"Armanjako šalis. Bastardas". X skyriaus tęsinys. 2016-04-08.

Pirmiausi, tai ne laikas ir ne vieta.

Antra, esu visiškai įsitikinęs, kad žmonija vystosi griežtai pagal Pono Dievo planą, ir ne mano reikalas kištis į Viešpats reikalus. Na, nebent labai atsargiai ir saikingomis porcijomis, na, ir aišku, pageidautina per daug intensyviai nelysti į naujų ginklų rūšių kūrimą. Nepribrendo kol kas tam dar žmonės. Tik sau, ir tik asmeniniam naudojimui aš tą spjaudyklę kiek patobulinsiu. O darbus padarys koks patikimas žmogus, kurį nedelsiant po to amžiams nuraminsiu... gal būt... arba ne... Jei trumpiau, tai bus matyt.

Už arkebūzą su visu priedų komplektu sumokėjau tik livrą. Tai gerokai nustebino. Šneperis, kuris svaidė kulkas, kainavo tris su puse, o beveik pilnavertis šautuvas – tik trečdalis tos sumos. Ir net pigiau. Bet per daug galvos nelaužiau. Koks skirtumas – man gerai.

Kai jau visai buvau susiruošęs išeiti, meistras vėl mane sudomino. Mano eržilas buvo likęs visai be apsaugos ir aš įsigijau lengvus, ne turnyrinius, šarvus. Dygsniuotus vatinius šarvus su grandininiu pamušalu: antkrūtinį, kaklo apsaugą (v.p.: galima sutikti terminą krinetas, nuo angl. crinet), pasturgalio apsaugą (v.p.: dar galima sutikti terminą „krupas“, „kruponas“ nuo pranc. – croupon, croupe — (gyvulio) pasturgalis, t.y., krupo apsauga), mituką (v.p.: pabalnė, pobalnis, patiesalas po balnu, dar pasitaiko valtrapas nuo vok. Waltrapp) ir prie jo prisegamas šonines apsaugas. Gana lengvi šarvai, kurie pilnai pajėgūs apsaugoti žirgą nuo strėlių. Tik galvos apsauga buvo kiek rimtesnė – surinkta iš metalinių plokštelių. Mano laimei, visa arklio šarvuotė buvo pakankamai tamsios spalvos ir be jokių „rožinių“ išsiuvinėjimų. Tik kampuose išsiuvinėtos monogramos ir ornamentu padailinti kantai.

Tukas gavo paprastesnį variantą – be grndininio pamušalo ir be siuvinėjimų, o prasčiausiai dygsniuota, kelių sluoksnių, tarp kurių sukištos pakulos, apsauga. O ką? Eskudero turi atitikti kabaljero, bet negali būti išvaizdesnis. Ir nėr čia ko.

O štai susidėvėjusių arklių rakandų pakeitimui, teko pasipurtyti. Viskas kartu man atsiėjo dvidešimt penkis livrus. Nepigu, bet būtina. Žodžiu, pinigėliai, kuriuos įgijom pakeliui – išgaravo. Bet tai nebaisu. Dar turime gana sunkų maišelį su raitelio frankais – solidus bastardo palikimas. Ir dar dvi dešimtys kovoje su de Monfokono būriu nudėto riterio dukatų. Kad jį kur pragare velniai, įsijungę savo lakią fantaziją, be perstojo čirškintų. Ne riterį – jis kaip tik man niekuom ir nenusidėjo. O tą velnio išperą – baroną. Taip, kad pinigų turim. Tiesa, dar reikia kažkai išmastyti koks tų frankų ir dukatų santykis. Na bet tai neturėtų būti sunku. Kažin ar labai jau pigūs, nes aukso juose gana panašiai.

Kai aš Tukui pasakiau pirkinių kainą, jam nuo mano išlaidavimo vos akys iš orbitų neišskrido. Bet šiek tiek atlyžo, kai jis ir jo arklys taip pat atsinaujino ir dar leidau jam iš savo sąskaitos išsirinkti durklą. Bet vis tiek ilgiausiai sau po nosimi murmėjo, kol aš ant jo neužrėkiau. Gryną tiesą teigia anekdotuose, kad škotai  - taupūs, jei ne skūpūs. Bet aš vis vien patenkintas, vis tik jis manu kapšu rūpinasi. O tai aš akimirksniu galiu viską išleisti net nesusimąstęs.

