"Armanjako šalis. Bastardas". X skyriaus pabaiga. 2016-04-16

- Achtung!.. Ponas Emanueli, pasiaiškinkit, kas čia dabar vyksta?

Vaikinukas mane pastebėjo pirmas ir tiesiog akimirksniu susiorientavęs, šmurkštelėjo man už nugaros.

Šeimininkas iš inercijos pajudėjo link jo ir vos neužsirovė ant espados smaigalio.

- Aš dar kartą klausiu: kas čia vyksta, a? – pakėliau balsą.

- Jis... jis... – Šeimininkas, šnorpuodamas kaip garvežys per savo dusulį negalėjo ištarti nė žodelio.

- Pone Emanueli, nusiraminkit, - kiek suminkštinau toną. – Bet kokiu atveju, jis nuo jūsų niekur nedings.

Berniukas, išgirdęs šiuos žodžius išsigandęs cyptelėjo ir įsispraudė į kampą.

Emanuelis kiek atsikvėpė ir išbarškino:

- Šita pragaro išpera, jūsų mylista, nuvertė mano indaują, sugadino avieną, aplaistė naują staltiesę vynu, nuskandino pipirinę sriuboje ir...

- Tai ne aš... – cyptelėjo iš kampo.

- O kas?! – užkaukė šeimininkas. Priėmiau ant savo galvos, kaip Dievą myliu, pražudys mane kada nors mano gerumas. Užmušiu, nepasigailėsiu, prisiimsiu šią nuodėmę...

- Tyliau, tyliau... Kas jis toks?

- Mano darbininkas. Pagailėjau našlaičio ant savo galvos. Man reikėjo tarno ir jis kaip tik iš Armanjako su pabėgėliais atsibastė... sako našlaitis. Aš gi ne beširdis. Sušildžiau, priglaudžiau...

- ...apiplėšiau... – pratęsiau už šeimininką.

- Ką? – Šeimininko akys iš nuostabos net išsprogo.

- Nekreipkite dėmesio, pone. Na ir ką jūs su juo susiruošėte daryti? Užmušti? – pasidomėjau. – Jūsų iešmas tam tinkamas. Tik reikia durti į pilvą tiesioginiu smūgiu. Taip jūs perdursite skrandį ir vaikėzas kankindamasis merdės labai ilgai.

- N-ne, nereikia! – Berniūkštis pabandė pabėgti, bet aš jį spėjau pačiupti už kirkos.

- N-ne... – Emanuelis išsigandęs net išmetė iešmą ir suglumęs paslėpė rankas už nugaros.

- Kuo vardu, mažasis nenaudėli? – Lengvai papurčiau vaikėzą.

- Fransua... Francua, Francua mano vardaa, jū-ūsų... m-mylysta. – Berniukas iš siaubo net kaleno dantimis.

- Na ir ką su tavimi daryti?

- S-supraskite... A-atleiskite...

- Kiek tau metų?

- Keturiolikti po Kalėdų bu-us...

- Nepasakytum. – nusistebėjau.

- Berniūkštis buvo gana laibas ir išdžiūvęs. Na ir ką vat su juo daryti? Galima net nespėlioti - išvys šeimininkas jį į gatvę... Arba pritrenks. O ar daug tokiam reikia? Ir kur gi pas tokį siela užsikabina...

- Su arkliais elgtis moki?

- Taip, jūsų mylista... Nuo mažumės...

- Ta-aip, pone Emanueli, jeigu reimtai, tai ą jūs su juo susiruošėte daryti?

- Nežinau! – Šinkorius jau buvo apsiraminęs, bet vis tiek dar piktai šnorpavo. – Išvyt jį reiktų, bet aš jau suspėjau į jį investuoti...

- Kiek?

- Vėl gi rūbai... žiurstas... virėjo kepurė...

- Kiek?

- Pen... penkiolika denje!

- Žodžiu, gauni septynis ir aš jį imu į savo tarnus.

- O nuostoliai? – užkaukė šeimininkas.

- Tada pasilik jį sau, bet mes atsargas kelionėje užsiprksim kitur, - abejingai pasakiau ir stumtelėjau berniūkštį link šeimininko.

- Sutarta, - skubiai išbambeno viešbučio šeimininkas.

- Na ir puiku. Fransua, mums tarnausi? – paklausiau berniuko.

- Tarnausiu, jūsų mylista! – Vaikinas nusilenkdamas dar pabandė padaryti kažkokį reveransą ir vos nenugriuvo.

E-ech, koks vis tik jis nelaimėlis... Jaučiu, kad dar dėl savo sprendimo pasigailėsiu... Nors be tarno jau niekaip negalim apsieti... Ar pažu jį padaryti... Ne, kol kas tik tarnu.

- Na ir gerai. Samdau tave. Atlyginimą gausi pakankamą. Bet turiu sąlygą!

- Kokią, jūsų mylista? – Vaikinukas suklusęs net sustingo.

- Išsiprausti! Iki girgždėjimo! Persirengti į švarias drapanas. Ir tokiu būti visada. Kitaip aš tave pakarsiu ant pirmos pasitaikiusios šakos! – grėsmingai suriaumojau.

- Aš jį iššveisiu, kaip alavinį puodą. Net žibės, - bijodamas, kad sandėris neįvyks, paskubėjo užtikrinti viešbučio šeimininkas.

- N-ne, nereikia! Aš pats, - suglumęs cyptelėjo vaikinukas. – Prižadu.

- Puiku. Turi į ką nors normalaus persirengti?

- Turiu, - energingai mane užtikrino. – Ne servu juk buvau. Viršutinius turiu ir dvejus apatinius.

- Gerai. Tuoj grįš eskudero. Nueisi su juo į turgų ir išsirinksite mano spalvų aprangą. Tau. Paradinę. Viskas, laisvas. Ir bėgte praustis. O jus pone, prašau pas mane. Pakalbėsim apie atsargas.

Po dalykinio pokalbio šeimininkas įsipareigojo pasirūpinti trejomis keptomis žąsimis; dvejais elnio ir vienu kiaulės, skirtingo rūkymo, kumpiais; puse kalnų baskų didelės, kietos, avių sūrio galva (šis perėjūnas tvirtino, kad jis labai ilgai gali išsilaikyti); pora mažų odižje sūrio ir pora mažų bri sūrio galvomis; alyvuogių aliejaus moliniu buteliu. Na, žinoma prižadėjo parūpinti džiovintų žirnių, pupų, skaldytų kvietinių grūdų ir maišą stambaus malimo miltų. Žinoma keletą man taip, patikusių ungurių ir pabaigai tris didelius kepalus duonos. A, na taip... vos nepamiršau. Dar tris, apytiksliai penkialitrius vynmaišius pripildytus subtilaus šampano (v.p.: Fine Champagne – vynuogių rūšis. Iš šių vynuogių vyno gaminamas konjakas) vyno ir dešimties litrų statinaitę su obuolių sidru. Statinaitę turėjome – dominikonų prieglaudos dovaną, tad mokėti reikėjo tik sidrą.

Sukirtome rankomis, bet aš gan greitai numušiau šeimininko ūpą pareiškęs, kad dėl galutinės sumos tarsis su škotu. Na šis, tai kainą numuš per pusę, jei ne daugiau.

Kai ponas Emanuelis padengė stalą, grįžo Tukas. Visas įraudęs ir laimingas pareiškė, kad viską ką reikia supirko už priimtiną kainą.

Tik atsisėdo pietauti, kaip apsireiškė Fransua. Švarus, persirengęs ir su mažu ryšulėliu rankose.

Iš pirmo žvilgsnio jis man pasirodė baisuokliškai dėl ko aš jo ir pasigailėjau, tačiau dabar, jis jau atrodė visai kitaip. Kaip ir prieš tai, jis atrodė išsekusiai, bet pasitempęs, išsitiesęs ir su visai priimtina laikysena. Išryškėjo taisyklingi veido bruožai, lengvai platėjanti apatinė veido dalis ir tamsokas gymis. Lūpos buvo gan putlios, bet gražios. Lengvai besigarbanojantys, varno juodumo plaukai krito ant pečių. Gražuoliukas, vienok. Tokį, kad ir į mergą perrengti – niekas nepastebės. Tik liesas jau labai... Net nežinau ar tikrai su arkliais susitvarkys... Na, bet tiek to. Atpenėsiu. Vis tiek jau neišvysi.

Vaikis užsidėjo kiek panešiotą ir patrintą, bet švarią striukę. Ir, mano nuostabai, šosus su pufais. Įdomu, kur jis juos gavo, juk tai visai kito luomo apranga. Tiesa, viskas vienų spalvų ir gana neblogai patrinta. Ir ant kojų nunešiotos ir beveik nusibaigusios kurpės...

- Tai Fransua, mūsų naujasis tarnas, - pristačiau jį Tukui. – Prašei, tai ir pasiimk.

- Ko jis toks nupiepęs, kažkoks... – abejojančiu balsu burbtelėjo škotas.

- Aš stiprus! – Išdidžiai pareiškė vaikinas ir kažkodėl paraudo.

- Tai damuazo Viljamas Loganas (v.p.: pranc. damoiseau – kilmingojo bajoro sūnus, besiruošiantysis tapti riteriu, o vėliau taip pradėta vadinti puošeivas ir gundytojus), mano eskudero. Būsi jo pavaldume, - Tuko bambėjimą išgirdus pasipūtėlišką berniuko pareiškimą, praleidau pro ausis. – O tu, brangusis damuazo, po pietų su juo nupėdinsi į turgų ir parinksi jam kokius grandinius (grandininiai šarvai) su durklu ir dar kokius paradinius tamsiai mėlynus-juodus drabužius. Bet saikingus. Be išlaidavimų. Na, pats žinai...

- Žinau, - mano nuostabai, škotas visai draugingai sutiko. – Tik kokie grandiniai jam jau bus per riebiai. Švarko užteks. Nors mačiau aš dėvėtus grandinius – jie pigūs, o durklą savo seną jam atiduosiu. Jis jam ir taip vietoj kalavijo sueis. Pošarvius tai mano senuosius persiūsim. Ta-aip... be apsaugų jam niekaip – zuikis papers ir netyčiom priplos. Ir ko tu vaike, toks nustipęs? Tai kiek gi reikės pinigėlių pakloti, kol tave nors kiek nupenėsim?

- Aš mažai valgau... – Fransua suglumo.

- O tai ir blogai! –Berniuką net nukrėtė drebulys, kai aš ir Tukas tiesiog vienu balsu sulojom.

- Žinai, ką, vaikine, imk nuo stalo valgio kiek pajėgi, ir eik štai ten į kampą pavalgyk, - prisakė Tukas ir žvilgtelėjo į mane laukdamas pritarimo.

Pamatęs linktelėjimą tęsė:

- Ir sidro įsipilk, štai medinis puodelis stovi. O štai vyno tu dar kokius penkis metus nematysi. Kol nors kiek riebaliukų neužsiauginsi. Viskas, varyk. Vykdyti be atsišnekėjimų, o tai kitaip ausis nutempsiu.

Štai va taip, netikėtai, įsigijau tarną. Na bent kol kas tarną... Pasižymės – taps pažu, o toliau – pagyvensim, pamatysim. Ir nusispjaut man, kad ne kilmingas. Teisus buvo Petriuks, na tas, kuris rusiškas ir didis: artimuosius reikia rinktis ir kelti iš prasčiokų, nes jie tada tarnaus ne dėl baimės, o dėl dėkingumo, o kilmingųjų neapkęs ir nesigailės. Štai taip...

Iš karto po pietų, prieš tai išviję Fransua iš kambario, apsvarstėme mano herbo idėjas ir vardo pakeitimą. Tukas pilnai pritarė užmančioms ir greitai nupiešė herbinį skydą, gražiomis raidėmis užrašė devizą ir įrėmino pynėje.

Mano nuostabai, pasirodė, kad jis toje luomų knygoje matė panašų herbą, kuris priklausė kažkokiai Bretanės giminei. Tik skambėjo kaip „druon“. O man nusispjaut. Vis tiek būsiu Driuonu. Iš karto po to, škotas vėl išdūmė į miestą užsakinėti naujų apsiaustų ir paieškoti aprangos naujajam tarnui.

Mergų šiam vakarui jau neužsakinėjau ir su vynu nepersistengiau. Tukas, žinoma – taipogi. Vaikiną pasiėmė į savo kambarėlį.

Užmigau akimirksniu ir be jokių sapnų pramiegojau iki aušros.

Auštant teko priimti amatininkų gaminius.

Pirmame aukšte jau rikiavosi keletos miesto cechų delegacija.

Pirmiausiai, žinoma, priėmiau ginklakalius, kuriems su cecho viršininko sūnumi. Ginklus ir šarvus jie sutaisė meistriškai: net gerai įsižiūrėjus, buvusių nubrozdinimų nesimatė.

Strėlės arbaletui, buvo aukščiausios kokybės. Maestro Bernaulis, kaip dovaną nuo „firmos“, atsiuntė mums du tuzinus papildomų strėlių puikiame, spaustos odos dėkle ir vyno, kurio mes ragavome jo krautuvėje, kokių dešimties litrų statinaitę. Vynas, reikia pasakyti, puikus, su saikinga rūkštele, aitrus ir gerai išlaikytas. Aš jį suprantu. Per mane uždirbo ne mažiau penkiolikos Tūvro livrų. O tai, šiame laikmetyje, gigantiška suma. Miesto karaliaus vietininkas ir tai per metus mažiau gauna.

Siuvėjai taip pat buvo aukštumoje. Pranoko patys save. Viskas buvo griežtai pagal užsakymą, pagal išmatavimus ir taip pat atėjo su dovanomis: tuzinas nosinių iš ploniausio batisto, nors, tiesa, šlykštokai mėlynos spalvos. Nors koks man skirtumas – nors rožinės.

Apsiaustai ir kostiumai atrodė iškilmingai ir turtingai. Tiesa, už šį užsakymą gerai ir suplojau. Už skubumą. Švaistūnas, aš, tačiau...

O Botfortai ypač pradžiugino. Pagal mano užsakymą prie jų prisiuvo po porą dirželių su sagtimis, kurie apima koją po keliu ir dabar nebereikės jų rišti prie diržo. Bet vis tiek, kai rasiu supratlingesnį batsiuvį, tai būtinai paaiškinsiu, kuo kairė koja skiriasi nuo dešinės. O tai dabar šiuos dar pranešioti gerokai reikės, kol sueis pagal kojas. Dar tas malonumas...

Atėjo laikas ruoštis. Arkliokus apkrovėme atsakančiai. Aš net pasigailėjau, kad taip neapdairiai palikau mulą. Jis dabar būtų kaip tik. Nors nieko baisaus. Arkliai stiprūs, o krovinys, nors ir gremėzdiškas, bet pakankamai nesunkus.

Pagaliau susiruošę pasiekėme miesto vartus ir kai tik jie atsidarė, palikome miestą.

Beje, metras Emanuelis mus išlydėdamas net ašarą nubraukė, bet jokių magaryčių taip ir nedavė. Niekšas.

 

2016-04-14

"Armanjako šalis. Bastardas". X skyriaus tęsinys. 2016-04-11

Pas kriaučių mes vis tik papuolėme ir aš užsisakiau, ko norėjau. Tiesa, nuo vietinio fasono kurpių – pulenų (v.p.: pranc. puolaine; angl. crakow, vok. Schnabelschuh – ilganosės kurpės) atsisakiau. Tai kažkoks košmaras, o ne kurpės ar bateliai, juo labiau batai. Kai kurių ypač brangių pavyzdžių ilgiausios nosys, turėjo liudyti nešiotojo kilmingumą ir turtingumą. Meistras man tai ir iš vis pasiūlė pulenus su tokiomis nosimis, kad jas reikėtų rišti prie kelių. Belieka tik įsisprausti į kamputį, pamačius tokį siaubą... Bet negana to, jie dar ir padą medinį turėjo ir buvo ant vienos kojos.

Matyt vidurinės... Tokia sąvoka kaip „kairė“ ar „dešinė“ net neegzistavo, o meistrai į tai visai nekreipė jokio dėmesio.

Tačiau porą botfortų iš labai kokybiško zamšo aš užsisakiau. Tukui taip pat.

Vėlgi, pirkinius turėjo pristatyti ryt ryte į viešbutį. Na, vienok, ir tempai pas vietinius amatininkus... bet tikiu, kad viskas bus padaryta tiksliai ir laiku. Amatininkai čia dėl kliento, o ypač turtingo, kaunasi iki paskutinio. Tiesą pasakius – jokių problemų. Dirbs per naktį ir viskas – mano pinigai, jų darbas. Duona paskui burną juk nelaksto.

Na o toliau, man nusibodo minkyti miesto purvą ir kvėpuoti viduramžiško miesto aromatais, na ir smalsumas kažkur išgaravo. Nors pavyzdžiui miesto bažnyčios, o ypač Švento Sturnino (v.p.: Saint-Sernin; laikomas Tulūzos globėju) bazilika

ir Švento Stepono (v.p.: Saint-Etienne) katedra,

stebino savo didybe.

Šiek tiek atsigavau tik toje turgaus dalyje, kurioje prekiavo prieskoniais. Ten buvo kiek valyviau ir švariau , o ir kvapas stovėjo malonesnis. Tiesa, kai sužinojau kainas, tai vos nuo arklio nenugriuvau. Už žiupsnį juodųjų pipirų, įžūlūs barselonos prekijai prašė net penkių liardų (v.p.: pranc. liard, apie 1,2 gr. 250 prabos sidabro. Vėliau – 1,06 gr. ir 188 praba, o apie 1574 m. prie Henriko III sumažėjo iki 1 gr. ir iki 125 prabos. 1648 m. buvo išleistas varinis apie 4 gr. svėręs liardas, o 18 a. pradžioje – 3 gr. ir tapo pačia smulkiausia Prancūzijos moneta)!

Beje, prekeiviai prieskoniais buvo tik barseloniečiai. Kodėl? O kas juos ten žino?! Bet tikriausiai kokie nors cecho ypatumai. Kiek suspėjau sužinoti, tai viduramžių prekyba pakluso begaliniam kiekiui taisyklių ir įstatymų, už kurių pažeidimą trumpindavo per galvą be jokių skurpulų. Na ir cecho taisyklės stebino savo rūstumu.  Pavyzdžiui, pameistrių ir mokinių kiekis buvo itin griuežtai reglamentuotas. Buvo laikoma, kad meistras didesnį kiekį apmokyti gali tik kokybės sąskaita, o tai buvo nepriimtina.

Arba, pavyzdžiui, pameistrys, kol netaps meistru, negalėjo vesti. O kodėl – tai nė pats velnias matyt nežino.

Prieskonių vis tik tai mes paėmėme. Dvi uncijas (v.p.: 1 Trojos uncija lygi 31,1034768 gramo. Beje, šiuo atveju Troja, tai Prancūzijos miestas Trua (Troyes), kuriame viduramžiais vyko itin didelės mugės) juodųjų pipirų. Tukas vos neišgriuvo, o man nusispjaut. Taip noriu – ir viskas. Mėgstu aštriai. Škotas, aišku, kaip tikras eretikas begelbstintis savo sielą, vis tiek derėjosi ir kiek tai nusiderėjo.

Užtat išdžiovintų vietinių žolelių mišiniai buvo beveik dykai. Tuo aišku pasinaudojau ir jų prisipirkau į valias.

Tuom viskas ir baigėsi. Man viskas įgriso iki gyvo kaulo ir palikęs Tuką derėtis dėl pašaro arkliams, patraukiau į viešbutį. Puikiai jau žinau, kad jis vėl mus kainą ir procesą užtemps iki begalybės. O man to reikia? Na ir ne kilmingo kavalieriaus reikalas užsiiminėti tokiais žemiškais darbeliais.

Valgyt užsinorėjau, vyno pagurkšnot ir pamąstyt. Savo kambaryje išsidrėbiau ant lovos ir išsireikalavęs iš šeimininko stileto ir lentelės padengtos vašku ėmiausi sau kurti herbą ir devizą. Na žinoma, visa tai lydėjo jaunas božansi vynas ir laukimas, kol metras Emanuelis iškeps mums žąsį ir porą kaplūnų (v.p.: tai specialiai maistui atpenėtas kastruotas gaidys. Juos augindavo ir ruošdavo Prnacūzijoje iki XX a. Beje, Prancūzijos virtuvėje vištiena buvo skirstoma į: vištą, viščiuką, kaplūną ir puliarką (kastruota ir maistui atpenėta višta). Jų paruošimo būdai skyrėsi tad šiuo metu restoranuose jie reiškę ne tiek paukštienos rūšį, kiek pagaminimo metodą: kaplūnas buvo ruošiamas - kepamas visas ir pateikiamas, kaip paradinis patiekalas, viščiukai buvo kepami ir virdami, vištiena dorojama gabaliukais ir verdama buljone, o puliarką kepdavo visą arba dalimis – ketvirčiais).

Istorija su Segiuros senjorija, kuria aš dabar titulavausi, man vis daugiau nepatiko. Ši senjorija buvo Armanjako dalis ir bet kokiu atveju rišo mane su Armanjakų šeima. Susidūrimų su kilmingaisiais senjorais išvengti nepavyks, ne per dykumą keliaujam, o iš jų kas nors, išgirdęs mano titulą, pilnai gali jį surišti su Armanjakais, kuri visai visi didžioj nemalonėj. Kam tas „gal būt“ – juk būtinai atras ryšius, nes heraldikos ir giminystės pažinojimo visų pirma juos moko. Vadiansi?

Vadinasi, negailestingai reikia atsikratyti visai visų Segiuro senjorijos ir Armanjako ženklų. Yra visai garbingas motyvas – įžadas. Jis skambėti turėtų kažkaip taip:

- Aš daviau įžadus slėpti savo herbą, giminės spalvas ir pagrindinį titulą, ir nešioti tamsią aprangą iki tol, kol, vardan krikščionybės šlovės, savo ranka nenudėsiu šimto... ne, geriau – du šimtus, saracėnų, - iškilmingai pradeklamavau žiūrėdamas į lubas.

Klausyk, o visai neblogai ir skamba! Taip, o dabar devizą ant skydo. Grįš Tukas ir man greit jį nupaišys.

Kaip ten rašė Valteris Skotas... Riteris be palikimo teisės? Ne, man tai netinka. Dar kaip nors ne taip supras. Viską, kas gali būti susieta su bastardu, vienareikšmiškai – lauk.

Taip... Kas per šūdas galvoje sukasi!

- Niekas kitas, tik aš pats! – staiga išrėžiau ir supratau, kad pataikiau į dešimtuką. – Taip ir užrašysime lotyniškai, sidabrinėmis raidėmis ant juodo skydo. O herbas... Na gi jokio. Juodas fonas su sidabriniais kantais ir užteks. Visai gerai turėtų atrodyti. Juk ir šarvai mano juodinti.

Pala… Aš juk užsisakiau mėlynai juodus šosus... Tai reikia iš mėlynumo ant herbo pateplioti. Ta, tad mėlyname fone, juodas figūrinis skydas ant kurio jau ir bus sidabrinis užrašas. Pilnas rokoko, kurio, aišku, nesulauksiu.

- Tai gi tu, senas kelme, tikras heraldikos simbolių monstras, - pagyriau save ir padovanojęs pats sau bokalą vyno, ėmiausi galvoti apie vardą.

O tituliukai... Tegu taip ir būna – ševalje de.. de.. de... Žinių ir vaizduotės katastrofiškai stinga... Ševalje de Rozmarin... De Barbaris, de Stumk-Trauk... Blyn...

Vėl kliukstelėjau vyno į taurę.

Ševalje de Karabasas? Na ne... Gal, geriau prisirišti prie kokio rašytojo? Ševalje de Golonas, ševalje de Diuma? Ševalje de Mopasanas. Pilnas kliedesys!

Kiek suprantu, titulas yra žemės valdos atitikmuo.  Pavyzdžiui, yra Vik-Fenanzage žemė. Štai mano tėtušis šalia pagrindinio titulo, buvo dar ir Vik-Fezanzage vikontas. O žemės valda galima pavadinti ir atskirai stovintį kaimą. Kaip patikrinti ar tokia yra? Teisingai – nepatikrinsi. Vadinasi būsiu ševalje Driuonas. Kažkur skaičiau, kad šio rašeivos protėviai gavo dvarininko titulą iš Napoleono Bonaparto... O gal ne jie? Koks galų gale skirtumas. Užtat gerai skamba! Ševalje de Driuonas. Na ir visai prancūziškai. O štai vardą paliksim – Žanas.

Uchchch... sugalvojau. Kur ten tas šiknius Emanuelis? Ėst noriu – nebegaliu.

Staiga apačioje pasigirdo kurtinantis bildesys, skambesys ir skrodžiantis šeimininko šauksmas. Man net akimirkai pasivaideno, kad jį kas pamovė ant iešmo... Gal plėšikai?

Įsispraudžiau į botfortus, pagriebiau espadą ir pasiruošęs gelbėti šeiminiką ir apkapoti piktadarius, nulėkiau žemyn...

Bet pamačiau įdomų vaizdelį.

Plėšikų, aišku, nebuvo...

Šeimininko niekas ant iešmo nepamovė ir iš vis, jokių žalojimų nebuvo.

Virtuvėje ant grindų gulėjo nugriuvusi spinta ir kalnas indų.

Garbingasis metras Emanuelis, raudonas kaip vėžys, lakstė po virtuvę su minėtu iešmu paskui smulkų berniuką. Vaikėzas tiesiog rodė vikrumo stebuklus ir išslysdavo iš šeimininko rankų kaip koks žaltys. Šeimininkas tuščiai mojavo iešmu ir kaukė kaip sirena.

Pasigailėjau, kad neatsitempiau arkebuzos. Pykštelčiau į orą ir bagtusi šis cirkas. Tiesa, šeimininkas gal gautų infarktą, bet tai niekis.

Lengvai pabarškinau espados galiuku į alavinį katilą.

Jokio efekto. Šauksmas ir trypimas visus garsus užgožė. Manęs pastebėti, niekas ir nesiruošė.

Šiek tiek pasipiktinau, trinktelėjau katilą nuo stalo ir užrėkiau garsiau nei jo žvangesys:

- Achtung!.. Ponas Emanueli, pasiaiškinkit, kas čia dabar vyksta?

 

2016-04-11

"Armanjako šalis. Bastardas". X skyriaus tęsinys. 2016-04-08.

Pirmiausi, tai ne laikas ir ne vieta.

Antra, esu visiškai įsitikinęs, kad žmonija vystosi griežtai pagal Pono Dievo planą, ir ne mano reikalas kištis į Viešpats reikalus. Na, nebent labai atsargiai ir saikingomis porcijomis, na, ir aišku, pageidautina per daug intensyviai nelysti į naujų ginklų rūšių kūrimą. Nepribrendo kol kas tam dar žmonės. Tik sau, ir tik asmeniniam naudojimui aš tą spjaudyklę kiek patobulinsiu. O darbus padarys koks patikimas žmogus, kurį nedelsiant po to amžiams nuraminsiu... gal būt... arba ne... Jei trumpiau, tai bus matyt.

Už arkebūzą su visu priedų komplektu sumokėjau tik livrą. Tai gerokai nustebino. Šneperis, kuris svaidė kulkas, kainavo tris su puse, o beveik pilnavertis šautuvas – tik trečdalis tos sumos. Ir net pigiau. Bet per daug galvos nelaužiau. Koks skirtumas – man gerai.

Kai jau visai buvau susiruošęs išeiti, meistras vėl mane sudomino. Mano eržilas buvo likęs visai be apsaugos ir aš įsigijau lengvus, ne turnyrinius, šarvus. Dygsniuotus vatinius šarvus su grandininiu pamušalu: antkrūtinį, kaklo apsaugą (v.p.: galima sutikti terminą krinetas, nuo angl. crinet), pasturgalio apsaugą (v.p.: dar galima sutikti terminą „krupas“, „kruponas“ nuo pranc. – croupon, croupe — (gyvulio) pasturgalis, t.y., krupo apsauga), mituką (v.p.: pabalnė, pobalnis, patiesalas po balnu, dar pasitaiko valtrapas nuo vok. Waltrapp) ir prie jo prisegamas šonines apsaugas. Gana lengvi šarvai, kurie pilnai pajėgūs apsaugoti žirgą nuo strėlių. Tik galvos apsauga buvo kiek rimtesnė – surinkta iš metalinių plokštelių. Mano laimei, visa arklio šarvuotė buvo pakankamai tamsios spalvos ir be jokių „rožinių“ išsiuvinėjimų. Tik kampuose išsiuvinėtos monogramos ir ornamentu padailinti kantai.

Tukas gavo paprastesnį variantą – be grndininio pamušalo ir be siuvinėjimų, o prasčiausiai dygsniuota, kelių sluoksnių, tarp kurių sukištos pakulos, apsauga. O ką? Eskudero turi atitikti kabaljero, bet negali būti išvaizdesnis. Ir nėr čia ko.

O štai susidėvėjusių arklių rakandų pakeitimui, teko pasipurtyti. Viskas kartu man atsiėjo dvidešimt penkis livrus. Nepigu, bet būtina. Žodžiu, pinigėliai, kuriuos įgijom pakeliui – išgaravo. Bet tai nebaisu. Dar turime gana sunkų maišelį su raitelio frankais – solidus bastardo palikimas. Ir dar dvi dešimtys kovoje su de Monfokono būriu nudėto riterio dukatų. Kad jį kur pragare velniai, įsijungę savo lakią fantaziją, be perstojo čirškintų. Ne riterį – jis kaip tik man niekuom ir nenusidėjo. O tą velnio išperą – baroną. Taip, kad pinigų turim. Tiesa, dar reikia kažkai išmastyti koks tų frankų ir dukatų santykis. Na bet tai neturėtų būti sunku. Kažin ar labai jau pigūs, nes aukso juose gana panašiai.

Kai aš Tukui pasakiau pirkinių kainą, jam nuo mano išlaidavimo vos akys iš orbitų neišskrido. Bet šiek tiek atlyžo, kai jis ir jo arklys taip pat atsinaujino ir dar leidau jam iš savo sąskaitos išsirinkti durklą. Bet vis tiek ilgiausiai sau po nosimi murmėjo, kol aš ant jo neužrėkiau. Gryną tiesą teigia anekdotuose, kad škotai  - taupūs, jei ne skūpūs. Bet aš vis vien patenkintas, vis tik jis manu kapšu rūpinasi. O tai aš akimirksniu galiu viską išleisti net nesusimąstęs.

Pagaliau išsikrapštėme iš ginklininko ir tiesiu taikymu nukeliavom pas siuvėją. Maestro Bernulis buvo toks malonus, matyt pasipelnė neblogai, kad palydai davė savo sūnų. Džovanis mums parodė kelią ir aišku atitinkamai mus rekomendavo.

Krautuvėlėje daug laiko nepraleidau. Tinkamos ir baigtos aprangos nebuvo... Panašu, kad šioje epochoje tokis supratimo, kaip išbaigti rūbai ir visai nebuvo. Siuvėjas mane su tuku atydžiai išmatavęs užsirašė reikalavimus ir pažadėjo ryt ryte viską pristatyti. Medžiagoms aš pinigų nepagailėjau: tik siuvinėti audiniai, barchatas,  šilkas ir batistas. Bet, labai nuliūdindamas siuvėją, kuris man norėjo įsiūlyti visas ryškias vaivorykštės spalvas - išskirtinai tik tamsiai mėlynos ir juodos spalvos. Dėl savo išorės aš turėjau keletą subrandintų idėjų ir jos reikalavo kaip tik kuklių spalvų. Na ir nemėgstu aš ryškių.

Bet, bijodamas išsiskirti iš kabaljero vaidmens – vistik tai kilmingųjų privilegija -  nuo „mi-parti“ (v.p.: lot.pranc. – padalinta pusiau) neatsisakiau.  Todėl viena šosų kiška bus tamsiai mėlyna, o kita juoda. Kvaila mada... Pažymėdami savo giminės spalvas ir kilmę, Riteriai pustosi kaip kokios papūgos.

Palyginus su išlaidomis pas ginklakalį, paradinių ir kasdieninių rūbų komplektai, kartu su keliais komplektais apatinių rūbų komplektais, rankšluosčiais ir nosinėmis – buvo beveik niekalas, bet vis tiek škoto tai nelabai pradžiugino. Ot taupuolis Tukas. Kai kada ir pernelyg.

Po siuvėjo susiruošėme pas batsiuvį užsisakyti man botfortus ir kurpes, bet papuolėme į labai įdomų reginį, kuris vyko pagrindinėje aikštėje priešais soborą.

Sprendžiant iš žmonių gausos, po krautuvėles vaikščioti nebuvo jokios prasmės – visi susirinko čionai. Pasigėrėti... egzekucija. Taip, bausmės vykdymu. Pagavo plėšikų gaują ir kartu su pora nežinia kuo prasikaltusių nelaimingųjų, ruošėsi išradingai juos nudaigoti visų prasčiokų akivaizdoje. Nors ne tik prasčiokų...

 

               Suręstoje ir dengtoje turtingai atrodančiu išpeštu audeklu tribūnoje, kuri buvo iškelta virš minios, buvo susirinkę apie dešimtį kavalierių ir damų. Jos centre, ant sosto, sėdėjo Tulūzos vietininkas. Pačią tribūną supo šarvuoti kariai, ant kurių apsiaustų, krūtinės srityje, buvo išpeštas oksitaniškas kryžius.

Na ir žinoma visur plazdėjo vėliavos su herbu: lelijos, dvigubas pastatas (neįžiūrėjau kokie) ir avinas (v.p.: Karkasono – pranc. Carcassonne, oks. Carcassona – herbas).

Visai linksmas herbas. Ir dėl lelijų viskas buvo aišku – Tulūzos grafystė atiteko Prancūzijai dar po Albigiečių karo. Taip, kad miestas pavaldus Vorui. Informacija apmąstymams. Pasisaugoti reikėtų.

Maža to, prie tribūnos buvo atneštos kelios portšezės (v.p.: pranc. „porter“ - nešioti ir „chaise“ krėslas; tai palankinas, kuriame buvo įtaisytas krėslas, kur asmuo galėjo sėdėti arba pusiau gulėti), kuriose laukdami kruvino reginio sėdėjo žemesnio rango ar luomo publika.

Nustebino didelis kiekis kilmingų ir prasčiokių moterų. Nors kuo čia stebėtis: moterys vyrams niekuom nenusileidžia, o kartais kraugeriškumu ir lenkia. Bet štai savo tikrus jausmus moka maskuoti nepalyginamai geriau. Čia aš nesipiktinu, o tik konstatuoju.

Mes taip pat sustojome pažiūrėti. Bet kokiu atveju, kol minia neišsiskirstys, pajudėti neišeis.

Prie ešafoto nusikaltėlius atvežė dvejais vežimais, kuriuos lydėjo ietininkai. Ištempė pilkomis drapanomis aprengtus nelaimėlius – atrodo, kad su jais jau spėjo padirbėti taip, kad pusė patys jau vaikščioti nebegalėjo, - ir surikiavę ant pakylos, parklupdė.

Apsireiškė vyrukas juoda mantija ir ėmėsi skaityti išvyniotą ruloną, kuriame buvo išvardinti nusikaltimai. Vienok, ilgas sąrašas. Buvo toloka, minia šurmuliavo ir rėkavo reikšdama savo pasipiktinimus, bet esmę suvokiau.

Kažkokio Bernardo iš Muasakos gauja – buvo perskaitytas sąrašas su vardais ir pravardėmis – buvo kaltinama... Žodžiu, buvo kaltinama visais plėšikavimo veiksmais, iš kurių pats gailestingiausias buvo nekaltų mergelių ir moterų išniekinimas. Beje, mane ne juokais nustebino, kad buvo minima ir sodomija. Visada maniau, kad karaliaujantys dabartinės Europos papročiai kilę iš labai gilios senovės. Nors, atrodo, kad netradicinis elgesys visiškai normalus dalykas, o ypač diduomenėje, kuri iki kažkokio tai laiko, kol neprireikia dėl kokių tai politinių sumetimų, užsimerkia  į tokį elgesį akis. Nežinau, nesiimu spręsti – kol kas su jokiais viduramžių gėjais nebuvau susidūręs. Ir duok Dieve nesusitikti.

Dar pastebėjau, kad pasak teismo tarnautojo, buvo pravestas nuodugnus tyrimas ir net kažkokie medicininiai aukų liudijimai. Kažkoks medikas Žiromas liudijo, kad jo pastangų dėka, viena iš aukų, po to kai ją apdegino ant iešmo, dar gyveno apie dvi paras. Po kiekvienu nusikaltimu buvo nurodyti visokie atitinkamų nurodymų ir įsakymų straipsniai. Tai yra, įstatymai, jų viduramžiškame atitikmenyje, aišku veikė ir nebuvo galima bet ką, kas papuolė po ranka kilstelti kartuvėse ar dar kaip nors nudaigoti.

Bendroje nusikaltimų apimtyje, plėšikai buvo pasmerkti ketvirčiavimui ant rato.

Atitinkamas prietaisas jau buvo ant ešafoto. Tai tokie siaubingos išvaizdos ratai su dantimis, kurie vien savo išvaizda vertė paklusti įstatymams.

Pasmerktiesiems leido kreiptis malonės pas vietininką. Jie vienas paskui kitą marmėjo savo prašymus, bet jų aš nelabai girdėjau, bet lygtais bandė paprasčiausiai sugraudinti.

Kontas mielaširdingai vienam iš jų suteikė malonę pakeisdamas ketvirčiavimą į kartuves.

Mielaširdingas Tulūzos gyventojų valdytojas.

Nežinau kiek tai pradžiugino patį plėšiką, bet minia audringu džiaugsmu sutiko savo valdytojo malonę.

„Laimingąjį“ pirmąjį ir pakorė.

Tik šventikas jį prieš tai išpažino.

Du budelio pagalbininkai pritempė plėšiką prie kartuvių, užmovė maišą ant galvos ir užmovė kilpą.

Didelėmis, vėliavėlėmis papuoštomis fanfaromis, išsipustę grafystės spalvomis trimitininkai sutrimitavo ir budelis pats asmeniškai truktelėjo svertą. Na, kaip ir „minus vienas“.

O štai likę, mažų mažiausiai jam pavydėjo.

Iš pradžių juos paguldę ant ratų sulaužė visus kaulus su dideliu išmoningumu: kankinimo metu nė vienas iš jų neprarado sąmonės. Po to suniokotą kūną nutempė ant specialių „staklių“, kur budelis, lengvai mojuodamas siaubingos išvaizdos kirviu iš eilės nukirto visas galūnes užbaigdami galva.

Pagalbininkai gaudė nukirstas rankas ir kojas, rodė miniai, kuri šėlo ekstazėje, ir dėjo į krepšius.

Egzekutoriai dirbo vikriai, lengvai ir greitai, bet vis tiek viskas užsitempė iki poros valandų.

Priešpaskutinį paliko mėsininką, kuris sulaužė savo cecho taisykles. Apsverdavo, apgaudavo, nesilaikė cecho politikos ir net keisdavo jautieną į žmogieną. Nors paskutinį punktą šis galingos išvaizdos, raudonsnukis žmogus atsisakė pripažinti ir audringai vapėjo apie savo nekaltumą.

Nežinau – kaltas ar ne, bet buvo nuteistas myriop paprasčiausiai nukirsdinant galvą. Be jokių pasityčiojimų iš kūno. Pakilo kirvis, pasigirdo duslus smūgis – ir galva specialiu loveliu nuriedėjo į krepšį. Viskas paprasta – be jokių žaidimų.

O štai paskutinis budelio aktas mane kažkaip stipriai nustebino. Nepasakyčiau, kad mane labai šokiravo prieš tai buvusios bausmės. Jaučiau pasišlykštėjimą ir tiek. Pirmiausiai, tai aš buvau gana toli ir smulkmenų nemačiau, antra, tie nusikaltėliai užsitarnavo tokios ar panašios bausmės. Bet su ta moterimi pasielgė net ne žiauriai, o netgi iš vis už kažkur labai toli už blogio ir gėrio ribos.

Kažkokia Liusjena nunuodijo savo vyrą – garbingą ūkinių prekių pardavėją Bonome, kuris netgi buvo miesto rezervo seržantas., o tai aišku, kad net dvigubai gerbtinas. Nunuodijo ji jį norėdama pasiglemžti turtą. Na ir per visą santuokos laikotarpį padarė daug kažkokių nusikaltimų: be neištikimybės, ji buvo kaltinama nepagarba savo vyrui ir tinginyste. Kaltinimą palaikė visa virtinė liudininkų, iš kurių pagrindinė buvo nužudytojo motina ir jo brolis, kuris paveldėjo jo krautuvėlę su visu turtu.

Na-a... Jei už tai bausti, tai trečdalis šiuolaikinių moterų užsimerkus galima į Anapilį nusiųsti. Šiuo atžvilgiu viduramžių visuomenė net progresyvesnė...

Liusjenos meilužis taip pat turėjo pasirodyti miniai ant ešafoto, ir pasirodė – bet jau miręs. Sprendžiant iš kaltinimų, laimingai numirė tardymo metu.

Liusjeną taip pat pasmerkė myriop – buvo nutarta ją gyvą palaidoti kartu su mirusiu vyru. Čia pat ją grandinėmis prikaustė prie vyro, gulinčio karste, lavono, užkalė karstą ir nuvežė į kapines.

Apkūnokos išvaizdos, visai jauna vidutinio amžiaus blondinė visiškai nesipriešino ir atrodė esanti visiškai kitame pasaulyje ir net kažkaip kvailai šypsojosi. Vienok, paradoksas. Po to jau man Tukas paaiškino, kad nuteistosios draugai ar giminaičiai, o gal ir pati pasirūpino, bet greičiausiai budelį „patepė“ ir šis ją pagirdė kokiom nors ypatingom žolytėm ir moteris dabar nieko net nesuvokė.

Štai taip... Labai stebiuosi, kad šioje epochoje iš vis dar daromi nusikaltimai. Su tokiomis bausmėmis, atrodo, jau vaikystėje visos mintys apie nusikaltimus turėtų būti išnykusios.

Meilužio nuo bausmės neišvadavo ir jo mirtis. Jį specialiomis, kreivomis žirklėmis kastravo ir nukirto galvą.

Viskas... „Finita“. Įaudrinta minia, nusivylusiai šurmuliuodama ėmė skirstytis. Vargšai žmogeliai, jų nusivylimą galima suprasti, pramogų tai beveik jokių. Įdomu, o teatrai jau yra ar ne?

Kaip jau sakiau, reginys manęs labai nesujaudino, bet nuotaiką sugadino. Didelės minios susibūrimas, nežmoniškas klykimas, rėkimas ir smarvė, žinote, nelabai kelia nuotaiką.

2016-04-08

"Armanjako šalis. Bastardas" X skyriaus tęsinys. 2016-04-06

Ant iškabos, kaip ir galima buvo tikėtis, buvo pavaizduotas raitas ant galingo arklio riteris su pilna turnyrine ginkluote. Ant ieties buvo pasmeigęs siaubingos išvaizdos pabaisą ir Tulūzos ginklakalių gildijos ženklas: dvi sukryžiuotos ietys kirasos fone. Viešbučio šeimininko žodžiais tariant, garbusis Džiuzepė Bernulis ir buvo šios gildijos vyriausiasis... o gal cecho, žodžiu kažko tokio.

Prie įėjimo du berniukai paėmė iš mūsų žirgus, o prekybos salėje mus pasitiko pats šeimininkas. Aukštas, išdžiūvęs, plačiapetis tipiškas italas, kuriam pervirto gerokai per penkiasdešimt.

- Džiaugiuosi jus matydamas, garbusis kavalieriau, savo kuklioje krautuvėlėje.

Didelio meilikavimo nepastebėjau, bet šeimininkas buvo pakankamai mandagus. Žinantis savo vertę. Nusivedė į savo kabinetą šalia salės ir, suprantamai atspėjęs, kad Tukas tik eskudero, tad jį palikęs stovėti, man  pasiūlė krėslą.

Apsirikti aišku, kad buvo sunku. Aš kaip galėdamas išsipuošiau, ant kaklo pasikabinau grandinę, kurią laimėjau dvikovoje su de Gramonu, o ant piršto užsidėjau juvelyro Izaoko žiedą. Na, dar barchatinė liemenė, beretė su plunksnomis, espada-flambertas – ir štai tau aiškus, turtingo bei aiškiai kilmingo, kabaljero paveikslas.

- Pirmiausiai, tai aš noriu sutvarkyti savo ginklus ir kai kurias šarvų dalis. O toliau susipažinti su jūsų siūlomomis prekėmis, apie kurias galima išgirsti ne tik Langedoke ir Gijenoje. Aišku su geriausiais pavyzdžiais. – Ypač akcentavau paskutinę frazę.

- Aš neužsitarnavau tokio dosnaus pagyrimo. – Italas mandagiai palenkė barchatine kepuraite uždengtą galvą ir krestelėjo savo žilas garbanas. – Bet jūs, aišku, turite keletą puikių daiktų, kurie gali patenkinti pačius reikliausius reikalavimus. Kaip man jus vadinti, kabaljero?

- Ševalje de Segiur. To pakaks, - balsui suteikiau šiek tiek paslapties. Tegu galvoja, kad pas jį inkognito apsilankė koks hercogas.

- Puiku, jūsų mylista, - nutaisęs veido kaukę taip, kad reikėjo suprasti jog jis supranta mano inkognito priežastis, ginklakalys linktelėjo. – Aš tuoj įsakysiu ir jūsų ginklus apžiūrės. O kol kas, jūsų mylista, mes paragausime labai puikaus vyno ir mano asmeniškų vynogienojų.

Italas du kart suplojo delnais ir akimirksniu šalia mūsų išdygo augalotas vaikinas, beveik kaip du vandens lašai panašus į šeimininką. Vaikinas atsitempė grafiną vyno, bokalus, indą su vaisiais, o po to išėjo su škotu apžiūrėti ginklų ir šarvų.

- Mano sūnus Džovanis, - pilstydamas vyną į bokalus, išdidžiai jį pristatė italas. – Laikui bėgant, tikiuosi, jis mane peraugs mano amate. Tačiau pakalbėkim kiek apie reikalus. Ką jūs norėtumėte pažiūrėti, jūsų mylista? Nors palaukite, neatsakinėkite... aš jau numanau, kas jus gali sudominti. Aš jus paliksiu kelioms minutėms.

Italas atsistojo ir pasislėpė už durų. Aš pasinaudojęs momentu, apsidairiau. Kambario aplinka rodė, kad šeimininkas gana pasiturintis. Ąžuolinės raižytos panelės, puikiai išsiuvinėti gobelenai su mūšių scenomis ir žvėrių galvos ant sienų. Raižyto palisandro baldai (v.p.: pranc. - palissandre, graži ir stipri, kai kurių bignoninių šeimos medžių mediena). Net indai ant staliuko buvo sidabriniai su aukso inkrustacija. Visgi pelningas verslas – ginklų prekyba. Aišku jei su galva prekiauji.

Metras Emanuelis kalbėjo, kad italas į Tulūzą atvyko prieš dešimt metų visiškai nuskurdęs ir per tą laiką suspėjo gerokai prasisukti...

- Štai, jūsų mylista... – italas nutraukė mano mintis ir atsargiai padėjo ant stalo juodose, sidabru kaustytose makštyse dagą. – aš matau, kad turite gerbiamo meistro Ambruazo Roitenbergo iš Zolingeno espadą ir ši daga jai labai tiks į porą. Ji taip pat jo darbo ir pilnai atitinka stilių.

Ginklininkas ištraukė dagą ir parodė geležtį, kuri taip pat buvo nukalta flambergo stiliuje, bet tik su labiau išreikšta ašmenų banga.

Aš apžiūrėjau dagą, kuri aiškiai nebuvo gaminta manajai espadai į porą, nors efesas savo persipynusiai banguotais lankais sudarydamas augalinio ornamento vaizdą imu ir buvo panašus. Tačiau geležtis vis tiek stebino kruopščiu pagaminimu ir savo gražumu. Labiausiai man patiko tai, kad nežiūrint grožio ir turtingos išvaizdos, daga aiškiai buvo kovinis ginklas.

Italas paėmė į rankas dagą, paslaptingai šyptelėjo ir pasakė:

- Jūs dar matėte ne visus šio ginklo privalumus, žiūrėkite...

Ginklininkas pasuko žiedą po rankenos bumbulu ir nykščiu prispaudė nedidelį išsikišimą prie rankenos pagrindo. Staiga pasigirdo skambus spragtelėjimas – ir iš rankenos galo iššoko dešimties centimetrų tribriaunis spyglys.

- Netikėta. Su tokia konstrukcija aš dar nebuvau susidūręs... – Aš susidomėjęs apžiūrėjau ginklą.

Praeitame gyvenime mačiau visokių dagos konstrukcijų: nuo triašmenių, kai nuo pagrindinės geležties vieduokle atsiskiria dar dvi geležtys, iki dagos integruotos su titnaginiu pistoletu. Bet tokios matyti neteko. Nors viduramžių meistrai įsigudrindavo pagaminti, kur kas keistesnių ginklų, taip kad nėra ko stebėtis.

Ginklininkas mano veide pastebėjęs šiokią tokią abejonę, ėmė barstytis komplimentais:

- Kiek aš suprantu, jūs, jūsų mylista, įvaldęs „Espada ir daga“ stilių, ir, sprendžiant iš jūsų ginklų, juo naudojatės puikiai. Įbrėžimai ir špukės tai rodo. Tai štai – šis puikus ginklas  - skirtas būtent jums ir bus geru netikėtumu jūsų priešams.

- Nežinau, maestro, šis netikėtumas, aišku, labai įdomus, tiesa, kol kas praktiško jo panaudojimo aš kaip ir nematau. Bet pats ginklas puikus. Kiek už jį norite?

Nusprendžiau įsigyti šią dagą. Kasdieniniam nešiojimui turiu savo senąją, o ši gerai atrodys išeigoje, kaip paradinė. Visai geras puikybės simbolis. O čia, kaip žiūriu, visi kabaljero tik ant jos ir laikosi. Tad galima ir paišlaidauti.

Savo paskirtimi, mano paradinė espada ir štai ši daga – koviniai ginklai, bet man ranka nekyla, na nebent tik ypatingu atveju, jomis naudotis pagal paskirtį. Gražios gi... O kiekvienos kirstynės palieka nepataisomus pėdsakus ant ginklo ir man gaila tą grožį gadinti. Tam yra „darbiniai“ ginklai – štai su jais ir mojuosim.

 

2016-04-04

 

- Galiu iš karto pasakyti, jūsų mylista, ji nepigi, bet kaina iki paskutinio obolo teisinga. – Italas gudriai prisimerkė. – Bet siūlau apie kainą pakalbėti kiek vėliau. Po to kai jūs apžiūrėsite kitus dirbinius.

- Neprieštarauju. – Nugėriau vyno ir dėjausi susidomėjęs.

Atėjo ginklakalio sūnus ir keliomis itališkomis frazėmis apsikeitė su šeimininku.

- Džovani sako, kad su jūsų ginklais nieko baisaus nėra atsitikę. Mes viską sutaisysim per porą dienų, - išvertė italas.

- Deja, aš neturiu tiek laiko nes ryt ryte išvykstu.

- Kitaip neįmanoma, jūsų mylista. Tai gana skurpulingas darbas. – Džiuzepė kaip žinovas skėstelėjo rankomis. – Reikia ardyti šalmo vidų, nuimti vidinius išmušimus ir pamušalus, užšlifuoti subraižymus, valcuoti ir vėl klijuoti ir tvirtinti pamušalus. Su ginklais dar sudėtingiau, nes jų apdirbimas dar sudėtingesnis. Na ir mes iki kaklo perkrauti darbais. Mano visi trys meistrai nakvoja tiesiai darbe.

- Maestro Bernauli, ginkluotė man reikalinga ryt ryte. Aš manau, kad jeigu suspėsite, tai mes abudu liksime patenkinti. Aš – darbu, o jūs – atlyginimu, - teko italui pateikti riebią užuominą apie papildomą apmokėjimą.

- Mes pasistengsime, jūsų mylista... – Ginklakalys pasistengė nuslėpti patenkintą veido išraišką.

Na gerai, vienas-nulis, tavo naudai, bet čia jau piktintis negali. Aš visai nesiruošiu pasilikti šiame mieste nė vienos dienos ilgiau. Ir taip jau užsilaikėme, kol savo geismus patenkinome.

- Atsiųskite ginkluotę į „Lokys ir jautis“ viešbutį ryt auštant. O dabar, maestro, rodykite likusias brangenybes. Beje, o jūs turite savo darbo dirbinių?

- Kai ką turiu, bet aš jau beveik nebedirbu. Na nebent savo malonumui. Ačiū mūsų Dievui, tam jau nėra būtinybės. – Ginklakalys patenkitas savimi nusišypsojo. – Man dirba trys puikūs kalviai, raižytojai ir skardininkai, na ir sūnus jau perėmė visas meistrystės paslaptis. Bet vis tik kai kada traukia ir aš dirbu su plienu. Prieraišumas peraugęs į meilę...Na, bet aš užsiplepėjau. Atleiskite, jūsų mylista, seniui jo silpnybes. Tuoj jums viską parodys.

Ginklakalys vėl suplojo delnais ir iš už durų pasirodė du darbininkai. Ant barchatinių pagalvėlių jie atnešė ginklų ir ekipiruotės pavyzdžius.

- Štai, iš pirmo žvilgsnio įprastinis pendentas špagai (v.p.: lot. pendens (kilm. pendentis – kabantis) - t.y., perpetinis diržas-juosta ginklams: kardui, špagai, vėliau net pistoletams nešioti; kartais dar vadinama partupėja). – Džiuzepė paėmė į rankas turtingai išsiuvinėtą perpetinį diržą. – Gražūs odos įspaudai, ar ne? O išsiuvinėjimas? Vertas net pasaulio galingiausiųjų. Paradinis vaizdas, tačiau ji turi nedidelę paslaptį. Tarp odos sluoksnių įsiūtas metalinė į patingo pynimo pynė, kuri labai plona ir beveik besvorė, bet gali sulaikyti tiesioginį rapyros smūgį. O diržas kaip tik dengia krūtinę. Pažiūrėkite, diržas liko lankstus, toks koks ir turi būti...

Pervedžiau ranka per pendentą. Darbas iš ties buvo įspūdingas –negaliu nenustoti stebėtis viduramžių meistrų meistriškumu. Išsiuvinėjimas sidabrinis... kaip tik man – mėgstu jo šaltą blizgesį daug labiau nei aukso. „Pasaulio galingiausiesiems“, sakai... Na-na... Tai tada kaip tik man. Aš juo tapsiu: jei ne artimiausioje ateityje, tai bent jau netolimoje perspektyvoje, tai tikrai...

- Aš įvertinau šį daiktą, maestro,  - solidžiai kinktelėjau, - bet, kaip jūs ir patarėte, grįžkime prie kainos kiek vėliau.

- Jūs tikras vertintojas ir žinovas... – Italas patenkintai nusišypsojo, atidėjo perpetinį diržą į šalį ir paėmė kitą daiktą. – Tai įprastas diržas. Juo labai patogu suimti apsiaustą ir kas dieną ir  rūmuose, bet vėl gi, jis turi mažą paslaptį...

- Aš pabandysiu atspėti... – paėmiau diržą į rankas.

Iš pirmo žvilgsnio jokios slėptuvės čia ir nėra. Šarvuotą pynią įsiūti nėra prasmės, nes diržas siauras – vos per pusę delno. Sagtis, padaryta kaip dvi stilizuoto liūto nagais susikabinusios letenos, taip pat sidabrinė. Plokštelės – kaip liūto galvos. Tačiau staiga ranka iš vidinės diržo pusės užčiuopiau nedidelį sustorėjimą... taip... truktelėjau už liūto galvos ir rankoje atsidūrė nedidelis durklas. Kokių dešimties centimetrų... Plokštelė kaip tik ir atstojo rankeną. Geležtis dviašmenė ir šiek tiek lankstėsi. Todėl ji ir buvo iš pirmo žvilgsnio neregima. Velnias... tikras delninis, tarpupirščių arba dar taip vadinamo stūmuoklinio durklo (v.p.: iš angl. -  push dagger) 

 

prototipas ar protėvis. Gana efektingas... Bet kažkaip nepritinka kilmingam kabaljero, kuris pavojus turi pasitikti atvirai. Jau greičiau tai šnipo ar slapto žudiko ginklas.

 

2016-04-05

 

...Bet kažkaip nepritinka kilmingam kabaljero, kuris pavojus turi pasitikti atvirai. Jau greičiau tai šnipo ar slapto žudiko ginklas... Nors patinka. Labai patinka, būtinai paimsiu, bet reikia kažkaip ir savo norus užmaskuoti. Pasipiktinti, ar ką...

- Maestro, darbas puikus. Bet jūs užsimirštate man siūlydamas tokį daiktą. Šis ginklas labiau tinka...

- Žudikui, norite pasakyti, jūsų mylista? – delikačiai pertraukė mane ginklininkas. – Leiskite nesutikti. Tai savigynos ginklas. Tam, kad juo pasinaudoti turint blogų ketinimų, visų pirma tuos ketinimus reikia turėti. Gyvenimas mus kartais gali nustebinti tokiais netikėtumais, kurių niekaip negalime numatyti. Jei pasaulyje būtų vien tik garbingi senjorai, tai ir tokiam ginklui nebūtų vietos.

- Jūs išmintingas, maestro. – Aš su apsimestine abejone diržą atidėjau į šalį. – Aš pagalvosiu, dėl šio diržo dar grįšime vėliau. Ką dar turite?

- Mes turime visko. Netgi galime jums parinkti jau baigtus šarvus...

- Ne, šarvai manęs nedomina. Aš turiu kelis komplektus ir jie mano poreikius pilnai patenkina. Nors... Turiu puikų pilną grandininių-plokštelinių šarvų komplektą iš Levantos ir man po juo reiktų šimtasiūlės.

- Turime, jūsų mylista. – Prekijus džiaugsmingai suplojo rankomis. – tik vakar pristatė iš Narbonos (v.p.: pranc. Narbonne – miestas Prancūzijos pietuose, į pietus nuo Bezjero, Langedoke-Rusijone). Puikūs pošarviai, kuriuos pagamino netikšos saracėnai. Bet teisybės dėlei, turiu pasakyti – jie puikaus darbo ir labai geri, ypač kai karšta. Jie pasiūti iš ponže medžiagos (v.p.: pavadinimas yra kilęs iš kinų kalbos žodžio „pen-chi“  „rankinės staklės“. Medžiaga iš nedažyto laukinių šilkverpių šilko (tussah) išaustas natūralios (t.y. nebalintos drobės) spalvos audinys. Tai nelygaus pluošto ir paviršiaus, grubios struktūros medžiaga)  Labai tinka po jušmanais ir bachtericais. Puikiai amortizuoja ir apsaugo. Jau matau, kad vinas iš komplektų, jums kuo puikiausiai tiks. Atskiros jo dalys netgi sustiprintos gandininiu audiniu. Einam, jūsų mylista, reiktų pamatuoti...

Išbuvau ginklų krautuvėje ne mažiau kaip porą valandų. Ir tas laikas to buvo vertas.

Pirmiausia, tai sutariaus dėl ginkluotės remonto.

Antra, įsigijau nemažai iš tikro reikalingų daiktų. Ir, svarbiausia, sužinojau paskutines politines sroves Pirėnų pusiasalyje (v.p.: isp. Pirineos; pranc. Pyrénées; arag. Pirineus; kat. Pirineus; oks. Pirenèus; bask. Pirinioak; bask. Auñamendiak).

Pasirodo, kad Aragono rėjus Chuanas tiesiog miega ir sapnuoja, kaip iš Pasaulinio Voro atima Rusiljoną, kurį Voras savo laiku be jokių skurpulų nusavino. Reiškia, man reikia traukt į Aragoną.

Žinoma, pasisvečiavimas pas italų ginklakalį man atsiėjo gan nepigiai. Už dagerį jis užsiprašė nei daug, nei mažai, o keturis Tūro livrus. Neįtikėtina suma. Derėjausi, kaip čigonas, bet numušiau kainą iki dviejų livrų ir penkilikos sū. Užtat visa kita, pirkiniai ir remontas man atsiėjo panašiai tiek pat.

Įsigijau dar šilkinę šimtasiūlę, sau ir Tukui. Tris dešimtis strėlių arbaletams ir dar kovinę ietį sau. Nė karto tokios rankose nebuvau laikęs, na bet koks riteris be jos? Na ir leidau save įkalbėti nupirkti abu diržus su slaptavietėmis.

Na, bet kartu pardaviau šneperį, kuris man atiteko kaip trofėjus nuo nežinomojo riterio. Beje, jo kaina man padengė daugiau kaip pusę mūsų pirkinių. Italas jį įkainavo trimis su puse livrais ir aiškiai tikėjosi pelno iš jo perpardavimo.

Jau norėdamas išeiti, atsargiai pasiteiravau dėl šaunamojo ginklo.

- Maestro, jūs gi žinote, kad dabar vis labiau madoje tie griaudžiantys dalykėliai...

- Jūsų mylista domisi pistoliais ir arkebūzomis? – italas tiesiog prabudo, nors ir taip buvo pakilios nuotaikos.

- Na taip... Norėčiau pažiūrėti... tiesiog iš smalsumo.

- O... jūsų mylista. Aš taip pat iš pradžių abejojau, o dabar su jais leidžiu praktiškai visą laisvą laiką. Žinote, tai ateities ginklas! – su pilnu įsitikinimu pareiškė italas.

O-o-o! Jei tu žinotum, koks tu teisus, itale... Labai greitai šie griaudžiantys vamzdžiai praktiškai išgins lauk visus apsaugines geležėles... Nors tie patys italai jas ir prikels, tik jau kaip šarvines liemenes. Bet ginklininkui susakiau viską atvirkščiai, nes visai nenorėjau išlysti iš savo vaidmens:

- Tai jau kažin, maestro. Ginklas skurdžiams. Kilmingi kavalieriai neleis tyčiotis iš kalavijo ir ieties. Tačiau, jei turite pavyzdžius, aš su malonumu pasižiūrėsiu. Taip, tiesiog iš smalsumo...

- Žinoma, kad yra. Prašau jus nueiti su manimi iki mano kabineto.

Taigi, išdavoje aš įsigijau trumpavamzdę arkebuzą su titnagine prisukama spyna, kurią patobulino pats maestro Bernulis.

Jis prie jos pritaisė ir nenuimamą, bet sudedamą auselę, kaip vaikiškuose žaisliukuose, tad nereikėjo atskirai tampytis didelio rakto spyruoklės įtempimui.

Iš esmės, ši arkebuza savo dydžiu nenusileido kavaleristų karabinui, o kalibras buvo apie dvidešimt milimetrų. Vamzdis trumas – beveik pusmetris, bet balne sėdint visai patogu iš jo šauti.

Iš karto kieme šį ginklą ir išbandžiau. Kai ausyse nustojo spengti, o dūmai išsisklaidė, nors tai atsitiko beveik vienu metu, pasirodė, kad minkšta švino kulka iš dvidešimt penkių žingsnių pramušė seną kirasą. Aišku sklaida buvo siaubinga: taikiausi į krūtinę, o pataikiau į pačią apačią. Bet visgi...

Jei lyginti su šiuolaikiniais pavyzdžiais, tai ta arkebuza buvo visiškas niekalas ir anachronizmas. Nei buožės, nei taikiklių, o užtaisinėti reikia gal mažiausiai penkias minutes. Bet! Šioje epochoje ji gi visiškas „nou-hau“ – superginklas. Jei teisingai ja naudotis, aišku. O aš žinau, kaip ją išnaudoti. Iš karto pas meistrą užsakiau tris švinines kartečes, nors teko prieš tai paaiškinti, kas tai tokio, ir pasiėmiau visą paraką, kiek jo buvo, o tai beveik dvi maros arba panašiai apie pusę kilogramo. Taip... Dar primečiau veltinio gabalą ir pagal kalibrą nupiešęs išmušėją (v.p.: iš veltinio išmušti kalibrą atitinkančius kaiščius), išsiderėjau kaip priedą prie ginklo. Išmušėją man taip pat turėjo pristatyti ryte. Nežinau ar meistras suprato, kam man viso to reikia, spėju, kad ne, bet aš vyliausi, kad su kaiščių ir odinių tarpinių pagalba man pavyks sumažinti išsibarstymą ir pakelti taiklumą.. Pats meistras ta kryptimi, net nebuvo mąstęs, o vietoje kaiščių naudojo paprastus skudurus.

Dėtuvė prie balno ir užtaisymo komplektas, kartus su pirito rinkiniu, taipogi atiteko man.

Aš aišku net daug negalvodamas, peršokdamas per kokią epochą, galėjau meistrui duoti kokią dešimtį patarimų, kaip patobulinti ginklą, bet to nedariau.

Mano kvailystė?  Ne. Įsitikinęs, kad ne, ir savo žiniomis naudosiuosi ir ateityje labai atsargiai... O gal ir visai nesinaudosiu.

 

2016-04-06