Regėjimas pranyko taip pat staiga, kaip ir atsirado.
Aš tiesiog pasimetęs apsidairiau ir pasijutau, kad vėl sėdžiu raitas ant mulo.
Net įsižnybiau... Nemiegu – nesapnuoju. Kas per velnias... Atsidariau gertuvę,
apšlaksčiau delną ir patryniau veidą... Po galais, vėl bastardo pokštai.
Regėjimas tiesiog stebino savo realumu ir aiškiu
vaizdu. Aš netgi įžiūrėjau plonytę pulsuojančią kraujagyslę ant laibo merginos
kaklo...
Pala! Juk tai Žana de Fua... Kaip Dievą myliu – juk ji
mane gundė! Labai neįkyriai ir nekaltai, bet gundė ir jos pastangos nebuvo
bergždžios. Susijaudinimas liko net po regėjimo. Netgi grįžęs į realybę aš vis
dar jos norėjau: tiesiog suko nuo malonaus jausmo...
- Negali to būti... – vėl apšlaksčiau veidą vandeniu.
Prakeiktas bastardas men iš proto taip išvesti gali.
Sapnai, regėjimai... tiesiausias kelias į beprotnamį... nors tiesa nežinau ar
viduramžiais buvo tokie ar nebuvo. Reikia susiimti...
Staiga priekyje ant kelio pasirodė dulkių debesis ir
aš greitai pamačiau keletą raitelių, kurie ragino savo arklius. Kiek
įsitempiau, bet nesureikšminau. Maža kas ten... O aš vienuolis, Dievo tarnas,
nieko iš manęs ir nepaimsi.
Po keletos minučių keturi šarvuočiai sukėlę debesis
dulkių sustabdė savo arklius šalimais ir užtvėrė kelią. Stambus ūsuočius
grandininiais šarvais riktelėjo tiesiai nuo balno:
- Vienuolis?
- Tėvas Tomas iš brolių pamokslininkų bendrijos, -
stengdamasis atsakinėti ramiai ir palankiai, kukliai prisistačiau, - vykstu į
Biuze pilį pas kapelioną tėvą Barsanofijų su laišku nuo prioro Jokūbo.
- Tai tu mums ir reikalingas, - apsidžiaugė ūsuočius.
– Sek mane, tėve Tomai, ir neatsilik, o tai ietimi paraginsiu tavo mulą.
- Kur?
Tokio įvykio posūkio visai nebuvau numatęs. Atrodo,
kad interpretacijos prasideda nuo pat pradžių. Na nors galvos nekerta ar rankų
nepančioja – jau gerai...
- Ten kur tu ir vyksti, vienuoli. Į pilį. Ten tau
viską paaiškins. Pirmyn, tėve. Ir paskubėk, o tai josi subine į viršų permestas
per mano balną, - šiurkščiai atsakė ūsuočius ir daug neaiškindamas apsuko ir
paragino arklį.
Na... Net nežinau, ką ir bepasakyti... Manykim, kad
tai duoklė mano sumanymui. Vis tiek į pilį traukiau. Nors manęs niekas labai ir
neklausė...
Ketvirtį valandos stengdamasis neatsilikti nuo
šarvuočių, įtemtai raginau mulą. Pririjau dulkių, atmušiau užpakalį – mulas
šuoliavo neįtikėtinai nelygiai, - bet suspėjau.
Iš arti pilis pasirodė besanti dar didingesnė, bet
mano nuostabai, ne tokia jau ir didelė, kaip pasirodė iš pirmo žvilgsnio.
Nelabai aš gaudausi fortifikacijose (v.p.
lot. fortificatio – įtvirtinimas;
tai karo inžinerijos mokslas apie vietovės (aplinkos, statinių, perkėlų ir
t.t.) įtvirtinimą ruošiantis mūšiams), bet panašu, kad pradžioje tai buvo
paprasčiausias bastionas, o jau vėliau išaugo į pilį. Keturkampė, o kampuose
bokštai. Sienos aukštos su dideliais mašikuliais (v.p.: pranc. machicoulis:
mache-col – mušti į galvą, tai ambrazūrų su parapetu tipas - visų pirma skirtas
vertikaliam puolančiųjų apšaudymui ar kitokiai gynybai (akmenų mėtymui, karšto
vandens pylimui ir t.t.). Buvo statomos ant sienų ar bokštų viršuje,
išsikišusios, su šaudomomis angomis ir dažnai apačioje su skyle ar latakais
ridenti rieduliams ar pilti skysčiams). Prieš
pakeliamą tiltą, pora barbakano bokštelių (v.p.: bastėja arba it. barbacane,
tai statinys prieš tvirtovę at gynubinę sieną prie vartų. Skirtas
vartų apsaugai ir sienos sparninei gynybai. Vėliau iš jo išsivystė ravelinas
(lot. ravelere) - trikampis
pagalbinis pastatas priešais tvirtovės griovį tarp bastionų, iš kurio kryžmine
ugnimi apšaudydavo prieigas prie tvirtovės apvado, ugnimi paremiant gretimus
bastionus, sienų aukštis gerokai mažesnis už pagrindinės tvirtovės).
Tokią
pilį būtų sunku paimti net su taisyklinga apgultimi, o šiaip tik su antpuoliu,
net neverta ir svajoti.
Pakeliamas tiltas buvo
nuleistas, o tvirtovės vartai atidaryti. Hersą (v.p. pranc. herse) –
pakeliamas vartų grotas – kaip tik pradėjo kelti.
- Judėk, vienuoli, greičiau...
– ragino mane ūsuočius ir netikėtai šmaukštelėjo malo mului botagu.
Jofas (aš jau spėjau taip
pavadinti savo mulą kaip ir Tilius Ulenšpygelis vadino savąjį) gailiai sužvengė
ir, vos manęs neišmesdamas iš balno, raudamas iš vietos įnešė mane į pilies kiemą.
Aš vargingai sutramdžiau vargšą gyvulį ir nušokau žemėn norėdamas vožtelti į
snukį storžieviui šarvuočiui, bet mane sustabdė skardus balsas:
- Šventas tėve,
nesikarščiuokit. Prieikite prie manęs.
Aš apsisukau ir vos nesusidūriau su vidutinio amžiaus aukštu
ir tvirtu, užsidėjusiu paauksuotą kirasą ir koketišką avietinę beretę,
kabaljero.
- Neeikvokit veltui savo jėgų, padre. Kareiviai savo
prigimtimi šiurkštūs ir neverti jūsų dėmesio. – Kabaljero lengvai linktelėjo. –
Aš vikontas Gastonas diu Leonas.
- Tėvas Tomas, iš brolių pamokslininkų Švento Dominyko
ordino. – Aš saikingai linktelėjau, nors pyktis vis dar gniaužė gerklę ir vis
dar labai norėjau papjauti ūsuotąjį šarvuotį. – Gal jūs, vikonte, man
paaiškinsite kodėl jūsų kariai mane taip bedieviškai pagrobė.
- Palaukite, šventas Tėve, aš greitai atsakysiu į
visus jūsų klausimus. – Kabaljero pasitraukė prie pribėgusio žemaūgio, ruda
miestiečio apranga, storuliuko.
Pasinaudodamas proga, įsiklausiau.
- ...nieko negaliu... jūsų mylista... – Storuliukasskėsčiojo
į šonus rankomis ir purtė galvą taip, kad didelė nosis kilnojosi, kaip
bėgančios avies uodega. – Kraujavimas... valandos suskaičiuotos...
- Aš įsakysiu tave pakarti ant tvirtovės vartų, šunie...
– Vikontas piktai ištraukė durklą iš makštų. – Tu gi prisiekinėjai...
- ...vaisius ...neįmanoma atspėti... – girdėjau tik
sakinių nuotrupas, bet aiškiai mačiau, kad storuliukas iš nevilties krito ant
kelių ir pabandė apkabinti vikonto borfortus.
Vaistininkas vien tik savo išvaizda kėlė
pasibjaurėjimą: rusvu pūku padengta kiaušingalvė galva, plonos kreivos kojytės
ir kaip atsvara išsikišusiam pilvui, bobiška nukarusi subinė.
Staiga labai panorau, kad kabaljero atsivėdėjęs spirtų
jam į snukį...
- Gastonai, palikite jį... – kieme apsireiškė naujas
veikėjas.
Dar vienas kabaljero, tik su tamsiai raudona koracina.
Laibas ir su akiplėšiška veido išraiška. Jis buvo gerokame linksmume ir toliau
maukė vyną iš molinio butelio. Kabaljero atsiraugėjo, susvyravo ir pašaipiu
tonu išsakė:
- Šitam išperai ir Armanjakų kekšei pragare pati
vieta... Taip, kad ten juos abu išsiųsdamas vaistininkas atliko gerą darbą.
- Dar vienas jūsų žodis, barone Gijomai de Monfokonai,
ir mes sukryžiuosime kardus! – diu Leono veidą iškreipė įtūžis. – Pasistenkite
išeiti, aš jums įsakau kaip apskrities senešalis.
Baronas! De Monfokonas! Šalia! Užtenka žengti vos
kelis žingsnius ir įsodinti durklą kiek aukščiau goržeto...
Ranka pati savaime siektelėjo mizenkordo ir tik
žvėriškos valios pastangomis aš sugebėjau ją sulaikyti...
