"Armanjako šalis. Rutjeras". III skyriaus pbaiga. 2016-07-26

Įdomi liaudis... visi labai skirtingi...

Štai, kad ir leitenantas Joachimas van der Veldė. Pats geriausias sunkiojo dvirankio kalavijo

meistras visoje Burgundijos armijoje. Pilnai atsidavęs kompanijai ir beprotiškai drąsus. Ir kartu labai kuklus, mandagus ir puikus šachmatininkas. Negarbėtroška. Žemas ir tvirtas storuliukas. Net neįsivaizduoju, kokie gyvenimo verpetai jį privertė tapti rutjeru. Jis net turtingas. Pasakiškai turtingas – jo giminė Lježe turi kelias audimo manufaktūras ir visą flotilę žvejybinių laivų...

- Joachimai, kokia padėtis?

- Kapitone. – Joachimas neatsistodamas pavaizdavo nusilenkimą. – Šiuo metu rikiuotėje penkios dešimtys ietininkų. Bet tai jau kartu su mokiniais. Iš mokinių tinkamų atrinkau penkiolika. Tai patys vertingiausi ir tinkamiausi. Iš jų dešimt stos į pirmąją gretą. Tokiu būdu galėsime rikiuoti keturių eilių falangą. Mažoka, bet į mūšį eiti galime. Ginklais ir šarvais jie jau aprūpinti. Daug nuėmėm nuo žuvusiųjų, na bet ir atsargų turėjome. Į brolius įšventinsim paryčiais, o dabar, išskyrus sargybą, visi ilsisi.

- Gerai, - pritariamai linktelėjau. – Kaip šauliai? Taip, broliai, kartu kviečiu ir užkąsti – visa tai reikia sunaikinti kuo greičiau...

Flamandas pirmas greitai nuplėšė žąsino kulšį, atsikandęs sukramtė ir gurkštelėję vyno tęsė:

- Och... geras valgis... Tai štai... O ką šauliai? Tegu Viljamas ir pasakoja... Kiek suprantu, tu jį paskirsi arbaletininkų leitenantu?

- Taip, tikrai taip. Kas nors prieš? – nužvelgiau visus sėdinčius.

- Na ne, - vam der Veldė atsakė už visus, - mes jau apie tai kalbėjom. Jokių klausimų. Škotas tinkama kandidatūra, o be to, tai tik tau ir spręsti.

- Na ir puiku. Ryt paskelbsiu broliams. – Atsidusau su palengvėjimu.

Tukas savo būryje turėjo autoritetą, nors jau buvo spėjęs pagarsėti kaip turgišius ir skūpuolis.

Įsidėjau į lėkštę ungurių ir sūrio, gurkštelėjau vyno ir tęsiau:

- Gerai. Grįš ir apšvies dėl šaulių. Enveri, kaip taviškiai?

Mosarabų arkebūzininkai, kuriuos nusamdžiau Saragosoje, nuostabiai lengvai įsiliejo į kompaniją. Pirėnų pusiasalyje nusistovėjo trapios paliaubos, tad jie buvo likę be darbo. Kaip tik tuo metu aš mąsčiau, kaip reiktų sustiprinti savo šaulius ir labai apsidžiaugiau, kai išgirdau jog Enveris Almeida – mosarabų būrio vadas, šinkoriaus klausinėjo apie galimybes parduoti savo gebėjimus.

Šiaip tai mosarabai gana keistoka liaudis. Tai krikščionys, kurie per amžius gyveno Pirėnuose kartu su maurais. Mano nuostabai, pasirodė, kad musulmonai gana pakenčiamai su jais elgėsi. Nors mokesčius tai jie turėjo mokėti dvigubus, jei ne didesnius. Jų kvartalai buvo atskirti, bet kažkaip labai ypatingai neskriaudė. Žodžiu maurų kaimynystės įtakoje mosarabai tapo savotiška bendruomene su savo savotiška ir nepakartojama kultūra ir papročiais. Na ir jie patys išoriškai nelabai skyrėsi nuo saracėnų, nors ir liko katalikais. Jie buvo puikūs kariai, kurie galėjo veikti tiek pėsčiomis, tiek raitomis, bet šiame laikmetyje juos išgarsino būtent arkebūzos ir artilerija. Apsiėjime su šiais šaunamaisiais ginklais jie buvo pasiekę tokį lygį, jog jiems nedaug buvo lygių. Mosarabai kažkokiu nepaaiškinamu būdu suprato, jog visokios templinės šaudyklės nueis į nebūtį.

Guteno nereikėjo labai įkalbinėti į kompaniją priimti trijų dešimčių barzdočių su čalmomis. Jis puikiai žinojo, ko jie verti. Bet akibrokštas vistik buvo. Pasirodo, kad mosarabai samdėsi tik konkrečiam darbdaviui ir prisiekdavo tik jam vienam... Tad man ir teko tapti tuo darbdaviu. Kiekvienas iš jų prisiekė man asmeniškai, bet atlyginimą gavo iš kompanijos iždo. Tiesą sakant, į arkebūzininkus aš ir žiūrėjau, kaip į savo asmenišką būrį, į kurio perginklavimą investavau nemažai pinigėlių.

- Baši... (v.p. turk. Basch – galva, tačiau jei stovi sakinio pradžioje, tai pagarbus kreipinys į vadą ar viršininką) – Enveris į bokalą įmerkė savo vešlius ūsus ir perbraukė delnu savo plikai skustą galvą. – Baši, viskas, pagarba mūsų Viešpačiui Dievui, gerai. Visi rikiuotėje, visi sotūs ir atsargų pakankamai. Atlyginimą gerai išmokėjo. Moamaras, šturmuojant barką, per savo kvailumą ir aplaidumą, gavo buože per galvą, bet tai jam nesutrukdys rytoj stoti į rikiuotę.

- Tu pabūklus apžiūrėjai? – uždaviau dar vieną man labai svarbų klausimą.

- Taip, baši. Geros serpentinos. Jas nuliejo Lježe ir jos beveik naujos. Aš suformavau patrankų aptarnavimo būrius ir parinkau dešimtį mokinių. Mokysiu. Bet joms gabenti reikės arklių, pakinktų ir vežėčių.

- Duosiu atitinkamus įsakymus iždininkui ir rytoj nuvykęs pas pirklius viską įsigysi. O dabar ober-medikas...

Ober-medikas... gydytojas mūsų kompanijoje taip pat ypatingas. Ir samdžiau taipogi jį aš...

Jau kitą dieną, po to kai papuoliau į šią epochą, aš sutikau žydų šeimynėlę, kurie bėgdami iš Lektūro buvo papuolę į plėšikų nelaisvę. Išlaisvinau, aišku. O plėšikus, kartu su Tuku, nušlavėm nuo žemės paviršiaus. Pasisekė. Tai štai, žydas-juvelyras atsidėkodamas už išgelbėjimą, apart finansinės padėkos, surašė rekomendacinį laišką Ezrai ben Elizeriui, argentarijui (v.p. lot. argentariae – pinigų keitėjas) – mūsų supratimu, tai paprasčiausias bankininkas – Saragosoje. Šis garbus žydas, pateikus Izaoko laišką, turėjo suteikti man bet kokią pagalbą. Aš vis tik pas jį nuėjau. Bet ne dėl pinigų, o dėl patarimo. Reikalas buvo tame, jog rutjerų kompanijoje nebuvo gydytojo, o jo funkcijas vykdė šundaktaris... Viską kas susiję su medicina – penkioliktame amžiuje – liūdni popieriai: tai buvo pragaro siaubas su dantų girgždėjimu. Argentarijaus paprašiau prirodyti normalų gydytoją už normalų atlygį, bet savaime suprantama, tokį, kuris įstotų į kompaniją ir gludintų savo meną praktikoje su sergančiais kilniaisiais rutjerais. Gydytoją žydą arba saracėną, bet ne kitokį, nes tik jie šiame amžiuje nors ko nors buvo verti. Šioje srityje jie gerokai lenkė visus likusius. Tačiau šio apsilankymo sėkme netikėjau. Koks gi šiknius mokslinčius susidės su rutjerais?

Bet mano neaprėpiamai nuostabai toks atsirado. Samuelis ben Gurijonas. Visai jaunas vaikinas, kuris neseniai baigė mokslus, kurio kišenėse švilpė vėjai, o vietos ir galimybių praktikai - neturėjo. Visiškas našlaitis. O tai taip pat turėjo įtakos jo sprendimui. Jei būtų turėjęs giminaičius, tai šie būtų geriau prasižudę, nei būtų išleidę pas rutjerus. Na ir dar buvo viena aplinkybė: buvo merga, kažkokia Riva, kurią tėvas kategoriškai atsisakė išleisti už Samuelio – pilno plikšiaus.

Štai taip mūsų kompanijoje ir atsirado laibas, aukštas žydas su vešliais, bet blogai besisukančiais bakenbardais, mėsinga ir ilga nosimi ir liūdnomis, bet protingomis akimis ir beribiu talentu atskyrinėti įvairias kūno dalis. Su rutjerais susigyveno. Šiems į žmogaus tikėjimą ir taip buvo nusispjauti, bet po to, kai jis išgelbėjo gerą kiekį jau beveik nurašytų sužeistųjų, jį netgi pamilo. Tiesa, tam, kad išvengtume konflikto su kitais, fanatiškai nusiteikusiais galvažudžių būriais, kai kada Samuelį tekdavo slėpti. Jo gebėjimai dvidešimto-dvidešimt pirmo amžiaus fone atrodė abejotini, bet jis kažkaip visai puikiai sugebėjo knistis netgi kaukolių viduje, nors nedažnai sėkmingai. O štai jo balzamai ir mikstūros tai veikė kuo puikiausiai.

- Samueli, kaip reikalai?

- Šlovė Jehovai, neblogai... – medikas užsikišo už apykaklės servetėlę, pačepsėjo storomis lūpomis ir į lėkštę įsidėjo porą žuvies gabalėlių. – Dešimčiai jau padėjau išeiti...

Ta-aip... Penkiolikto amžiaus realijos. Eutanazijos problemos, kaip tokios – nėra. Viskas paprasta. Kam kentėti beprasmišką kančią, jei vilties dėl išgijimo visiškai nėra? Lancetu per miego arteriją – ir visi reikalai. Kažkuria prasme, gal ir teisinga...

- Tu man geriau pasakyk, kiek rytojui grąžinsi į rikiuotę?

- Visi kas galėjo jau rikiuotėje... Turiu penkis sunkiai sužeistus, tad jau vakarop teks juos išsiųsti pas protėvius, jei nepagerės. Ką? Kapitone, nežiūrėkite į mane kaip į Machometą. Aš gi ir taip darau viską kas įmanoma! Gal jie dar ir išgyvens... – Samuelis nutaisė visiškai nekalto ir liūno kūdikio veidelį.

- Kristaus pardavėjas, - staiga, kasydamasis šviežią tvarstį ant savo viršugalvio, burbtelėjo ober-intendantas. Tiesa, flamandas tai pasakė be menkiausio piktumo.

- Purvinas gojus (v.p. iš hebrajų nežydas, kitatikis arba tamsus ir prastas žmogus, prasčiokas), - nesutrikęs atsilojo medikas ir siektelėjo obuolių. – Neužmiršk rytoj užeiti, reikės apžiūrėti siūlę.

- Uždarom temą. Peteri, kaip trofėjai?

Pasėdėjome dar kažkiek. Apsvarstėme atsargų kiekius ir žuvusiųjų laidotuves. Pastarojo klausimo kompanija per daug nesureikšmindavo: duobė, kapeliono malda, trumpa ritualinė frazė ir užkasimas. Tai, aišku, jei tam yra laiko. Jei nebūdavo galimybės žuvusiųjų pargabenti iš mūšio lauko, kapelionas atlaikys mišias - ir viskas. Beje, visus mūsiškius, tame tarpe ir Johaną, jau palaidojo. Tam kapitono dalyvavimas nebuvo būtinas. Gaila, aišku. Su Gutenu norėjosi atsisveikinti, bet nieko jau čia nepadarysi – tarnyba...

Apie trofėjus kalbėjome ilgiausiai.

Mūsų kompanijos finansų paskirstymo sistema buvo gana sudėtinga, tačiau skaidri ir sąžininga. Kiekvienas rutjeras gaudavo atlyginimą pagal savo statusą: reikia pasakyti, gana nemanką. Pavyzdžiui, arbaletininkas buvo samdomas už Tūro livrą per mėnesį. Beje, Karolio ordonansinėse kuopose mokėjo pusantro, o tai ir du – priklausomai nuo kuopos.

Visi trofėjai buvo surenkami į vieną vietą ir pajamos po jų realizacijos buvo skirstomos visiems pagal rangą, išskyrus penkiolika procentų, kurie byrėjo tiesiai į iždą kompanijos reikmėms. O reikmių buvo daug. Tame tarpe ir atlyginimų išmokėjimui kompanijos nariams, kurie nedalyvaudavo kovose, kaip, pavyzdžiui, medikas. Išlaidos nesuskaičiuojamos. Dar ir tam tikrų subtilybių buvo - kiekvienas iš trofėjų galėjo pasiimti vieną daiktą be mokesčio į iždą, privilegijos seržantams, leitenantams, kapitonams, nors iš jų pajamų kompanijoms reikmėms taip pat išskaičiuodavo mokesčius. Štai ir aš dabar, iš keturių šimtų florintų, šešiasdešimt atiduosiu kompanijai. Tai šventa. Už slapukavimus ir bandymus nuslėpti mokesčius – asmeniškai įsakysiu nukirsti galvą.

Statinaitę su guldenais aš be jokių dalybų priskyriau į iždą, nes turiu teisę į iždą paimti bet kokį trofėjų kompanijos reikmėms. Pasinaudojau šia teise. Prireiks šio sidabro. Netgi jau žinau kam...

Bendražygiams paskelbiau, kad Karolis mane apdovanojo žemėmis ir dabar aš baronas. Jokių klausimų ar aistrų tai nesukėlė – šis gyvenimo aspektas tai tik mano reikalas. Vis tik aš kompanijoje - vienintelis kabaljero. Beje, kariai tuo kažkodėl beprotiškai didžiavosi.

Galų gale visi išsiskirstė ir aš kritau į lovą. Iki aušros liko vos pora valandų. Tik išvyniojau raštą, kuriame buvo išvardinta kas priklauso baronijai, kaip be jokio šlamesio apsireiškė Matilda ir įkritusi į lovą prisiglaudė visu kūnu.

Raštas nulėkė ant žemės...

- O gal, pamiegam? – ištrūkęs iš flamandės glėbio pakštelėjau jai į lūpas.

- O kas tave gydys? – įsižeidusiu balsu pareiškė Matilda ir ryžtingai persikėlė į viršų. – Štai, kiek pagydysiu ir miegosi. Tikrai-tikrai...

Na-a taip... Valandžiukę vis tik nusnaudžiau...

 

2016-07-26

"Armanjako šalis. Rutjeras". III skyriaus tęsinys. 2016-07-25

- Sere, aš žaviuosi jūsų atmintimi! Aš buvau Franš-Konte per jūsų išvažiavimą ir jūs mane pagerbėte savo žvilgsniu... – Nusilenkiau ir išsitiesęs pažiūrėjau kunigaikščiui tiesiai į akis.

- Taip... Ko gero taip ir buvo. – Karolis sekundei susimąstė ir pasakė: - Bet aš dar kai ką jums turiu.

Heroldas jam į rankas įdavė didelę skrynelę ant kurios dangčio buvo išraižytas drakoną pribaigiantis Šventasis Jurgis p.

- Tai mano sudaryta „Statutų knyga“ (v.p. Karolis Drąsusis šią „Statutų knygą“ įteikdavo kiekvienam kapitonui. Iki šių dienų yra išlikę trys egzemplioriai). – Kunigaikštis išėmė iš skrynios didelį tomą auksu, emaliu ir miniatiūromis, išpuoštu aplankalu. – Priimkite ją, idant galėtumėte toliau tobulėti karo mene.

Aš vėl priklaupiau...

Štai-ai kuo užsiiminėja ponai rūmuose ir valdovo dvare. Kvailiai. Prakeikti etiketai...

Tačiau kaip galint pagarbiau pasakiau:

- Aš stengsiuosi ir tam skirsiu visas savo jėgas, jūsų šviesybe. Be jokių abejonių, šioje knygoje surašyti išmintis man pasitarnaus...

- Neabejoju. – Karolis vėl mane lengvu mostu pakėlė. – Aš jūsų būriui turiu užduotį. Einam su manimi...

Priėjome prie stalo su ištiestu žemėlapiu, ant kurio stovėjo išdėliotos kareivių , įtvirtinimų ir patrankų figūrėlės.

- Štai čia... – Kunigaikštis parodė tiltą per Erftą. – Štai čia mūsų Lježo pionieriai baigia prieštilčio įtvirtinimus (v.p. pranc.: tete de pont – pasenusi karinė terminologija. Tai įtvirtinimai skirti pridengti tiltą ir kariuomenės persikėlimą.). Juos saugo konto Galeoto ietininkai ir lankininkai. Kiek turite po mūšio likusių karių?

- Galinčių kautis penkios dešimtys ietininkų, penkios dešimtys arbaletininkų ir trys dešimtys arkebūzininkų su keturiomis vidutinėmis serpentinomis ir dviem vidutiniais falkonetais, sere. Tačiau apie dešimtį arkebūzininkų turėsiu pervesti į artileristus...

- Pabūklus, barone, šį kartą galėsite palikti stovykloje. Įtvirtinimuose jų jau yra pakankamai. Tai štai. Auštant jūs vykstate tenai, prisijungiat prie esančių gynėjų ir tuo atveju, jei priešas bandys atakuoti perkėlą, jūs privalote jį išlaikyti. – Kunigaikštis klastingai prisimerkė ir paklausė: - Jums suprantama, kokiam tikslui reikalingas šis manevras?

- Šios vietovės išlaikymas, vėliau mums palengvins persikėlimą, jei jūs, sere, sumanysite priešą pribaigti, - išpyškinau vos akimirką padvejojęs.

Tiesą sakant, o ką aš? Antrą kartą „doičiai“ taip lengvai neleis persikelti per upę. Pergrupuos artileriją ir išguldys visus per daug net nesuprakaitavę. Tačiau prieštilčio įtvirtinimai jiems gali sutrukdyti. Nereikia turėti begalybės vingių, kad šią tiesą suprastum. Bet štai, aš Karolio visai nesuprasiu, jei jis ryt vėl surengs Frydricho puolimą. Turint galvoje vokiečių ir mūsų santykį, kur kas protingiau ginti prieigas nuo puolimo, nei pačiam lysti.

- Teisingai! – Kunigaikštis pritariamai plekštelėjo per petį. Jūs puikiai suprantate, barone, mūsų dispoziciją. Generalinis mūšis – privalo įvykti! Vykite, barone. Mes jumis patenkinti. Taip... Kadangi jūs jau turite savą artileriją, mes išleisime įsaką auditoriui padidinti jūsų atlygį.

- Dėkoju, sere... – Teko pabučiuoti jo ranką.

Ant baslio tą idiotą, kuris sugalvojo tą laižymąsi...

Prigriebiau skrynutę ir, atlikęs karišką pasisukimą į kairę, išvariau lauk iš tos palapinės.

Viskas! Šiandienai meduolių jau gana – jų dalyba baigėsi. Velnias! Jau gerokai po vidurnakčio. Reikalų aukščiau stogo, o rytui jau suplanuotas žygdarbis. Jaučiuosi, kaip koks Miunhauzenas, kuris taip pat buvo baronas.

- Barone... – Jau beveik sėdantį į balną mane sustabdė iš palapinės išėjęs Olivje de la Maršas.

- Jūsų mylista? – kunigaikščio leibgvardijos vadas man buvo kažkuo simpatiškas. Iš pirmo žvilgsnio, normalus vyras. Petingas ir neaukštas. Malonus ir atviras platus veidas. Rengiasi, aišku, taip kaip priklauso jo rangui, bet be perteklinio blizgesio. Kažkuo primena senyvą Napoleoną.

Žinojau, kad jis, būdamas iš ne itin žinomos giminės pradėjo savo karjerą kaip grumas (v.p. angl. groom – tarnas berniukas raitomis lydintis savo poną, o retkarčiais ir karietos vadeliotojas) Pilypo Gerojo (v.p. Karolio Drąsiojo tėvas) arklidėse. Nors sako, kad ir ten papuolė tik per grįną atsitiktinumą. Ir štai, jis Burgundijos gvardijos vadas, mažordomas ir vyriausiasis Burgundijos rūmų ceremonmeisteris. Diplomatas, dvariškis, karys ir istorikas. Jį dar vadina paskutiniuoju riterystės paladinu. Vien tik dėl to vertas pagarbos...

- Jūs šiandieną teisingai elgėtės barone, - šyptelėjo de la Maršas. – Tęskite taip kaip pradėjote ir sėkmė bus visada su jumis.

- Dėkoju už gerus žodžius, jūsų milysta.

- Neverta, - numojo mažordomas. Čia toks reikalas... Saksonijos kunigaikštis jau atsiuntė derybininką dėl barono fon Rozenbergo išpirkos. Jo šviesybė Karolis Burgundietis norėtų, kad šį klausimą išspręstumėte be didesnių problemų ir atidėjimų, tai yra pačiu artimiausiu laiku. Bet kokiu atveju, jūs vis tiek pasipelnysite. Jūs suprantate?

- Aš viską padarysiu taip, kaip nori didysis Vakarų kunigaikštis. – Trumpai linktelėjau.

 Na štai... Prasidėjo man nesuprantama viduramžiška politika. Nežiūrint to, kad Saksonijos kunigaikštis formaliai yra tiesioginis Burgundijos kunigaikščio priešas, juos daug kas riša. Bet vis tiek nesuprantu. Na ir nereikia – paleisiu belaisvį per daug nesiderėdamas. Bet ne dykai, aišku.

- aš džiaugiuosi, kad jūs viską suprantate, barone. Pasiuntiniai jau jūsų stovykloje, - vėl nusišypsojo de la Maršas. – Ir štai jums dar vienas patarimas. Jo šviesybei labai patiko tas Mozelio vynas ir unguriai, kuriuos jūs jam atsiuntėte. Eikite, nedrįstu jūsų ilgiau užlaikyti.

Į stovyklą nusigavome greitai. Viduje kunkuliavo dviprasmiški jausmai. Visi kunigaikščio pyragėliai, patikrinus, pasirodė šiek tiek suplėkę. Beveik apiplėšė. Tus čia jų, ta baronija, matysim, kai nuvyksim, bet pelno iš jos vis tiek artimiausiu metu nebus. O štai dėl vokiečio – tai jau tikras nuostolis: išpirką su tokiais užtarėjais teks per pusę nurėžti. Jei ne daugiau. Vėl gi, mažordomas aiškiai davė suprasti, kad reikia vyno ir ungurių. Reiks dar siųsti. Kraugeriai... Na ir pačiu savimi ne ypač patenkintas...

Kokie mano strateginiai tikslai?

Teisingai: nuvaryti į Dausas Lui!

O ką aš dėl to padariau?

Teisingai: nieko!

Nuvariau į Šveicariją vietoj Prancūzijos ir velniai žino kiek dar čia pratupėsiu...

Neprisipažinau, kad aš Armanjakas, nors jau tiksliai numanau, kad tėtušis mane su juo buvo supažindinęs. Dabar reikalas vien tik baronija nebūtų apsiribojęs...

Nors... Užteks pliurpt. Galiu savo idėją dėl Lui, įsikišt toli toli šiknon. Kol kas tai nerealu ir, manau, niekada nebus realu – viskas taip ir liks. Tiesą sakant, nuo to pačio momento, kai rėjus Chuanas Aragonietis atsisakė man padėti, ši idėja tapo visišku šlamštu, jei ne daugiau. Voras, aišku, visiškas kalės vaikas ir nemenkas šiknius, bet kol kas jis ne mano dantukams. Reikia gyvenimą susireguliuoti ir laukti to pačio momento. Štai, pirmą karjeros laiptelių link pusžingsnį žengiau. Abejotiną, bet pusžingsnį. O gal ir visą žingsnį – tapau ir kompanijos kapitonu, ir baronu, ir per vieną dieną. Ne taip jau viskas ir blogai...

- Kur vokiečių derybininkas? – kai tik įjojome į savo teritoriją, iš kart pasiteiravau Tuko.

- Štai... – škotas nuvedė mane link palapinės.

- Baronas van Gutenas, - prisistačiau aukštakojui milžinui, kuris buvo užsidėjęs saladą su baltai-raudonomis plunksnomis ir apsiaustą su bokšto, kuris buvo perbrauktas baltai raudona juosta dešiniame kampe, pavidalo herbu.

- Freigeris fon Gugenhaimas zu Robenas, - linktelėjo vokietis. – aš čia...

- Palikime formalumus, barone, - nutraukiau vokietį. – Kiek?

- Keturi šimtai florinų.

- Auksinių?

- Taip! Auksinių erelių!

- Kada?

- Dabar, už jūsų stovyklos užkardos.

- Šeši šimtai!

- Keturi šimtai dešimt ir nė vieno sū daugiau! – vokietis kategoriškai mostelėjo ranka. – Arba galite dabar pat Klausui kirsti galvą.

- Gerai. Eime…

Ot tai pasisekė... Aš maniausi galėsiąs paimti kokius du šimtus auksinių ir tai nežinia kada. Su tomis išpirkomis siaubingas vargas  - išskyrus pačius turtingiausius ir kilmingiausius, retai kada belaisvis turi reikiamą sumą. Tokiu atveju nelaimėlį tenka paleisti su garbės žodžiu, kad galėtų parduoti ar įkeisti savo turtą. Netgi būna, kad kreditorius jau seniai nebegyvas ar kitoje nelaisvėje, o skolą vis dar renka. Na ir, aišku, „išduria“ gana dažnai. Galima, aišku, tąsytis su savimi belaisvį, bet tokio valgydinimas ir išlaikymas taip pat gerai kainuoja. Žodžiu – taip pat vargelis. Dažnai su išpirkomis net nesivargina. Išlukštens iš šarvų, atims pinigėlį, kurį prie savęs turi ir pribaigia. Arba bando atsikratyti perduodami vadovams už menkavertį atlygį - turtingieji didikai, turi geresnes sąlygas ir galimybes laikyti belaisvius. Tačiau būna, kad pasiseka, kaip ir man šį kartą. Pirmasis belaisvis – ir į dešimtuką. Sėkmės numylėtinis, vienok.

Įėjome į palapinę ir aš prieblandoje pagaliau galėjau įsižiūrėti į belaisvį.

Pasiuntinys jau jį spėjo nužiūrėti ir išraiškingai šyptelėjo.

Belaisvis sėdėjo... tiksliau – gulėjo - vienais apatiniais ant šieno ir didingai knarkė. Be guzo ant galvos ir poros mėlynių, kažkokių sužeidimo negalėjom įžiūrėti. Ir dar nuo šio belaisvio sklido aitrus pagirių tvaikas...

- Kas čia su juo? – patylomis šnabžtelėjau škotui.

- Taigi, nieko... – kiek sutriko Tukas ir prisipažino...

Pasirodo, vokietis, apimtas gilaus nusiminimo ir depresijos dėl įkalinimo, savo aprangą iškeitė į vyną, užkandžius ir prisigėrė. Aišku, kad sargyba jam pagelbėjo ir kažkiek praturtėjo. Drapanos prabangios ir brangesnės bei geresnės už tas, kuriuos parduoda markitanai. Na ką gi... kažkokio didelio drausmės pažeidimo neįžvelgiu. Man priklauso tik vokiečio šarvai, ginklai, arklys ir jis pats, o visa kita – jo asmeniniai daiktai ir su jais gali elgtis kaip tinkamas. Gelžgaliai pas mane, arklys sėkmingai pabėgo, o baronas plikas ir girtas... Velniai griebtų. Dar pasakys, kad aš jį taip negailestingai išrengiau.

Stuktelėjau škotui į šoną:

- Surask jam apsirengti ką nors. Paimk dvi dešimtis šaulių ir palydėk „svečius“ iki paskutiniųjų sargybos postų. Ten gausi pinigus. Keturios šimtinės man. Penkis auksinius pasiimi sau, vieną dalini palydai. Pirmyn. Taip... dar mano kutiljeriams išduosi po florintą ir konfiskuosi estoką (v.p. vok. Panzerstecher arba Panzerbrecher, o pranc. Estoc. – žr. aukščiau)  – tą, kurį jie prigriebė su baronu.

Pasilenkiau prie girto vokiečio ir papurčiau už peties. Jokio rezultato...

Pasakiau privalomą formulę apie jo laisvę ir visai draugiškai atsisveikinęs su fon Gugenheimu nupėdinau į savo palapinę.

Uf... viena problema mažiau. Ėst noriu, kad jau net nebegaliu. Pavargau, kaip nuvarytas šuo... ko tai šiai dienai per daug įvykių... ir koją įsiskaudėjo...

Atsisėdau į krėslą, apžvelgiau savo vadus, kurie taip ir sėdėjo mano palapinėje ir ištiesiau pažui ranką, kad nuimtų antdilbius.

Leitenantas, seržantai ir likę vyresnieji nepratardami nė žodžio, pagarbiai sustingo.

Įdomi liaudis... absoliučiai skirtinga...

 

2016-07-25

"Armanjako šalis. Rutjeras". III skyriaus tęsinys. 2016-07-22

Man jau geriau koks pinigėlis ar saldainis, nei didelis „ačiū“ ar gausybė visokių skambių „bla-bla-bla“...

Žiūrėjau į turtingus auksu siuvinėtą medžiaginę sieną už kunigaikščio nugaros ir laukiau kada gi pagaliau pradės dalinti saldainiukus.

Turtinga aplinka. Vis tik Karolis savo palapinėje įsikūrė prabangiau, nei koks dvarininkėlis savo dvare. Vien ko vertos sidabrinės, visuose palapinės menės kampuose išstatytos žmogaus ūgio, žvakidės! O baldai!.. Natūralus palisandras, perlamutras ir dramblio kaulas... Ištaiginga... Bet labai smalsu kuo apdovanos? Pinigų tai dabar armija vienareikšmiškai neturi – atlyginimus išmokėjo. Štai, galėtų man padovanoti savo rapyrą – vien tik už jos efesą kompaniją būtų galima visą pusmetį maitinti...

- Mes dovanojame jums, ševalje de Driuonai Guteno baroniją Brabante...

Trenkė kaip žaibu per subinę – vos čia pat ant levantietiškų kilimų neišvirtau. Ot, velnias, kad jį kur... Ot tai meduoliukai...

Šalia kunigaikščio akimirksniu išdygo du persevanai (v.p.: heroldo pagalbininkai, o apie pačius heroldus kiek vėliau) trumpais mėlynai-baltais auksu siuvinėtais apsiaustais ir fanfaromis sugrojo kažkokią painią meloniją. Trečiasis – pats kunigaikščio vyriausiasis heroldas (v.p.: heroldas vok. Herold, lot. heraldus – viduramžių V. Europos didikų rūmų šauklys, pranešėjas, pranešdavo dvariškiams ir gyventojams apie potvarkius, taiką, karą; tvarkė riterių turnyrus, šventes, juridinius ir mokestinius reikalus bei vadovavo herbų kūrimui, giminės istorijos rašymui ir t.t.) greitakalbe perskaitė mano žygdarbius ir nušvietė apie pačią baroniją. Aš tik normaliai supratau, kad joje trys riteriški lenai iš kurių vienas mano pačio. Kiti du, kurie neturi išėjimo prie jūros, jau užimti mano būsimųjų vasalų. Dar yra pilis. Pati baronija, kažkur ant Šiaurės jūros kranto (v.p. ši jūra taip vadinosi ne visada. Romos enciklopedistas Plinijus Vyresnysis (23-79 m. po. Kr.) ją aprašė kaip „Germanų vandenynas“. Iki XIX a. ji dažnai buvo vadinama „Vokiečių jūra“ arba „Šiaurės jūra“, tačiau tik nuo XIX a. „Šiaurės jūros“ pavadinimą iš Olandų perėmė Anglija ir šis pavadinimas tapo tarptautiniu). Taip... Heroldas dar kažką pralemeno apie pareigas savo senjorui už šią baronystę. Šioje vietoje tai man visai nepatiko punktelis apie mano prievolę prisidėti prie kunigaikščio išpirkos, jei šis pakliūtų į nelaisvę...

Heroldas pagaliau užtilo ir aš pagaliau gavau raštą su dideliu ir ant virvutės tabaluojančiu švininiu antspaudu iš pačio kunigaikščio rankų.

Persevanai tuoj pat nuo manęs nuraškė visus ginklus ir numaukšlino beretę...

Ir kokio velnio?

Pasukiojau galvą ir nieko be raižytų stulpų, kurie rėmė palapinės lubas ir pagarbias mimikas nutaisiusių dvariškių nepamačiau...

O-o-o!..Taip… Omažas! (v.p.: pranc. hommage; lot homagium arba hominium – viduramžių ceremonija, kai vasalas duoda priesaiką senjorui. Buvo įvairių variaciją, tačiau iš esmės, nuginkluotas priesaikos davėjas, priklaupęs ant vieno kelio (ant dviejų kelių klūpėdavo tik vergai ir servai/baudžiauninkai su nepridengta galva ir sudėtas įdėdavo į senjoro/siuzereno rankas ir prašydavo priimti jo vasalo priesaiką. Senjoras/siuzerenas jį po šių žodžių pakeldavo ir apsikeisdavo bučiniais...)

Jau beveik praėjus pirmajam nuostabos škvalui priėjau prie kunigaikščio ir priklaupęs ant vieno kelio ištiesiau abi rankas sudėtais delnais, kuriuos jis tuoj pat paėmė į savąsias.

- Pareiškiu, kad nuo šiol esu jūsų žmogus, jūsų šviesybe, už Guteno baroniją įprastinio omažo sąlygomis...

- Aš pareiškiu, kad jūs, barone van Gutene, esate mano žmogus įprastinėmis omažo sąlygomis... – Karolis pakėlė mane nuo kelio ir su pasitenkinimu pabučiavo į lūpas.

O štai tai – visiškas šūdas!.. Perteklinis šlamštas… Vos ne vos susilaikiau nenusispjovęs ir atidžiau įsižiūrėjau į Karolį.

Į gėjų lyg kunigaikštis ir nepanašus. Stamboki, bet įprasti veido bruožai, didelės ir giliai įsodintos akys. Ilga tiesi nosis su nedidele kuprele... Viskas liudija išdidumą, energiją ir kartu savimylišką valdingumą. Tačiau visą tai valdo protas...

Protingas kunigaikštis. Kad ir tas žestas su pajūrės baronija...

Platus ir mielaširdingas valdovo, kuris pažymėjo savo kario nuopelnus, žestas. Iš šono būtent taip ir atrodo. Bet šiame žeste galima įžvelgti išmintį ir toliaregiškumą, jei ne paprasčiausią gudrybę. Baronijos tai ten tiek jos ir yra – krokodilo ašaros (detaliau išnagrinėsiu vėliau), - heroldas nieko ten tokio neįtikėtino neperskaitė. Iš mokesčių už silkes ir plekšnes, kurias parduoda valstiečiai – labai nepagyvensi. Čia jau ne apie pelnus reikia galvoti, o apie žemės išlaikymo kaštų padengimą. Na niekaip iš josios pajamų nepragyvensi. O tai reiškia, kad man neturėtų kilti noras šioje baronijoje nusėsti ir dėti skersą ir išilgą ant tarnybos ir visų tų karų ir mūšių, ir pasirodyti pas Karolį tik toms vasalinėms privalomos kasmetinės keturiasdešimties dienų karinės tarnybos. Kaip mielas vaikas sėdėsiu kunigaikščio armijoje, kad tik nors koks pinigėlis byrėtų ir toliau. Štai taip... ir apdovanojo, ir į vietą pasodino. Samdiniu, kuris bet kada, kai tik nustos mokėti atlygį, gali drožti į visas keturias puses aš kaip ir likau, tačiau tuo pat metu tapau vasalu, kuris privalo tarnauti savo siuzerenui.

Na ir tiek to. Velniai nematė. Dabar aš – baronas. O tai jau nemažai. Svarbiausia, kad titulas sąžiningai užtarnautas, o ne paveldėtas. Ir pilį turiu. Pirmasis žingsnelis hierarchiniais laipteliais, blyn... Liko tik Auksinės Vilnos ordino kavalieriumi tapti. Ir viskas... Na jo, užsisvajojau...

Gutenas... Gutenas... Kažkas labai pažystamo. Po velnių, juk Jochanas buvo iš ten kilęs! Tai jo tėviškė... Taip, jis pasakojo, kad būdamas vos dvylikos išėjo su rutjerų gauja...

Na taip, tiesiog detektyvas. Kai būsiu baronijoje reikės ką nors jo artimiesiems gero padaryt... Jei aišku jie gyvi. Bet visa tai po to: panašu, kad šiandien dar ne viskas išsemta.

Beje, panašu, kad mes su kunigaikščiu anksčiau nebuvom susitikę – manyje Armanjako neatpažino. Na ir niekas iš esančiųjų nepažino, nors ne vienas Lygos kovose dalyvavo.

Greit apsidairiau. Geranoriški žvilgsniai... Pritarimo komentarai... Bet neverta šiuo geranoriškumu pasikliauti. Burgundijos Rūmų hierarchijoje aš tik ant pačių apatinių laiptelių. Beveik – niekas... Karinėje hierarchijoje – taip pat. Galvažudžių gaujos vadas. O tai, kad valdovas parodė dėmesį – dar nieko nereiškia. Kai tik pajaus, kad iš vienadienio favorito verčiuosi į pastovų – štai tada ir galima laukti...

- Barone. – Karolis įdėmiai mane nužiūrėjo. Manęs negali apleisti jausmas, kad mes jau kažkur buvome susitikę...

Ot-taip...

Prikarksėjau kaip koks debilas...

Prisipažinti ar ką?

 

2016-07-22

"Armanjako šalis. Rutjeras". III dalis. 2016-07-21

III skyrius

 

Burgundijos armijos stovykla buvo tarsi milžiniškas skruzdėlynas. Iš esmės tai faktiškai buvo karinis miestelis ar netgi miestas, kur vietoje namų, palapinių išsidėstymas suformavo tikrą gatvių, skersgatvių, akligatvių, sankryžų ir netgi prekybos aikščių ir aikštelių labirintą. Begalė kareivių, kaip kokios skruzdėlės, judėjo visomis kryptimis. Tačiau jų judėjimas nebuvo atsitiktinis. Taip gali atsirodyti tik naujokui pirmą kartą apsilankiusiam tokiame palapinių mieste. Šis judėjimas iš tiesų buvo garai suderinto ir niekada nesustojančio mechanizmo veikimas.

Stovykla gaudė: girdėjosi arklių žvengimas, asilų ir mulų bliovimas, sužeistųjų ir mirštančiųjų aimanos, seržantų šauksmai, kūjų į priekalus tauškėjimas ir prekybininkų – markitanų juokeliai ir šauksmai bei kirkinamų mergų juokas... Na kur gi be jų? Kunigaikštis kažkada bandė kovoti su šiuo reiškiniu išleisdamas įsakymą ir limituodamas jų skaičių, ne daugiau kaip trisdešimt kuopai su priesaku daugiau gerti vandens, kad mažesnis būtų geismas. Tačiau tokie geri norai ir pradėjimai, be jokios abejonės, žlugo net neįgavę jokio pagreičio. Kai kuriose kuopose čia buvo apie tūkstantį žmonių (v.p. kaip jau buvo minėta anksčiau – kuopa buvo skaičiuojama riteriais, tad su žandarais ir su jų pavaldiniais, pagal bendrą žmonių skaičių tai veikiau buvo panašiau į šiuolaikinį batalioną). P šio įsako, plaštakės ir šiaip palaidos mergos tapo panašesnės į legendinę hidrą, kuriai nukirtus galvą išaugdavo dvi.

Bendrai paėmus, tai mūsų darbdavys gana įdomus žmogus. Pagal šiuos laikus – išskirtinis. Jis praktiškai sunaikino niekam tinkančią feodalinę kilmingųjų karinės prievolės ir šaukimo schemą bei nusistovėjusius papročius ir sukūrė ordonansines kuopas, kurios tapo šiuolaikinės karinės struktūros pamatu ar prototipu. Tačiau tuo pat metu jis buvo pats tikriausias feodalinis riteris visame gražume –savo kunigaikštystėje socialinę hierarchiją nuvarė iki neįtikėtino absurdo.

Na ir karvedys jis vis tik ne koks. Tai aišku tik mano asmeninė ir subjektyvi nuomonė, nors yra veikėjų, kurie jį visu rimtumu lygina vos ne su Julijumi Cezariu, Hanibalu ir Aleksandru Makedoniečiu. Šaunus ir beatodairiškai drąsus – tai taip, jokių abejonių. Iki kaulų smegenų – bebaimis ir doras riteris, bet ne karvedys. Nė vienas karvedys, būtent karvedys, tikrąja to žodžio prasme, nelėks atakos priešakyje jei tam nėra jokios prasmės. Tai net nudriskę raudonieji suprato. O štai kunigaikštis nesupranta ir visada priešakyje ant eikliausio žirgo. Na kaip šiandien. Bet ne man jį teisti – aš vis tik dar ne visiškai įsigyvenęs į viduramžiškų saldofonų vaidmenį. Galiu vadovauti  dviems – trims šimtams karių, bet armijai – atleiskite, bet dar nemanau, kad sugebėčiau. Bet mokausi. Net knygų prisirinkau ir po truputį šviečiuosi. Pavyzdžiui, dabar skaitau Julijaus Cezario „Užrašai apie Galų karą“...

- Slaptažodis!.. – staiga išgirdau bliovimą, kuris mane pakėlė iš  minčių gilumos.

- „Heilige Walburga“ (v.p. Šventa Valburga arba Šventa Valpurga)! – atsišaukiau.

- Garbė ir ištikimybė! – šarvuočiai greitai nuo kelio nutempė kilnojamas užkardas.

Taip... Aš jau gvardiečių stovyklos dalyje (v.p. it. guardia; previligijuotas karinis dalinys visiškai ištikimas valdovui. Jos užduotis buvo valdovo arba kariaunos vėliavai apsauga. Būtinybė

formuoti gvardijas V.Europoje iškilo XIV a., kai karui pradėta samdyti samdinius ar formuoti samdomas armijas. Vėliau iš jų, o kai kada ir gvardijos sudėtyje, susiformavo arba buvo kuriami atskiri leibgvardijos daliniai kaip valdovo ir jo artimųjų rato asmens sargyba – asmens sargybiniai). Pirmoji ordonansinė Švento Sebastijono kuopa, kuriai vadovavo Oliveris de la Maršas (v.p. Olivier de la Marche; 1426—1502 m.; buvęs Karolio Drąsiojo pažas, poetas, Marijos Burgundietės (apie ją bus vėliau) mažordomas, kronikininkas ir tų laikų didžiausias retorikos specialistas; žinomiausias veikalas „Mémoires“), kunigaikščio mažordomas ir vyriausiasis ceremonmeisteris. Kamerdinierių (v.p. pranc. Chambellan) eskadronas: Jo asmens riteriai, jo asmens seržantai, Jo asmens lankininkai, ūkio eskadronas, tai yra eskadronas iš rūmų tarnybos: vyno sėmėjai ar duonos raikytojai. Apsaugos riteriai ir ginklanešiai... Visus išvardinau? Greičiausiai  tai ne – gvardijoje tiek daug tokių kovinių vienetų, kuriuos išvardinti gana kebloka. Joje tarnauti – nežmoniškas prestižas. Ir nežmoniškai brangu. Ir nesvarbu kokiame skyriuje. Net jei esi paprastas pažas. Beje, tokios pažo tarnybos siekia ne viena kilmingoji atžala. Kita vertus – nusispjaut – aš joje netarnausiu. Nesutiksiu net jei siūlys. Turiu savus tikslus, kurių po truputį ir siekiu. O jei sutikčiau – tai tik labai ypatingus skanėstus.

Pagaliau pasiekėme Karolio Drąsiojo palapinę. Tai tikri kelioniniai rūmai – net su mediniais bokštais kampuose ir barbakanu prie įėjimo. Bet, kaip nebūtų keista, šį gremėzdą pastatė per šviesiosios dienos pusę – pats mačiau.

Palapinę saugojo leib-lankininkai arba dar vadinami „asmens lankininkai“, kurie vilkėjo juodus apsiaustus, ant kurių buvo auksu išsiuvinėtos raidės „C“ ir „M“. Tai yra Karolis ir Margarita – kunigaikščio sutuoktinė (v.p. Marguerite d'York ou Margaret Plantagenêt ou Marguerite de Bourgogne ou Marguerite d'Angleterre. 146-1503 m.). Jų vadas Jurgis de Roziumbo. Šie lankininkai jau ne iš aukštosios visuomenės. Juos specialiai renka iš prasčiokų ar žemiausiųjų ar mažažemių dvarininkų. Už šią privilegiją lankininkai tarnauja besąlygiškai ištikimai ir sąžiningai. Ir galiu pastebėti, kad jie gana dideli didžiuokliai, kurie pasigardžiuodami savo uodegą kelia ir į dešinę ir į kairę ir šiaip, kur reikia, ir kur nereikia.

Prisistačiau ir tuoj pat mane įleido vidun. Budintis karininkas mane nuvedė gana ilgu ir vingiuotu koridoriumi, kur ant kiekvieno kampo stovėjo po sargybinį, ir atsiprašęs bei paprašęs įlindo į pasitarimų menę. Po sekundės grįžo ir paprašė užeiti vidun.

Akis rėžė dešimčių, jei ne šimtų žvakių šviesa. Šalia didelio stalo, apsirėdę pompastiškais šarvais, sukiojosi minia dvariškių. Tarp jų pažinau tik de la Maršą, su kuriuo buvau apsikeitęs keliais žodžiais, kai armija dar tik buvo formuojama. Pastebėjau dar ir Džoną Midletoną – dvidešimt pirmos kuopos, kuri buvo išsidėsčiusi šalia manosios kompanijos, kondiukto.

Aš žinojau beveik visus Karolio dvariškių vardus ir herbus (išmokau iš karto, kai mus sutiko samdyti – labai naudingos ir būtinos žinios), bet visus mačiau pirmą kartą. Gana įspūdingas reginys. Gal teisingiau puošniai pompastiškas? Ko gero būtent toks Karolio dvaro apibūdinimas ir būtų teisingiausias. Puošniausias visoje Europoje. Dulkes į akis leidžia...

Štai ir pats Burgundijos ir Brabanto kunigaikštis Karolis Drąsusis. Didysis vakarų kunigaikštis, kaip jį kartais pagarbiai vadina. Pasidabinęs auksu inkrustuotais prabangiais Milano šarvais ir ilgu apsiaustu su Burgundijos kryžiumi, kuris buvo panašus į Apaštalo Andriejaus kryžių iš apynių kekių ir per vidurį pavaizduotu skeltuvu iš kurio liejasi žiežirbos. Snukis valingas, kilmingas – vien nosis ko verta? Ant galvos auksu ir brangiaisiais akmenimis žiba kelioninė karūna, bet kažkodėl jis man priminė mūsų sargą dėdę Tolią iš sporto komplekso, kuris susiruošė į karnavalą...

Velnias! Velnias!.. Koks aš kvailys! Visai buvau užmiršęs vieną ir labai svarbų dalyką – Karoliukas su mano tėtušiu buvo pažystami ir ranka rankon ėjo prieš Lui – Pasaulinį Vorą Visuomenės gerovės lygoje. Ir berods net kovėsi kartu prieš Lui. Ir net laimėjo kokį kartą. O tai reiškia, kad gali mane ir pažinoti… Gali ar negali? Kad kur velniai tą bastardą – jis jau beveik nustojo su manimi dalintis savo atsiminimais… Na ir ką daryti? Aš čia juk kaip ševalje de Driuonas – gali kilt nesusipratimas…

- Taip-taip-taip... – Karolis priėjo ir mostelėjo, kad pakilčiau nuo kelio ant kurio buvau suklupęs. – Ką ten jūs de Maršai kalbėjote apie šį šaunuolį?

Mažordomas atsargiai atsikrenkštė, linksmai į mane pašnairavo ir išvyniojęs ritinėlį pradėjo skaityti:

- Po to, kai dėl sužeidimo iš rikiuotės buvo pašalintas atsiros flamandų ietininkų kompanijos kapitonas Johanas Gutenas, ševalje de Driuonas, šios kompanijos šaulių leitenantas, perėmė vadovavimą ir tęsė artilerijos įtvirtinimų ataką, pirmas užėmė palisadą ir parodydamas didžią drąsą ir vyriškumą užgrobė artilerijos bateriją. Po to, apsukęs pabūklus, sulaikė priešų puolimą, kuris patyrė milžiniškus nuostolius ir jį laikė pakankamai ilgai. Atsitraukiant paimtus falkonetus ir serpentinas  su visa amunicija atgabeno į mūsų dispoziciją. Jis gi, nugalėjo baroną Klausą-Teodorą fon Rozenbergą, Saksonijos kunigaikščio Reino kulevrinierių kapitoną, tuom įvarydamas Saksonijos kunigaikštį į liūdesį ir neviltį...

- Tai štai kam turime būti dėkingi už šį nuostabų Mozelio vyną! – kunigaikštis pakėlė taurę ir ją palingavo. – Iš tikro, ponai, šis ševalje tikras mūsų riteriškumo įsikūnijimas. Puiku! Bravo, ševalje! Mes jumis patenkinti!

- Aš ir mano kompanija džiaugiamės galėdami tarnauti jūsų šviesybei ir pasiruošę paaukoti gyvybes vardan Burgundijos šlovės...

Pasakiau, ir mintyse labai nustebęs, kad žinia apie mano žygius jau pasiekė štabą, „sušokau“ visus priimtus etiketo žingsnelius ir nusilenkimus. Gale prisiminęs, kad aš vistik samdinys, nesusilaikiau ir pridėjau:

- Aišku, tol kol galioja mūsų kontraktas.

Mintyse save išbariau paskutiniais žodžiais ir sustingau laukdamas perkūno ir griausmo. Durnelis – vienareikšmiškai...

Karolis garsiai nusikvatojo. Po sekundės jį palaikydami nusižvengė ir visi likusieji.

- Mes patenkinti. Aš patenkintas, ponai! – Kunigaikštis priėjo ir tris kartus mane apkabino. – Naujo kontrakto jūsų kompanijai nebūtina rūpintis. Dėl jūsų likimo aš turiu šiokių tokių pamąstymų. Man tokie drąsuoliai reikalingi...

Taip... tai aš. Štai koks aš drąsus ir didvyriškas karžygys. Karolio žodžiai kaip koks balzamas sutepė mano savigarbą ir savimylą. Net negalvojau, kad bus taip malonu... Bet gal tai vis tik ne visai aš, o bastardas. Aš vietoj skambių žodžių labiau vertinu materialius apdovanojimus.

 

2016-07-21