Ant iškabos, kaip ir galima buvo
tikėtis, buvo pavaizduotas raitas ant galingo arklio riteris su pilna turnyrine
ginkluote. Ant ieties buvo pasmeigęs siaubingos išvaizdos pabaisą ir Tulūzos
ginklakalių gildijos ženklas: dvi sukryžiuotos ietys kirasos fone. Viešbučio
šeimininko žodžiais tariant, garbusis Džiuzepė Bernulis ir buvo šios gildijos
vyriausiasis... o gal cecho, žodžiu kažko tokio.
Prie įėjimo du berniukai paėmė iš
mūsų žirgus, o prekybos salėje mus pasitiko pats šeimininkas. Aukštas,
išdžiūvęs, plačiapetis tipiškas italas, kuriam pervirto gerokai per
penkiasdešimt.
- Džiaugiuosi jus matydamas,
garbusis kavalieriau, savo kuklioje krautuvėlėje.
Didelio meilikavimo nepastebėjau,
bet šeimininkas buvo pakankamai mandagus. Žinantis savo vertę. Nusivedė į savo
kabinetą šalia salės ir, suprantamai atspėjęs, kad Tukas tik eskudero, tad jį
palikęs stovėti, man pasiūlė krėslą.
Apsirikti aišku, kad buvo sunku. Aš
kaip galėdamas išsipuošiau, ant kaklo pasikabinau grandinę, kurią laimėjau
dvikovoje su de Gramonu, o ant piršto užsidėjau juvelyro Izaoko žiedą. Na, dar
barchatinė liemenė, beretė su plunksnomis, espada-flambertas – ir štai tau
aiškus, turtingo bei aiškiai kilmingo, kabaljero paveikslas.
- Pirmiausiai, tai aš noriu
sutvarkyti savo ginklus ir kai kurias šarvų dalis. O toliau susipažinti su jūsų
siūlomomis prekėmis, apie kurias galima išgirsti ne tik Langedoke ir Gijenoje.
Aišku su geriausiais pavyzdžiais. – Ypač akcentavau paskutinę frazę.
- Aš neužsitarnavau tokio dosnaus
pagyrimo. – Italas mandagiai palenkė barchatine kepuraite uždengtą galvą ir
krestelėjo savo žilas garbanas. – Bet jūs, aišku, turite keletą puikių daiktų,
kurie gali patenkinti pačius reikliausius reikalavimus. Kaip man jus vadinti,
kabaljero?
- Ševalje de Segiur. To pakaks, -
balsui suteikiau šiek tiek paslapties. Tegu galvoja, kad pas jį inkognito
apsilankė koks hercogas.
- Puiku, jūsų mylista, - nutaisęs
veido kaukę taip, kad reikėjo suprasti jog jis supranta mano inkognito
priežastis, ginklakalys linktelėjo. – Aš tuoj įsakysiu ir jūsų ginklus
apžiūrės. O kol kas, jūsų mylista, mes paragausime labai puikaus vyno ir mano
asmeniškų vynogienojų.
Italas du kart suplojo delnais ir
akimirksniu šalia mūsų išdygo augalotas vaikinas, beveik kaip du vandens lašai
panašus į šeimininką. Vaikinas atsitempė grafiną vyno, bokalus, indą su
vaisiais, o po to išėjo su škotu apžiūrėti ginklų ir šarvų.
- Mano sūnus Džovanis, -
pilstydamas vyną į bokalus, išdidžiai jį pristatė italas. – Laikui bėgant,
tikiuosi, jis mane peraugs mano amate. Tačiau pakalbėkim kiek apie reikalus. Ką
jūs norėtumėte pažiūrėti, jūsų mylista? Nors palaukite, neatsakinėkite... aš
jau numanau, kas jus gali sudominti. Aš jus paliksiu kelioms minutėms.