- Gerai, gerai, Gastonai... jau išeinu... – baronas
taikingai suburbuliavo, bet aš pamačiau, kaip piktai blykstelėjo jo akys. –
Dievaži, neverta pyktis... tam pačiam reikalui tarnaujam...
De Monfokonas apsisuko ir svirduliuodamas dingo
donžono priestate.
- Na, ką gi, tėve Tomai, - kabaljero pasisuko į mane,
- kaip supratau iš seržanto jūs ir pats judėjote į pilį. Kokiu tikslu?
- Nešiau laišką tėvui Barsanofijui. Jūsų kapelionui. –
Aš pasiekiau laišką ir parodžiau jį diu Leonui. – Laiškas nuo mūsų ordino
prioro.
- Na-a... Iš ties nuostabiausias ir kartu kvailiausias
sutapimas... – Kabaljero susirūpinęs palingavo galva.
- Aš laukiu jūsų paaiškinimų, vikonte, ir jei jų
nebus, apie šį atsitikimą bus informuotas mūsų ordino generolas, - vos vos
susilaikydamas iškošiau.
Nors iš pokalbio nuotrupų aš jau supratau, kas
atsitiko, bet, bijodamas, kad jau atsitiko nepataisomi dalykai, įkyriai savo
spėliones vijau šalin.
Tėvas Barsanofijus dėl visiškai kvailo atsitiktinumo
numirė, - apgailestaujamai viepdamasis paaiškino vikontas. – Jis, veikiamas
kaitinančių gėrimų, nukrito nuo pilies sienos. Taip, kad jūs savo misijos
neįvykdysite. Tačiau mums reikalingos jūsų paslaugos, šventas tėve.
- Ko jūs iš manęs norite?
- Jūs paprasčiausiai vykdysite savo pareigą. Priimsite
vieno asmens išpažintį ir atleisite
visas nuodėmes... Deja, mano didžiu apgailestavimu ir ne dėl mano valios, šis
asmuo dabar prie mirties slenksčio. Jei Dievas nepadarys stebuklo, tai jums dar
reikės tai jūsų pečius dar užguls ir laidotuvių ritualas.
- Veskite... – nusprendžiau nešvaistyti laiko tuštiems
pokalbiams.
Nebuvo jokios abejonės... Šitie padarai mane
aplenkė... Dievas mato, aš atkeršysiu, atkeršysiu taip, kad sudrebės dangus...
Pakilome sraigtiniais laiptais į patį bokšto viršų.
Vikontas atidarė mažas dureles ir rankos žestu įsakė pasišalinti vaistininkui,
kuris spėjo įbėgti į kambarį prieš mus ir dabar vaidino nuoširdų susirūpinimą
sėdėdamas ant suolelio ir bandydamas užčiuopti gulinčios lovoje ir mirtinai
išbalusios moters pulsą.
- Grafiene, - vikontas nusilenkė, - aš išpildžiau jūsų
norą ir savo krikščionišką pareigą. Šventikas su manimi.
Moteris... o teisingiau būtų – mergina,
išsidraikiusiais per visą pagalve plaukais, nejudėdama ir užmerktomis akimis gulėjo
ant lovos. Vos krutindama pradėjusias melsti lūpas ji pabandė kažką pasakyti,
bet nesugebėjusi tik vos linktelėjo galva.
Mano akyse viskas sumirguliavo...
- Žanai... Žanai... Žanai... – Mergina stipriai
suspaudė klubus ir vis labiau įsibėgėdama ėmė tiesiog šuoliuoti kaip laukinė
amazonė ant neapjodyto eržilo įnirtingai mojuodama galva ir plekšnodama per
mano veidą. Įsibėgėjusi iki tiesiog neįmanomo greičio ji staiga sustenėjo,
sušuko ir sudrebėjusi krito ant mano krūtinės.
Sustingusi pagulėjo keletą sekundžių ir nusirito į
šoną. Aš nuėmiau plaukų sruogą nuo jos išrasojusios kaktos ir pabučiavau į
lūpas.
- Aš tave myliu, Žana... ir visada mylėj...
- Aš žinau... – Mergina pergalingai nusišypsojo ir
įkando į man į lūpą. – Tu gerokai geresnis, nei tavo tėvas...
- Nekalbėk taip...
- Bet tai tiesa... – Žana vėl užsiropštė ant manęs. –
Reikia pakartoti, mielasis. Aš turiu būti garantuota, kad pastojau...
- Žana! Neapsunkink mūsų nuodėmės…
- Tylėk. – Mergina prispaudė pirštelį man prie lūpų. –
Aš viską darau teisingai. Armanjakams reikalingas paveldėtojas. Mano prievolė
pagimdyti Armanjaką ir aš jį pagimdysiu reikiamu laiku, nors to kai kas ir
visai nenori. O jei vienas Armanjakas turi šiame reikale padėti kitam
Armanjakui, tai tokia Dievo valia. Aš meldžiausi ir regėjau apsireiškimą. Bet…
Žanai… aš tai darau su malonumu, kadangi taip pat pamilau tave…
Sąmonė netikėtai sugrįžo ir aš vėl pamačiau kambarėlį
su vos ne vos gobelenais pridengtomis apšiurusiomis sienomis ir prasčiokišką
lovą su Žana…
Su mano Žana…
- Visi išeikite, - užkaukiau stengdamasis nuo visų tų
permainų ir įvykių neprarasti sąmonės.
- Aš jų negaliu palikti vienumoje. – Į kambarį įvirto
de Monfokonas. – Aš turiu aiškius įsakymus.
- Jūs man trukdote priimti bažnytinę išpažintį. Jūs
puikiai žinote, kad aš turiu likti vienas su šia moterimi ir liudininku gali
būti tik pats Viešpats Dievas! – aš tiesio fiziškai jau jausdamas kaip tarp
mano pirštų jau treška barono kaklo slanksteliai, vos neįsikibau jam į kaklą.
- Užteks bliauti, vienuoliūkšti, imkis reikalo, kitaip
ši kalė numirs be palaiminimo. Mane iš šio kambario išneš tik mirusį. –
Monfokonas šleikščiai nusijuokė ir dar į gerklę įsipylė vyno iš atsinešto
butelio.
- Barone, jūs nevertas auksinių pentinų. – Gastonas
diu Leonas žengtelėjo į priekį ir metė savo pirštinę prie de Monfokono kojų. –
turiu garbės šiandieną pirmą valandą po pietų sukryžiuoti su jumis ginklus.
- Na ką gi. Aš su malonumu, vikonte, nuimsiu jums
galvą... Ne, gal geriau aš jūsų pagailėsiu, o galvą jums nuneš budelis už
išdavystę. – Barono veidą iškreipė pikta
grimasa ir jis bauginančiai nusikvatojo. – Bet tai bus vėliau. Kol šitos kalės
neišpažins, aš neišeisiu iš šio kambario.
Aš sustabdžiau diu Leono ranką kuri jau siektelėjo
rapiros.
- Tebūnie taip, vikonte. Aš atliksiu savo prievolę net
esant šitam kabaljerui. Jūs gi su vaistininku mus palikite.
- Neužmirškite, barone! Lygiai pirmą po pusiaudienio,
prie pilies koplyčios! - Vikontas
staigiai apsisuko ir tempdamasis už pakarpos vaistininką, pasislėpė už durų.
Aš priėjau prie durų, užstūmiau sunkią velkę, grįžau
ir atsisėdau prie lovos. Baronas kaip tik pasisuko norėdamas pasislinkti kėdę
arčiau prie mūsų ir man pavyko be jokių trukdžių pasiekti mizenkordą ir
paslėpti jį plačioje abito rankovėje.
Manyje tuokart prabudo bastardas. Jis užvaldė ir
sąmonę ir kūną. Kodėl taip įvyko? Nežinau... nors numanau. Na ir nusispjaut.
Nusispjaut ant visko. Aš dabar noriu tik vieno. Atimti šitam išgamai gyvenimą.
Atsistojau ir greit žengtelėjęs link barono, suvariau
durklą ten, kur ir planavau. Kiek aukščiau goržeto, po pačiu smakru.
Lengvas grukštelėjimas...
Nuostabos kupinos išsipūtusios de Monfokono akys...
Karšta kraujo srovė aptaškiusi mano ranką...
Smūgis pasirodė tikslus, mizenkordas pramušė miego
arteriją ir trachėją. Baronas bandė surikti, bet mėlstančios lūpos išleido tik
lengvą švogštimą. Jo kojos sulinko ir aš sugavęs kūną, tyliai nuleidau ant
kilimo.
Prisėdau ant kilimo ir nusimečiau gobtuvą:
- Žinok, šunie, tave užmušė Dievo malone kontas Žanas
Šeštasis d‘Armanjakas atkeršydams už savo šeimą...
Balonas savo stiklinėmis akimis įsistebeilėjo į mane
ir pabandė ištiesti ranką, kažką sušvokštė, jį supurtė siaubingos konvulsijos
ir jau po kelių akimirkų de Monfokonas išleido dvasią.
- Gyvulys... – Nusispjoviau ant jo kūno.
- Tu atkeršijai už mane ir savo sūnų, Žanai... – už
mano nugaros pasigirdo piktas šnabždesys.
Apsisukau ir pamačiau, kaip Žana de Fua kilstelėjo
virš patalo...
- Žana! – mečiausi link jos.
Pasakytų žodžių prasmė žaibiškai pasiekė mano sąmonę.
2016-03-29
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą