“Armanjako šalis. Bastardas”. V skyriaus tęsinys. 2016-02-29

(Pilnas Milano šarvų komplektas)

- Nesiblaškyk... Judam kaip judėjom. Ir patylėk. - Aš pasukau eržilą link raitelių.

O kas man beliko daugiau? Skydą su savo herbu aš paslėpiau, taip, kad vaidinsiu Segiurą. Pasišalinti jau nespėsime, lankininkai greit mus į ežiukus pavers. Girdėjęs... Na ir ne prie veido garbingam kabaljero nežinia kam nugarą atsukti. Tai ne bastardas manyje kalba, tai aš pats pilnai sveikame prote ir sąmonėje pareiškiu. Ar ne sąmonėje...

Nužiūrėjau karius. Tikrai lankininkai. Odinės trumpos kelnės, šarvai taip pat beveik pas visus odiniai, metaliniai šalmai, panašūs į apverstą sriubos lėkštę, trumpi platūs kalavijai, labiau panašūs į peilius. Ir ne dvidešimt, o kur kas daugiau – kiek nuošaliau dar grupė stovi.

O štai raiteliai labiau panašūs į kabaljero. Na, bent jau vienas iš jų sėdintis ant galingo apsaugomis nukaustyto juodžio, su pilnu Milano šarvų komplektu ir armet šalmu (v.p.: pavadinimas kilęs iš italų k. – armet; XV-XVI a. pilnai uždaro tipo kilmingųjų kavaleristų šalmas su nuleidžiamu, pakeliamu antveidžiu ir nedidelėmis išpjovomis akims ir kvėpavimui).

Kiti sėdėjo ant mažesnių arkliukų, na ir apsirėdę ne taip pompastiškai, pagrinde tai grandininiai šarvais (v.p.: tokie šarvai Europoje dar žinomi kaip „hauberk“ tipo šarvai, iš esmės, tai ilgi grandininiai šarvai, kuriuose gali būti įpintos metalo plokštės, su antdilbiais, piršinėm ir t.t., galėjo būti kombinuojami su kirasomis, dažnai užmetami ant viršaus apsiaustai su ženklais, herbais ir t.t.). Palyda, greičiausiai.

Mus pastebėjęs, vienas iš svitos riktelėjo trumpą komandą. Lankininkai akimirksniu metė plėšikavimą ir išsirikiavo į eilę.

Nužvelgiau herbą ant kabaljero skydo. Geltoname fone – piestu stovintis mėlynas liūtas su raudonais nagais... – man tai tamsus miškas; o štai ant mėlyno apsiausto – geltonos lelijos, tai jau pažystama. Lui totemas.

Kabaljero sulaukė, kol mes priartėsim, ir, paraginęs pentinais arklį, privertė ji žengti kelis žingsniukus į priekį.

- Vikontas de Gramonas, jo didenybės laisvųjų lankininkų leitenantas (pranc.: lieu tenant 'pavaduotojas', lieu 'vieta' + tenant 'užimantis', t.y., XV a. Prancūzijoje jie buvo būrio vadų pavaduotojai, o nuo XV a. antros pusės kuopų vadų pavaduotojai. Laipsniu Prancūzijos armijoje ir laivyne tapo nuo XVII a. antros pusės), - prisistatė pakeldamas šalmo antveidį. – Su kuo turiu garbės kalbėtis?

- Ševalje de Segiur, - savo ruožtu prisistačiau.

- Jūsų kilnybe... – linktelėjo de Gramonas.

- Jūsų kilnybe... – atsakiau jam tuo pačiu.

- Leiskite pasidomėti jūsų kelionės tikslu. – De Gramono balsas kiek sušvelnėjo.

Akimirkai susimąsčiau, o ar ne laikas šertelti jam pirštine per veidą už akiplėšiškus klausimus, bet nusprendžiau, kad ne. Dar ne laikas. Vieno su penkiasdešimt santykis nelabai skatina pernelyg didelio išdidumo apraiškas.

- Vedinas priimtų įžadų, judu į Aragoną .

- Aš neabejoju, kad jūsų įžadai – tai Dievo pasmerktų maurų naikinimas, - pašnekovas kaip ir atsigavo, o aš pastebėjau, kad nežiūrint į didelius gabaritus, vikontas dar visai jaunutis. Va barzdelė gi – kaip pas telyčią ant...

- Leiskite išsaugoti savo įžadus paslaptyje, vikonte, vis dėlto gi pasakysiu, kad jie susiję su krikščioniškojo tikėjimo išaukštinimu ir sutvirtinimu, o taip pat mano širdies damos išgarsinimu, - užriečiau atsakymą pagal savo, aišku pasemtą iš knygų ir kiek prifantazuotą, supratimą apie riterystę.

- O-o-o... neabejoju, jūs apgaubsite savo vardą šlove, - karštai atsiliepė Gramonas.- Tačiau jūs neįvardijate savo damos?

- Tame ir yra mano įžadas... – mandagiai išsisukau.

Kaip parasta: įžadas – ir viskas... nors kuolą ant galvos tašyk. Naivuoliai.

Vikontas net nušvito ir stuktelėjo save į kairį petį, ant kurio buvo pritvirtintas kvailas kaspinas su sidabrinėmis ir geltonomis juostelėmis:

 - Ševalje de Segiur, mano širdies dama grafienė Adelaida de Šato-Reno, pati kilniadvasiškiausia ir nuostabiausia šiame pasaulyje dama. Ar nesutikste tai viešai ir garsiai paliudyti?

- Na-a, taip... Kinas - nors griūk... na kas mane traukė už liežuvio apie kažkokią damą? Na paliudyčiau – ir viso gero. Ne gi... leptelėjau. Dabar pripažinsiu – užspjaudys. Mano pačio tarnas pirštu man už nugaros rodys.

Prie vikonto priartėjo nejaunas dėdulė vešliais ūsais, kyšančiais iš po grandininių šarvų gobtuvo ir kažką tyliai šnipštelėjo. Atkalbinėja, ar ką?

Ne... Neišėjo.

De Gramonas nežiūrėdamas numojo ir įsistebeilyjo į mane.

Vyras dar kartą šnabžtelėjo ir nelaukdamas atsakymo, palingavo galva ir kažką murmėdamsa atsitraukė į šoną.

- Aš negaliu pripažinti grafienės Adelaidos de Šato-Reno pačia nuostabiausia ir kilniadvasiškiausia dama, kadangi mano širdies dama verčiausia šių apibūdinimų tarp visų likusių... – pagaliau išspaudžiau iš savęs ir išgirdau, kaip už mano nugaros susižavėjęs aiktelėjo Tukas.

- Tokiu atveju... – apsidžiaugė de Gramonas. – Tokiu atveju, tiesą nulems dvikova.

Na-a taip... jaunam kipšui kailį niežti su kuom nors pasipešti... o dar jo didenybės frankų rua Lui XI lankininkų leitenantas... Tfu... Na kaip tą pavadinti? Trečia diena kaip šioje epochoje, o jau keturi sustirėliai sąskaitoje... ir štai penktas nusimato. Deja, deja...

- Tokiu atveju tiesą nulems dvikova, - susitaikęs sutikau. – Renkuosi kovą kalavijais be skydo.

- Kaip suprasti – „be skydo“? – susirūpino Gramonas.

- Pagal naujoviškas taisykles, kurios priimtos tarp garbingųjų kabaljero, iššaukiamasis renkasi ginklą, kuriuo bus kaunamasi, - mielai paaiškinau.

Na niekaip man negalima badytis raitam. Nemoku aš. Na ir pačių iečių neturiu. Prakeiktas bastardas, kai „skuto“ iš Lekturo, pasėjo jas kažkur. Na ir ačiū Dievui; na o skydas man taipogi visiškas blogis...

- Na... tao, matyt, visiškai naujos taisyklės... – Gramonas net nuraudo, - aš neturėjau galimybės su jomis susipažinti. Vis kare ir kare...

- Bet kokiu atveju aš įsitikinęs jūsų garbingumu, vikonte, - sublizgėjau galantiškumu. – Na ką mes čia? Gal kaukimės.

Šone nuo kelio išsirinkome lygią aikštelę. Su lankininkais ant kelio liko seržantai, o Gramonas su pažu, ginklanešiu ir tuo pačiu ūsuotu dėdule, kaip ir aš su Tuku, ėmėmės ruoštis dvikovai.

Gramonas nulipo nuo arklio ir iš makščių, pritaisytų prie balno, išsitraukė galingą flambergą (v.p.: Flamberge, Flammenschwert, nuo vok.  Flamme — liepsna; pranc. tranckripcijoje - flamberge (flamberž) . Iki šių dienų naudojama Vatikano šveicarų gvardijoje. Dažniausiai tai dvirankis kalavijas su banguotais ašmenimis). Su pilnais milano šarvais ir su šiuo pjūklu jis aišku atrodė epiškai.

Iš pradžių aš užsivožiau šalmą ant galvos, bet po to nusispjoviau, nusiėmiau ir atidaviau Tukui, kuris iš nuotabos išvertė į mane akis. Na va kaip jam paaiškinti, kad aš, išskyrus motociklininkų, jokių šalmų nuo pat gimimo nesidėjau.

De Gramonas, prasimankštinęs, su savo flambergu visu greičiu, kad net vėjas švilpė, piešė aštuntukes. Pamatęs mane su espada rankoje ir be šalmo, pašaipūniškai vyptelėjo, bet pratylėjo, vaidybos nepradėjo. O jo palydovas ir iš vis išsišiepė per visą savo ūsuotą snukį.

Na gerai, ponai, tikriausiai jau mano turtą apžiūrėjote? Pažiūrėsim... Nors kalaviju vaikinukas įspūdingai mojuoja...

- Na ką? Pradėsim? – nekantraudamas nuimti man galvą ar ten dar ką nors, pareiškė leitenantas.

- Pradėsim... – Aš atydžiai apžiūrinėjau de Gramono šarvus ieškodamas silpnos vietos ir niekaip neradau. Kurgi tave durtelti, mažiuk: į pažastį, ar ką...

- Jeeech... – Leitenantas negaišo daugiau laiko pliurpalams, akimirksniu sumažino distanciją ir kirto flambergu iš viršaus žemyn, pusiaukelėje pakeisdamas kryptį skersai.

O-cho... tai bent greitis! (v.p.: beje, treniruotas karys su koviniais gotiško stiliaus milano šarvais buvo pakankamai judrus. Tai ne vieną kartą įrodyta rekonstruktorių. Su šiais šarvais netgi galima daryti atsispaudimus (beje, yra „youtube“ italų filmukas griaunantis visus stereotipus apie ankstyvųjų ir vėlyvųjų viduramžių šarvis ir ginkluotę). Visos tos legendos apie nejudantį „šarvuotį“, kilusios iš turnyrinės raitelių ginkluotės, kuri vėliau tapo įvairių rūmų puošmena, ir linksmų „anekdotų“).  Aš vos spėjau atšokti ir espados galiuku pasiekti atveidį. Tiesą vertus, be jokio rezultato. Plienas skambtelėjo į plieną, net žiežirba prašoko, bet leitenantui buvo nė motais. Jis štūgtelėjo ir kirto man per kelius.

Melsdamasis, kad geležtis atlaikytų, išilgai atmušiau smūgį espada nukreipdamas kalaviją taip, kad flambertas įsikirto į žemę, ir visa jėga kirtau į plyšį tarp šalmo ir goržeto, o po to, prišokęs, dar du kartus bedžiau daga taikydamas į siūlę kirasoje...

Opa! Espada pataikė kur taikiausi, bet smūgis šarvo nepramušė, tik privertė leitenantą susvyruoti. O štai daga, paprasčiausiai nepataikiau. Įgūdžių, tai beveik nėra...

De Gramonas užriaumojo, išsitiesė ir aklai atsivėdėdamas mostelėjo flambertu vos nenunešdamas man galvos.

- „Nu, kapets tebye, salabon!..“ (v.p.: na galas tau, mažvaiki) – įsiutęs prariaumojau rusiškai.

Vos man galvos nenurėžė, šiknius...

Naudodamasis tuo, kad flambertas nuo plataus mosto nusivedė į šoną, trigubu smūgiu kirtau nartųjų vikontą per šalmą sulamdydamas jo antveidį ir įlenkęs viršutinę šalmo dalį kartu su plunksnomis (v.p.: pliumažas – pranc.: plumage)  ir dar pridėjau vieną įlenkimą iš šono , kažkur prie ausies.

Smūgiai skambėjo skardžiai, de Gramonas paleido iš rankų flambergą, šleptelėjo ant kelių ir nuvirto į žolę.

Taip... Reikalas atliktas, o kas toliau? Lygtais tokiam reikalui turiu grūdytą skylamušį... Tik kažko nesinori to vikonto pribaiginėti...

Ūsuotasis dėdulė nerimaudamas šūktelėjo, matomai mano veide įžiūrėdamas kraugeriškas mintis, bet iš vietos nepajudėjo.

Ne, nepribaiginėsiu. Net jei nepanorės pasiduoti, nepribaiginėsiu. Neblogas vaikis. „Neišsikalinėjo“...

Priėjau prie kūno ir pabandžiau pakelti antveidį... Kur tau, mirtinai užsikirto, bet kraujo nesimato; vadinasi gyvas. Pribėgo ūsuočius su ginklanešiu ir bendromis jėgomis mes pagaliau nutraukėme metalinę puodynę ir pošalmį nuo vikonto galvos.

De Gramonas buvo sveikas, jei neimti į galvą gigantiško guzo, tiesiog akyse augančio ant kaktos.

Ginklanešys apšlakstė veidą vandeniu ir vaikinas, sumaurojęs atsigavo nieko nesuvokiančiomis akimis visus apžiūrėdamas.

- Vikonte de Gramonai, jūs nugalėtas, bet kadangi aš, laikydamasis duoto įžado, negaliu jums pasakyti savo širdies damos vardo, atleidžiu jus nuo jos išskirtinio kilnumo ir grožio pripažinimo... – išvedžiau formulę, kuri net man pačiam nebuvo aiški.

Na, o kaip... Dar pradės erzeliuoti ir pagal riteriškus papročius teks jį nudurti. Laukiniai žmonės, vienok... Viduramžiai, kad juos kur...

Leitenantas taip pat ne visai suprato, ką pasakiau, bet „apakęs“ linktelėjo galva.

Greta ūsuočius lengviau atsiduso ir jie, kartu su ginklanešiu ir pažu, nutempė vaikiną į šoną, kur ėmėsi jį versti iš šarvų ir visaip apie jį šokinėti galutinai bandydami jį atgaivinti.

- Jūsų mylista... tai buvo... tai buvo!.. –padėdamas man atsisėsti ant gugos užkudakavo Tukas.

Pavargau... Lyg ir nieko ypatingai alinančio ir neįvyko, o kojos dreba ir alsavimas nusimušė... ne mano kūnas, ne mano... treniruotis ir dar kartą treniruotis.

- Leiskite prisistatyti. Ševalje Raulis de Liumjeras, - priėjo prie manęs ūsuotas vyras. – Vikontas de Gramonas mane įgaliojo pravesti derybas dėl jo šarvų, ginklų ir žirgo išpirkimo.

- Kokie jūsų pasiūlymai? – neturėjau ypatingo noro derėtis.

Norėjosi kuo greičiau iš čia nešdintis. Maža kas ten pas juos galvoje: tuoj šūktels lankininkus, ir keliausi į Bastiliją už karališkojo leitenanto išniekinimą.

O ten ir ešafotą ranką pasiekti.

Nors kitą vertus...

Dvikova buvo – buvo.

Aš nugalėjau – nugalėjau.

Atsisakyti trofėjų – vadinasi visiškai atsisakyti savo vaidmens. Abejoju, kad bastardas taip pasielgtų.

- Dešimt auksinių frankų, - įgarsino kainą ūsuotas dėdulė ir kiek susinepatogino.

Kiek? Atrodo, mane nori apgauti? Pratylėjau ir tik su nuostaba kilstelėjau dešinį antakį.

- Dešimt frankų ir dešimt sū,  - ryžtingai mostelėjo delnu ūsuočius.

- Jūs tai rimtai, ševalje? – lėtai ištariau žiūrėdamas į ūsuočio ūsus.

Aš, aišku, kainose nelabai gaudausi... sakykim – visai nesigaudau, bet visiškai aišku, kad mane nori elementariausiai „išdurti“. Negerai... o dar kabaljero.

Ūsuočius susisuko. Jis jau nusimetė grandininį gobtuvą ir ūsuotame snukyje galėjai puikiausiai įžiūrėti gerą velnią.

- Dešimt frankų ir dešimt sū – ir galime ką nors pasiūlyti keletą vertingų daiktų skolos padengimui, - pasitaisė.

Taip jau geriau, o jei kiek pažaisti ant riteriškos savigarbos...

- Ševalje, kaip čia jums pasakius... Ginčijomės su vikontu apie mūsų širdies damų privalumus, todėl aš nenorėčiau paniekinti dvikovą niekinga prekyba. Galiu priimti bet kokią sumą be jokių svarstymų.

Čia jau įsikišo pats Gramonas. Atšlubavo ir pareiškė, kad iš manęs negali priimti tokios dosnios dovanos. Dvikova buvo, jis pralošė ir dabar turi perduoti mano žinion arklį, šarvus ir ginklus. Arba juos iš manęs išpirkti. Taip buvo, bus, ir iš vis, ševalje de Segiuras, tai yra aš, gali tokiu nepateisintu dosnumu įžeisti vikontą de Gramoną.

- Jokiu būsu, vikonte. Bet...

- Žiulis de Gramonas visada apmoka savo skolas! – išdidžiai suriaumojo leitenantas ir pasikvietė pažą: - Roberai, bėgte mano daiktų iki gurguolės!

- Gerai, jūsų mylista... – Pažas išgaravo akimirksniu ir po kelių minučių grįžo su apkarstytu krepšiais stipriu arkliuku.

Pievelėje paklojo kilimą, numetė kelias pagalves. Žiulio pažas atitempė vynmaišį su vynu, bokalus, papjaustė rūkytą kumpį ir sūrį. Leitenantas ir jo ūsuotas palydovas įsitaisė priešais mane, o jo aplinkiniai kiek šone, o Tukas - už manęs.

Va štai čia tai jau kitas reikalas. Procesas ėmė mane traukti, derėtis tai aš mėgstu: tikriausiai iš bobutės paveldėjau. Ji, kol turguje pardavėjų iki ašarų nenuvarydavo, nenusiramindavo.

Raulis de Liumjeras, tas pats ūsuočius, pirmas pratarė:

- Aš manau, ševalje, pagal dvikovų taisykles, mums reikėtų pradžiai sutarti dėl jums skirto turto kainos.

Aš mandagiai su juo sutikdamas kinktelėjau. Paklausysim.

- Mes įkainuojame turtą trimis šimtais Tūro livrų (v.p.: svaras arba livras: Prancūzijoje buvo 2 skirtingi svaro standartai: Paryžiaus - 459 g. ir Tūro livras - 365,783 g. Paryžiaus livras atitinka 1¼ Tūro livro; denje, sū ir t.t., žr. aukščiau.), - rimtai pareiškė Limjeras. Į šią kainą įeina destrieris (v.p.: pranc. - destrier sunkiasvorių žirgų, kuriuos naudojo riteriai, bendrinis pavadinimas), arklio šarvai, pilna vikonto šarvuotė ir ginklai, kurie buvo su juo ir ant arklio dvikovos metu. Tai yra flambertas, kovos kirvis, durklas, mizenkordas, trigubas kovinis spragilas trumpa rankena (v.p.: jie dar buvo vadinami morgenšternas: vok. morgenstern – ryto žvaigždė)

ir arbaletas.

Vaidindamas susimąsčiusį, aš iš karto neatsakiau. Vaidinau vikontui ir ševalje, o pats karštligiškai bandžiau išmastyti: kas gi toks tas Tūros livras? Na nebuvau susidūręs su tokia moneta. Su franku, sū, denje, obolu – taip. O su Tūro livru – ne. Visas tas metalo kalnas su arkliu turėtų pagal šiuos laikus kainuoti pakankamai daug. Bet kiek? Kad kur kokiam arkliui į snukį... Na ką man reiškė į istorikus pasiduoti...

Staiga išgirdau kaip už manęs sėdintis Tukas sumurmėjo:

- Gera kaina...

Ūsuočius taip pat išgirdo jo žodžius ir pasidomėjo:

- Apšvieskite prašome, mus, ševalje, koks jūsų palydovo statusas. Ar jis turi teisę dalyvauti mūsų pokalbyje?

2016-02-29

“Armanjako šalis. Bastardas”. V skyrius. 2016-02-26

V skyrius

 

Lingavau balne ir tyrinėjau žemėlapį, kuriuo mane aprūpino Isakas (v.p.: vardą matomai reikėjo versti „Izaokas“, kaip buvo įprasta vardus versti XV a., o tai labiau išryškintų kaloritą, bet kadangi šis herojus, su kuriuo dar teks susidurti, ne didikas, o kitų vardų taip pat neverčiau, palieku pradinę transkripciją). Paskui mane sekė Tukas, išdidžiai sėdėdamas ant savo arklio ir už pavadžio vesdamasis mūsų atsargomis ir reikmenimis apkrautą kumelę.

Na ką gi – judam į grafystę, arba, kaip čia vadina, kondado Rodez. Rodezo miestas ten pat. Tikiuosi, kad žydas buvo teisus ir pamotę veža būtent ten. Labai tikiuosi pavyti kavalkadą pusiaukelėje. Aišku, mažai tikėtina, nors kas ten žino? Negaliu spręsti apie judėjimo greitį viduramžių keliuose, jie man dar net į akis nebuvo papuolę. Mes iš vis, dar net iš miško neišvažiavom. Diuma d‘Artanjanas lygtais greitai judėjo...

Bendrai paėmus, mintys apie nieką. Matysim...

Tukas judėdamas dar suspėjo suskaičiuoti mūsų trofėjinius pinigus. Pasirodo tai trisdešimt du sū ir dvidešimt denje (v.p.:  pranc. - denier iš lot. – denarius (dinarai). Vienas sidabro svaras arba pranc. livras turėjo 20 dalių– sū (pranc. - sou), o vienas sū buvo dalinamas į 12 denje) . Ir dar keturis obolus (v.p.: pusė sū). Šiuo laikmečiu, tai visai neblogai. O turint galvoje, kad mano asmeniniai net nepaliesti, tai ir visai gerai. Piniginių apribojimų nėra, ir dar yra pilnas maišelis auksinių ir sidabrinių niekniekių. Pradžioje norėjau priversti škotą gražinti juos šeimininkams, bet po to supratau, kad neverta. Per daug jau bus kilniadvasiškai...

Neblogai susirėmimas praėjo, labai naudingai. Ir ne tik materialiai. Pabendravimas su Isaku labiau padėjo suprasti epochą ir kiek tai labiau prie jos priartino.

Pačiu susirėmimu taipogi likau patenkintas. Būtent rezultatu, o ne savo veiksmais. Plėšikai ne kovotojai, na gal kiek jų vadeiva stipresnis, bet stipresnis tik fiziškai. Kaip kovotojas – tai joks. O štai judėjau per lėtai... Reikės stipriai paprakaituoti grąžinant buvusią formą: „palaužti“ naująjį kūną ir išmokyti visko iš naujo. Nebaisu, daugiau treniruočių su praktika – ir viskas bus gerai... Cha... jei anksčiau nenudės, aišku.

Tukas pasirodė, kaip visai šaunus kovotojas – kaip tik pagal savo įvaizdį. Šaudo gerai ir kerta neblogai. Geras radinys. Taip kad ne viskas blogai, šansų išgyventi šioje epochoje turiu, svarbiausia – pridėti prie tų šansų dar kiek tai sėkmės. Labai praverstų žinios... bet jų nėra.

Pradėjo šviestis miško properšos ir mes greitai pasiekėme suplūktą kelią ant kurio vietomis mušėsi grindinys iš tašyto akmens, matomai dar nuo romėnų laikų.

Ir iš karto pamatėme vietinius, tai yra gyventojus. Žmonės keliu ėjo mažomis grupelėmis vilkdami savo menką mantą rankose ir vežimėliuose. Dauguma moterų, vaikų ir senių. Vyrų buvo visai mažai. Visi purvini, apdriskę ir pervargę. Matėsi mušimų ir prievartos pėdsakai...

Tai Lekturo gyventojai gelbėjasi... Tikrai, daugiau nėra kam. Juvelyras juk pasakojo, kad miestą praktiškai sulygino su žeme, o gyventojus beveik visus išnaikino.

Žmonės praeidami pro mane baimingai traukėsi į šalikelę, nusiimdavo kepures ir lenkėsi... betrūko, kad kas mane atpažintų, tačiau išsiaiškinti padėtį vis tik reikėjo...

- Tu... Taip, tu.

Aš ranka parodžiau į jauną kokių penkiolikos metų berniuką su sumuštu iki kraujo veidu ir perrišta ranka, su kuria jis prilaikė ant pečių pintinę su manta. Už jo perplėštų  marškinių krašto laikėsi įsikibę du vaikiukai. Berniukas ir mergaitė. Abu kokių penkerių.

- Prieik.

- Taip, pone. – Vaikinukas žemai nusilenkė ir padėjo pintinę ant žemės.

Vaikiai pasislėpė jam už nugaros.

 - Iš kur eini?

- Iš Lekturo, pone. – Vaikinui aiškiai buvo skauda ir jis prilaikė perrištą ranką kita ranka.

- Kas dabar ten?

- Mirtis... – niūriai pranešė vaikinas. – Pjautynės tęsiasi. Sako franku rus įsakė užmušti visus.

- Reiškia, kariauna dar ten?

- Naktį dar buvo ten, o dabar nežinau, pone...

Štai, lygtais ir viskas, ką norėjau sužinoti. Pasidairiau į šonus ir, pamatęs, kad tarp bėglių grupių susidarė properša ir greta nieko nėra, kapšyje užčiuopiau kelias sidabrines monetas ir atidaviau vaikinui. Daugiau, deja, kaip benorėčiau, bet nieko padaryti negaliu.

- Išleisk šiuos pinigus protingai... – mestelėjau suglumusiam bėgliui ir truktelėjau Rodeno vadžias.

Reikia judėti. Jei pasiseks, tai kortežas su pamote į kelią patrauks tik šiandien ir turiu šansą kur nors jį pasivyti.

Nujojome kelias lygas, arklių nevijome, jie risnojo lengva ristele, greičiau kol kas prasmės nėra. Į Rodezo pusę veda keli keliai... Štai ir spėliok, kuriuo veš pamotę. Na, taip... mano užmančia, nežiūrint į kilniaširdiškus planus ir taip toliau, vis daugiau kvepia idiotizmu.

Jau buvo beveik pietūs ir mes, išsukę iš kelio į miškelį, stabtelėjome perkąsti.

- Jūsų mylista... – Tukas dėliojo atsargas ant kelioninės staltiesės. – Leiskite pasidomėti.

- Varyk...

Nuotaikos pliurpti neturėjau, bet tarnas tam ir tarnas, kad blaškytų ir linksmintų poną. Gal ką įdomaus pasakys...

- Kur mes judam, jūsų mylista?

- Tau ne tas pats?

- Ne, žinoma. – Škotas žvilgtelėjo į mane, tikrindamas ar nesuerzino poną jo naglas atsakymas.

- Paaiškink kodėl, o tai gausi į galvą.

- Na kaip... Likimas mano surištas su jūsų. Kur jūsų mylista, ten ir aš. Net jei judat peklon. Na bet norėtusi sužinoti: ar visgi ten? Aš bent jau pasiruoščiau.

- Peklon? – Aš paėmiau gabalą mėsos, kritišką jį apžvelgiau ir paėmiau kitą. – Ne, ne peklon. Į Rodezą.

- Jeigu aš, jūsų mylista, paklausiu, ko mes ten keliaujam, jūs barsitės? – Škoto veide šmėstelėjo šelmiškas šypsnys.

- Jau paklausei. Vis tiktai reikėtų tave prilupt, gudrus lapine. Nežinau ką tau atsakyti... kol kas nežinau. Gali būti, kad reikės peštis. Prisidėsi?

- Būtinai, jūsų mylista. Tai maloniau nei lankstytis. Kas gali būti geriau, kaip karšta kova ir priešo kraujas ant ašmenų?  - įtikinančiai pareiškė škotas.

- O mirti nebijai? – pasidomėjau.

Man pasirodė, kad Tukas atsakinėjo nuoširdžiai.

- Ne... –Škotas papurtė galvą. Vyrui mirtis su ginklu rankoje garbinga.

- O pekla?

- Man ten vieta garantuota. Taip kad neverta jaudintis.

- Neišsidirbinėk. Visiems gali būti atleista... – Pabandžiau prisiminti kokias nors citatas iš Biblijos – ir aišku neatsiminiau, todėl nutariau toliau netęsti.

Tukas neatsakė, tylomis persižegnojo, pasiekė iš permetamo krepšio nedidelę statinaitę ir padėjo prie valgio.

- Kas tai?

- Tai, jūsų mylista, tas gėrimas, apie kurį dievobaimingas abatas Vitalius diu Furas pasakė taip. – Tukas išsitiesė ir pradeklamavo kaip mokslinčius: - „Jei gerti armanjaką saikingai, jis užaštrina protą, padeda prisiminti praeitį, linksmina, ilgina jaunystę ir verčia pasitraukti negaloms; gydo podagrą ir opas jei naudoti į vidų, o žaizdos – jei naudoti iš išorės, numalšina dantų skausmą. Nedrąsiam žmogui reikia palaikyti armanjaką burnoje – tai atriša liežuvį ir priduoda drąsos“. – Škotas šliukštelėjo ant medinio puodelio dugno tamsaus skysčio ir ištiesė: - tai degtas vynas (v.p.: t.y.  - brendis, niderl.: brandewijn, kaitintas, degtas vynas: terminas reiškiantis vynų destiliaciją nuo 40 iki 60 laipsnių) , abatas jį vadino armanjaku, man kartą teko išgerti likučius po mūsų abato: geras daiktas, jūsų mylista, nors ir neturi prabangaus vyno taurumo. Reikia vartoti saikingai, nes armanjakas stiprus ir labai klastingas.

Na-a taip... Armanjakas. Gaskonijoje gi esu, kaip tik šio gėrimo tėvynėje. Gėriau, gėriau... iki šiol namuose neužbaigtas „Le Bas-Armagnac“ stovi. Stovi...stovėjo... ir jau ne pas mane, tai tikrai. Pas mane dabar... hipotetiškai, aišku, tik pora pilių.

Paėmiau puodelį ir atsargiai pabandžiau... tfu blyn... o aš maniau, dievišką nektarą tuoj ragausiu. Iki tikro armanjako šiam gėralui  - - kaip iki Pekino susirietus. Šiurkštus skonis... Ne, panašumą su palikuoniu galima pajusti, bet ne tas... ryškiai ne tas. Nėra taurumo. Matomai per amžius jo gamyba buvo nušlifuota, bet kol kas... kol kas ir toksai tiks. Gerti galima... na nors kaip, pavyzdžiui, antiseptiką.

M-taip... nusivylimas...

- Kur iškasei?

- Na tai... iš žydo vežimo pasiėmiau... – Tukas susinepatogino. – Nėra ko taurų gėrimą netikšos rankomis grabalioti.

- Aš tau leidau juos plėšti? – pasidomėjau.

Na jau ne... savivalę reikia užkirsi nuo pat pradžių, pačiame užgimime. Tu žiūrėk... koks viduramžiškas padykumas.

- Ne, jūsų mylista... – Tukas susuko savo kaltą snukį.

- Na ir gerai... – staiga nusprendžiau pasigailėti.

Vis tik vaikinas dėl manęs stengėsi...

- Kitą kartą klausk, ką galima, o ko ne. Supratai?

- Supratau... – pralinksmėjo škotas. – Tai štai... Jūsų mylista... nepakenktų atsargas papildyti. Valgio jau visai maža, na ir grūdų arkliams įsigyti nepamaišytų. Ypač jūsų eržilui, jam žolės mažai.

- Ir ką siūlai? – pasiunčiau burnon paskutinį sūrio gabaliuką.

O paskui jį eis vytinta mėsa ir duona – ir viskas... daugiau maisto nėra. Į parduotuvę nueiti reiktų... tfu... velnias... jo, į supermarketą. Pusgalvis! Pats sau netikėtai susierzinau... na ir tie šosai pastoviai smunka... Kvaila viduramžių mada. Sugausiu pirmą pasitaikiusį siuvėją ir padarysiu proveržį siuvime, išmokysiu siūti normalias kelnes.

- Reikia link kokios užeigos judėti, ten viską nusipirksim, - paaiškino Tukas. – Jie būtinai turi būti šiame kelyje. Juo juk piligrimai pastoviai keliauja... Ech, o kad taip žinotumėt, kokius čia paštetus daro...

- Tukai, tu asilas. Tai mano žemė, ir aš žinau, ką čia gamina, o ko – ne!.. - užrėkiau bandydamas pataisyti klyną (gulfiką).

Prireikė, kaip ant pykčio, į krūmus nueiti, o virvelės... na kas per prapultis...

- Oj, jūsų mylista... aš užsimiršau... – Škotas pabalo, suprasdamas, kaip apsiriko.

- O-oo-o-o... – Pagaliau išnarpliojau užrišimus ir jau iš krūmų įniršusiai, visai kaip Petras, bent jau Tolstojus taip rašė... riaugtelėjau: -Drąsus tapai, šunie, žiūrėk: tris kailius nudirsiu, niekše! Ruoškis, judėsim į prakeiktą užeigą. Ir tik pabandyk dabar ką nors bent myktelti, gyvulį!

Iš krūmų išėjau jau kiek pagerėjęs. Tai buvau ne aš... Aš gan mielas, geras ir tolerantiškas žmogus: bent jau man taip visi į kais sakė, o ką už nugaros lojo, aš iš principo nesidomėjau. Tai vis bastardas manyje išdykauja, ir viduramžiai savo žymę deda... Taip, gerai paskiau. Būtent Viduramžiai.

Tukas žaibiškai  viską surinko ir mes pajudėjome toliau link Lekturo.

Kelias buvo ištuštėjęs, tik kartelį pro šalį prapėdino basakojai vyrai subaltais apsiaustais, ant kurių prisiūtos kriauklės, panašios į „Šelo“ ženklą. Piligrimai... Kas dar taip nuoginsis. Išsigelbėjimo ieško.  Na-a taip... atleisk ir gausi... Kas ieško, tas visad ras. Tame tarpe ir bėdos ant savo galvos. Štai kaip aš, pavyzdžiui.

Iš dešinės pusės prasidėjo gal statmena įkalnė, kurios šlaituose augo vynuogės, o toliau matėsi obuolių ir kriaušių sodai. Gan kultūringai. Viskas prižiūrėta.

- Ko tyli? Pasakok. – Man nusibodo judėti tylomis.

- O ką pasakoti, jūsų mylista? – burbtelėjo škotas vis dar pūsdamasis dėl mano nemotyvuotos agresijos..

Tai taip jei dvidešimt pirmo amžiaus dvasioje pasakyti, o pagal supančios epochos matus, tai kitaip skambės. Kaip čia geriau suformuluoti... taip... pūsdamasis ant mano teisingo noro parodyti pono teisę nubaudžiant tarną. Taip, būtent taip.

- Kokios mergos pas jus Škotijoje? Duoda?

- Na, kokios duoda, o už kokias ir galvą nuimti gali, - pagyvėjo Tukas. Ech, mergų čionai...

- Tas tai taip... – sutikau aš įsiklausydamas į savo organizmą.

- O jūs žinote, jūsų mylista, koks mūsų nacionalinis simbolis?

- Ką? Dagys, atrodo... ar sijonai jūsų?

- Ne sijonai, o kiltai, jūsų mylista. Pabandykit per kalnus su šosais pabėgioti, iškart „sijoną“ užsidėsite“. Taip, dagys. O jūs žinote kodėl?

- A velnias ten jus, škotus, supras. Prikišot senovėj kokiems priešams pilnas subines dyglių ar jie jums?

- Ne-e-e...  – nusijuokė škotas. – Kaip tai išėjo škotai iš kalnų susitikti su žmonėmis iš eglingų miškų, jūros pakrantėje, bet kol pasiekė, pavargo, na ir alaus padaugino. Nusprendė nakčiai sustoti, na, o iš ryto su priešu išsiaiškinti. Bet naktį priešai, nusiėmę batus, nusprendė tyliai prisėlinti, bet vienas iš priešų užlipo ant dagio. Nuo to laiko dagys pas mus vadinamas „the Guardian“.

- Kas tie žmonės iš eglingųjų miškų?

- Šiauriečiai. Danai. Protėviai su jais nesutardavo... Jūsų mylista stokit... – Tukas spustelėjo savo arklį ir iššoko į priekį mane pridengdamas. – Ten kažkas yra...

Už posūkio stovėjo keletas vežimų, voliojosi arklių ir žmonių lavonai.

Ir dar – keletas karių mikliai kratė negyvėlius ir mantą. Tai buvo ne plėšikai, o visai rimti kareiviai. Ir jų buvo daug, kokia dvidešimt. Šalia jų įsitaisė keletas raitelių, kurie neplėšikavo, tačiau kažką įsakmiai nurodinėjo.

- Tai laisvieji frankų rua lankininkai, - susijaudinęs pranešė Tukas, - jie mus jau pamatė. Bandysim slėptis?

- Nesiblaškyk... judam kaip judėjom. Ir patylėk. - Aš pasukau eržilą link raitelių.

 

2016-02-26

“Armanjako šalis. Bastardas”. IV skyriaus pabaiga. 2016-02-25

Kas per blyn per mada: vos tik kas - kristi į kojas... nors prisipažinsiu, jausmas nuo tokių nusilenkimų dvejopas... netgi gal kiek ir patiko. Bet tokius momentus aš linkęs nurašyta ant bastardo likučių... gal būt.

- Marija-Luiza, jūsų mylista, - prašnabždėjo kiek diktesnė ir aukštesnė mergina ir tūptelėjo pasisveikindama.

- Ana- Marija, jūsų mylista, - prisistatė antroji, kuri buvo grakštesnio sudėjimo, ir netikėtai nuraudo.

Reikia pasakyti, kad juvelyro dukros netgi labai maloningos išvaizdos. Be abejonės, kiek tai galėjai matyti semitų kraujo. Iš po čepčikų išsimušusios banguotos sruogos buvo juodos, kaip varno plunksna. Lengvas tamsumas, charakteringos nosys ir gražiai nubrėžtos vaizdžios lūpos, susiformavusios, nežiūrint į amžių, krūtinės. Bet visa tai tik pabrėžė egzotišką grožį. Puikios mergelikės... panašiai apie penkiolikos-šešiolikos ko gero būtų... pačiose „sultyse“...

- Eugenija-Magdelena, jūsų mylista. – Juvelyro žmona pakartojo prisėdimą ir paskui savo dukras krito ant kelių ir ėmėsi bučiuoti mano rankas. – Tegu saugo jus Šventoji Mergelė...

- Kelkis... – aš už rankos pakėliau moterį. Nereikia. Aš padariau tai, ką padarytų bet koks kabaljero...

Ir žmona... žmona pas žydą dar ta... stotinga dama apie keturiasdešimt penkerių su įspūdinga, lifą plėšiančia krūtine ir tampriu užpakaliu. Netgi veidas šviežiai atrodantis, ryškiai išreikšti žydiški, o gal greičiau ispaniški bruožai...

Taip, reikia susiimti į rankas, o tai mano nupuolęs ir kol kas vangus „daiktas“ iš naujo ėmė kauptis jėgomis...

Taip, beje, šios damos, nežiūrint dabartinių istorikų tvirtinimų ir šmeižimų, visai ne smirdėjo. Visai. Nuo Eugenijos-Magdelenos net kvepėjo kažkokiomis gėlėmis: rodos rožėmis.

- Kur jūs keliavot? – pasidomėjau pas juvelyrą.

- Į Ošą, jūsų mylista. Planavome apsistoti pas gimines. Mano tikras brolis ten gyvena. O po to? Po to – nežinau. Greičiausiai vyksime į Barseloną. Tai mano žmonos gimtinė... Nors neįsivaizduoju, kaip mums toliau gyventi. Mes nuskurdinti, visiškai nuskurdinti...

Staiga pasigirdo šauksmas, aš pasisukau ir pamačiau kaip Tukas už kirkos kelia likusį gyvą plėšiką ir stato ant kelių norėdamas... Na ko norėdamas? Aišku patrumpinti per galvą. Na ir velniop su juo. Tegu kerta. Pradėsi tardyti, kodėl tapo plėšiku, tai išgirsi dūšią spaudžiančią pasakėlę apie nelaimingą likimą ir aplinkybes išvedusias ant didžiojo kelio... ir nemaloniausia – kad visa tai, gal būt, tiesa.

Nėr kada man... mmm-taip... greit išgaravo civilizacija, o gal...

Pasigirdęs Tuko ūbtelėjimas, švilpimas, bukas stuktelėjimas ir krentančio kūno šleptelėjimas išsklaidė bet kokią galimybę įsimaišyti į plėšiko gyvenimą ir atvedimą į doros kelia – pavėlavau.

Na-a taip... Kitą kartą reikės mąstyt greičiau...

- Aš negalėsiu jūsų lydėti iki Ošo... – pagaliau galėjau pasakyti žydui. Aš skubu savo reikalais. Bet dar diena, ir, aš galvoju, puikiausiai pasieksite Fleransą. Na ir mano draugija, kaip suprantate, kažin ar bus jums naudinga, o greičiausiai – pavojinga. Apie mano padėtį tu puikiausiai žinai.

- Aš suprantu, jūsų mylista. – Juvelyras nulenkė galvą. – Fleranse aš nusisamdysiu apsaugą iki Ošo. O dabar norėčiau jums atsidėkoti...

- Tu gali man atsidėkoti perdavęs mano žinion vieną iš arklių ir kokius tai aprėdus mano tarnui, pertraukiau žydą. – pats matai, jis liko beveik plikas.

- Tai maža, jūsų mylista. Jūs padarėt daug daugiau, nei mano kuklus dėkingumas. – Žydas iškilmingai pakėlė pirštą. – Bet man atrodo, kad mes dar susitiksime, ir aš galėsiu būti jums naudingas, o kol kas, papildomai prie mano sūnaus arklio, leiskite jums padovanoti jo ginkluotę. O kartu ir dar vieną smulkmeną.

Juvelyras atsistojo, priėjo prie vežimaičio ir, pasilenkęs ėmėsi kažką grabalioti ant jo dugno. Po to įlindo vidun ir grįžo su rašymo reikmenimis.

- Pradžiai priimkite šitą. – senis ant delno ištiesė auksinį žiedą.

Masyvus, kiek grubus, bet savotiškai stilingas ir gražus su dideliu šlifuotu, galvos formos rubinu, apsuptu smulkiais smaragdais.

Dėka mano žmonelės aš per bendro gyvenimo metus išmokau susigaudyti juvelyriniuose gaminiuose. Kaip gi kitaip... didžiąją dalį mano ir savo uždarbio Liudką išleisdavo tokiems dirbinukams.

Taip... Brangus daiktas, nežinau, kaip šiame laike, bet mano laike tai tikras turtas, ypač akmuo.

- Tai mano darbas. Šis „lalas“ (v.p.: tai tirštai raudonas, rubininis špinelis; pavadinimas kilęs iš hindi ar farsi kalbų ir sėkmingai perėjęs į arabų ir kai kada reiškė ne tik špinelį, bet tirštai raudoną vertingą juvelyriniu požiūriu akmenį) iš persijos, - išdidžiai pareiškė juvelyras. - Jūs visada, jei reikės, galite žiedą parduoti, bet aš prašau pagal galimybes jį išsaugoti. Aš žinau, kad jis atneš jums sėkmę (v.p.: viduramžiais tikėta, kad „lalas“ neša sėmę ir meilę). Ir aš dabar parašysiu rekomendacinį laišką. Kiek žinau, jums reikia kuo greičiau išsikrapštyti iš frankų rua žemių į saugią vietą. Reiškia, greičiausiai atsidursite Aragone. Saragoje susirasite Ezru ben Elizerį, jis kuklus pinigų keitėjas žydų kvartale, ir parodysite mano laišką. Patikėkite, šis garbus žmogus reikalui esant galės jums padėti gana didelėse apimtyse.

Juvelyras greitai, kaligrafiškai, pribraižė kelias eilutes, užantspaudavo ir pabarstė popierių smulkiu smėliu. Po to jį nupurtė ir susukęs į vamzdelį sudėjo į dėkliuką ir padavė man.

- Štai, jūsų mylista.

- Kodėl jūs toks dosnus? – Sąžiningai sakant, aš nelaukiau tiek daug dėkingumo i9š juvelyro.

Nežiūrint į visokius juokelius apie žydų skūpumą, dažnai virstančius tiesa, Isakas visiškai nepasirodė gobšas. Tai galėjo būti paprasčiausias akimirksnio silpnumas, iššauktas išgelbėjimo įspūdžių, arba tikroji žydiška natūra. Bet... man taip atrodo, kad be to, yra dar priežasčių, kurios kol kas nuo manęs pasislėpusios. Nors pagalvojus, tai paprasčiausias išskaičiavimas. Šeima pilnai buvo mano valdžioje ir niekas man netrukdė pratęsti plėšikų darbo, ir senis paprasčiausiai atsipirko. Va net nežinau kaip reaguoti... Na bent jau bet kokiu atveju aš nieko neprarandu, o tik įgyju.

- Priimkite mano dovanas, kaip sąmoningą dėkingumą, jūsų mylista. Patikėkit, aš ne dosnus. Aš paprasčiausiai seniai gyvenu ir daug mačiau. Likimas – toks savimyla ponulis, kad nežinosi, kur apdovanos, o kur nubaus... – labai paslaptingai atsakė Isakas. – Na bet gal daug nekalbėkime. Einam, priimkite šarvus, ginklus ir arklį. Ir man, ir jums reikia skubėti.

Šarvai buvo pilnas grandininių-plokštelinių šarvų variantas, tokie dar jušmanais (v.p.: totor. – šarvas su vertikaliai įpintomis didelėmis metalo plokštelėmis)  arba bechteriais (v.p.: lenk. – Bechter, turkiško stiliau jušmanas su įpintomis krūtinės srityje plokštelėmis). Aiškiai ne europietiškos gamybos, ir juvelyras tai patvirtino, pranešęs, kad jį atvežė iš Šventosios Žemės italų pirkliai. Iš pirmo žvilgsnio jis man kaip tik. Komplekte buvo žvynuotos pirštinės ir rytietiškas šišakas (v.p.: smailėjantis tokio stiliau rytietiškas šalmas rus.: - jerichonka, smailas, atviro tipo šalmas, o šišakas apvalesnis, kurio atmaina išpopuliarėjo Europoje (lenk.: Szyszak; vengr.: sisak; vok.: Zischagge), o jų pirmtakas - itališkas kapalinas. Europoje vėliau poluliarus buvo lenkų–turkų rytietiško tipo šalmo atmaina (kaip tik LDK husarų; apie Abiejų Tautų ginkluotės išskirtinumą, kurią įtakojo rytai ir vakarai, kai reikėjo būti pasiruošus praktiškai skirtingai kovos taktikai, būdams ir ginkluotei, internete teko matyti ne vieną veikalą ) su slenkančia nosies apsauga, snapeliu, antausiai ir lengvai krintančia plokšteline kaklo ir pečių apsauga, kurios plokštelės persikeitusios viena su kita iš dalies persidengė kaip supintos, antdilbiai ir antblauzdžiai, o taip pat apvalus nedidelis skydas su konusiniu antskydžiu (umbonu) per vidurį. Šarvai nauji, nekirsti ir iš pirmo žvilgsnio labai brangūs, su auksine inkrustacija ir graviūromis.

 (rytietiškas/rusios šišakas)

Šarvai dar labiau sutvirtino įsitikinimą, kad juvelyras ne toks paprasta , kaip atrodo, tokią brangenybę nelaisvėje turėjo vienareikšmiškai atimti, ir tai, kad jis su ja taip lengvai išsiskyrė, aiškiai rodė kažkokių su manim susijusių planų buvimą... arba paprasčiausiai... net nežinau ką pasakyti. Bet ne iš paprastumo visa tai.

Iš ginklų paveldėjau kalaviją, labai panašų į mano espadą, su tokiu pat sudėtingu efesu, tik ilgesniu, platesniu ir sunkesniu. Nežinau jo pavadinimo, buvusių žinių neužtenka, o bastardas neskuba pasakinėti. Labai panašus į haudegeną (v.p.: vok.: Haudegen, Haudegenklinge), bet tokio tipo ginklas atsirado gerokai vėliau. Užgalandinimas abipusis, taip kad at ne palašas. Gal būt tai kažkoks pereinamas modelis arba ginklakalio fantazija. Kalavijas pasirodo buvo meistro iš Toledo ir taip pat labai aukštos kokybės. Juvelyro sūnėnas suspėjo nukirsdinti keturis plėšikus, kol jo nenušovė iš lanko.

- Jūsų sūnėnas buvo geras kovotojas, pasakiau žydui norėdamas jam padaryti ką malonau.

- Taip, - liūdnai linktelėjo Isakas. – Jis svajojo būti kabaljero, bet suprato, kad niekada juo netaps. Jam liko tik tobulinti kario meną. Ir aš, ir tėvas jo, nepritarėme jo užsiėmimui, bet ir netrukdėme. Bet nenukrypkime, jūsų mylista. Laikas... laikas eina ne mūsų naudai. Užsiimkim arkliais.

Pabaigai aš tapau visai neblogo eržilo, vardu Rolandas, savininku. Gana masyvaus, nors ir mažesnio nei mano andalūzas, bet taip pat ispaniškos veislės, tik mažiau brangus. Su geru balnu ir kamanomis. Kaip tik tukui.

Iš tikro mums reikėjo dar vieno arklio. Nešulių po grobio ir žuvusiojo sūnėno palikimo tapo daugoka, ir aš greit suderėjau pas juvelyrą dar vieną arkliuką, kuris buvo laisvas – vieno vežimo ratas nukrito, todėl jį teko mesti. Iberietiška kumelė kainavo man tris frankus. Isakas nenorėjo imti pinigų, bet aš užsispyriau, kuom Tukui sukėliau tylią emocijų audrą. Na niekaip škotas nenorėjo suprasti gero elgesio su žydu, nors tas ir buvo priėmęs krikščionybę.

Na taip sakant ir viskas, jei neskaityti kelių smulkmenų. Tokių kaip rašymo reikmenys, komplektas pakaitinių apatinių ir rūbų, ir siaubingų chirurginių instrumentų rinkinio, kurie priklausė tam pačiam Simonui. Žuvęs vaikinas pasirodo buvo gydytojas. Na ir aišku pinigai ir papuošalai, kuriuos Tukas surinko nuo negyvėlių.

Priverčiau Tuką padėti surinkti ir surinkti į vežimą žydų ir jų tarnų lavonus. Plėšikus palikom ten, kur jie ir gulėjo.

Atsisveikinome ir pajudėjome. Isakas su namiškiais į Fleranso pusę, o aš -  į Rodezą.

Kodėl į Rodezą?

Aš rengiausi pavyti kortežą, kuris lydėjo mano pamotę, nešiojančią mano dar negimusius brolį ar seserį.

Užtenka idiotiško elgesio... bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio.

Taip, man derėtų visiškai nusispjauti į naujai įgytus giminaičius. Iš esmės taip ir yra, bet su nedidele išimtimi... situacija, kurioje atsidūriau, kaip ją ne švelninti, lieka pilnai... šūdina, jei pasakyt vienu žodžiu. Jokių perspektyvų. Nei artimiausioje ateityje. Nei pakankamai tolimoje. Pats iš savęs, gal ir išgyvensiu, bet tokio galingo priešo, kaip Lui Voras, turėjimas, visus šansus suveda į nulį.

Šmėstelėjo mintis varyt į rytus  arba netgi į Rusią, bet ten dar nusigaut reikia, na ir prasmės nėra, po teisybei sakant. Kas manęs ten laukia?

Liekas kas?

Vienintelė išeitis... priešintis. Išnaudoti visas galimybes, kad pakartinti gyvenimą Vorui. Ko nuvežė pamotę į Rodezą, abejonių man nekėlė. Jei pakenkti jai, vis dėlto, jis neišdrįs – vis tik ji Vianos Gastono duktė, tai kūdikis vienareikšmiškai žus. Jis teisėtas Armanjako, kurį Voras taip sėkmingai prijungė prie savo karūnos, paveldėtojas ir konkurentai jam nereikalingi.

Štai aš ir sumąsčiau atmušti pamotę, nors, tiesa, pats dar neįsivaizduoju kaip. Ir grąžinti ją į Navarą, kur ji laimingai sulauks kūdikio. Kiek aš suprantu, navariečiai taipogi ne Voro sąjungininkai.

Aš absoliutus diletantas viduramžių politikoje, bet savo pirmą žingsnį matau štai tokį. Teisus ar ne, greit paaiškės. Greičiausiai tai neteisus, bet žinodamas, kad mano negimusiam broliui ar seseriai gresia mirtis, nieko nesiimti – aš negaliu.

Kas bus toliau? Nežinau... Galbūt, užsimanysiu pamatyti savo motiną.

 

 (Rodeza)

2016-02-25