- Sere, aš žaviuosi jūsų atmintimi!
Aš buvau Franš-Konte per jūsų išvažiavimą ir jūs mane pagerbėte savo
žvilgsniu... – Nusilenkiau ir išsitiesęs pažiūrėjau kunigaikščiui tiesiai į
akis.
- Taip... Ko gero taip ir buvo. –
Karolis sekundei susimąstė ir pasakė: - Bet aš dar kai ką jums turiu.
Heroldas jam į rankas įdavė didelę
skrynelę ant kurios dangčio buvo išraižytas drakoną pribaigiantis Šventasis
Jurgis p.
- Tai mano sudaryta „Statutų knyga“
(v.p. Karolis Drąsusis šią „Statutų
knygą“ įteikdavo kiekvienam kapitonui. Iki šių dienų yra išlikę trys
egzemplioriai). – Kunigaikštis išėmė iš skrynios didelį tomą auksu, emaliu
ir miniatiūromis, išpuoštu aplankalu. – Priimkite ją, idant galėtumėte toliau
tobulėti karo mene.
Aš vėl priklaupiau...
Štai-ai kuo užsiiminėja ponai
rūmuose ir valdovo dvare. Kvailiai. Prakeikti etiketai...
Tačiau kaip galint pagarbiau
pasakiau:
- Aš stengsiuosi ir tam skirsiu
visas savo jėgas, jūsų šviesybe. Be jokių abejonių, šioje knygoje surašyti
išmintis man pasitarnaus...
- Neabejoju. – Karolis vėl mane
lengvu mostu pakėlė. – Aš jūsų būriui turiu užduotį. Einam su manimi...
Priėjome prie stalo su ištiestu
žemėlapiu, ant kurio stovėjo išdėliotos kareivių , įtvirtinimų ir patrankų
figūrėlės.
- Štai čia... – Kunigaikštis parodė
tiltą per Erftą. – Štai čia mūsų Lježo pionieriai baigia prieštilčio
įtvirtinimus (v.p. pranc.: tete
de pont –
pasenusi karinė terminologija. Tai įtvirtinimai skirti pridengti tiltą ir
kariuomenės persikėlimą.).
Juos saugo konto Galeoto ietininkai ir lankininkai. Kiek turite po mūšio
likusių karių?
- Galinčių kautis penkios dešimtys
ietininkų, penkios dešimtys arbaletininkų ir trys dešimtys arkebūzininkų su
keturiomis vidutinėmis serpentinomis ir dviem vidutiniais falkonetais, sere.
Tačiau apie dešimtį arkebūzininkų turėsiu pervesti į artileristus...
- Pabūklus, barone, šį kartą
galėsite palikti stovykloje. Įtvirtinimuose jų jau yra pakankamai. Tai štai.
Auštant jūs vykstate tenai, prisijungiat prie esančių gynėjų ir tuo atveju, jei
priešas bandys atakuoti perkėlą, jūs privalote jį išlaikyti. – Kunigaikštis
klastingai prisimerkė ir paklausė: - Jums suprantama, kokiam tikslui
reikalingas šis manevras?
- Šios vietovės išlaikymas, vėliau
mums palengvins persikėlimą, jei jūs, sere, sumanysite priešą pribaigti, -
išpyškinau vos akimirką padvejojęs.
Tiesą sakant, o ką aš? Antrą kartą
„doičiai“ taip lengvai neleis persikelti per upę. Pergrupuos artileriją ir
išguldys visus per daug net nesuprakaitavę. Tačiau prieštilčio įtvirtinimai
jiems gali sutrukdyti. Nereikia turėti begalybės vingių, kad šią tiesą
suprastum. Bet štai, aš Karolio visai nesuprasiu, jei jis ryt vėl surengs
Frydricho puolimą. Turint galvoje vokiečių ir mūsų santykį, kur kas protingiau
ginti prieigas nuo puolimo, nei pačiam lysti.
- Teisingai! – Kunigaikštis pritariamai
plekštelėjo per petį. Jūs puikiai suprantate, barone, mūsų dispoziciją.
Generalinis mūšis – privalo įvykti! Vykite, barone. Mes jumis patenkinti.
Taip... Kadangi jūs jau turite savą artileriją, mes išleisime įsaką auditoriui
padidinti jūsų atlygį.
- Dėkoju, sere... – Teko pabučiuoti
jo ranką.
Ant baslio tą idiotą, kuris
sugalvojo tą laižymąsi...
Prigriebiau skrynutę ir, atlikęs
karišką pasisukimą į kairę, išvariau lauk iš tos palapinės.
Viskas! Šiandienai meduolių jau
gana – jų dalyba baigėsi. Velnias! Jau gerokai po vidurnakčio. Reikalų aukščiau
stogo, o rytui jau suplanuotas žygdarbis. Jaučiuosi, kaip koks Miunhauzenas,
kuris taip pat buvo baronas.
- Barone... – Jau beveik sėdantį į
balną mane sustabdė iš palapinės išėjęs Olivje de la Maršas.
- Jūsų mylista? – kunigaikščio
leibgvardijos vadas man buvo kažkuo simpatiškas. Iš pirmo žvilgsnio, normalus
vyras. Petingas ir neaukštas. Malonus ir atviras platus veidas. Rengiasi,
aišku, taip kaip priklauso jo rangui, bet be perteklinio blizgesio. Kažkuo primena
senyvą Napoleoną.
Žinojau, kad jis, būdamas iš ne
itin žinomos giminės pradėjo savo karjerą kaip grumas (v.p. angl. groom – tarnas berniukas raitomis lydintis savo poną, o
retkarčiais ir karietos vadeliotojas) Pilypo Gerojo (v.p. Karolio Drąsiojo tėvas) arklidėse. Nors sako, kad ir ten
papuolė tik per grįną atsitiktinumą. Ir štai, jis Burgundijos gvardijos vadas,
mažordomas ir vyriausiasis Burgundijos rūmų ceremonmeisteris. Diplomatas,
dvariškis, karys ir istorikas. Jį dar vadina paskutiniuoju riterystės paladinu.
Vien tik dėl to vertas pagarbos...
- Jūs šiandieną teisingai elgėtės
barone, - šyptelėjo de la Maršas. – Tęskite taip kaip pradėjote ir sėkmė bus
visada su jumis.
- Dėkoju už gerus žodžius, jūsų
milysta.
- Neverta, - numojo mažordomas. Čia
toks reikalas... Saksonijos kunigaikštis jau atsiuntė derybininką dėl barono
fon Rozenbergo išpirkos. Jo šviesybė Karolis Burgundietis norėtų, kad šį
klausimą išspręstumėte be didesnių problemų ir atidėjimų, tai yra pačiu
artimiausiu laiku. Bet kokiu atveju, jūs vis tiek pasipelnysite. Jūs
suprantate?
- Aš viską padarysiu taip, kaip
nori didysis Vakarų kunigaikštis. – Trumpai linktelėjau.
Na štai... Prasidėjo man nesuprantama
viduramžiška politika. Nežiūrint to, kad Saksonijos kunigaikštis formaliai yra
tiesioginis Burgundijos kunigaikščio priešas, juos daug kas riša. Bet vis tiek
nesuprantu. Na ir nereikia – paleisiu belaisvį per daug nesiderėdamas. Bet ne
dykai, aišku.
- aš džiaugiuosi, kad jūs viską
suprantate, barone. Pasiuntiniai jau jūsų stovykloje, - vėl nusišypsojo de la
Maršas. – Ir štai jums dar vienas patarimas. Jo šviesybei labai patiko tas
Mozelio vynas ir unguriai, kuriuos jūs jam atsiuntėte. Eikite, nedrįstu jūsų
ilgiau užlaikyti.
Į stovyklą nusigavome greitai.
Viduje kunkuliavo dviprasmiški jausmai. Visi kunigaikščio pyragėliai,
patikrinus, pasirodė šiek tiek suplėkę. Beveik apiplėšė. Tus čia jų, ta
baronija, matysim, kai nuvyksim, bet pelno iš jos vis tiek artimiausiu metu
nebus. O štai dėl vokiečio – tai jau tikras nuostolis: išpirką su tokiais
užtarėjais teks per pusę nurėžti. Jei ne daugiau. Vėl gi, mažordomas aiškiai
davė suprasti, kad reikia vyno ir ungurių. Reiks dar siųsti. Kraugeriai... Na
ir pačiu savimi ne ypač patenkintas...
Kokie mano strateginiai tikslai?
Teisingai: nuvaryti į Dausas Lui!
O ką aš dėl to padariau?
Teisingai: nieko!
Nuvariau į Šveicariją vietoj
Prancūzijos ir velniai žino kiek dar čia pratupėsiu...
Neprisipažinau, kad aš Armanjakas,
nors jau tiksliai numanau, kad tėtušis mane su juo buvo supažindinęs. Dabar
reikalas vien tik baronija nebūtų apsiribojęs...
Nors... Užteks pliurpt. Galiu savo
idėją dėl Lui, įsikišt toli toli šiknon. Kol kas tai nerealu ir, manau, niekada
nebus realu – viskas taip ir liks. Tiesą sakant, nuo to pačio momento, kai
rėjus Chuanas Aragonietis atsisakė man padėti, ši idėja tapo visišku šlamštu,
jei ne daugiau. Voras, aišku, visiškas kalės vaikas ir nemenkas šiknius, bet
kol kas jis ne mano dantukams. Reikia gyvenimą susireguliuoti ir laukti to
pačio momento. Štai, pirmą karjeros laiptelių link pusžingsnį žengiau.
Abejotiną, bet pusžingsnį. O gal ir visą žingsnį – tapau ir kompanijos
kapitonu, ir baronu, ir per vieną dieną. Ne taip jau viskas ir blogai...
- Kur vokiečių derybininkas? – kai
tik įjojome į savo teritoriją, iš kart pasiteiravau Tuko.
- Štai... – škotas nuvedė mane link
palapinės.
- Baronas van Gutenas, -
prisistačiau aukštakojui milžinui, kuris buvo užsidėjęs saladą su
baltai-raudonomis plunksnomis ir apsiaustą su bokšto, kuris buvo perbrauktas
baltai raudona juosta dešiniame kampe, pavidalo herbu.
- Freigeris fon Gugenhaimas zu
Robenas, - linktelėjo vokietis. – aš čia...
- Palikime formalumus, barone, -
nutraukiau vokietį. – Kiek?
- Keturi šimtai florinų.
- Auksinių?
- Taip! Auksinių erelių!
- Kada?
- Dabar, už jūsų stovyklos užkardos.
- Šeši šimtai!
- Keturi šimtai dešimt ir nė vieno
sū daugiau! – vokietis kategoriškai mostelėjo ranka. – Arba galite dabar pat
Klausui kirsti galvą.
- Gerai. Eime…
Ot tai pasisekė... Aš maniausi
galėsiąs paimti kokius du šimtus auksinių ir tai nežinia kada. Su tomis
išpirkomis siaubingas vargas - išskyrus
pačius turtingiausius ir kilmingiausius, retai kada belaisvis turi reikiamą
sumą. Tokiu atveju nelaimėlį tenka paleisti su garbės žodžiu, kad galėtų
parduoti ar įkeisti savo turtą. Netgi būna, kad kreditorius jau seniai
nebegyvas ar kitoje nelaisvėje, o skolą vis dar renka. Na ir, aišku, „išduria“
gana dažnai. Galima, aišku, tąsytis su savimi belaisvį, bet tokio valgydinimas
ir išlaikymas taip pat gerai kainuoja. Žodžiu – taip pat vargelis. Dažnai su
išpirkomis net nesivargina. Išlukštens iš šarvų, atims pinigėlį, kurį prie
savęs turi ir pribaigia. Arba bando atsikratyti perduodami vadovams už
menkavertį atlygį - turtingieji didikai, turi geresnes sąlygas ir galimybes laikyti
belaisvius. Tačiau būna, kad pasiseka, kaip ir man šį kartą. Pirmasis belaisvis
– ir į dešimtuką. Sėkmės numylėtinis, vienok.
Įėjome į palapinę ir aš
prieblandoje pagaliau galėjau įsižiūrėti į belaisvį.
Pasiuntinys jau jį spėjo nužiūrėti
ir išraiškingai šyptelėjo.
Belaisvis sėdėjo... tiksliau –
gulėjo - vienais apatiniais ant šieno ir didingai knarkė. Be guzo ant galvos ir
poros mėlynių, kažkokių sužeidimo negalėjom įžiūrėti. Ir dar nuo šio belaisvio
sklido aitrus pagirių tvaikas...
- Kas čia su juo? – patylomis šnabžtelėjau
škotui.
- Taigi, nieko... – kiek sutriko
Tukas ir prisipažino...
Pasirodo, vokietis, apimtas gilaus
nusiminimo ir depresijos dėl įkalinimo, savo aprangą iškeitė į vyną, užkandžius
ir prisigėrė. Aišku, kad sargyba jam pagelbėjo ir kažkiek praturtėjo. Drapanos
prabangios ir brangesnės bei geresnės už tas, kuriuos parduoda markitanai. Na
ką gi... kažkokio didelio drausmės pažeidimo neįžvelgiu. Man priklauso tik
vokiečio šarvai, ginklai, arklys ir jis pats, o visa kita – jo asmeniniai
daiktai ir su jais gali elgtis kaip tinkamas. Gelžgaliai pas mane, arklys
sėkmingai pabėgo, o baronas plikas ir girtas... Velniai griebtų. Dar pasakys,
kad aš jį taip negailestingai išrengiau.
Stuktelėjau škotui į šoną:
- Surask jam apsirengti ką nors.
Paimk dvi dešimtis šaulių ir palydėk „svečius“ iki paskutiniųjų sargybos postų.
Ten gausi pinigus. Keturios šimtinės man. Penkis auksinius pasiimi sau, vieną
dalini palydai. Pirmyn. Taip... dar mano kutiljeriams išduosi po florintą ir
konfiskuosi estoką (v.p. vok. Panzerstecher arba Panzerbrecher, o pranc.
Estoc. – žr. aukščiau) – tą, kurį jie prigriebė su baronu.
Pasilenkiau prie girto vokiečio ir
papurčiau už peties. Jokio rezultato...
Pasakiau privalomą formulę apie jo
laisvę ir visai draugiškai atsisveikinęs su fon Gugenheimu nupėdinau į savo
palapinę.
Uf... viena problema mažiau. Ėst
noriu, kad jau net nebegaliu. Pavargau, kaip nuvarytas šuo... ko tai šiai
dienai per daug įvykių... ir koją įsiskaudėjo...
Atsisėdau į krėslą, apžvelgiau savo
vadus, kurie taip ir sėdėjo mano palapinėje ir ištiesiau pažui ranką, kad
nuimtų antdilbius.
Leitenantas, seržantai ir likę
vyresnieji nepratardami nė žodžio, pagarbiai sustingo.
Įdomi liaudis... absoliučiai
skirtinga...
2016-07-25
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą