- Achtung!.. Ponas Emanueli, pasiaiškinkit,
kas čia dabar vyksta?
Vaikinukas mane pastebėjo pirmas ir
tiesiog akimirksniu susiorientavęs, šmurkštelėjo man už nugaros.
Šeimininkas iš inercijos pajudėjo
link jo ir vos neužsirovė ant espados smaigalio.
- Aš dar kartą klausiu: kas čia
vyksta, a? – pakėliau balsą.
- Jis... jis... – Šeimininkas,
šnorpuodamas kaip garvežys per savo dusulį negalėjo ištarti nė žodelio.
- Pone Emanueli, nusiraminkit, -
kiek suminkštinau toną. – Bet kokiu atveju, jis nuo jūsų niekur nedings.
Berniukas, išgirdęs šiuos žodžius
išsigandęs cyptelėjo ir įsispraudė į kampą.
Emanuelis kiek atsikvėpė ir
išbarškino:
- Šita pragaro išpera, jūsų
mylista, nuvertė mano indaują, sugadino avieną, aplaistė naują staltiesę vynu,
nuskandino pipirinę sriuboje ir...
- Tai ne aš... – cyptelėjo iš
kampo.
- O kas?! – užkaukė šeimininkas. Priėmiau
ant savo galvos, kaip Dievą myliu, pražudys mane kada nors mano gerumas.
Užmušiu, nepasigailėsiu, prisiimsiu šią nuodėmę...
- Tyliau, tyliau... Kas jis toks?
- Mano darbininkas. Pagailėjau
našlaičio ant savo galvos. Man reikėjo tarno ir jis kaip tik iš Armanjako su
pabėgėliais atsibastė... sako našlaitis. Aš gi ne beširdis. Sušildžiau,
priglaudžiau...
- ...apiplėšiau... – pratęsiau už
šeimininką.
- Ką? – Šeimininko akys iš
nuostabos net išsprogo.
- Nekreipkite dėmesio, pone. Na ir
ką jūs su juo susiruošėte daryti? Užmušti? – pasidomėjau. – Jūsų iešmas tam
tinkamas. Tik reikia durti į pilvą tiesioginiu smūgiu. Taip jūs perdursite skrandį
ir vaikėzas kankindamasis merdės labai ilgai.
- N-ne, nereikia! – Berniūkštis pabandė pabėgti, bet
aš jį spėjau pačiupti už kirkos.
- N-ne... – Emanuelis išsigandęs
net išmetė iešmą ir suglumęs paslėpė rankas už nugaros.
- Kuo vardu, mažasis nenaudėli? –
Lengvai papurčiau vaikėzą.
- Fransua... Francua, Francua mano
vardaa, jū-ūsų... m-mylysta. – Berniukas iš siaubo net kaleno dantimis.
- Na ir ką su tavimi daryti?
- S-supraskite... A-atleiskite...
- Kiek tau metų?
- Keturiolikti po Kalėdų bu-us...
- Nepasakytum. – nusistebėjau.
- Berniūkštis buvo gana laibas ir
išdžiūvęs. Na ir ką vat su juo daryti? Galima net nespėlioti - išvys
šeimininkas jį į gatvę... Arba pritrenks. O ar daug tokiam reikia? Ir kur gi
pas tokį siela užsikabina...
- Su arkliais elgtis moki?
- Taip, jūsų mylista... Nuo
mažumės...
- Ta-aip, pone Emanueli, jeigu
reimtai, tai ą jūs su juo susiruošėte daryti?
- Nežinau! – Šinkorius jau buvo apsiraminęs,
bet vis tiek dar piktai šnorpavo. – Išvyt jį reiktų, bet aš jau suspėjau į jį
investuoti...
- Kiek?
- Vėl gi rūbai... žiurstas...
virėjo kepurė...
- Kiek?
- Pen... penkiolika denje!
- Žodžiu, gauni septynis ir aš jį
imu į savo tarnus.
- O nuostoliai? – užkaukė
šeimininkas.
- Tada pasilik jį sau, bet mes
atsargas kelionėje užsiprksim kitur, - abejingai pasakiau ir stumtelėjau
berniūkštį link šeimininko.
- Sutarta, - skubiai išbambeno
viešbučio šeimininkas.
- Na ir puiku. Fransua, mums
tarnausi? – paklausiau berniuko.
- Tarnausiu, jūsų mylista! – Vaikinas nusilenkdamas dar
pabandė padaryti kažkokį reveransą ir vos nenugriuvo.
E-ech, koks vis tik jis
nelaimėlis... Jaučiu, kad dar dėl savo sprendimo pasigailėsiu... Nors be tarno
jau niekaip negalim apsieti... Ar pažu jį padaryti... Ne, kol kas tik tarnu.
- Na ir gerai. Samdau tave.
Atlyginimą gausi pakankamą. Bet turiu sąlygą!
- Kokią, jūsų mylista? – Vaikinukas
suklusęs net sustingo.
- Išsiprausti! Iki girgždėjimo! Persirengti į švarias drapanas. Ir
tokiu būti visada. Kitaip aš tave pakarsiu ant pirmos pasitaikiusios šakos! – grėsmingai suriaumojau.
- Aš jį iššveisiu, kaip alavinį
puodą. Net žibės, - bijodamas, kad sandėris neįvyks, paskubėjo užtikrinti
viešbučio šeimininkas.
- N-ne, nereikia! Aš pats, - suglumęs cyptelėjo
vaikinukas. – Prižadu.
- Puiku. Turi į ką nors normalaus
persirengti?
- Turiu, - energingai mane
užtikrino. – Ne servu juk buvau. Viršutinius turiu ir dvejus apatinius.
- Gerai. Tuoj grįš eskudero. Nueisi
su juo į turgų ir išsirinksite mano spalvų aprangą. Tau. Paradinę. Viskas, laisvas.
Ir bėgte praustis. O jus pone, prašau pas mane. Pakalbėsim apie atsargas.
Po dalykinio pokalbio šeimininkas
įsipareigojo pasirūpinti trejomis keptomis žąsimis; dvejais elnio ir vienu
kiaulės, skirtingo rūkymo, kumpiais; puse kalnų baskų didelės, kietos, avių
sūrio galva (šis perėjūnas tvirtino, kad jis labai ilgai gali išsilaikyti);
pora mažų odižje sūrio ir pora mažų bri sūrio galvomis; alyvuogių aliejaus
moliniu buteliu. Na, žinoma prižadėjo parūpinti džiovintų žirnių, pupų,
skaldytų kvietinių grūdų ir maišą stambaus malimo miltų. Žinoma keletą man
taip, patikusių ungurių ir pabaigai tris didelius kepalus duonos. A, na taip...
vos nepamiršau. Dar tris, apytiksliai penkialitrius vynmaišius pripildytus
subtilaus šampano (v.p.: Fine Champagne – vynuogių rūšis. Iš šių
vynuogių vyno gaminamas konjakas) vyno ir dešimties litrų statinaitę su
obuolių sidru. Statinaitę turėjome – dominikonų prieglaudos dovaną, tad mokėti
reikėjo tik sidrą.
Sukirtome rankomis, bet aš gan
greitai numušiau šeimininko ūpą pareiškęs, kad dėl galutinės sumos tarsis su
škotu. Na šis, tai kainą numuš per pusę, jei ne daugiau.
Kai ponas Emanuelis padengė stalą,
grįžo Tukas. Visas įraudęs ir laimingas pareiškė, kad viską ką reikia supirko
už priimtiną kainą.
Tik atsisėdo pietauti, kaip
apsireiškė Fransua. Švarus, persirengęs ir su mažu ryšulėliu rankose.
Iš pirmo žvilgsnio jis man pasirodė
baisuokliškai dėl ko aš jo ir pasigailėjau, tačiau dabar, jis jau atrodė visai
kitaip. Kaip ir prieš tai, jis atrodė išsekusiai, bet pasitempęs, išsitiesęs ir
su visai priimtina laikysena. Išryškėjo taisyklingi veido bruožai, lengvai
platėjanti apatinė veido dalis ir tamsokas gymis. Lūpos buvo gan putlios, bet
gražios. Lengvai besigarbanojantys, varno juodumo plaukai krito ant pečių.
Gražuoliukas, vienok. Tokį, kad ir į mergą perrengti – niekas nepastebės. Tik
liesas jau labai... Net nežinau ar tikrai su arkliais susitvarkys... Na, bet
tiek to. Atpenėsiu. Vis tiek jau neišvysi.
Vaikis užsidėjo kiek panešiotą ir
patrintą, bet švarią striukę. Ir, mano nuostabai, šosus su pufais. Įdomu, kur
jis juos gavo, juk tai visai kito luomo apranga. Tiesa, viskas vienų spalvų ir
gana neblogai patrinta. Ir ant kojų nunešiotos ir beveik nusibaigusios
kurpės...
- Tai Fransua, mūsų naujasis
tarnas, - pristačiau jį Tukui. – Prašei, tai ir pasiimk.
- Ko jis toks nupiepęs, kažkoks...
– abejojančiu balsu burbtelėjo škotas.
- Aš stiprus! – Išdidžiai pareiškė vaikinas ir
kažkodėl paraudo.
- Tai damuazo Viljamas Loganas (v.p.: pranc. damoiseau
– kilmingojo bajoro sūnus, besiruošiantysis tapti riteriu, o vėliau taip
pradėta vadinti puošeivas ir gundytojus), mano
eskudero. Būsi jo pavaldume, - Tuko bambėjimą išgirdus pasipūtėlišką berniuko
pareiškimą, praleidau pro ausis. – O tu, brangusis damuazo, po pietų su juo
nupėdinsi į turgų ir parinksi jam kokius grandinius (grandininiai šarvai) su
durklu ir dar kokius paradinius tamsiai mėlynus-juodus drabužius. Bet
saikingus. Be išlaidavimų. Na, pats žinai...
- Žinau,
- mano nuostabai, škotas visai draugingai sutiko. – Tik kokie grandiniai jam
jau bus per riebiai. Švarko užteks. Nors mačiau aš dėvėtus grandinius – jie
pigūs, o durklą savo seną jam atiduosiu. Jis jam ir taip vietoj kalavijo sueis.
Pošarvius tai mano senuosius persiūsim. Ta-aip... be apsaugų jam niekaip –
zuikis papers ir netyčiom priplos. Ir ko tu vaike, toks nustipęs? Tai kiek gi
reikės pinigėlių pakloti, kol tave nors kiek nupenėsim?
- Aš
mažai valgau... – Fransua suglumo.
- O tai
ir blogai! –Berniuką net nukrėtė
drebulys, kai aš ir Tukas tiesiog vienu balsu sulojom.
- Žinai,
ką, vaikine, imk nuo stalo valgio kiek pajėgi, ir eik štai ten į kampą
pavalgyk, - prisakė Tukas ir žvilgtelėjo į mane laukdamas pritarimo.
Pamatęs
linktelėjimą tęsė:
- Ir
sidro įsipilk, štai medinis puodelis stovi. O štai vyno tu dar kokius penkis
metus nematysi. Kol nors kiek riebaliukų neužsiauginsi. Viskas, varyk. Vykdyti
be atsišnekėjimų, o tai kitaip ausis nutempsiu.
Štai va
taip, netikėtai, įsigijau tarną. Na bent kol kas tarną... Pasižymės – taps
pažu, o toliau – pagyvensim, pamatysim. Ir nusispjaut man, kad ne kilmingas.
Teisus buvo Petriuks, na tas, kuris rusiškas ir didis: artimuosius reikia
rinktis ir kelti iš prasčiokų, nes jie tada tarnaus ne dėl baimės, o dėl
dėkingumo, o kilmingųjų neapkęs ir nesigailės. Štai taip...
Iš karto
po pietų, prieš tai išviję Fransua iš kambario, apsvarstėme mano herbo idėjas
ir vardo pakeitimą. Tukas pilnai pritarė užmančioms ir greitai nupiešė herbinį
skydą, gražiomis raidėmis užrašė devizą ir įrėmino pynėje.
Mano
nuostabai, pasirodė, kad jis toje luomų knygoje matė panašų herbą, kuris
priklausė kažkokiai Bretanės giminei. Tik skambėjo kaip „druon“. O man
nusispjaut. Vis tiek būsiu Driuonu. Iš karto po to, škotas vėl išdūmė į miestą
užsakinėti naujų apsiaustų ir paieškoti aprangos naujajam tarnui.
Mergų šiam
vakarui jau neužsakinėjau ir su vynu nepersistengiau. Tukas, žinoma – taipogi.
Vaikiną pasiėmė į savo kambarėlį.
Užmigau
akimirksniu ir be jokių sapnų pramiegojau iki aušros.
Auštant
teko priimti amatininkų gaminius.
Pirmame
aukšte jau rikiavosi keletos miesto cechų delegacija.
Pirmiausiai,
žinoma, priėmiau ginklakalius, kuriems su cecho viršininko sūnumi. Ginklus ir
šarvus jie sutaisė meistriškai: net gerai įsižiūrėjus, buvusių nubrozdinimų
nesimatė.
Strėlės arbaletui, buvo
aukščiausios kokybės. Maestro Bernaulis, kaip dovaną nuo „firmos“, atsiuntė
mums du tuzinus papildomų strėlių puikiame, spaustos odos dėkle ir vyno, kurio
mes ragavome jo krautuvėje, kokių dešimties litrų statinaitę. Vynas, reikia
pasakyti, puikus, su saikinga rūkštele, aitrus ir gerai išlaikytas. Aš jį
suprantu. Per mane uždirbo ne mažiau penkiolikos Tūvro livrų. O tai, šiame
laikmetyje, gigantiška suma. Miesto karaliaus vietininkas ir tai per metus
mažiau gauna.
Siuvėjai taip pat buvo aukštumoje.
Pranoko patys save. Viskas buvo griežtai pagal užsakymą, pagal išmatavimus ir
taip pat atėjo su dovanomis: tuzinas nosinių iš ploniausio batisto, nors,
tiesa, šlykštokai mėlynos spalvos. Nors koks man skirtumas – nors rožinės.
Apsiaustai ir kostiumai atrodė
iškilmingai ir turtingai. Tiesa, už šį užsakymą gerai ir suplojau. Už skubumą.
Švaistūnas, aš, tačiau...
O Botfortai ypač pradžiugino. Pagal
mano užsakymą prie jų prisiuvo po porą dirželių su sagtimis, kurie apima koją
po keliu ir dabar nebereikės jų rišti prie diržo. Bet vis tiek, kai rasiu
supratlingesnį batsiuvį, tai būtinai paaiškinsiu, kuo kairė koja skiriasi nuo
dešinės. O tai dabar šiuos dar pranešioti gerokai reikės, kol sueis pagal
kojas. Dar tas malonumas...
Atėjo laikas ruoštis. Arkliokus
apkrovėme atsakančiai. Aš net pasigailėjau, kad taip neapdairiai palikau mulą.
Jis dabar būtų kaip tik. Nors nieko baisaus. Arkliai stiprūs, o krovinys, nors
ir gremėzdiškas, bet pakankamai nesunkus.
Pagaliau susiruošę pasiekėme miesto
vartus ir kai tik jie atsidarė, palikome miestą.
Beje, metras Emanuelis mus
išlydėdamas net ašarą nubraukė, bet jokių magaryčių taip ir nedavė. Niekšas.
2016-04-14
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą