III skyrius
Burgundijos armijos stovykla buvo tarsi milžiniškas
skruzdėlynas. Iš esmės tai faktiškai buvo karinis miestelis ar netgi miestas,
kur vietoje namų, palapinių išsidėstymas suformavo tikrą gatvių, skersgatvių,
akligatvių, sankryžų ir netgi prekybos aikščių ir aikštelių labirintą. Begalė
kareivių, kaip kokios skruzdėlės, judėjo visomis kryptimis. Tačiau jų judėjimas
nebuvo atsitiktinis. Taip gali atsirodyti tik naujokui pirmą kartą
apsilankiusiam tokiame palapinių mieste. Šis judėjimas iš tiesų buvo garai suderinto
ir niekada nesustojančio mechanizmo veikimas.
Stovykla gaudė: girdėjosi arklių žvengimas, asilų
ir mulų bliovimas, sužeistųjų ir mirštančiųjų aimanos, seržantų šauksmai, kūjų
į priekalus tauškėjimas ir prekybininkų – markitanų juokeliai ir šauksmai bei
kirkinamų mergų juokas... Na kur gi be jų? Kunigaikštis kažkada bandė kovoti su
šiuo reiškiniu išleisdamas įsakymą ir limituodamas jų skaičių, ne daugiau kaip trisdešimt
kuopai su priesaku daugiau gerti vandens, kad mažesnis būtų geismas. Tačiau
tokie geri norai ir pradėjimai, be jokios abejonės, žlugo net neįgavę jokio
pagreičio. Kai kuriose kuopose čia buvo apie tūkstantį žmonių (v.p. kaip jau
buvo minėta anksčiau – kuopa buvo skaičiuojama riteriais, tad su žandarais ir
su jų pavaldiniais, pagal bendrą žmonių skaičių tai veikiau buvo panašiau į
šiuolaikinį batalioną). P šio įsako, plaštakės ir šiaip palaidos mergos
tapo panašesnės į legendinę hidrą, kuriai nukirtus galvą išaugdavo dvi.
Bendrai paėmus, tai mūsų darbdavys gana įdomus
žmogus. Pagal šiuos laikus – išskirtinis. Jis praktiškai sunaikino niekam
tinkančią feodalinę kilmingųjų karinės prievolės ir šaukimo schemą bei
nusistovėjusius papročius ir sukūrė ordonansines kuopas, kurios tapo
šiuolaikinės karinės struktūros pamatu ar prototipu. Tačiau tuo pat metu jis
buvo pats tikriausias feodalinis riteris visame gražume –savo kunigaikštystėje
socialinę hierarchiją nuvarė iki neįtikėtino absurdo.
Na ir karvedys jis vis tik ne koks. Tai aišku tik
mano asmeninė ir subjektyvi nuomonė, nors yra veikėjų, kurie jį visu rimtumu
lygina vos ne su Julijumi Cezariu, Hanibalu ir Aleksandru Makedoniečiu. Šaunus
ir beatodairiškai drąsus – tai taip, jokių abejonių. Iki kaulų smegenų –
bebaimis ir doras riteris, bet ne karvedys. Nė vienas karvedys, būtent
karvedys, tikrąja to žodžio prasme, nelėks atakos priešakyje jei tam nėra
jokios prasmės. Tai net nudriskę raudonieji suprato. O štai kunigaikštis
nesupranta ir visada priešakyje ant eikliausio žirgo. Na kaip šiandien. Bet ne
man jį teisti – aš vis tik dar ne visiškai įsigyvenęs į viduramžiškų saldofonų
vaidmenį. Galiu vadovauti dviems – trims
šimtams karių, bet armijai – atleiskite, bet dar nemanau, kad sugebėčiau. Bet
mokausi. Net knygų prisirinkau ir po truputį šviečiuosi. Pavyzdžiui, dabar
skaitau Julijaus Cezario „Užrašai apie Galų karą“...
- Slaptažodis!.. – staiga išgirdau bliovimą, kuris
mane pakėlė iš minčių gilumos.
- „Heilige Walburga“ (v.p. Šventa Valburga arba
Šventa Valpurga)! – atsišaukiau.
- Garbė ir ištikimybė! – šarvuočiai greitai nuo
kelio nutempė kilnojamas užkardas.
Taip... Aš jau gvardiečių stovyklos dalyje (v.p.
it. guardia;
previligijuotas karinis dalinys visiškai ištikimas valdovui. Jos užduotis buvo
valdovo arba kariaunos vėliavai apsauga. Būtinybė
formuoti gvardijas V.Europoje
iškilo XIV a., kai karui pradėta samdyti samdinius ar formuoti samdomas
armijas. Vėliau iš jų, o kai kada ir gvardijos sudėtyje, susiformavo arba buvo
kuriami atskiri leibgvardijos daliniai kaip valdovo ir jo artimųjų rato asmens
sargyba – asmens sargybiniai). Pirmoji ordonansinė Švento Sebastijono kuopa,
kuriai vadovavo Oliveris de la Maršas (v.p. Olivier
de la Marche; 1426—1502 m.; buvęs Karolio Drąsiojo pažas, poetas, Marijos
Burgundietės (apie ją bus vėliau) mažordomas, kronikininkas ir tų laikų
didžiausias retorikos specialistas; žinomiausias veikalas „Mémoires“),
kunigaikščio mažordomas ir
vyriausiasis ceremonmeisteris. Kamerdinierių (v.p. pranc. Chambellan)
eskadronas: Jo asmens riteriai, jo asmens seržantai, Jo asmens lankininkai,
ūkio eskadronas, tai yra eskadronas iš rūmų tarnybos: vyno sėmėjai ar duonos
raikytojai. Apsaugos riteriai ir ginklanešiai... Visus išvardinau?
Greičiausiai tai ne – gvardijoje tiek
daug tokių kovinių vienetų, kuriuos išvardinti gana kebloka. Joje tarnauti –
nežmoniškas prestižas. Ir nežmoniškai brangu. Ir nesvarbu kokiame skyriuje. Net
jei esi paprastas pažas. Beje, tokios pažo tarnybos siekia ne viena kilmingoji
atžala. Kita vertus – nusispjaut – aš joje netarnausiu. Nesutiksiu net jei
siūlys. Turiu savus tikslus, kurių po truputį ir siekiu. O jei sutikčiau – tai
tik labai ypatingus skanėstus.
Pagaliau pasiekėme Karolio Drąsiojo
palapinę. Tai tikri kelioniniai rūmai – net su mediniais bokštais kampuose ir
barbakanu prie įėjimo. Bet, kaip nebūtų keista, šį gremėzdą pastatė per
šviesiosios dienos pusę – pats mačiau.
Palapinę saugojo leib-lankininkai
arba dar vadinami „asmens lankininkai“, kurie vilkėjo juodus apsiaustus, ant
kurių buvo auksu išsiuvinėtos raidės „C“ ir „M“. Tai yra Karolis ir Margarita –
kunigaikščio sutuoktinė (v.p. Marguerite d'York ou Margaret Plantagenêt ou Marguerite de Bourgogne ou Marguerite d'Angleterre. 146-1503 m.). Jų vadas Jurgis de Roziumbo. Šie
lankininkai jau ne iš aukštosios visuomenės. Juos specialiai renka iš prasčiokų
ar žemiausiųjų ar mažažemių dvarininkų. Už šią privilegiją lankininkai tarnauja
besąlygiškai ištikimai ir sąžiningai. Ir galiu pastebėti, kad jie gana dideli
didžiuokliai, kurie pasigardžiuodami savo uodegą kelia ir į dešinę ir į kairę
ir šiaip, kur reikia, ir kur nereikia.
Prisistačiau
ir tuoj pat mane įleido vidun. Budintis karininkas mane nuvedė gana ilgu ir
vingiuotu koridoriumi, kur ant kiekvieno kampo stovėjo po sargybinį, ir
atsiprašęs bei paprašęs įlindo į pasitarimų menę. Po sekundės grįžo ir paprašė
užeiti vidun.
Akis rėžė
dešimčių, jei ne šimtų žvakių šviesa. Šalia didelio stalo, apsirėdę
pompastiškais šarvais, sukiojosi minia dvariškių. Tarp jų pažinau tik de la
Maršą, su kuriuo buvau apsikeitęs keliais žodžiais, kai armija dar tik buvo
formuojama. Pastebėjau dar ir Džoną Midletoną – dvidešimt pirmos kuopos, kuri
buvo išsidėsčiusi šalia manosios kompanijos, kondiukto.
Aš
žinojau beveik visus Karolio dvariškių vardus ir herbus (išmokau iš karto, kai
mus sutiko samdyti – labai naudingos ir būtinos žinios), bet visus mačiau pirmą
kartą. Gana įspūdingas reginys. Gal teisingiau puošniai pompastiškas? Ko gero
būtent toks Karolio dvaro apibūdinimas ir būtų teisingiausias. Puošniausias
visoje Europoje. Dulkes į akis leidžia...
Štai ir
pats Burgundijos ir Brabanto kunigaikštis Karolis Drąsusis. Didysis vakarų
kunigaikštis, kaip jį kartais pagarbiai vadina. Pasidabinęs auksu inkrustuotais
prabangiais Milano šarvais ir ilgu apsiaustu su Burgundijos kryžiumi, kuris
buvo panašus į Apaštalo Andriejaus kryžių iš apynių kekių ir per vidurį
pavaizduotu skeltuvu iš kurio liejasi žiežirbos. Snukis valingas, kilmingas –
vien nosis ko verta? Ant galvos auksu ir brangiaisiais akmenimis žiba kelioninė
karūna, bet kažkodėl jis man priminė mūsų sargą dėdę Tolią iš sporto komplekso,
kuris susiruošė į karnavalą...
Velnias!
Velnias!.. Koks aš kvailys! Visai buvau užmiršęs vieną ir labai svarbų dalyką –
Karoliukas su mano tėtušiu buvo pažystami ir ranka rankon ėjo prieš Lui –
Pasaulinį Vorą Visuomenės gerovės lygoje. Ir berods net kovėsi kartu prieš Lui.
Ir net laimėjo kokį kartą. O tai reiškia, kad gali mane ir pažinoti… Gali ar
negali? Kad kur velniai tą bastardą – jis jau beveik nustojo su manimi dalintis
savo atsiminimais… Na ir ką daryti? Aš čia juk kaip ševalje de Driuonas – gali
kilt nesusipratimas…
- Taip-taip-taip... – Karolis priėjo ir mostelėjo,
kad pakilčiau nuo kelio ant kurio buvau suklupęs. – Ką ten jūs de Maršai
kalbėjote apie šį šaunuolį?
Mažordomas atsargiai atsikrenkštė, linksmai į mane
pašnairavo ir išvyniojęs ritinėlį pradėjo skaityti:
- Po to, kai dėl sužeidimo iš rikiuotės buvo
pašalintas atsiros flamandų ietininkų kompanijos kapitonas Johanas Gutenas,
ševalje de Driuonas, šios kompanijos šaulių leitenantas, perėmė vadovavimą ir
tęsė artilerijos įtvirtinimų ataką, pirmas užėmė palisadą ir parodydamas didžią
drąsą ir vyriškumą užgrobė artilerijos bateriją. Po to, apsukęs pabūklus,
sulaikė priešų puolimą, kuris patyrė milžiniškus nuostolius ir jį laikė
pakankamai ilgai. Atsitraukiant paimtus falkonetus ir serpentinas su visa amunicija atgabeno į mūsų dispoziciją.
Jis gi, nugalėjo baroną Klausą-Teodorą fon Rozenbergą, Saksonijos kunigaikščio
Reino kulevrinierių kapitoną, tuom įvarydamas Saksonijos kunigaikštį į liūdesį
ir neviltį...
- Tai štai kam turime būti dėkingi už šį nuostabų
Mozelio vyną! – kunigaikštis pakėlė taurę ir ją palingavo. – Iš tikro, ponai,
šis ševalje tikras mūsų riteriškumo įsikūnijimas. Puiku! Bravo, ševalje! Mes
jumis patenkinti!
- Aš ir mano kompanija džiaugiamės galėdami
tarnauti jūsų šviesybei ir pasiruošę paaukoti gyvybes vardan Burgundijos
šlovės...
Pasakiau, ir mintyse labai nustebęs, kad žinia apie
mano žygius jau pasiekė štabą, „sušokau“ visus priimtus etiketo žingsnelius ir
nusilenkimus. Gale prisiminęs, kad aš vistik samdinys, nesusilaikiau ir
pridėjau:
- Aišku, tol kol galioja mūsų kontraktas.
Mintyse save išbariau paskutiniais žodžiais ir
sustingau laukdamas perkūno ir griausmo. Durnelis – vienareikšmiškai...
Karolis garsiai nusikvatojo. Po sekundės jį
palaikydami nusižvengė ir visi likusieji.
- Mes patenkinti. Aš patenkintas, ponai! – Kunigaikštis priėjo
ir tris kartus mane apkabino. – Naujo kontrakto jūsų kompanijai nebūtina
rūpintis. Dėl jūsų likimo aš turiu šiokių tokių pamąstymų. Man tokie drąsuoliai
reikalingi...
Taip... tai aš. Štai koks aš drąsus ir didvyriškas karžygys.
Karolio žodžiai kaip koks balzamas sutepė mano savigarbą ir savimylą. Net
negalvojau, kad bus taip malonu... Bet gal tai vis tik ne visai aš, o
bastardas. Aš vietoj skambių žodžių labiau vertinu materialius apdovanojimus.
2016-07-21
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą