"Armanjako šalis. Rutjeras". I skyriaus pabaiga. 2016-07-18.

 

Mosarabai veikė pakankamai darniai ir ramiai. Šimtą kartų buvau teisus, kad juos nusamdžiau...

Džiaugsmingiausias vaizdelis! Tiesiog reginukas… Kad juos kur šimts! Pagyvina geriau nei koks boksas per teliką. Nuo pat pirmos akimirkos, kai įsikūnijau bastarde, kažkaip ne itin smarkiai reagavau į žmonių žūtis ir mirtį. Aš ir anksčiau turėjau gana tvirtus ir betoninius nervus, kurie susimaišę su bastardo emociniu fonu, mane kas kart nustebindavo, kai mane apimdavo, tiesiogine to žodžio prasme – euforija, matant nudobtus ir sužalotus priešus. Taip sakant, įsigyvenau į vaidmenį, po velnių... Neslėpsiu – patinka man kariauti, patinka man būti šioje epochoje. Toks įspūdis, kad aš anksčiau buvau ne savo vietoje, o dabar tarsi grįžau namo.

O gal visai „nučiuožiau“?

Visai gali būti, bet manęs tai netrikdo. Netgi dar daugiau – nieko nenoriu keisti ir nekeisiu, net jei tam turėsiu progą.

Tuo tarpu arbaletininkai, siųsdami strėles priešo pusėn, šaudė nepertraukiamai toliau. Į mus taip pat šaudė, bet ne arbaletininkai, o lankininkai. Tačiau jau vien dėl to, kad savo laiku pasirūpinau geromis pavezomis ir šarvais, nuostolių beveik neturėjome. Vokiečiai lengvai sužeidė tik tris flamandus, kuriuos į užnugarį nutempė kautiljerai... Anksčiau jiems tektų kapanotis patiems.

Apsidairiau...

Kairiame flange laisvieji anglų lankininkai, taip pat samdiniai, į vokiečių knechtus pylė strėles kaip iš kulkosvaidžio. Neblogai, neatsilieka nuo mūsų.

Lombardų ietininkai – pikinieriai ir arkebūzininkai dešiniajame flange taip pat laiko rikiuotę.

Kol kas viskas vyksta taip kaip buvo suplanuota.

Užsispyrę vokiečiai, nežiūrėdami į siaubingus nuostolius, persigrupavo ir susibūrę į tirštas kolonas vėl ėmė žingsniuoti į mus. Likus trisdešimčiai žingsnių sustojo: į priekį išlindo šauliai ir ant ragotinių ėmė statyti rankines kulevrinas. Trenksmas, dūmų kamuoliai ir kažkas prašvilpė pro ausį.

Truktelėjau Rodeną ir mečiau akį į rikiuotę...

Po velnių!.. Nunešė vis tik keletą karių. Nemalonu, bet pakenčiama... Rikteliau komandą ir mano arbaletininkai su arkebūzininkais, beveik per ištiestą ranką paleidę salvę į žingsniuojančius priešus atsitraukė už pikinierių. Kol kas jų darbas baigtas...

Lydimi laukinio riksmo doičiai puolė į ataką.

Pėstininkai su kauksmu ir žvangesiu susitiko...

Netoliese pastebėjau aš pamačiau riterį sėdintį ant galingo juodžio – destrijerio. Ant apsiausto (v.p. vok. wappenrock arba pranc. kotta, apsiaustas skirtas užsidėti ant šarvų), kuris buvo užmestas ant kastenbrusto šarvų, grožėjosi Saksonijos kunigaikščio herbas, o galvą dengė raguotas armetas. Jį supo keletas raitelių ir pėsčių kautiljerų. Šis vokietis komandavo vokiečių pėstininkams.

Spustelėjau pentinais ir su rodenu nuversdamas kelis knechtus, ieties smūgiu išmušiau iš balno pirmąjį ginklanešį, kuris dengė savo poną. Ietis, aišku, treškėdama sulūžo, bet aš spėjau iš prie balno pritaisyto dėklo truktelti arkebūzą ir šauti į antrąjį raitelį. Kur papuoliau – nepamačiau, bet nuo arklio jį nubloškė. Bet pompastiškojo riterio nepasiekiau... Kol bandžiau grąžinti arkebūzą į dėklą, buvau apsuptas vokiečių knechtų... Bet išgelbėjo Rodenas. Eržilas atsistojo piestu, padarė kelis šuoliukus ant užpakalinių kojų, parbloškė kelis priešininkus ir  išnešė mane iš apsupties. Gavau tik čiuožiantį alebardos smūgį per šlaunį. Velnias... Skauda kaip... Bet klubo šarvų nepramušė. Rodenas  - šaunuolis. Protingas gražuolis – jau kelintą kartą mane išgelbėja...

Išsitraukiau kalaviją ir, sukdamas žirgą, pamačiau, kad mūsų pikinieriai atlaikė pirmąją bangą  ir žingsnis po žingsnio ėmė juos stumti atgal.

Laiku pamačiau vokiečių ieties smaigalį ir ją numušęs, grįžtamu kalavijo smūgiu perkirtau šios ieties savininko galbą, spustelėjau pentinais ir vėl puoliau riterį.

Vokietis jau buvo mane pastebėjęs ir priešais save išstatęs pancerbrecherį (v.p. vok.

Panzerstecher arba Panzerbrecher, o pranc. Estoc. Tai dvirankis 1,5 m. ilgio beašmenis dvirankis kalavijas skirtas pradurti šarvus. Geležtė dažnai buvo sustiprinta ir buvo rombinės formos. Garda įmantri kaip špagos, bet špaga jis nelaikomas, kadangi gana iš išvaizdos panaši špaga turėjo ašmenis. Dažniausiai buvo tvirtinamas prie balno iš dešinės raitelio pusės. Tai buvo atsarginė priemonė – ieties pakaitalas. Raiteliai ją laikydavo viena ranka ir dūrio stiprumas priklausė nuo arklio greičio ir inercijos, o pėstieji ją laikė dvejomis rankomis). Pancerbrecheris – tai gerai. Matomai savo ietis jis visas jau sulaužė, o mano dvirankis flambertas  - beveik dvigubai ilgesnis.

Paleidau Rodeną iš kairės vokiečio pusės, mečiau pavadžius ir laikydamas dvirankį flambertą abiem rankom, tiesiog judesyje kirtau. Vokietis vis tik paskutinę akimirką sugebėjo pakišti skydą.

Nieko sau... Skydas suskilo – ne veltui aš du kart per dieną su šią pabaisą mosikuoju. Mane treniruoja Joahimas van Veldas... Taigi. Skydas suskilo, vokietis išlinko vos nepasiekdamas arklio pasturgalio, bet balne jis išsilaikė. Galingas vyrukas, galingas...

Apsisukdamas pakėliau Rodeną piestu, akimis paieškojau vokiečio ir pamačiau, kaip jį jau iš balno išvertė mano kauteljerai ir rengėsi vilkti į mūsų užnugarį. Vokietis nesigynė, matyt gerai aš jį ten pritrenkiau. O gal kauteljerai jį ten kuom nors stuktelėjo. Gražuoliukai dar tie.

- Arklį, blyn!.. Žirgą gaudykit!.. - Užstaugiau ant jų, nors nelabai tikėjausi, kad išgirs.

Aplinkui gaudė žvangesys, šauksmai, riksmai, sproginėjimai ir aimanos. Na ir nelengvas gi darbelis destrierį sutramdyti. Kovinis žirgas – bet kam lengvai nesiduoda. Pabandyk sutarti su beveik tonos svorio dresiruotu ir mokytu žvėrimi...

Vėl paraginau saviškį žirgą pentinais ir parbloškęs porą knechtų prasimušiau link savo karių. Neverta įsijausti. Greit gali pakartoti maniškio vokiečio likimą. Patenkintas pastebėjau, kad vienas iš mano palydovų prigriebė ir riterio pancerbrecherį. Papildys mano kolekciją. Jau matau, kad tai neeilinis daikčiukas.

Pasinaudodamas tuo, kad doičiai atsitraukė per kokią dešimtį žingsnių, daviau įsakymą arbaletininkams. Flamandų raginti nereikėjo, jie akimirksniu iššoko iš už ietininkų ir apipylė vokiečius strėlėmis.

Po jų išlindo arkebūzininkai, kurie jau spėjo persitaisyti.

Pasinaudoję tuo, kad vokiečių rikiuotė padriko, mūsų ietininkai saikingu žingsniu pajudėjo pirmyn.

Artilerijos palisados (v.p., pranc. palissade, it. palizzata, lot palus; dažniausiai medinė užkarda ar tvora ir dirbtinės kliūtys prieš artilerijos bateriją, artilerijos lizdus) su iš už jų kyšančiais serpentinų ir bombardų vamzdžiais ėmėm artėti.

Tik spėjau prisilenkti prie Rodeno kaklo, kai pasigirdo visus garsus nuslopinęs trenksmas ir viską apgaubė parako dūmai.

Skydą nuplėšė nuo rankos ir nunešė kažkur tolyn į šoną...

- Po velnių... – gerai, kad vieno ar dviejų kartečės sviedinukų skutantis smūgis, tik ranką su pečiu išnarino...

Kai dūmai išsisklaidė, su siaubu pamatėme mūsų gretas. Ietininkų ant kojų liko vos pusė ir, kas baisiausia, ant žemės parkritęs konvulsijose spardėsi Guteno andalūzas. Pats kapitonas karts nuo karto bandė atsistoti ir kas kart krisdavo ant žemės. Visas apsiaustas buvo užpiltas krauju. Prišoko keli kauteljerai ir nutempė jį į mūsų užnugarį.

Ietininkai, klausydami išlikusio leitenanto van der Veldės įsakymų, suglaudė gretas.

Akimis paieškojau Tuko ir su palengvėjimu atsidusau. Gyvas. Ir jo šauliai beveik nenukentėjo...

- Pirmyn! Pirmyn! – sukaukiau beveik nuplėšdamas balsą.

Kitos išeities neturime. Palisada reikia paimti bet kokia kaina. Kitaip antra salvė iš mūsų nepaliks ir šlapios dėmės. Kas vyko šonuose jau nemačiau ir negalėjau matyti. Mes ėjome įduba ir be lavonais nusėtos kalvos nieko nebesimatė.

Spustelėjau pentinus ir išsiveržęs į priekį dviem flamberto smūgiais nubloškiau knechtus, o po to nulėkiau išilgai rikiuotės bandančius susigrupuoti vokiečius. Akies krašteliu pastebėjau, kad Joachimas kartoja mano manevrą lupdamas vokiečius savo dvirankiu. Tikras šio ginklo super meistras. Vokiečiai lėkė nuo jo kaip perkirsti kėgliai.

Nesustodamas šnabždėjau maldas ir šlovinau meistrą, kuris nukalė mano šarvus. Jau seniai nustojau skaičiuoti strėlių smūgius, o Rodeno šarvai jau buvo panašūs į gigantišką spygliuotą ežį. Bet buvo panašu, kad jis nesužeistas. Vistik po triguba dygsniuota popona buvo uždėti grandijai ir segmentiniai metaliniai šarvai.

Ietininkai pasiskubino ir užšoko ant palisado akimirksniu nudobę artileriją aptarnaujančius karius.

Taip. Šešių patrankų baterija. Didelės serpentinos ir du vidutiniai falkonetai su  beveik trimetriniais vamzdžiais. Ogi kas čia? Progresas vienok – aukščio reguliavimo mechanizmas. Ir panašu, kad išlietos iš bronzos, o ne sustiprintos lankais metalo juostos. Kaip mano pačio būtų užsakytos.

Pamačiau van der Veldį ir surikau:

- Į vagenburgą nežygiuojam. Ginam palisadą kol pasirodys tie prakeikti žandarai! Mano arkebūzininkai tuoj apsuks serpentinas.

- Gerai! – linktelėjo leitenantas ir nukūrė duoti atitinkamų įsakymų.

Aš įsakiau Tukui išrikiuoti arbaletininkus, kad pridengtų mosarabus ir šaudytų į grįžtančius persigrupivamui vagenburge vokiečius.

Arkebūzininkai, apsukę pabūklus, ėmėsi vamzdžių valymo ir užtaisymo. Parako ir sviedinių buvo su kaupu, o mosarabam vis vien iš ko šaudyti. Gabi šiam reikalui liaudis.

Mes pirmieji užgrobėme palisadą. Dešinėje samdinių iš italijos pėstininkai, kuriems vadovavo grafas Kampobaso, dar tik ropštėsi į kalvą. Kairėje, kondiukto Džono Midletono anglų lankininkai laikėsi kiek geriau. Jie jau kirtosi įtvirtinimuose.

Kai buvo atmuštas pirmasis šturmas, su pačiu Karoliu Drąsiuoju grįžusi kavalerija smogė į vokiečių riterius ir privertė juos trauktis link vagenburgo ir atsisakyti savo planų.

Primečiau mūsų likusių rutjerų likutį ir vos neapsiverkiau. Iš ietininkų šimtinės liko mažiau kaip pusė, arbaletininkų nuostoliai buvo nedideli, bet kiekvienas iš jų man jau buvo kaip sūnus. Na, o mosarabai, kaip visuomet, liko sausi.

Nusiunčiau visus sužeistus į užnugarį ir paliepiau kauteljerams rinkti trofėjus bei likusius gyvus lauke besivoliojančius vokiečių kilminguosius. Iš jų bus galima gauti išpirką. Tai visai nemenka kompanijos pajamų dalis. Pinigų būrio papildymui ir nuostolių atstatymui bus išleista nemažai ir kiekviena menkiausia moneta bus vertinga. Duok Dieve, kad Gutenas liktų gyvas...

- Na tai kaip ten su barkomis? –paklausė priėjęs škotas.

Snukis visas buvo raudonas, apsiaustas suplėšytas, bet gyvas ir sveikas.

- Palauk... – žvilgtelėjau į upę.

Burgundų artilerija pliekė į laivus ir netgi kartais pataikė. Na, bent jau dvi imperatoriškosios barkos lėtai skendo. Likusieji, vengdami artilerijos smūgių jau atsišvartavo, bet niekaip negalėjo susidoroti su srove. Juos nešė į mūsų pusę.

Ir jau temsta. O tai reiškia, kad mūsų manevro niekas nepastebės...

- Imk dvi dešimtis arbaletininkų su dešimtimi mosarabų ir perimkite barką priešais seklumą, - galų gale ryžausi. – Bet tik vieną barką. Ant kitų spjauki, nes jėgų neužteks. Komandą priverskite nuplukdyti barkas į tą vietą, kur nuvijome žvalgus. Greit viską kraustot ir į stovyklą. Iki to laiko manau bus visai tamsu ir manau mes atsitrauksime. Pirmyn, brolau. Ir šitą... žiūrėk ten. Nesišakok ir ant ašmenų nelipk...

- Nesijaudinkite, monsinjore... – Tukas akimirksniu nurūko rinkti būrio.

Viskas, kas susiję su pajamom ir trofėjais jis daro labai greitai. Tikras škotas, kad jį kur...

Per vagenburgo vežimus mūsų kariuomenei prasilaužti nepavyko. Tiesą sakant būčiau labai nustebęs, jei tai būtų nutikę. Dešimties tūkstančių armijai atakuoti penkiasdešimties tūkstančių armiją – visiška savižudybė ir idiotizmo viršūnė. Bet, kaip bebūtų keista, pakedenti vokiečius pavyko. Ir gana stipriai. Netgi galima sakyti – pavyko nugalėti. Jei nesutemtų, gal Frydricho stovyklą ir pavyktų užimti. Bet kokiu atveju, trečdalis jo armijos išpjauti pavyko. Na ir dar koks dešimtadalis dezertyravo ir nurūko į Kelno pusę. Burgundijos kunigaikštis Karolis Drąsusis vėl išspardė subinę sėkmei ir privertė ją pasisukti į jį veidu. Kažkuo, vis tik, jis nusipelno pagarbos...

Įsakydami atsitraukti, užbliovė trimitai.

Aš, jaudindamasis dėl škoto, dar nebuvo aišku, kaip ten jam su tais laivais sekasi – galim buvo tik spėlioti, - nuskubėjau į stovyklą. Žinoma prieš tai organizavau užgrobtų pabūklų ir visos amunicijos evakuaciją. Mano! Mūsų kompanijoje dar bus ir artilerijos eskadra. O už patrankas samdiniams – ypatingas atlyginimas.

Jodamas pro lavonų kalnus, kur jau pradėjo būriuotis krankliai, stipriai susimąsčiau...

Ar galėjau aš save įsivaizduoti samdiniu? Niekada!.. Nors senajame savo kūne aš ir turėjau polinkį į avantiūras. Ko vertas vien tik bandymas iš karto po armijos užsiverbuoti į Prancūzų legioną... Ačiū Dievui – nepavyko. Po Armijos iš karto laimėjau šalies čempionate ir apie legioną užmiršau visiems laikams.

Bet kas mene privertė stoti ant to kelio, kuris vedė į karą prieš frankų Lui XI? Tai, kad jis įsakė užmušti mano tėvą, tai yra bastardo, mano šio kūno buvusį savininką, Žano d‘Armanjako tėvą, turėjo didelės reikšmės. Vis tik likutiniai emociniai ryšiai su bastardu, aiškiai juntami ir dabar. Bet galutinė neapykanta apėmė po mano pamotės Žanos de Fua mirties. Po Lekturo paėmimo kontesą išvežė į Biuze pilį, kur aš, beviltiškai vildamasis ją išlaisvinti, ir nuvykau. Reikalas buvo tas, kad ji laukėsi vienintelio teisėto d‘Armanjakų palikuonio, kuriam gimus subyrėtų visi Liudoviko XI planai prie Prancūzijos galutinai prijungti Armanjaką.

Man pavyko papulti į pilį. Bet jau buvo vėlu. Voras atsiuntė vaistininką, kurį atlydėjo jo dvariškiai ir jie kartu nunuodijo vargšę Žaną kartu su negimusiu kūdikiu.  Bet! Velniai griebtų! Iš paskutiniųjų priešmirtinių Žanos žodžių aš supratau, kad kūdikis buvo bastardo, o ne jo tėvo. Nors puikiai suprasdamas, kad aš neturiu su šiais įvykiais jokio ryšio, bet mirtį priėmiau, kaip tikro savo vaiko. Nežinau, kaip taip gali būti, bet buvo būtent taip. Prisimenu ir širdis verkia. Iki šiol.

Aš atkeršijau. Atkeršijau baronui Gijomui de Monfokonui ir vaistininkui, kurie privertė Žaną išgerti nuodus. Papjoviau kaip avinus. Prie nelaimingosios mirties patalo. Ir prisiekiau atkeršyti Vorui...

 

2016-07-18

"Armanjako Šalis. Rutjeras". Iskyriaus tęsinys. 2016-07-15

- Trimituok... – mečiau komandą trimitininkui ir truktelėjau žirgą.

Mano šauliai, kurie stovėjo priekyje ietininkų falangos, palaipsniui pereidami į lengva tursenimą, pajudėjo pirmyn.

Ietininkai pajudėjo paskui juos, bet ietis – pikas, kol kas laikė ant pačių, bet buvo pasiruošę gavus komandą pasišiaušti visiškai nepraeinama grūdinto plieno ir išgaląstų smaigalių užkarda.

Mūsų būryje ietininkais buvo flamandai ir kažkiek brabantų. Rūstūs ir kiek flegmatiški vyrai, kurie visiškai nepripažino jokių kilmingųjų valdžios ir absoliučiai ištikimų savo būriui ir vadui. Šie flamandų pikinieriai, tiesiogine žodžio prasme, buvo laikomi pačiais geriausiais ietininkais visoje Europoje.

Beveik visi arbaletininkai buvo iš Briugės (v.p. nyd. Brugge, pranc. Bruges, vok. Brügge - Belgija) ir Heno grafystės (v.p.: Comté de Hainaut, ol. Graafschap Henegouwen – Belgija). Tą akimirką, kai juos išrikiavo ir pristatė mene kaip jų leitenantą, rikiuotė tylėjo kaip vandens prisisėmusi – nei žodelio, nei replikos, o tik rūstūs žvilgsniai. Jų buvęs leitenantas taip pat buvo flamandas ir buvo išsikovojęs jų buvo besąlygišką pagarbą ir pasitikėjimą.

Bet jau po mėnesio jie buvo pasiruošę paskersti bet ką, kas į mane nors kiek kreivai pažvairuos. Kaip man pavyko? Net nežinau... Savaime... Pradžiai, tai kiek pramokau flamandiškai. Ačiū Skaisčiajai Marijai, bastardas kažkiek šią kalbą žinojo, ir kai aš, nors ir su žvėrišku akcentu, pradėjau kažkiek švebeldžiuoti jų gimtąja kalba, tai atnešė man pirmuosius jų pasitikėjimo dividentus. Aš visai nevengiau pasėdėti ir papliurpti su jais stovyklavietėse ir, kalbose apie markitanių užpakaliukus, gurkštelti bokaliuką-kitą vietinio alaus. Tik dėka nepaaiškinamo stebuklo, aš įsiminiau jų vardus, o tai jau garantuotai padėjo nugriauti susvetimėjimo sieną...

Viršuje ant kavos, priešais vagenburgą stovinčios imperatoriškosios kulevrinos, bombardos, falkonetai ir kiti didžiakalibriai viduramžiški pabūklai, išspjovė savo užtaisus ir aštrių medinių kuolų užtvara paskendo tirštuose ir nepermatomuose dūmų debesyse.

Atakuojančių žandarų lavinoje atsirado kelios properšos. Po savimi pakišdami metalu kaustytus raitelius, kūlversčiais  į visus šonus nulėkė arkliai.

Pasikirdo kupinas pykčio riksmasas:

- Su mumis Skaisčioji Mergelė! Šventas Jurgis! Ir Burgundija!

Nespėjus kanonieriams pertaisyti pabūklų, metalo lavina, sumaitojusi retą lankininkų ir arbaletininkų sieną, jau buvo kalvos papėdėje, tačiau prieš juos plūstelėjo priešų pėstininkai, o flangus atakavo vokiečių riteriai.

Imperatoriškųjų knechtų plutongai (v.p. pranc. peloton – pradžioje, XV-XVI a., taip buvo vadinami pėstininkus dengiantys šauliai, vėlaiu kuopos šauliai, panašiai atitinkantys dabartinį būrį, o kariniuose jūrų laivynuose laivo patranką aptarnaujantis komplektas) pradėjo šaudyti iš savo rankinių kulevrinų.

Iš už medinės dantytos užtvaros strėles pradėjo svaidyti arbaletininkai ir lankininkai.

Viskas susimaišė, o besikaunančiuosius apdengė parako dūmų kamuoliai...

Na-a... taip, pildosi mūsų prognozė.

Be pėstininkų burgundų žandarai kalvos nepaims. Tarsi patvirtindamas amano ždžius, kavaleristų lavina išsiskirsė į tris atskiras grupes ir palengva ėmė trauktis atgal.

Daviau komandą paskubėti ir apžvelgiau mūšio lauką.

Burgundų pėstininkai, kurie skyrėsi nuo kitų savo kondiukto herbais ant apsiaustų, kairiajame ir dešiniajame flanguose perėjo į bėgimą. Mums gi, turintiems atskiro dalinio teises, buvo leidžiama nešioti savus apsiaustus – baltus su mažu kryžiuku ant krūtinės, bet vėliava buvo šeštosios kuopos.

Mus aplenkdami galopu pirmyn nukūrė žandarai. Sprendžiant iš vėlevėlių – jie buvo iš dvylikto, trylikto ir keturiolikto būrių. Jie tiesiog lėkime įsirėžė į priešininkus ir juos nubloškė atgal. Aš net švilptelėjau, kai įžiūrėjau asmeninę Karolio Drąsiojo vėliavą ir jo asmens sargybos – šambelanų – eskadroną. Burgundų didikų grietinėlė, kad juos kur... Kunigaikštis į mūšį metė viską, ką tik turėjo... ir pats nesusilaikė...

Na, kaip gi... na, kur gi be jo. Stebėti kautynes iš šono ir priiminėti būtinus sprendimus, kaip tai padarytų bet koks normalus karvedys, Karoliukas negali. Būtinai jam asmeniškai reikia lysti į muštynes. Vieną kartą, tokie išsišokimai, jam gali brangiai kainuoti. Jei būčiau buvęs istoriku, žinočiau dabar, bent jau turėčiau nuovoką, kuo baigsis šis mūšis. O gi ne... Nežinau. Ir nieko aš nė sušvilpto velnio nežinau. Nieko, išskyrus, kaip kažką apie ginklus ir fechtavimą. O istorija aš aname savo amžiuje nesidomėjau. Tiesa, buvau fechtavimo treneriu, ir dar vieną kartą išlošiau Olimpiadoje, bet tai nekompensuoja mano neraštingumo...

Johanas Gutenas, lydimas vėliavnešio, trimitininko ir ietininkų leitenanto Joachimo van der Veldo, mano puikaus bičiulio ir sugėrovo, judėjo dešiniajame mūsų falangos flange. Aš, esant reikalui, pasiruošęs pradubliuoti komandas, vis dėbčiodavau į mūsų kapitoną. Taip sakant -  viduramžiško mūšio romantika, kad ją kur... Racijos, kaip jūs suprantate, nėra, ir dar ilgai ir ilgai nebus. Visos komandos atiduodamos balsu ir dubliuojamos trimitininkų ir signalizuotojų. Ir tik pabandyk nors vieną manevrą pražiopsoti...

Po truputį, spaudžiama priešo, bet atsigavusi nuo pirmo smūgio, kavalerija ėmė trauktis. Žandarai naudodamiesi tarpais tarp pėstininkų būrių traukėsi į užnugarį... Gerai, kad mes ne Prancūzijoje. Tie jų prietrankos riteriai nelaikė jokia gėda ar kažkokia blogybe savo šarvuotais arkliukais bruktis tiesiai per savo gi pėstininkų rikiuotes.

- Na, blyn... Tuoj prasidės. – Iš už nugaros į priešakį persistūmiau savo tarčą ir tvirčiau suėmiau savo ietį.

Apsidairiau. Mano trys asmeniniai kutuljerai laikėsi greta, kaip pririšti – iš šonų ir paskui. Gerai.

- Stot! – riktelėjau trimitininkui, kai pamačiau, kad iš už dūmų uždangos darnia rikiuote išžengė vokiečių kulevrinieriai, kuriuos dengė ietininkai.

Taip...

Atstumas?..

Pats tas mums. O jie mūsų dar nepasieks. Rankinėm kulevrinom per toli – sviedinys nepasieks. Užtat mes spėsim po kokius tris šūvius iššauti – tai tikrai.

Ant balso nuplėšimo ribos užrikau:

- Uuugnis!

Mano komandą dubliavo signalizuotojas, kuris sukryžiavo ir nuleido vėleveles.

Pirmoji grandis, greit nusitaikiusi, paleido strėles ir pasislėpė už pavezų užsiėmę savo suktuvais.

Atroji grandis pakartojo pirmosios manevrą.

Kai iššovė trečioji eilė, pirmoji jau buvo užtaisiusi arbaletus. Visi dirba kaip darnus laikrodukas. Kol kas aš patenkintas...

Pirmąją vokiečių pėstininkų eilė dingo tarsi nulaižyta karvės liežuviu. Antroji buvo išdraiskyta, bet imperatoriškieji knechtai, žingsniavo pirmyn...

Na, tad dabar mano argumentų laikas. Aišku, tai ne karališkieji argumentai (v.p. Liudvikas XIV buvo įsakęs ant patrankų išraižyti žodžius „paskutinis karalių argumentas“ – lot.: „ultima ratio regum“), bet vis dėl to...

Po komandos pro pikinierių rikiuotę pražingsniavo arkebūzininkai.

Arkebūzų užsukamose spynose žybtelėjo pundeliai žiežirbų, sugriaudėjo, visus apgaubė griaužiantis dūmų debesis. Jau per du žingsnius nebebuvo įmanoma ką nors įžiūrėti, tačiau salvės sėkmę liudijo priešininkų priešmirtiniai šauksmai ir aimanos. Švino gabaliukai – ne juokai.

Pirmoji grandis atsitraukė persitaisymui, o po jos šovė antroji, toliau – trečioji. Tokia taktika buvo vadinama karakoliu (v.p. isp. caracol – sraigė; ši kovos taktika buvo naudojama iki linijinės kovos taktikos atsiradimo – XVII a.). Mosarabai veikė pakankamai darniai ir ramiai. Šimtą kartų buvau teisus, kad juos nusamdžiau...

2016-07-15

"Armanjako šalis.Rutjeras". I skyriaus tęsinys. 2016-07-14

Nuo gergždinčio flamandų ir mosarabų (v.p.: isp. mozárabes, paversti į arabus, krikščionys perėmę arabiškas tradicijas) gerklių riaumojimo į dangų, nuo vargšų šveicarų, kurie žuvo naktiniame išpuolyje iš Noiso (v.p. vok. Neuss), pakilo būrys varnų.

Na, štai... Štai toks sėkmės ritualas. Tiesą sakant, tai aš nelabai įsitikinęs, kad sėkmės, bet taip tvirtino Johanas Gutenas – mano kapitonas. Rutjerų pulko kapitonas. O rutjerai – liaudis prietaringa. Bet rutjerais mes save vadiname tik siaurame rate – nelabai populiarus šiais laikais šis žodis: prieš šimtą metų pasistengė tikrieji rutjerai, kurie nesikuklindami į negyvenamas dykynes pavertė ištisus regionus. Bet po šimtamečio karo juos greit išnaikino ir, be statuto ir kai kurių papročių, kuriuos išsaugojo ištikimieji šios banditų brolijos adeptai, nieko nebeliko. Dabar mes brigandai, kompanjonai ir šiaip – galvažudžiai. Šie pavadinimai ir epitetai, viską apie mus ir pasako... Žodžiu, kaip tik mūsų nevadina, bet nuo to mes kaip buvo, taip ir likome paprasčiausiais samdiniais. Ir dar ilgai būsime.

- Peteri, senas ožį, tu ką čia dirbi? – griežtai riktelėjau ant kresno barzdočiaus, kuris paslapčiomis bandė įsibrauti tarp arbaletininkų.

- Tai jis vėl grobį užuodė... – pasigirdo iš rikiuotės. – Ir Frydricho gurguolės markitantes (v.p., it. mercatante, vok. Marketender – prekybininkas lydintis armijas ir kariuomenes. Markitantės – dažnai prostitutės arba palydovės)...

- Čionai! - mostelėjau.

Barzdočius kūprindamasis išlindo iš rikiuotės ir prie manęs priėjęs suklupo ant vieno kelio.

Aš pasukiojau galvą ir nepastebėjęs puolimą signalizuojančių vėlevėlių, supratau kad dar turiu laiko, tad griežtai, paprasčiausiais auklėjamaisiais tikslais, pasidomėjau:

- Peteri, tu kas toks esi?

- Ober intendantas (v.p. pranc. intendant – valdytojas, armijose tai reiškė karinio dalino ūkio reikalų tvarkytoją, tad šiuo atveju, tai būtų vyriausias pulko ūkio reikalų tvarkytojas/valdytojas), vyriausias virėjas Peteris van Riisas, pone leitenante! – Peteris pašokęs ir kumščiu sau trenkęs per krūtinę, šaunuolišku tokiu balsu, raportavo.

- Tai dėl kokios tokios iškruštos kumelės tu lendi į rikiuotę, kai privalai rūpintis ėdesiu, puodais ir virėjais? – Nutaisiau žvėrišką veidą, nors viduje vos nesikvatojau.

Labai sėkmingai savo būryje virėjo pareigybę, kuri labai tiko šiam, išmanančiam viską apie putrą, kepinius ir paštetus, barzdočiui, pavadinau.

- Tai, kad viskas jau paruošta, pone leitenante! – išpūtę akis išbliovė Peteris. – Valgis bus numatytu laiku! Česnakinis srėbalas bus. Aš keturis avinus ir pusvežimį iškovojau iš pačio šeštosios kuopos kondiukto (v.p. tų laikų burgundijos armijos kuopos vadas, kuris turėjo ir nedidelį štabą. Tų laikų kuopa vidutiniškai buvo skaičiuojama pagal žandarų skaičių – 100 žandarų (riterių), todėl atitinkamai karių skaičius siekė iki 1000 su arbaletininkais, ietininkais, trimitininkais , pažais ir t... Prie kuopos buvo priskirta viena kulevrina. Tačiau nuo 1471 m. iki 1476 m. kuopų sudėtis šiek tiek keitėsi, buvo išskirtos pėstininkų kuopos ir t.t.) kaptenarmuso (v.p. pranc. capitaine d'armes, kuopos puskarininkis atsakingas už proviziją, kai kada aprangą, ginklus ir ekipiruotę). Nesijaudinkite – pirštelius apsilaižysite. O jums, asmeniškai, žąsiną su...

- O Dieve šventas!

Netikėtai, šalia mano ober-intendanto kojų, jį visą aptaškydamas purvu, įsirėžė sviedinys. Intendantas kaip kokia žuvelė buvo nublokštas į artimiausią pelkę.

Arbaletininkų gretoje sugriaudėjo juokas ir kumščių bilsnojimas į pavezas – taip arbaletininkai pasveikino savo virėjo laimingą kulverstuką.

- Į rikiuotę! Užriaumojau. – Bet žiūrėk... jei tavo pagalbininkai su puodais nesusitvarkys – tris kailius nudirsiu... ir ne jiems, o tau!

Samdinių gretose pasigirdo pritariantis murmėjimas. Ir jie į savo rikiuotę įsileido virėją, kuris rankove bandė valytis savo purviną marmūzę.

Teisingai. Taip turi būti. Po mūšio – kariui nėra nieko geriau, kaip lėkštė tiršto, riebaus ir karšto viralo. Jau pačią pirmąją dieną, kai faktiškai tapau leitenantu, organizavau centralizuotą maitinimą – karštas valgis du kartus per dieną. Pradžioje toks mano elgesys kapitono Guteno veide iššaukė tik skeptišką šypseną, bet vėliau jis perėmė šią patirtį visai mūsų samdinių kompanijai.

Johanas Gutenas... Žmogus, kuris man davė naują gyvenimo tikslą, kaip, beje, ir žadėjo Saragosoje du metus atgal.

Iki šiol neturiu jokio supratimo, kieno dėka aš iš visai civilizuoto dvidešimt pirmo amžiaus buvau nublokštas į šį gūdų viduramžišką penkioliktą amžių. Kokios jėgos ir aplinkybės taip turėjo sutapti ar pasidarbuoti, kad mane, Aleksandrą Lemeševą, šalies sportinio fechtavimo trenerį įkūnytų bastardo Žaną d‘Armanjako, de Levardani ir Rokeberno vikonto kūne? Nežinau! Nors, tiesą sakant, jau nelabai apie tai ir mąstau. Dažniau net užmirštu, kas aš toks iš tikro...

Be to, aš jau ir taip save kelis kartus keičiau „pasiversdamas“ tai į pabėgėlį ševalje de Segiurą, tai į dabartinį save – arbaletininkų samdinių leitenantą ševalje de Driuoną. Kitaip tariant, kilmingasis gana didelės šalies paveldėtojas inkognito bastosi po Europos platybes, po galais...

Pirmąją persikėlimo dieną tai aš vos neišprotėjau, kai suvokiau, kur atsidūriau ir į ką įsikūnijau. Labai, žinote, man čia pasisekė...

Mano dvasia ar siela, nežinau, žodžiu, bekūnė sąmonė įkrito į bedvasį bastardo kūną, kuris buvo nuodėmingų Žano V d‘Armanjako konto ir jo tikrosios sesers Izabelės ryšių vaisus. Tėtušis dėl šio incidento tai buvo net du kartus atskirtas nuo bažnyčios. Na, bet tai jam nesutrukdė tapti vienu iš Visuotinės gerovės lygos lyderiu ir tuo pačiu - asmeniniu Lui XI priešu... Žodžiu jo nuodėmes prieš bažnyčią ir Prancūzijos karūną galima vardinti iki begalybės. Nors pati didžiausia tėtušio nuodėmė tai buvo laisvės ir nepriklausomybės troškimas savo šaliai. Atsiskirti nuo svetimų žemių gobšuolio karaliaus Liudviko, kurį už akių vadino Pasauliniu Voru – vaidinančio visos Prancūzijos, kad ją kur snukin, vienytoją.

Bet visa tai kaip ir menkniekis palygint su tuo, kad aš likau vienas prieš visagalį Lui. Po to, kai prancūzų kareivukai, vadovaujami jo Eminencija Žofrua, su žeme sulygino Lekturą, kurį gynė, ir kuriame žuvo grafas d‘Armanjakas, tapau niekam nereikalingas, be jokio užnugario ir be jokios paramos. O sušiktas Lui troško paskutiniojo laisvėje likusio Armanjakų giminės palikuonio mirties – tai yra, mano.

Bet aš išgyvenau. Ne be pagalbos, aišku... Atsitiktinumo dėka miške radau sulaukėjusį vienuolį, tiksliau – pabėgėlį vienuolį, kuris tapo mano ištikimu ginklanešiu – škotą Viljamą iš garbingojo Loganų klano pravarde Tukas. Jis buvo vienuolis, kurį Ošoje pasmerkė  mirti ant ešafoto už tokius menkniekius kaip žmogžudystė, vagystė, kerėjimas ir dar keletas nežymių prasikaltimų, už kuriuos, pagal viduramžiškus papročius ne tik karia, kerta galvą, skaldo kaulus ant rato, bet ir degina lėtoje ugnyje...

- Aš suspėjau? – Šalia manęs sustabdė savo žirgą ką tik paminėtas Tukas.

- Taip, puolimui dar signalo nebuvo. Na, kas ten?

- Visą atlyginimą iki paskutinio patardo atidavė (v.p. pranc. patard; smulkiausia sidabrinė senovinė Flandrijos, Brabanto ir Burgundijos moneta. XV a. 1 pranc. su buvo lygus 1 patardui)...

– vyptelėjo Tukas, kuris mano būtyje derino arbaletininkų seržanto pareigas su ober-iždininko pareigomis, arba, kaip čia dar vadina – auditoriaus, kuris atsakingas už iždą, atlyginimą ir visus kitus piniginius reikalus. – Monetos jau po užraktu. Užplombavau ir sargybą pastačiau.

- Šaunuolis... Eik prie savų... tuoj prasidės, - paleidau škotą, kuris tiesiog švytėjo nuo pasitenkinimo savo apsukrumu ir mano pagyrimu.

Kunigaikštis vis tik įsiklausė į blaivų protą ir būtent prieš mūšį savo kariaunai išmokėjo atlyginimą, kurį spaudė jau apie pusę metų. Daugiau nei protingas žingsnis. Ypač žinant, kad su pagalbą apgultam Noisui apsireiškė Frydricho III, Šventosios Romos imperijos valdovo, kariauna. Tai buvo armija, kuri keturis kartus buvo didesnė už mūsų – Burgundijos kunigaikščio Karolio, pravardžiuojamu Drąsiuoju, armiją. Ir dabar šis kunigaikštis nusprendė vokiečiams suduoti ryžtingą smūgį... tik štai, prie tokio žodžio „ryžtingą“ – reikia pridėti ir „ir paskutinį“.

Tukas nulipo, perdavė vadeles tarnui, kuris iš karto su žirgu nuskuodė į užnugarį, ir, tinkamai pasitaisydamas arbaletą, atsistojo į rikiuotę. Sutinkamai su čia priimta kovine tvarka, arbaletininkų seržantas kovoja pėsčias. Ir čia jau aš nieko negaliu padaryti. Na ir nebandysiu. Ten jam pati ta vieta. Škotas šitos vietos net visus metus siekė, kol galų gale jį išrinko patys šauliai. Taip, pareigybė renkama, garbinga, su dviguba grobio dalia ir seržanto atlyginimu. Burgundų armijoje jam artimiausias atitikmuo  - dizanje, bet pas mus va taip, nors mes, kaip savarankiškas kovinis vienetas ir priskirti prie šeštosios ordonansinės (v.p. pranc. ordonnance, angl. ordinance – šiuo atveju tai tiesioginiu valdovo įsakymu įkurtas karinis dalinys - kuopa) Apaštalo Jono Teologo kuopos, kuriai vadovauja kondiukto Bernardo de Raveštaino.

Nestipriai pentinais paraginau Rodeną ir nekreipdamas dėmesio į dar vieną skriejantį sviedinį, kuris išarė žemę, išjojau prieš rikiuotę.

- Džiaukitės, niekšai. Atlyginimą išmokėjo! – pranešiau gerą naujieną ir vos spėjau prilaikyti žirgą, kuris nuo draugiško ir patenkinto aštuonių dešimčių galvažudžių riksmo, vos nepasibaidė.

Na, dabar aš jau ramaus ir patenkintas. Mano erelių po karštos kovos laukia karštas valgis ir skambančia moneta atseikėtas atlyginimas. O tai reiškia, kad be vyno ir atsipalaidavusių markitančių vyrukai neliks. Rutjerams tai pats geriausias stimulas greit priešus apšerti strėlėmis ir juos pavertus į ežiukus pasiimti trofėjus ir grįžti į stovyklą. Geresnio nė nesugalvosi.

Na, kur gi ten Šventosios Romos imperijos kariauna, kuri išdrįso stoti skersai kelio mūsų samdytojui Karoliui Drąsiajam? Suplėšysim į gabalus ir nusispjaut, kad jų keturis kart daugiau... Ar penkis kart?

Na-a, taip... liūdna. Visai savisaugos instinktą praradau ir įsigyvenau į savo vaidmenį... Pradžioje tai taip nebuvo...

Po to, kai mane pernešė į bastardo kūną ir aš susitvardžiau su tokiu nemenku šoku, iškilo klausimas... amžinasis klausimas, kurį klasikai uždavė ir išvartė kaip tik netingėjo – „o ką daryti?“. Ką, po velnių, daryti visiškai šiai epochai nepritinkančiam dvidešimt pirmo amžiaus žmogui?

Nežinojau...

Po ilgų ir kankinamų dvejonių ir sapalionių, nusprendžiau pratęsti bastardo ir jo palaido tėtušio žygius. Kažkodėl aš visomis savo kūno ląstelėmis ėmiau nekęsti frankų rua. Ne kitaip, kaip paveldėjau iš bastardo. Nors ir buvo, tiesą sakant, dėl ko. Voras pasirodė kaip šlykštus niekšelis. Viskas, ką nedoro mano laikų istorikai taip mielai kalbėjo apie Joną Rūstųjį, tas tinka ir tam frankų rua Lui XI.

Bastardas turėjo vykti į Aragoną pagalbos pas tenykštį Joną II, Žaną II ar kitaip, ispaniškai - Chunaną II, Aragono, Valensijos, Sicilijos, Neapolio, Navaros valdovą ir Barselonos grafą. Aiškiai suprasdamas, kad bent kažkokių perspektyvų turiu tik tol, kol gyvas mano tėvas, pasukau į Ispaniją, bet jau kitądien sužinojau, kad vėlu. Lekturą užėmė, o tėvą kareiviai suplėšė į gabalus – greičiausiai to paties Voro įsakymu, nors oficialiai Armanjakui buvo dovanota garbinga kapituliacija ir teisė netrikdomam keliauti į Lui dvarą ir pateikti savo pasiteisinimus...

- Tuoj duos įsakymą puolimui! – šalia manęs sustabdė arklį mūsų kompanijos kapitonas Johanas Gutenas.

- Ačiū Dievui, vakaras jau. – Nutraukiau savo prisiminimus ir ietimi bakstelėjau į dangų, kurį dengė švininiai ir sunkūs debesys. – Bliko tik kokios keturios valandos šviesios dienos.

- Tu gi žinai Karolį... – prilaikydamas trypčiojantį andalūzų eržilą vyptelėjo Johanas, - galėjo šiandien ir visai nepradėti. Jis tik ką baigė savo dvarininkėlių pašventimo į riterius ceremoniją.

Mūsų kapitonas, galbūt dėl savo plebėjiškos kilmės, kilmingųjų ne itin mėgo. Aš buvau būtent ta reta išimtis, kuri tik pabrėžė šią taisyklę.

- Žeromą de Biusi jis taip pat įšventino? – susidomėjęs paklausiau.

- Na, o kaip gi; tik, po to, kai tu jam dvikovoje dryžiais paleidai koją, į ceremoniją jį atnešė ant neštuvų. Jis dar ilgai pats nevaikščios! – nusijuokė Gutenas, bet greit surimtėjo. – Bet visa tai tik paprasta tuštybė, Žanai. Žiūrėk... Mes judam paskui mūsų kuopą dešiniajame antros batalijos flange ir bandysim nuo jų neatsilikti. Tikslas – štai ta aukštumą su artilerija prieš imperatoriškąjį vagenburgą (v.p. vežimų miestelis –gurguolės ir kariaunos stovykla). Nors aš jau panašu, kad numanau, kaip viskas vyks...

- Paskui raituosius žandarus mes nespėsim, - niūriai patvirtinau, - šie išsišokėliai nulėks kapoti doičių.

- Būtent. Bet mes turime pasistengti. Matai, tie smirdžiai jau stengiasi... – Johanas parodė į lombardų kanonierius (v.p. pranc. canonnier, canon — patranka], patranką aptarnaujantis kareivis, artilerijos eilinis), kurie kaip tik iššovė iš savo serpentinų, ir su viltimi pridėjo: - Gal jie viską ir užbaigs?

Nemėgsta flamandai lombardų – sako, kad jie smirda. Tai unikalus pastebėjimas, ypač turint galvoje, jog visa Burgundijos armija dabar smirda kaip viena milžiniška banda kiaulių. Na ir aš, vakare, visai nebesiskiriu nuo europos didžiausių nevalų – anglų. Bet aš jau bent kas vakarą prausiuosi ir verčiu praustis visus arbaletininkus. Mosarabams, beje, to priminti ir versti nereikia – prausiasi ir ryte, ir vakare. Jie atvykę iš maurų Ispanijos, o šiame laike saracėnai su savo pagarba asmeninei higienai - visos planetos priešakyje. Bet, kaip ten bebūtų, visa tai, taip sakant, viduramžių realijos. Jau pripratau.

Žvilgtelėjau į artileristų poziciją...

Tiesą sakant mūšis tai jau prasidėjo. Burgundijos kunigaikštis į vokiečių vagenburgo pusę išrideno visas patrankas, kurias galėjo išridenti nepakenkdamas Noiso apgulai, ir šios dabar savo galimybių ribose bandė išakėti Frydricho stovyklą. Abejoju, kad sėkmingai, nes jokios panikos ar neįprasto judėjimo toje pusėje nemačiau.

Vokiečių artileristai, aišku, bandė atsiloti, bet taip pat beveik be naudos. Tiesą sakant vokiški jie buvo tik nominaliai – greičiausiai tai lombardai. Šie žmogučiai samdosi visiems, kas tik moka ir dažnai kariauja vienas prieš kitą. Taip pat samdiniai turintys savo istoriją...

- Jo... Lombardai, kaip visada, pradeda, o už juos visada baigiam mes, - nusijuokiau. – Tu doičių barkas Erfto deltoj matai?

- Na taip. – Johanas pridėjęs ranką prie akių pažvelgė ton pusėn. – Na ir ką?..

- Turiu nedidelį užmanymą... Aš jau pasirūpinau, bet matysim, kaip čia viskas pasisuks...

Tuo tarpu Burgundijos armiją apskriejo metalinis kauksmas.

Trimitininkai signalizavo puolimą.

Į viršų pakilo vėliavos ir milžiniška Burgundijos kavalerijos masė pajudėjo. Iš pradžių lėtai, po to, blizgėdami ir blykčiodami iššveistais ir nupoliruotai šarvais, prabangiais plunksnų sultonais ir ryškiomis vėliavėlėmis, vis greičiau ir greičiau, plieninė lavina nuvilnijo link Frydricho armijos.

- Trimituok... – mečiau komandą trimitininkui ir truktelėjau žirgą.

 

2016-07-14

"Armanjako šalis. Rutjeras". I skyrius. 2016-07-12

Aleksandras Bašibuzukas

 Armanjako šalis. Rutjeras

Skiriu savo mamai

I skyrius

 Su švilpesiu atlėkęs sviedinys, su garsiu traškesiu pralaužęs vežimo bortą, užstrigo flašinoje (v.p. vok. flaschine, angl. fascine, nuo lot. - fascis – žabų ryšulys. Flašina arba žabinys, žabinis – apvalus žabų ryšulys, naudotas sutvirtinti žeminiams kasiniams ar statiniams, takams klampiame grunte ar nelygiame paviršiuje kloti, apkasų, gynybinių statinių įtvirtinime, taip pat įtvirtinimų šturmo metu užmesti-užkloti griovius ir t.t.).

Ot tie sušvilpti „doičiai“ (v.p. nuo žodžio "Deutschland "– kai kuriuose šalyse taip trumpai vadinami ar pravardžiuojami vokiečiai)... Ne kitaip, kaip atsigabeno kokią toliašaudę serpantiną (v.p. XV a. patranka. Buvo dvigubai ilgesnė (nuo 1,2 iki 2,1 m.) ir turėjo kiek didesnį kalibrą (50-150 mm) nei kulevrina (0,6-1,2 m. ir kalibras iki 50 mm). Skirta lauko mūšiams, todėl dažnai turėjo taikymo kampo greito keitimo mechanizmą. Praktiškai tik tuo ir skiriasi nuo sunkiųjų kulevrinų ir tėra angliška šio patrankos tipo transkripcija, nes pranc. couleuvre — žaltys ir couleuvrine — gyvatiškas, o vokietijoje jas visas vadino Schlange – gyvatė)

arba falkonetą (v.p. it. falconetto, angl. falconet – jaunas sakalas. Taip pat jų šaknys siekia kulevriną: apie 1,2 m ilgio ir 50-70 mm. kalibro, galėjo iššauti sviedinį iki 5000 pėdų arba 1,5 km., bet populiarumą sausumoje ir jūrų laivyne įgavo nuo 16 a. pabaigos 17 a. pradžios).

Toli šaudo – beveik dvigubai toliau nei burgundų pabūklai.

Kiek timptelėjęs vadeles nujudėjau išilgai arbaletininkų ir arkebūzininkų, kurių leitanatu buvau, rikiuotės.

Raudoni nesutrikdomi snukiai, akiplėšiškos akys, pasipūtėliškai styrantys ūsai. Žvilga nublizginti pėstininkų saladai. Lengvas vėjelis pleveno ilgus, baltus, su nedideliu ant krūtinės raudonais dažais išpaišytu kryžiumi, apsiaustus. Nors ir nesimatė, bet žinojau, kad kiekvienas šaulys po jais vilkėjo geras brigantinas.

Arbaletus ir arkebūzas pėstininkai laiko ant dešinio peties, prie diržo segi trumpus ir plačius falšionus ir durklus. Visi arbaletai buvo su metaliniais lankais ir turėjo vokišką kranekvino tipo užtaisymo mechanizmą (v.p. Cranequin – mechanizmas gulėjo horizontaliai ant buožės, o ne gale kaip suktukas, ir viena dantyto mechanizmo, primenančio mechaninio domkrato veikimo principą, rankenėle užtempdavo metalinius arbaleto lankus). Iš šio arbaleto paleista strėlė garantuotai per tris šimtus žingsnių kiaurai pramuša bet kokius šarvus. Na, gal turnyrinių šarvų ir nepramuštų. Bet su tokiais niekas nekariauja - su jais tik akis turnyruose blizgina.

Arkebūzos taip pat visos vienodos: panašiai dvidešimto kalibro su pusantriniu vamzdžiu. Vamzdžius virino Tudeloje (v.p. isp. Tudela, bask. Tutera – miestas Navaroje – Ispanija), prisukamas spynas Levantoje, o, mano užsakymu, surinko Pamplonoje meistras Dijego Orcheda. Iki šiol sudrebu, kai prisimenu kiek tai man atsiėjo, bet šiai dienai jau visi pinigai sugrįžo. Būrio iždas visas išlaidas kompensavo.

Arkebūzininkai kairėje rankoje laikė pusietes su vienu kabliu iš šono. Ant šios pusieties šūvio metu galėjo atremti arkebuzą, o, esant reikalui, kovoje galėjo naudoti kaip trumpąją ietį. Beje, kaip papildoma funkcija – šią pusietę greit buvo galima paversti į kilnojamą užkardą – reikėjo tik iš vežimo paimti papildomą skersinį su išilgine skyle. Pats sugalvojau... o gal ir ne pats, o kažkur apie tai skaičiau savo praeitame gyvenime? Tai jau ir nesvarbu. Visos su manim į šią epochą atėjusios žinios – mano. Kas užginčys?

Arkebuzininkai ant alkūnės sulenkimo buvo pasikabinę mažus baklerius, o per pečius užmestas juodai violetinis šalikas. Asmeniškai užsakiau ir visus savo banditus įpareigojau juos nešioti. Tai mano spalvos, o visi arkebuzininkai - tai mano asmeniniai samdiniai.

Prie arbaletininkų kojų buvo pastatyti plačios, krūtinę siekiančios pavezos (v.p. pastatomi, o viršuje užapvalinti, per vidurį statmenai kantuoti skydai – panašūs į Kęstučio herbe pavaizduoto kario skydą, tik gerokai didesni, už kurio pertaisymui galėjo pasislėpti šaulys arba atsiremti šūvio metu), ant kurių galėjo pasiremti ir geriau prisitaikyti šūvio metu. Strėlė net per dešimtį žingsnių šių pavezų nepramušdavo: asmeniškai patikrinau kai juos pirkau Saragosoje. Trimis sluoksniais žuvies klijais klijuotas skroblas (v.p. beržinių šeimos medis), kantas kaustytas plienu ir vidinė pusė pamušta specialiai apdirbta jaučio oda.

Beje, iš tokios pačios Ispanijoje išdirbtos jaučio odos, kuri buvo neįprastai stipri ir lengva, buvo pagamintos kirasos  mano kautiljeriams (v.p. pranc. coutilliers, angl. coutilier – XV a. Prancūzijos ir Burgundijos profesionalioje armijoje taip buvo vadinami žemesniosios grandies pagalbiniai kariai – iš esmės tai mokiniai, kandidatai į šaulius, artileristus ir t.t. – skirtingai nuo kitų dalinių, šauliai ir artileristai buvo meistrai, kurie galėjo turėti pagalbininkus ir mokinius), kurie atskira grandimi buvo išsirikiavusi šalia pagrindinės rikiuotės. Tai buvo trys dešimtys arbaletininkų ir arkebūzininkų mokinių - jaunuolių nuo keturiolikos iki šešiolikos metų. Specialiai jiems buvau nupirkęs gerus šapelius (v.p. pranc. Chapelle, kupolo formos arba skrybėlės tipo šalmas, dar vadinami kapelina. Dažnai ir šapelis, ir kapelina - tai bendrinis bet kokios kupolinės formos su bryliais ar be, pačios paprasčiausios konstrukcijos pilnai metalinio šalmo be antveidžio pavadinimas – tiesiog metalinė skrybėlė arba kepurė), metalinius antkrūtinius ir ilgaašmenius partizanus.

Tie kautiljeriai, kurie buvo priskirti prie arbaletininkų, už nugaros nešiojo pintus krepšius su strėlių atsarga, o tie, kurie buvo priskirti prie arkebūzininkų – odines kuprines su įvairiais rakandais būtinais arkebūzininkui. Visų jų paskirtis – padėti šauliams ir juos nepertraukiamai aprūpinti viskuo, kad šaudoma būtų be nereikalingų pauzių, na o po to, pribaigti priešus ir juos apšvarinti iki paskutinio siūlo galo. Žodžiu – labai naudingi vaikinukai.

- Ar mes ruošiamės gyventi amžinai?! – prilaikydamas trypčiojantį Rodeną išrėkiau visai šiai kompanijai. – Bet mes pragaran vis tiek neskubėsim. Mums ten vietos ir taip jau paruoštos! Nieks jų neužims! Ar tiesa?

- Tiesa!

Nuo gergždinčio flamandų ir mosarabų gerklių riaumojimo į dangų, nuo vargšų šveicarų, kurie žuvo naktiniame išpuolyje iš Noiso (v.p. vok. Neuss), pakilo būrys varnų. 

2016-07-12