Italas atsistojo ir pasislėpė už
durų. Aš pasinaudojęs momentu, apsidairiau. Kambario aplinka rodė, kad
šeimininkas gana pasiturintis. Ąžuolinės raižytos panelės, puikiai išsiuvinėti
gobelenai su mūšių scenomis ir žvėrių galvos ant sienų. Raižyto palisandro
baldai (v.p.: pranc. -
palissandre, graži ir stipri, kai kurių bignoninių šeimos medžių mediena).
Net indai ant staliuko buvo sidabriniai su aukso inkrustacija. Visgi pelningas
verslas – ginklų prekyba. Aišku jei su galva prekiauji.
Metras Emanuelis kalbėjo, kad
italas į Tulūzą atvyko prieš dešimt metų visiškai nuskurdęs ir per tą laiką
suspėjo gerokai prasisukti...
- Štai, jūsų mylista... – italas
nutraukė mano mintis ir atsargiai padėjo ant stalo juodose, sidabru kaustytose
makštyse dagą. – aš matau, kad turite gerbiamo meistro Ambruazo Roitenbergo iš
Zolingeno espadą ir ši daga jai labai tiks į porą. Ji taip pat jo darbo ir
pilnai atitinka stilių.
Ginklininkas ištraukė dagą ir
parodė geležtį, kuri taip pat buvo nukalta flambergo stiliuje, bet tik su
labiau išreikšta ašmenų banga.
Aš apžiūrėjau dagą, kuri aiškiai
nebuvo gaminta manajai espadai į porą, nors efesas savo persipynusiai
banguotais lankais sudarydamas augalinio ornamento vaizdą imu ir buvo panašus.
Tačiau geležtis vis tiek stebino kruopščiu pagaminimu ir savo gražumu.
Labiausiai man patiko tai, kad nežiūrint grožio ir turtingos išvaizdos, daga
aiškiai buvo kovinis ginklas.
Italas paėmė į rankas dagą,
paslaptingai šyptelėjo ir pasakė:
- Jūs dar matėte ne visus šio
ginklo privalumus, žiūrėkite...
Ginklininkas pasuko žiedą po
rankenos bumbulu ir nykščiu prispaudė nedidelį išsikišimą prie rankenos
pagrindo. Staiga pasigirdo skambus spragtelėjimas – ir iš rankenos galo iššoko
dešimties centimetrų tribriaunis spyglys.
- Netikėta. Su tokia konstrukcija
aš dar nebuvau susidūręs... – Aš susidomėjęs apžiūrėjau ginklą.
Praeitame gyvenime mačiau visokių
dagos konstrukcijų: nuo triašmenių, kai nuo pagrindinės geležties vieduokle
atsiskiria dar dvi geležtys, iki dagos integruotos su titnaginiu pistoletu. Bet
tokios matyti neteko. Nors viduramžių meistrai įsigudrindavo pagaminti, kur kas
keistesnių ginklų, taip kad nėra ko stebėtis.
Ginklininkas mano veide pastebėjęs
šiokią tokią abejonę, ėmė barstytis komplimentais:
- Kiek aš suprantu, jūs, jūsų
mylista, įvaldęs „Espada ir daga“ stilių, ir, sprendžiant iš jūsų ginklų, juo
naudojatės puikiai. Įbrėžimai ir špukės tai rodo. Tai štai – šis puikus
ginklas - skirtas būtent jums ir bus
geru netikėtumu jūsų priešams.
- Nežinau, maestro, šis
netikėtumas, aišku, labai įdomus, tiesa, kol kas praktiško jo panaudojimo aš
kaip ir nematau. Bet pats ginklas puikus. Kiek už jį norite?
Nusprendžiau įsigyti šią dagą.
Kasdieniniam nešiojimui turiu savo senąją, o ši gerai atrodys išeigoje, kaip
paradinė. Visai geras puikybės simbolis. O čia, kaip žiūriu, visi kabaljero tik
ant jos ir laikosi. Tad galima ir paišlaidauti.
Savo paskirtimi, mano paradinė
espada ir štai ši daga – koviniai ginklai, bet man ranka nekyla, na nebent tik
ypatingu atveju, jomis naudotis pagal paskirtį. Gražios gi... O kiekvienos
kirstynės palieka nepataisomus pėdsakus ant ginklo ir man gaila tą grožį
gadinti. Tam yra „darbiniai“ ginklai – štai su jais ir mojuosim.
2016-04-04
- Galiu iš karto pasakyti, jūsų
mylista, ji nepigi, bet kaina iki paskutinio obolo teisinga. – Italas gudriai
prisimerkė. – Bet siūlau apie kainą pakalbėti kiek vėliau. Po to kai jūs
apžiūrėsite kitus dirbinius.
- Neprieštarauju. – Nugėriau vyno
ir dėjausi susidomėjęs.
Atėjo ginklakalio sūnus ir keliomis
itališkomis frazėmis apsikeitė su šeimininku.
- Džovani sako, kad su jūsų
ginklais nieko baisaus nėra atsitikę. Mes viską sutaisysim per porą dienų, -
išvertė italas.
- Deja, aš neturiu tiek laiko nes
ryt ryte išvykstu.
- Kitaip neįmanoma, jūsų mylista.
Tai gana skurpulingas darbas. – Džiuzepė kaip žinovas skėstelėjo rankomis.
– Reikia ardyti šalmo vidų, nuimti vidinius išmušimus ir pamušalus, užšlifuoti
subraižymus, valcuoti ir vėl klijuoti ir tvirtinti pamušalus. Su ginklais dar
sudėtingiau, nes jų apdirbimas dar sudėtingesnis. Na ir mes iki kaklo perkrauti
darbais. Mano visi trys meistrai nakvoja tiesiai darbe.
- Maestro Bernauli, ginkluotė man
reikalinga ryt ryte. Aš manau, kad jeigu suspėsite, tai mes abudu liksime
patenkinti. Aš – darbu, o jūs – atlyginimu, - teko italui pateikti riebią
užuominą apie papildomą apmokėjimą.
- Mes pasistengsime, jūsų
mylista... – Ginklakalys pasistengė nuslėpti patenkintą veido išraišką.
Na gerai, vienas-nulis, tavo
naudai, bet čia jau piktintis negali. Aš visai nesiruošiu pasilikti šiame
mieste nė vienos dienos ilgiau. Ir taip jau užsilaikėme, kol savo geismus
patenkinome.
- Atsiųskite ginkluotę į „Lokys ir
jautis“ viešbutį ryt auštant. O dabar, maestro, rodykite likusias brangenybes.
Beje, o jūs turite savo darbo dirbinių?
- Kai ką turiu, bet aš jau beveik
nebedirbu. Na nebent savo malonumui. Ačiū mūsų Dievui, tam jau nėra būtinybės.
– Ginklakalys patenkitas savimi nusišypsojo. – Man dirba trys puikūs kalviai,
raižytojai ir skardininkai, na ir sūnus jau perėmė visas meistrystės paslaptis.
Bet vis tik kai kada traukia ir aš dirbu su plienu. Prieraišumas peraugęs į
meilę...Na, bet aš užsiplepėjau. Atleiskite, jūsų mylista, seniui jo silpnybes.
Tuoj jums viską parodys.
Ginklakalys vėl suplojo delnais ir
iš už durų pasirodė du darbininkai. Ant barchatinių pagalvėlių jie atnešė
ginklų ir ekipiruotės pavyzdžius.
- Štai, iš pirmo žvilgsnio
įprastinis pendentas špagai (v.p.: lot. pendens (kilm. pendentis – kabantis) - t.y., perpetinis
diržas-juosta ginklams: kardui, špagai, vėliau net pistoletams nešioti; kartais
dar vadinama partupėja). – Džiuzepė paėmė į rankas turtingai
išsiuvinėtą perpetinį diržą. – Gražūs odos įspaudai, ar ne? O išsiuvinėjimas?
Vertas net pasaulio galingiausiųjų. Paradinis vaizdas, tačiau ji turi nedidelę
paslaptį. Tarp odos sluoksnių įsiūtas metalinė į patingo pynimo pynė, kuri
labai plona ir beveik besvorė, bet gali sulaikyti tiesioginį rapyros smūgį. O
diržas kaip tik dengia krūtinę. Pažiūrėkite, diržas liko lankstus, toks koks ir turi
būti...
Pervedžiau ranka per pendentą.
Darbas iš ties buvo įspūdingas –negaliu nenustoti stebėtis viduramžių meistrų
meistriškumu. Išsiuvinėjimas sidabrinis... kaip tik man – mėgstu jo šaltą
blizgesį daug labiau nei aukso. „Pasaulio galingiausiesiems“, sakai... Na-na...
Tai tada kaip tik man. Aš juo tapsiu: jei ne artimiausioje ateityje, tai bent
jau netolimoje perspektyvoje, tai tikrai...
- Aš įvertinau šį daiktą,
maestro, - solidžiai kinktelėjau, - bet,
kaip jūs ir patarėte, grįžkime prie kainos kiek vėliau.
- Jūs tikras vertintojas ir
žinovas... – Italas patenkintai nusišypsojo, atidėjo perpetinį diržą į šalį ir
paėmė kitą daiktą. – Tai įprastas diržas. Juo labai patogu suimti apsiaustą ir
kas dieną ir rūmuose, bet vėl gi, jis
turi mažą paslaptį...
- Aš pabandysiu atspėti... –
paėmiau diržą į rankas.
Iš pirmo žvilgsnio jokios slėptuvės
čia ir nėra. Šarvuotą pynią įsiūti nėra prasmės, nes diržas siauras – vos per
pusę delno. Sagtis, padaryta kaip dvi stilizuoto liūto nagais susikabinusios
letenos, taip pat sidabrinė. Plokštelės – kaip liūto galvos. Tačiau staiga
ranka iš vidinės diržo pusės užčiuopiau nedidelį sustorėjimą... taip...
truktelėjau už liūto galvos ir rankoje atsidūrė nedidelis durklas. Kokių
dešimties centimetrų... Plokštelė kaip tik ir atstojo rankeną. Geležtis
dviašmenė ir šiek tiek lankstėsi. Todėl ji ir buvo iš pirmo žvilgsnio neregima.
Velnias... tikras delninis, tarpupirščių arba dar taip vadinamo stūmuoklinio
durklo (v.p.: iš angl. - push dagger)
prototipas ar protėvis. Gana
efektingas... Bet kažkaip nepritinka kilmingam kabaljero, kuris pavojus turi
pasitikti atvirai. Jau greičiau tai šnipo ar slapto žudiko ginklas.
2016-04-05
...Bet kažkaip nepritinka kilmingam kabaljero, kuris
pavojus turi pasitikti atvirai. Jau greičiau tai šnipo ar slapto žudiko
ginklas... Nors patinka. Labai patinka, būtinai paimsiu, bet reikia kažkaip ir
savo norus užmaskuoti. Pasipiktinti, ar ką...
- Maestro, darbas puikus. Bet jūs užsimirštate man
siūlydamas tokį daiktą. Šis ginklas labiau tinka...
- Žudikui, norite pasakyti, jūsų mylista? – delikačiai
pertraukė mane ginklininkas. – Leiskite nesutikti. Tai savigynos ginklas. Tam,
kad juo pasinaudoti turint blogų ketinimų, visų pirma tuos ketinimus reikia
turėti. Gyvenimas mus kartais gali nustebinti tokiais netikėtumais, kurių
niekaip negalime numatyti. Jei pasaulyje būtų vien tik garbingi senjorai, tai
ir tokiam ginklui nebūtų vietos.
- Jūs išmintingas, maestro. – Aš su apsimestine abejone
diržą atidėjau į šalį. – Aš pagalvosiu, dėl šio diržo dar grįšime vėliau. Ką
dar turite?
- Mes turime visko. Netgi galime jums parinkti jau
baigtus šarvus...
- Ne, šarvai manęs nedomina. Aš turiu kelis komplektus ir
jie mano poreikius pilnai patenkina. Nors... Turiu puikų pilną
grandininių-plokštelinių šarvų komplektą iš Levantos ir man po juo reiktų
šimtasiūlės.
- Turime, jūsų mylista. – Prekijus džiaugsmingai suplojo
rankomis. – tik vakar pristatė iš Narbonos (v.p.:
pranc. Narbonne
– miestas Prancūzijos pietuose, į pietus nuo Bezjero,
Langedoke-Rusijone). Puikūs pošarviai, kuriuos pagamino netikšos
saracėnai. Bet teisybės dėlei, turiu pasakyti – jie puikaus darbo ir labai
geri, ypač kai karšta. Jie pasiūti iš ponže medžiagos (v.p.: pavadinimas yra kilęs
iš kinų kalbos žodžio „pen-chi“
„rankinės staklės“. Medžiaga iš nedažyto laukinių šilkverpių šilko
(tussah) išaustas natūralios (t.y. nebalintos drobės) spalvos audinys. Tai
nelygaus pluošto ir paviršiaus, grubios struktūros medžiaga) Labai tinka po
jušmanais ir bachtericais. Puikiai amortizuoja ir apsaugo. Jau matau, kad vinas
iš komplektų, jums kuo puikiausiai tiks. Atskiros jo dalys netgi sustiprintos
gandininiu audiniu. Einam, jūsų mylista, reiktų pamatuoti...
Išbuvau ginklų krautuvėje ne mažiau kaip porą valandų. Ir
tas laikas to buvo vertas.
Pirmiausia, tai sutariaus dėl ginkluotės remonto.
Antra, įsigijau nemažai iš tikro reikalingų daiktų. Ir,
svarbiausia, sužinojau paskutines politines sroves Pirėnų pusiasalyje (v.p.:
isp. Pirineos; pranc. Pyrénées; arag. Pirineus; kat. Pirineus; oks. Pirenèus;
bask. Pirinioak; bask. Auñamendiak).
Pasirodo, kad
Aragono rėjus Chuanas tiesiog miega ir sapnuoja, kaip iš Pasaulinio Voro atima
Rusiljoną, kurį Voras savo laiku be jokių skurpulų nusavino. Reiškia, man
reikia traukt į Aragoną.
Žinoma,
pasisvečiavimas pas italų ginklakalį man atsiėjo gan nepigiai. Už dagerį jis
užsiprašė nei daug, nei mažai, o keturis Tūro livrus. Neįtikėtina suma.
Derėjausi, kaip čigonas, bet numušiau kainą iki dviejų livrų ir penkilikos sū.
Užtat visa kita, pirkiniai ir remontas man atsiėjo panašiai tiek pat.
Įsigijau dar
šilkinę šimtasiūlę, sau ir Tukui. Tris dešimtis strėlių arbaletams ir dar
kovinę ietį sau. Nė karto tokios rankose nebuvau laikęs, na bet koks riteris be
jos? Na ir leidau save įkalbėti nupirkti abu diržus su slaptavietėmis.
Na, bet kartu
pardaviau šneperį, kuris man atiteko kaip trofėjus nuo nežinomojo riterio.
Beje, jo kaina man padengė daugiau kaip pusę mūsų pirkinių. Italas jį įkainavo
trimis su puse livrais ir aiškiai tikėjosi pelno iš jo perpardavimo.
Jau norėdamas
išeiti, atsargiai pasiteiravau dėl šaunamojo ginklo.
- Maestro, jūs gi
žinote, kad dabar vis labiau madoje tie griaudžiantys dalykėliai...
- Jūsų mylista
domisi pistoliais ir arkebūzomis? – italas tiesiog prabudo, nors ir taip buvo
pakilios nuotaikos.
- Na taip...
Norėčiau pažiūrėti... tiesiog iš smalsumo.
- O... jūsų
mylista. Aš taip pat iš pradžių abejojau, o dabar su jais leidžiu praktiškai
visą laisvą laiką. Žinote, tai ateities ginklas! – su pilnu įsitikinimu
pareiškė italas.
O-o-o! Jei tu
žinotum, koks tu teisus, itale... Labai greitai šie griaudžiantys vamzdžiai
praktiškai išgins lauk visus apsaugines geležėles... Nors tie patys italai jas
ir prikels, tik jau kaip šarvines liemenes. Bet ginklininkui susakiau viską
atvirkščiai, nes visai nenorėjau išlysti iš savo vaidmens:
- Tai jau kažin,
maestro. Ginklas skurdžiams. Kilmingi kavalieriai neleis tyčiotis iš kalavijo
ir ieties. Tačiau, jei turite pavyzdžius, aš su malonumu pasižiūrėsiu. Taip,
tiesiog iš smalsumo...
- Žinoma, kad yra.
Prašau jus nueiti su manimi iki mano kabineto.
Taigi, išdavoje aš
įsigijau trumpavamzdę arkebuzą su titnagine prisukama spyna, kurią patobulino
pats maestro Bernulis.
Jis prie jos pritaisė ir nenuimamą, bet sudedamą auselę,
kaip vaikiškuose žaisliukuose, tad nereikėjo atskirai tampytis didelio rakto
spyruoklės įtempimui.
Iš esmės, ši
arkebuza savo dydžiu nenusileido kavaleristų karabinui, o kalibras buvo apie
dvidešimt milimetrų. Vamzdis trumas – beveik pusmetris, bet balne sėdint visai
patogu iš jo šauti.
Iš karto kieme šį
ginklą ir išbandžiau. Kai ausyse nustojo spengti, o dūmai išsisklaidė, nors tai
atsitiko beveik vienu metu, pasirodė, kad minkšta švino kulka iš dvidešimt
penkių žingsnių pramušė seną kirasą. Aišku sklaida buvo siaubinga: taikiausi į
krūtinę, o pataikiau į pačią apačią. Bet visgi...
Jei lyginti su
šiuolaikiniais pavyzdžiais, tai ta arkebuza buvo visiškas niekalas ir
anachronizmas. Nei buožės, nei taikiklių, o užtaisinėti reikia gal mažiausiai
penkias minutes. Bet! Šioje epochoje ji gi visiškas „nou-hau“ – superginklas.
Jei teisingai ja naudotis, aišku. O aš žinau, kaip ją išnaudoti. Iš karto pas
meistrą užsakiau tris švinines kartečes, nors teko prieš tai paaiškinti, kas
tai tokio, ir pasiėmiau visą paraką, kiek jo buvo, o tai beveik dvi maros arba
panašiai apie pusę kilogramo. Taip... Dar primečiau veltinio gabalą ir pagal
kalibrą nupiešęs išmušėją (v.p.: iš
veltinio išmušti kalibrą atitinkančius kaiščius), išsiderėjau kaip priedą
prie ginklo. Išmušėją man taip pat turėjo pristatyti ryte. Nežinau ar meistras
suprato, kam man viso to reikia, spėju, kad ne, bet aš vyliausi, kad su kaiščių
ir odinių tarpinių pagalba man pavyks sumažinti išsibarstymą ir pakelti
taiklumą.. Pats meistras ta kryptimi, net nebuvo mąstęs, o vietoje kaiščių
naudojo paprastus skudurus.
Dėtuvė prie balno
ir užtaisymo komplektas, kartus su pirito rinkiniu, taipogi atiteko man.
Aš aišku net daug
negalvodamas, peršokdamas per kokią epochą, galėjau meistrui duoti kokią
dešimtį patarimų, kaip patobulinti ginklą, bet to nedariau.
Mano
kvailystė? Ne. Įsitikinęs, kad ne, ir
savo žiniomis naudosiuosi ir ateityje labai atsargiai... O gal ir visai
nesinaudosiu.
2016-04-06
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą