim, kažin ar mums to aukselio reikės...
- Taip tai taip, bet...
Škotas nebaigė sakyti. Trinktelėjo
taip, kad vos išsilaikiau ant kojų. Žemė sujudėjo, o viską aplinkui apvilko
tirštas ir boluojantis kartus dūmas. Kai vėjelis išsklaidė dūmus, pamačiau, kad
kraštinio veglerio spyna sprogo ir išsivertė kaip lotoso žiedas atskiromis
juostomis, iš kurių ji ir buvo suvirinta. Kita patranka atrodė sveika, bet ją
apvertė ant šono. Kairys ratas buvo nuneštas į šoną...
- Šventas Jurgi!
- Dievo Motina!
- Šventoji Magdalena!
- Lombardija!
- Purvini alemanai!
- Ant kuolo „doičius“!
Iš pradžių net nesupratau, ko čia
visi taip linksminasi ir šokinėja. Tačiau lėkdamas prie džiūgaujančių
arbaletininkų ir pats sukaukiau iš džiaugsmo.
Imperatoriškoji bombardelių
pozicija buvo apgaubta dūmų iš kurių pasirodydavo liepsnos liežuviai.
- Pataikėm! Pataikėm! – Šalia manęs, visai pamiršęs, jog
pergyveno dėl auksinių florintų, džiaugsmingai šokinėjo ir rėkė Tukas.
Akimis paieškojau Rafaelio ir su
palengvėjimu atsidusau. Italas skuduru valėsi suodžiais apneštą veidą ir
svyruodamas ėjo link manęs.
- Jūs pats geriausias visame
pasaulyje, maestro!
– iš to džiaugsmo net plekštelėjau pabūklininkui per petį ir pastebėjęs, jog
jis negirdi, išrėkiau tiesiai į ausį: - Jūs geriausias! Apdovanojimas – jūsų!
- Aš žinau! Tiesiai į parako duobę. Man dar
taip pasisekę nebuvo!
– šūktelėjo Rafaelis ir papurtė galvą bandydamas atkimšti ausis. – Bet jie dar
daug turi pabūklų! Aš einu...
Italas apsisuko ir nubėgo prie
patrankų.
Na, tiesiog puikiai prasidėjo
mūšis. Tiesiog nenusakomai puikiai! Nuotaika pakilo iki debesų. Reikia šį
artilerijos genijų kaip nors persivilioti pas save. Svarbu, kad anksčiau laiko
nepriplotų, o aš jau masalą sugalvosiu. Mano mosarabai, aišku, linkę prie
pabūklų, bet išskaičiuoti atstumus pagal garsą ir virtuoziškai pliekti per
kilometrą akmeniniais sviediniais – tai tikrai nemoka.
Atėmiau iš leitenanto Grimaldžio
gertuvę ir porą kartų gurkštelėjau. Šlykšti rūkštenybė, bet bus gerai. Mano
gertuvė su nuostabiu Reino vynu liko prie balno. Nieko, iš džiaugsmo galima ir
pakentėti.
O džiūgauti buvo ko. Dviem
pataikymais iš rikiuotės išvedėme bombardeles, o likusios serpantinos, tai jau
visai kitas reikalas. Nors vokiečiai jau prisišaudė ir jų paleisti sviediniai pasiekdavo
mūsų pozicijas, tačiau dešimties kilogramų švininiai sviediniai reduto sienos jau
nepramušdavo. Nors palisadą tai gerai apniokojo. Beje, iš serpantinų šaudė
dažniau, nei iš bombardelių. Salvės viena paskui kitą lėkė kas pusvalandį. O
gal dažniau. Patys suprantate – laikrodžio nėra.
2016-07-29
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą