"Armanjako šalis. Rutjeras". I skyriaus pabaiga. 2016-07-18.

 

Mosarabai veikė pakankamai darniai ir ramiai. Šimtą kartų buvau teisus, kad juos nusamdžiau...

Džiaugsmingiausias vaizdelis! Tiesiog reginukas… Kad juos kur šimts! Pagyvina geriau nei koks boksas per teliką. Nuo pat pirmos akimirkos, kai įsikūnijau bastarde, kažkaip ne itin smarkiai reagavau į žmonių žūtis ir mirtį. Aš ir anksčiau turėjau gana tvirtus ir betoninius nervus, kurie susimaišę su bastardo emociniu fonu, mane kas kart nustebindavo, kai mane apimdavo, tiesiogine to žodžio prasme – euforija, matant nudobtus ir sužalotus priešus. Taip sakant, įsigyvenau į vaidmenį, po velnių... Neslėpsiu – patinka man kariauti, patinka man būti šioje epochoje. Toks įspūdis, kad aš anksčiau buvau ne savo vietoje, o dabar tarsi grįžau namo.

O gal visai „nučiuožiau“?

Visai gali būti, bet manęs tai netrikdo. Netgi dar daugiau – nieko nenoriu keisti ir nekeisiu, net jei tam turėsiu progą.

Tuo tarpu arbaletininkai, siųsdami strėles priešo pusėn, šaudė nepertraukiamai toliau. Į mus taip pat šaudė, bet ne arbaletininkai, o lankininkai. Tačiau jau vien dėl to, kad savo laiku pasirūpinau geromis pavezomis ir šarvais, nuostolių beveik neturėjome. Vokiečiai lengvai sužeidė tik tris flamandus, kuriuos į užnugarį nutempė kautiljerai... Anksčiau jiems tektų kapanotis patiems.

Apsidairiau...

Kairiame flange laisvieji anglų lankininkai, taip pat samdiniai, į vokiečių knechtus pylė strėles kaip iš kulkosvaidžio. Neblogai, neatsilieka nuo mūsų.

Lombardų ietininkai – pikinieriai ir arkebūzininkai dešiniajame flange taip pat laiko rikiuotę.

Kol kas viskas vyksta taip kaip buvo suplanuota.

Užsispyrę vokiečiai, nežiūrėdami į siaubingus nuostolius, persigrupavo ir susibūrę į tirštas kolonas vėl ėmė žingsniuoti į mus. Likus trisdešimčiai žingsnių sustojo: į priekį išlindo šauliai ir ant ragotinių ėmė statyti rankines kulevrinas. Trenksmas, dūmų kamuoliai ir kažkas prašvilpė pro ausį.

Truktelėjau Rodeną ir mečiau akį į rikiuotę...

Po velnių!.. Nunešė vis tik keletą karių. Nemalonu, bet pakenčiama... Rikteliau komandą ir mano arbaletininkai su arkebūzininkais, beveik per ištiestą ranką paleidę salvę į žingsniuojančius priešus atsitraukė už pikinierių. Kol kas jų darbas baigtas...

Lydimi laukinio riksmo doičiai puolė į ataką.

Pėstininkai su kauksmu ir žvangesiu susitiko...

Netoliese pastebėjau aš pamačiau riterį sėdintį ant galingo juodžio – destrijerio. Ant apsiausto (v.p. vok. wappenrock arba pranc. kotta, apsiaustas skirtas užsidėti ant šarvų), kuris buvo užmestas ant kastenbrusto šarvų, grožėjosi Saksonijos kunigaikščio herbas, o galvą dengė raguotas armetas. Jį supo keletas raitelių ir pėsčių kautiljerų. Šis vokietis komandavo vokiečių pėstininkams.

Spustelėjau pentinais ir su rodenu nuversdamas kelis knechtus, ieties smūgiu išmušiau iš balno pirmąjį ginklanešį, kuris dengė savo poną. Ietis, aišku, treškėdama sulūžo, bet aš spėjau iš prie balno pritaisyto dėklo truktelti arkebūzą ir šauti į antrąjį raitelį. Kur papuoliau – nepamačiau, bet nuo arklio jį nubloškė. Bet pompastiškojo riterio nepasiekiau... Kol bandžiau grąžinti arkebūzą į dėklą, buvau apsuptas vokiečių knechtų... Bet išgelbėjo Rodenas. Eržilas atsistojo piestu, padarė kelis šuoliukus ant užpakalinių kojų, parbloškė kelis priešininkus ir  išnešė mane iš apsupties. Gavau tik čiuožiantį alebardos smūgį per šlaunį. Velnias... Skauda kaip... Bet klubo šarvų nepramušė. Rodenas  - šaunuolis. Protingas gražuolis – jau kelintą kartą mane išgelbėja...

Išsitraukiau kalaviją ir, sukdamas žirgą, pamačiau, kad mūsų pikinieriai atlaikė pirmąją bangą  ir žingsnis po žingsnio ėmė juos stumti atgal.

Laiku pamačiau vokiečių ieties smaigalį ir ją numušęs, grįžtamu kalavijo smūgiu perkirtau šios ieties savininko galbą, spustelėjau pentinais ir vėl puoliau riterį.

Vokietis jau buvo mane pastebėjęs ir priešais save išstatęs pancerbrecherį (v.p. vok.

Panzerstecher arba Panzerbrecher, o pranc. Estoc. Tai dvirankis 1,5 m. ilgio beašmenis dvirankis kalavijas skirtas pradurti šarvus. Geležtė dažnai buvo sustiprinta ir buvo rombinės formos. Garda įmantri kaip špagos, bet špaga jis nelaikomas, kadangi gana iš išvaizdos panaši špaga turėjo ašmenis. Dažniausiai buvo tvirtinamas prie balno iš dešinės raitelio pusės. Tai buvo atsarginė priemonė – ieties pakaitalas. Raiteliai ją laikydavo viena ranka ir dūrio stiprumas priklausė nuo arklio greičio ir inercijos, o pėstieji ją laikė dvejomis rankomis). Pancerbrecheris – tai gerai. Matomai savo ietis jis visas jau sulaužė, o mano dvirankis flambertas  - beveik dvigubai ilgesnis.

Paleidau Rodeną iš kairės vokiečio pusės, mečiau pavadžius ir laikydamas dvirankį flambertą abiem rankom, tiesiog judesyje kirtau. Vokietis vis tik paskutinę akimirką sugebėjo pakišti skydą.

Nieko sau... Skydas suskilo – ne veltui aš du kart per dieną su šią pabaisą mosikuoju. Mane treniruoja Joahimas van Veldas... Taigi. Skydas suskilo, vokietis išlinko vos nepasiekdamas arklio pasturgalio, bet balne jis išsilaikė. Galingas vyrukas, galingas...

Apsisukdamas pakėliau Rodeną piestu, akimis paieškojau vokiečio ir pamačiau, kaip jį jau iš balno išvertė mano kauteljerai ir rengėsi vilkti į mūsų užnugarį. Vokietis nesigynė, matyt gerai aš jį ten pritrenkiau. O gal kauteljerai jį ten kuom nors stuktelėjo. Gražuoliukai dar tie.

- Arklį, blyn!.. Žirgą gaudykit!.. - Užstaugiau ant jų, nors nelabai tikėjausi, kad išgirs.

Aplinkui gaudė žvangesys, šauksmai, riksmai, sproginėjimai ir aimanos. Na ir nelengvas gi darbelis destrierį sutramdyti. Kovinis žirgas – bet kam lengvai nesiduoda. Pabandyk sutarti su beveik tonos svorio dresiruotu ir mokytu žvėrimi...

Vėl paraginau saviškį žirgą pentinais ir parbloškęs porą knechtų prasimušiau link savo karių. Neverta įsijausti. Greit gali pakartoti maniškio vokiečio likimą. Patenkintas pastebėjau, kad vienas iš mano palydovų prigriebė ir riterio pancerbrecherį. Papildys mano kolekciją. Jau matau, kad tai neeilinis daikčiukas.

Pasinaudodamas tuo, kad doičiai atsitraukė per kokią dešimtį žingsnių, daviau įsakymą arbaletininkams. Flamandų raginti nereikėjo, jie akimirksniu iššoko iš už ietininkų ir apipylė vokiečius strėlėmis.

Po jų išlindo arkebūzininkai, kurie jau spėjo persitaisyti.

Pasinaudoję tuo, kad vokiečių rikiuotė padriko, mūsų ietininkai saikingu žingsniu pajudėjo pirmyn.

Artilerijos palisados (v.p., pranc. palissade, it. palizzata, lot palus; dažniausiai medinė užkarda ar tvora ir dirbtinės kliūtys prieš artilerijos bateriją, artilerijos lizdus) su iš už jų kyšančiais serpentinų ir bombardų vamzdžiais ėmėm artėti.

Tik spėjau prisilenkti prie Rodeno kaklo, kai pasigirdo visus garsus nuslopinęs trenksmas ir viską apgaubė parako dūmai.

Skydą nuplėšė nuo rankos ir nunešė kažkur tolyn į šoną...

- Po velnių... – gerai, kad vieno ar dviejų kartečės sviedinukų skutantis smūgis, tik ranką su pečiu išnarino...

Kai dūmai išsisklaidė, su siaubu pamatėme mūsų gretas. Ietininkų ant kojų liko vos pusė ir, kas baisiausia, ant žemės parkritęs konvulsijose spardėsi Guteno andalūzas. Pats kapitonas karts nuo karto bandė atsistoti ir kas kart krisdavo ant žemės. Visas apsiaustas buvo užpiltas krauju. Prišoko keli kauteljerai ir nutempė jį į mūsų užnugarį.

Ietininkai, klausydami išlikusio leitenanto van der Veldės įsakymų, suglaudė gretas.

Akimis paieškojau Tuko ir su palengvėjimu atsidusau. Gyvas. Ir jo šauliai beveik nenukentėjo...

- Pirmyn! Pirmyn! – sukaukiau beveik nuplėšdamas balsą.

Kitos išeities neturime. Palisada reikia paimti bet kokia kaina. Kitaip antra salvė iš mūsų nepaliks ir šlapios dėmės. Kas vyko šonuose jau nemačiau ir negalėjau matyti. Mes ėjome įduba ir be lavonais nusėtos kalvos nieko nebesimatė.

Spustelėjau pentinus ir išsiveržęs į priekį dviem flamberto smūgiais nubloškiau knechtus, o po to nulėkiau išilgai rikiuotės bandančius susigrupuoti vokiečius. Akies krašteliu pastebėjau, kad Joachimas kartoja mano manevrą lupdamas vokiečius savo dvirankiu. Tikras šio ginklo super meistras. Vokiečiai lėkė nuo jo kaip perkirsti kėgliai.

Nesustodamas šnabždėjau maldas ir šlovinau meistrą, kuris nukalė mano šarvus. Jau seniai nustojau skaičiuoti strėlių smūgius, o Rodeno šarvai jau buvo panašūs į gigantišką spygliuotą ežį. Bet buvo panašu, kad jis nesužeistas. Vistik po triguba dygsniuota popona buvo uždėti grandijai ir segmentiniai metaliniai šarvai.

Ietininkai pasiskubino ir užšoko ant palisado akimirksniu nudobę artileriją aptarnaujančius karius.

Taip. Šešių patrankų baterija. Didelės serpentinos ir du vidutiniai falkonetai su  beveik trimetriniais vamzdžiais. Ogi kas čia? Progresas vienok – aukščio reguliavimo mechanizmas. Ir panašu, kad išlietos iš bronzos, o ne sustiprintos lankais metalo juostos. Kaip mano pačio būtų užsakytos.

Pamačiau van der Veldį ir surikau:

- Į vagenburgą nežygiuojam. Ginam palisadą kol pasirodys tie prakeikti žandarai! Mano arkebūzininkai tuoj apsuks serpentinas.

- Gerai! – linktelėjo leitenantas ir nukūrė duoti atitinkamų įsakymų.

Aš įsakiau Tukui išrikiuoti arbaletininkus, kad pridengtų mosarabus ir šaudytų į grįžtančius persigrupivamui vagenburge vokiečius.

Arkebūzininkai, apsukę pabūklus, ėmėsi vamzdžių valymo ir užtaisymo. Parako ir sviedinių buvo su kaupu, o mosarabam vis vien iš ko šaudyti. Gabi šiam reikalui liaudis.

Mes pirmieji užgrobėme palisadą. Dešinėje samdinių iš italijos pėstininkai, kuriems vadovavo grafas Kampobaso, dar tik ropštėsi į kalvą. Kairėje, kondiukto Džono Midletono anglų lankininkai laikėsi kiek geriau. Jie jau kirtosi įtvirtinimuose.

Kai buvo atmuštas pirmasis šturmas, su pačiu Karoliu Drąsiuoju grįžusi kavalerija smogė į vokiečių riterius ir privertė juos trauktis link vagenburgo ir atsisakyti savo planų.

Primečiau mūsų likusių rutjerų likutį ir vos neapsiverkiau. Iš ietininkų šimtinės liko mažiau kaip pusė, arbaletininkų nuostoliai buvo nedideli, bet kiekvienas iš jų man jau buvo kaip sūnus. Na, o mosarabai, kaip visuomet, liko sausi.

Nusiunčiau visus sužeistus į užnugarį ir paliepiau kauteljerams rinkti trofėjus bei likusius gyvus lauke besivoliojančius vokiečių kilminguosius. Iš jų bus galima gauti išpirką. Tai visai nemenka kompanijos pajamų dalis. Pinigų būrio papildymui ir nuostolių atstatymui bus išleista nemažai ir kiekviena menkiausia moneta bus vertinga. Duok Dieve, kad Gutenas liktų gyvas...

- Na tai kaip ten su barkomis? –paklausė priėjęs škotas.

Snukis visas buvo raudonas, apsiaustas suplėšytas, bet gyvas ir sveikas.

- Palauk... – žvilgtelėjau į upę.

Burgundų artilerija pliekė į laivus ir netgi kartais pataikė. Na, bent jau dvi imperatoriškosios barkos lėtai skendo. Likusieji, vengdami artilerijos smūgių jau atsišvartavo, bet niekaip negalėjo susidoroti su srove. Juos nešė į mūsų pusę.

Ir jau temsta. O tai reiškia, kad mūsų manevro niekas nepastebės...

- Imk dvi dešimtis arbaletininkų su dešimtimi mosarabų ir perimkite barką priešais seklumą, - galų gale ryžausi. – Bet tik vieną barką. Ant kitų spjauki, nes jėgų neužteks. Komandą priverskite nuplukdyti barkas į tą vietą, kur nuvijome žvalgus. Greit viską kraustot ir į stovyklą. Iki to laiko manau bus visai tamsu ir manau mes atsitrauksime. Pirmyn, brolau. Ir šitą... žiūrėk ten. Nesišakok ir ant ašmenų nelipk...

- Nesijaudinkite, monsinjore... – Tukas akimirksniu nurūko rinkti būrio.

Viskas, kas susiję su pajamom ir trofėjais jis daro labai greitai. Tikras škotas, kad jį kur...

Per vagenburgo vežimus mūsų kariuomenei prasilaužti nepavyko. Tiesą sakant būčiau labai nustebęs, jei tai būtų nutikę. Dešimties tūkstančių armijai atakuoti penkiasdešimties tūkstančių armiją – visiška savižudybė ir idiotizmo viršūnė. Bet, kaip bebūtų keista, pakedenti vokiečius pavyko. Ir gana stipriai. Netgi galima sakyti – pavyko nugalėti. Jei nesutemtų, gal Frydricho stovyklą ir pavyktų užimti. Bet kokiu atveju, trečdalis jo armijos išpjauti pavyko. Na ir dar koks dešimtadalis dezertyravo ir nurūko į Kelno pusę. Burgundijos kunigaikštis Karolis Drąsusis vėl išspardė subinę sėkmei ir privertė ją pasisukti į jį veidu. Kažkuo, vis tik, jis nusipelno pagarbos...

Įsakydami atsitraukti, užbliovė trimitai.

Aš, jaudindamasis dėl škoto, dar nebuvo aišku, kaip ten jam su tais laivais sekasi – galim buvo tik spėlioti, - nuskubėjau į stovyklą. Žinoma prieš tai organizavau užgrobtų pabūklų ir visos amunicijos evakuaciją. Mano! Mūsų kompanijoje dar bus ir artilerijos eskadra. O už patrankas samdiniams – ypatingas atlyginimas.

Jodamas pro lavonų kalnus, kur jau pradėjo būriuotis krankliai, stipriai susimąsčiau...

Ar galėjau aš save įsivaizduoti samdiniu? Niekada!.. Nors senajame savo kūne aš ir turėjau polinkį į avantiūras. Ko vertas vien tik bandymas iš karto po armijos užsiverbuoti į Prancūzų legioną... Ačiū Dievui – nepavyko. Po Armijos iš karto laimėjau šalies čempionate ir apie legioną užmiršau visiems laikams.

Bet kas mene privertė stoti ant to kelio, kuris vedė į karą prieš frankų Lui XI? Tai, kad jis įsakė užmušti mano tėvą, tai yra bastardo, mano šio kūno buvusį savininką, Žano d‘Armanjako tėvą, turėjo didelės reikšmės. Vis tik likutiniai emociniai ryšiai su bastardu, aiškiai juntami ir dabar. Bet galutinė neapykanta apėmė po mano pamotės Žanos de Fua mirties. Po Lekturo paėmimo kontesą išvežė į Biuze pilį, kur aš, beviltiškai vildamasis ją išlaisvinti, ir nuvykau. Reikalas buvo tas, kad ji laukėsi vienintelio teisėto d‘Armanjakų palikuonio, kuriam gimus subyrėtų visi Liudoviko XI planai prie Prancūzijos galutinai prijungti Armanjaką.

Man pavyko papulti į pilį. Bet jau buvo vėlu. Voras atsiuntė vaistininką, kurį atlydėjo jo dvariškiai ir jie kartu nunuodijo vargšę Žaną kartu su negimusiu kūdikiu.  Bet! Velniai griebtų! Iš paskutiniųjų priešmirtinių Žanos žodžių aš supratau, kad kūdikis buvo bastardo, o ne jo tėvo. Nors puikiai suprasdamas, kad aš neturiu su šiais įvykiais jokio ryšio, bet mirtį priėmiau, kaip tikro savo vaiko. Nežinau, kaip taip gali būti, bet buvo būtent taip. Prisimenu ir širdis verkia. Iki šiol.

Aš atkeršijau. Atkeršijau baronui Gijomui de Monfokonui ir vaistininkui, kurie privertė Žaną išgerti nuodus. Papjoviau kaip avinus. Prie nelaimingosios mirties patalo. Ir prisiekiau atkeršyti Vorui...

 

2016-07-18