Pagaliau išsikrapštėme iš ginklininko ir tiesiu taikymu nukeliavom pas siuvėją. Maestro Bernulis buvo toks malonus, matyt pasipelnė neblogai, kad palydai davė savo sūnų. Džovanis mums parodė kelią ir aišku atitinkamai mus rekomendavo.

Krautuvėlėje daug laiko nepraleidau. Tinkamos ir baigtos aprangos nebuvo... Panašu, kad šioje epochoje tokis supratimo, kaip išbaigti rūbai ir visai nebuvo. Siuvėjas mane su tuku atydžiai išmatavęs užsirašė reikalavimus ir pažadėjo ryt ryte viską pristatyti. Medžiagoms aš pinigų nepagailėjau: tik siuvinėti audiniai, barchatas,  šilkas ir batistas. Bet, labai nuliūdindamas siuvėją, kuris man norėjo įsiūlyti visas ryškias vaivorykštės spalvas - išskirtinai tik tamsiai mėlynos ir juodos spalvos. Dėl savo išorės aš turėjau keletą subrandintų idėjų ir jos reikalavo kaip tik kuklių spalvų. Na ir nemėgstu aš ryškių.

Bet, bijodamas išsiskirti iš kabaljero vaidmens – vistik tai kilmingųjų privilegija -  nuo „mi-parti“ (v.p.: lot.pranc. – padalinta pusiau) neatsisakiau.  Todėl viena šosų kiška bus tamsiai mėlyna, o kita juoda. Kvaila mada... Pažymėdami savo giminės spalvas ir kilmę, Riteriai pustosi kaip kokios papūgos.

Palyginus su išlaidomis pas ginklakalį, paradinių ir kasdieninių rūbų komplektai, kartu su keliais komplektais apatinių rūbų komplektais, rankšluosčiais ir nosinėmis – buvo beveik niekalas, bet vis tiek škoto tai nelabai pradžiugino. Ot taupuolis Tukas. Kai kada ir pernelyg.

Po siuvėjo susiruošėme pas batsiuvį užsisakyti man botfortus ir kurpes, bet papuolėme į labai įdomų reginį, kuris vyko pagrindinėje aikštėje priešais soborą.

Sprendžiant iš žmonių gausos, po krautuvėles vaikščioti nebuvo jokios prasmės – visi susirinko čionai. Pasigėrėti... egzekucija. Taip, bausmės vykdymu. Pagavo plėšikų gaują ir kartu su pora nežinia kuo prasikaltusių nelaimingųjų, ruošėsi išradingai juos nudaigoti visų prasčiokų akivaizdoje. Nors ne tik prasčiokų...

 

               Suręstoje ir dengtoje turtingai atrodančiu išpeštu audeklu tribūnoje, kuri buvo iškelta virš minios, buvo susirinkę apie dešimtį kavalierių ir damų. Jos centre, ant sosto, sėdėjo Tulūzos vietininkas. Pačią tribūną supo šarvuoti kariai, ant kurių apsiaustų, krūtinės srityje, buvo išpeštas oksitaniškas kryžius.

Na ir žinoma visur plazdėjo vėliavos su herbu: lelijos, dvigubas pastatas (neįžiūrėjau kokie) ir avinas (v.p.: Karkasono – pranc. Carcassonne, oks. Carcassona – herbas).

Visai linksmas herbas. Ir dėl lelijų viskas buvo aišku – Tulūzos grafystė atiteko Prancūzijai dar po Albigiečių karo. Taip, kad miestas pavaldus Vorui. Informacija apmąstymams. Pasisaugoti reikėtų.

Maža to, prie tribūnos buvo atneštos kelios portšezės (v.p.: pranc. „porter“ - nešioti ir „chaise“ krėslas; tai palankinas, kuriame buvo įtaisytas krėslas, kur asmuo galėjo sėdėti arba pusiau gulėti), kuriose laukdami kruvino reginio sėdėjo žemesnio rango ar luomo publika.

Nustebino didelis kiekis kilmingų ir prasčiokių moterų. Nors kuo čia stebėtis: moterys vyrams niekuom nenusileidžia, o kartais kraugeriškumu ir lenkia. Bet štai savo tikrus jausmus moka maskuoti nepalyginamai geriau. Čia aš nesipiktinu, o tik konstatuoju.

Mes taip pat sustojome pažiūrėti. Bet kokiu atveju, kol minia neišsiskirstys, pajudėti neišeis.

Prie ešafoto nusikaltėlius atvežė dvejais vežimais, kuriuos lydėjo ietininkai. Ištempė pilkomis drapanomis aprengtus nelaimėlius – atrodo, kad su jais jau spėjo padirbėti taip, kad pusė patys jau vaikščioti nebegalėjo, - ir surikiavę ant pakylos, parklupdė.

Apsireiškė vyrukas juoda mantija ir ėmėsi skaityti išvyniotą ruloną, kuriame buvo išvardinti nusikaltimai. Vienok, ilgas sąrašas. Buvo toloka, minia šurmuliavo ir rėkavo reikšdama savo pasipiktinimus, bet esmę suvokiau.

Kažkokio Bernardo iš Muasakos gauja – buvo perskaitytas sąrašas su vardais ir pravardėmis – buvo kaltinama... Žodžiu, buvo kaltinama visais plėšikavimo veiksmais, iš kurių pats gailestingiausias buvo nekaltų mergelių ir moterų išniekinimas. Beje, mane ne juokais nustebino, kad buvo minima ir sodomija. Visada maniau, kad karaliaujantys dabartinės Europos papročiai kilę iš labai gilios senovės. Nors, atrodo, kad netradicinis elgesys visiškai normalus dalykas, o ypač diduomenėje, kuri iki kažkokio tai laiko, kol neprireikia dėl kokių tai politinių sumetimų, užsimerkia  į tokį elgesį akis. Nežinau, nesiimu spręsti – kol kas su jokiais viduramžių gėjais nebuvau susidūręs. Ir duok Dieve nesusitikti.

Dar pastebėjau, kad pasak teismo tarnautojo, buvo pravestas nuodugnus tyrimas ir net kažkokie medicininiai aukų liudijimai. Kažkoks medikas Žiromas liudijo, kad jo pastangų dėka, viena iš aukų, po to kai ją apdegino ant iešmo, dar gyveno apie dvi paras. Po kiekvienu nusikaltimu buvo nurodyti visokie atitinkamų nurodymų ir įsakymų straipsniai. Tai yra, įstatymai, jų viduramžiškame atitikmenyje, aišku veikė ir nebuvo galima bet ką, kas papuolė po ranka kilstelti kartuvėse ar dar kaip nors nudaigoti.

Bendroje nusikaltimų apimtyje, plėšikai buvo pasmerkti ketvirčiavimui ant rato.

Atitinkamas prietaisas jau buvo ant ešafoto. Tai tokie siaubingos išvaizdos ratai su dantimis, kurie vien savo išvaizda vertė paklusti įstatymams.

Pasmerktiesiems leido kreiptis malonės pas vietininką. Jie vienas paskui kitą marmėjo savo prašymus, bet jų aš nelabai girdėjau, bet lygtais bandė paprasčiausiai sugraudinti.

Kontas mielaširdingai vienam iš jų suteikė malonę pakeisdamas ketvirčiavimą į kartuves.

Mielaširdingas Tulūzos gyventojų valdytojas.

Nežinau kiek tai pradžiugino patį plėšiką, bet minia audringu džiaugsmu sutiko savo valdytojo malonę.

„Laimingąjį“ pirmąjį ir pakorė.

Tik šventikas jį prieš tai išpažino.

Du budelio pagalbininkai pritempė plėšiką prie kartuvių, užmovė maišą ant galvos ir užmovė kilpą.

Didelėmis, vėliavėlėmis papuoštomis fanfaromis, išsipustę grafystės spalvomis trimitininkai sutrimitavo ir budelis pats asmeniškai truktelėjo svertą. Na, kaip ir „minus vienas“.

O štai likę, mažų mažiausiai jam pavydėjo.

Iš pradžių juos paguldę ant ratų sulaužė visus kaulus su dideliu išmoningumu: kankinimo metu nė vienas iš jų neprarado sąmonės. Po to suniokotą kūną nutempė ant specialių „staklių“, kur budelis, lengvai mojuodamas siaubingos išvaizdos kirviu iš eilės nukirto visas galūnes užbaigdami galva.

Pagalbininkai gaudė nukirstas rankas ir kojas, rodė miniai, kuri šėlo ekstazėje, ir dėjo į krepšius.

Egzekutoriai dirbo vikriai, lengvai ir greitai, bet vis tiek viskas užsitempė iki poros valandų.

Priešpaskutinį paliko mėsininką, kuris sulaužė savo cecho taisykles. Apsverdavo, apgaudavo, nesilaikė cecho politikos ir net keisdavo jautieną į žmogieną. Nors paskutinį punktą šis galingos išvaizdos, raudonsnukis žmogus atsisakė pripažinti ir audringai vapėjo apie savo nekaltumą.

Nežinau – kaltas ar ne, bet buvo nuteistas myriop paprasčiausiai nukirsdinant galvą. Be jokių pasityčiojimų iš kūno. Pakilo kirvis, pasigirdo duslus smūgis – ir galva specialiu loveliu nuriedėjo į krepšį. Viskas paprasta – be jokių žaidimų.

O štai paskutinis budelio aktas mane kažkaip stipriai nustebino. Nepasakyčiau, kad mane labai šokiravo prieš tai buvusios bausmės. Jaučiau pasišlykštėjimą ir tiek. Pirmiausiai, tai aš buvau gana toli ir smulkmenų nemačiau, antra, tie nusikaltėliai užsitarnavo tokios ar panašios bausmės. Bet su ta moterimi pasielgė net ne žiauriai, o netgi iš vis už kažkur labai toli už blogio ir gėrio ribos.

Kažkokia Liusjena nunuodijo savo vyrą – garbingą ūkinių prekių pardavėją Bonome, kuris netgi buvo miesto rezervo seržantas., o tai aišku, kad net dvigubai gerbtinas. Nunuodijo ji jį norėdama pasiglemžti turtą. Na ir per visą santuokos laikotarpį padarė daug kažkokių nusikaltimų: be neištikimybės, ji buvo kaltinama nepagarba savo vyrui ir tinginyste. Kaltinimą palaikė visa virtinė liudininkų, iš kurių pagrindinė buvo nužudytojo motina ir jo brolis, kuris paveldėjo jo krautuvėlę su visu turtu.

Na-a... Jei už tai bausti, tai trečdalis šiuolaikinių moterų užsimerkus galima į Anapilį nusiųsti. Šiuo atžvilgiu viduramžių visuomenė net progresyvesnė...

Liusjenos meilužis taip pat turėjo pasirodyti miniai ant ešafoto, ir pasirodė – bet jau miręs. Sprendžiant iš kaltinimų, laimingai numirė tardymo metu.

Liusjeną taip pat pasmerkė myriop – buvo nutarta ją gyvą palaidoti kartu su mirusiu vyru. Čia pat ją grandinėmis prikaustė prie vyro, gulinčio karste, lavono, užkalė karstą ir nuvežė į kapines.

Apkūnokos išvaizdos, visai jauna vidutinio amžiaus blondinė visiškai nesipriešino ir atrodė esanti visiškai kitame pasaulyje ir net kažkaip kvailai šypsojosi. Vienok, paradoksas. Po to jau man Tukas paaiškino, kad nuteistosios draugai ar giminaičiai, o gal ir pati pasirūpino, bet greičiausiai budelį „patepė“ ir šis ją pagirdė kokiom nors ypatingom žolytėm ir moteris dabar nieko net nesuvokė.

Štai taip... Labai stebiuosi, kad šioje epochoje iš vis dar daromi nusikaltimai. Su tokiomis bausmėmis, atrodo, jau vaikystėje visos mintys apie nusikaltimus turėtų būti išnykusios.

Meilužio nuo bausmės neišvadavo ir jo mirtis. Jį specialiomis, kreivomis žirklėmis kastravo ir nukirto galvą.

Viskas... „Finita“. Įaudrinta minia, nusivylusiai šurmuliuodama ėmė skirstytis. Vargšai žmogeliai, jų nusivylimą galima suprasti, pramogų tai beveik jokių. Įdomu, o teatrai jau yra ar ne?

Kaip jau sakiau, reginys manęs labai nesujaudino, bet nuotaiką sugadino. Didelės minios susibūrimas, nežmoniškas klykimas, rėkimas ir smarvė, žinote, nelabai kelia nuotaiką.

2016-04-08