"Armanjako Šalis. Rutjeras". Iskyriaus tęsinys. 2016-07-15

- Trimituok... – mečiau komandą trimitininkui ir truktelėjau žirgą.

Mano šauliai, kurie stovėjo priekyje ietininkų falangos, palaipsniui pereidami į lengva tursenimą, pajudėjo pirmyn.

Ietininkai pajudėjo paskui juos, bet ietis – pikas, kol kas laikė ant pačių, bet buvo pasiruošę gavus komandą pasišiaušti visiškai nepraeinama grūdinto plieno ir išgaląstų smaigalių užkarda.

Mūsų būryje ietininkais buvo flamandai ir kažkiek brabantų. Rūstūs ir kiek flegmatiški vyrai, kurie visiškai nepripažino jokių kilmingųjų valdžios ir absoliučiai ištikimų savo būriui ir vadui. Šie flamandų pikinieriai, tiesiogine žodžio prasme, buvo laikomi pačiais geriausiais ietininkais visoje Europoje.

Beveik visi arbaletininkai buvo iš Briugės (v.p. nyd. Brugge, pranc. Bruges, vok. Brügge - Belgija) ir Heno grafystės (v.p.: Comté de Hainaut, ol. Graafschap Henegouwen – Belgija). Tą akimirką, kai juos išrikiavo ir pristatė mene kaip jų leitenantą, rikiuotė tylėjo kaip vandens prisisėmusi – nei žodelio, nei replikos, o tik rūstūs žvilgsniai. Jų buvęs leitenantas taip pat buvo flamandas ir buvo išsikovojęs jų buvo besąlygišką pagarbą ir pasitikėjimą.

Bet jau po mėnesio jie buvo pasiruošę paskersti bet ką, kas į mane nors kiek kreivai pažvairuos. Kaip man pavyko? Net nežinau... Savaime... Pradžiai, tai kiek pramokau flamandiškai. Ačiū Skaisčiajai Marijai, bastardas kažkiek šią kalbą žinojo, ir kai aš, nors ir su žvėrišku akcentu, pradėjau kažkiek švebeldžiuoti jų gimtąja kalba, tai atnešė man pirmuosius jų pasitikėjimo dividentus. Aš visai nevengiau pasėdėti ir papliurpti su jais stovyklavietėse ir, kalbose apie markitanių užpakaliukus, gurkštelti bokaliuką-kitą vietinio alaus. Tik dėka nepaaiškinamo stebuklo, aš įsiminiau jų vardus, o tai jau garantuotai padėjo nugriauti susvetimėjimo sieną...

Viršuje ant kavos, priešais vagenburgą stovinčios imperatoriškosios kulevrinos, bombardos, falkonetai ir kiti didžiakalibriai viduramžiški pabūklai, išspjovė savo užtaisus ir aštrių medinių kuolų užtvara paskendo tirštuose ir nepermatomuose dūmų debesyse.

Atakuojančių žandarų lavinoje atsirado kelios properšos. Po savimi pakišdami metalu kaustytus raitelius, kūlversčiais  į visus šonus nulėkė arkliai.

Pasikirdo kupinas pykčio riksmasas:

- Su mumis Skaisčioji Mergelė! Šventas Jurgis! Ir Burgundija!

Nespėjus kanonieriams pertaisyti pabūklų, metalo lavina, sumaitojusi retą lankininkų ir arbaletininkų sieną, jau buvo kalvos papėdėje, tačiau prieš juos plūstelėjo priešų pėstininkai, o flangus atakavo vokiečių riteriai.

Imperatoriškųjų knechtų plutongai (v.p. pranc. peloton – pradžioje, XV-XVI a., taip buvo vadinami pėstininkus dengiantys šauliai, vėlaiu kuopos šauliai, panašiai atitinkantys dabartinį būrį, o kariniuose jūrų laivynuose laivo patranką aptarnaujantis komplektas) pradėjo šaudyti iš savo rankinių kulevrinų.

Iš už medinės dantytos užtvaros strėles pradėjo svaidyti arbaletininkai ir lankininkai.

Viskas susimaišė, o besikaunančiuosius apdengė parako dūmų kamuoliai...

Na-a... taip, pildosi mūsų prognozė.

Be pėstininkų burgundų žandarai kalvos nepaims. Tarsi patvirtindamas amano ždžius, kavaleristų lavina išsiskirsė į tris atskiras grupes ir palengva ėmė trauktis atgal.

Daviau komandą paskubėti ir apžvelgiau mūšio lauką.

Burgundų pėstininkai, kurie skyrėsi nuo kitų savo kondiukto herbais ant apsiaustų, kairiajame ir dešiniajame flanguose perėjo į bėgimą. Mums gi, turintiems atskiro dalinio teises, buvo leidžiama nešioti savus apsiaustus – baltus su mažu kryžiuku ant krūtinės, bet vėliava buvo šeštosios kuopos.

Mus aplenkdami galopu pirmyn nukūrė žandarai. Sprendžiant iš vėlevėlių – jie buvo iš dvylikto, trylikto ir keturiolikto būrių. Jie tiesiog lėkime įsirėžė į priešininkus ir juos nubloškė atgal. Aš net švilptelėjau, kai įžiūrėjau asmeninę Karolio Drąsiojo vėliavą ir jo asmens sargybos – šambelanų – eskadroną. Burgundų didikų grietinėlė, kad juos kur... Kunigaikštis į mūšį metė viską, ką tik turėjo... ir pats nesusilaikė...

Na, kaip gi... na, kur gi be jo. Stebėti kautynes iš šono ir priiminėti būtinus sprendimus, kaip tai padarytų bet koks normalus karvedys, Karoliukas negali. Būtinai jam asmeniškai reikia lysti į muštynes. Vieną kartą, tokie išsišokimai, jam gali brangiai kainuoti. Jei būčiau buvęs istoriku, žinočiau dabar, bent jau turėčiau nuovoką, kuo baigsis šis mūšis. O gi ne... Nežinau. Ir nieko aš nė sušvilpto velnio nežinau. Nieko, išskyrus, kaip kažką apie ginklus ir fechtavimą. O istorija aš aname savo amžiuje nesidomėjau. Tiesa, buvau fechtavimo treneriu, ir dar vieną kartą išlošiau Olimpiadoje, bet tai nekompensuoja mano neraštingumo...

Johanas Gutenas, lydimas vėliavnešio, trimitininko ir ietininkų leitenanto Joachimo van der Veldo, mano puikaus bičiulio ir sugėrovo, judėjo dešiniajame mūsų falangos flange. Aš, esant reikalui, pasiruošęs pradubliuoti komandas, vis dėbčiodavau į mūsų kapitoną. Taip sakant -  viduramžiško mūšio romantika, kad ją kur... Racijos, kaip jūs suprantate, nėra, ir dar ilgai ir ilgai nebus. Visos komandos atiduodamos balsu ir dubliuojamos trimitininkų ir signalizuotojų. Ir tik pabandyk nors vieną manevrą pražiopsoti...

Po truputį, spaudžiama priešo, bet atsigavusi nuo pirmo smūgio, kavalerija ėmė trauktis. Žandarai naudodamiesi tarpais tarp pėstininkų būrių traukėsi į užnugarį... Gerai, kad mes ne Prancūzijoje. Tie jų prietrankos riteriai nelaikė jokia gėda ar kažkokia blogybe savo šarvuotais arkliukais bruktis tiesiai per savo gi pėstininkų rikiuotes.

- Na, blyn... Tuoj prasidės. – Iš už nugaros į priešakį persistūmiau savo tarčą ir tvirčiau suėmiau savo ietį.

Apsidairiau. Mano trys asmeniniai kutuljerai laikėsi greta, kaip pririšti – iš šonų ir paskui. Gerai.

- Stot! – riktelėjau trimitininkui, kai pamačiau, kad iš už dūmų uždangos darnia rikiuote išžengė vokiečių kulevrinieriai, kuriuos dengė ietininkai.

Taip...

Atstumas?..

Pats tas mums. O jie mūsų dar nepasieks. Rankinėm kulevrinom per toli – sviedinys nepasieks. Užtat mes spėsim po kokius tris šūvius iššauti – tai tikrai.

Ant balso nuplėšimo ribos užrikau:

- Uuugnis!

Mano komandą dubliavo signalizuotojas, kuris sukryžiavo ir nuleido vėleveles.

Pirmoji grandis, greit nusitaikiusi, paleido strėles ir pasislėpė už pavezų užsiėmę savo suktuvais.

Atroji grandis pakartojo pirmosios manevrą.

Kai iššovė trečioji eilė, pirmoji jau buvo užtaisiusi arbaletus. Visi dirba kaip darnus laikrodukas. Kol kas aš patenkintas...

Pirmąją vokiečių pėstininkų eilė dingo tarsi nulaižyta karvės liežuviu. Antroji buvo išdraiskyta, bet imperatoriškieji knechtai, žingsniavo pirmyn...

Na, tad dabar mano argumentų laikas. Aišku, tai ne karališkieji argumentai (v.p. Liudvikas XIV buvo įsakęs ant patrankų išraižyti žodžius „paskutinis karalių argumentas“ – lot.: „ultima ratio regum“), bet vis dėl to...

Po komandos pro pikinierių rikiuotę pražingsniavo arkebūzininkai.

Arkebūzų užsukamose spynose žybtelėjo pundeliai žiežirbų, sugriaudėjo, visus apgaubė griaužiantis dūmų debesis. Jau per du žingsnius nebebuvo įmanoma ką nors įžiūrėti, tačiau salvės sėkmę liudijo priešininkų priešmirtiniai šauksmai ir aimanos. Švino gabaliukai – ne juokai.

Pirmoji grandis atsitraukė persitaisymui, o po jos šovė antroji, toliau – trečioji. Tokia taktika buvo vadinama karakoliu (v.p. isp. caracol – sraigė; ši kovos taktika buvo naudojama iki linijinės kovos taktikos atsiradimo – XVII a.). Mosarabai veikė pakankamai darniai ir ramiai. Šimtą kartų buvau teisus, kad juos nusamdžiau...

2016-07-15