"Armanjako šalis. Bastardas" IX dalis. 2016-03-22

IX skyrius

 

- Baziliau, liepk tuoj pat pradėti darbą. – mažame kabinete Tėvas sėdėjo krėsle ir įsakinėjo tvirtam, juodai apsirengusiam kupriui. – Kaip perstatyti koplyčią, tu jau žinai.

- Neabejokite, jūsų šviesybe. Viskas bus padaryta tiksliai pagal jūsų nurodymus.

- Aš neabejoju, Baziliau. Kuom tik nori, bet ne tavimi, mano mielas drauge. Aš žinau, kad greitai prie pilies atžygiuos Voro kariauna, bet įsakiau nesiginti ir, kad išvengti nereikalingų aukų, pasiduoti nedelsiant, kai tik išgirs ultimatumą.

- Žinau, jūsų šviesybe. Tai labai išmintingas sprendimas. – Kuprius vėl nusilenkė. – Leisite man eiti?

Aš sėdėjau greta tėvo ir, puikiai suprasdamas, kad tai vėl sapnas, rijau kiekvieną žodį. Bijojau net krustelti, kad tik neatsibusčiau.

Kai tik kuprius išėjo, tėvas pasuko galvą į mane ir pasakė:

- ...jūsų mylista, jūsų mylista... kelkitės. Kažkas čionai ateina...

- Vis tiktai tu šiknius, Tukai... vėl neleidai sapno baigti. – Atvėriau akis ir iš nusivylimo vos neužvažiavau škotui į snukį. – Kas ten ateina? Ko?

- Iš kur aš žinau... – Tukas dėl viso pikto kiek atsitraukė. – kol kas aš jį tik girdžiu, bet nematau.

Aš įsiklausiau... Kažkas į mūsų pusę judėjo ir girtu balsu rėkavo nešvankias dainiuškas apie skalbėją Mariją ir medkirčių artelę.

- Na ir ko čia tampaisi? Koks nors pijokėlis... Pala, pala... – Aš įsiklausiau nes balsas atsirodė labai pažystamas. – Kad tave kur! Tukai, staigiai į krūmus – reikia paimti tą gyvulį gyvą...

Aš pažinau tą balsą! Simonas! Niekšas Simonas! Tas pats Simonas, kuris pabėgo iš prieglaudos ir mane su prioru Jokūbu išdavė. Šunsnukis... Vis tik Dievas žemėje yra...

Į laukymę braškindamas šakas įžingsniavo didelis ir gerai atmaitintas mulas. Ant jo raitas sėdėjo mirtinai girtas Simonas ir, kažką siurbčiodamas iš šiaudais apipinto butelio, rėkavo kažkokią dainą.

Pamatęs arklius iš netikėtumo Simonas papurtė galvą ir tuoj pat išmuštas stipraus smūgio, išlėkė iš balno. Tai Tukas tyliai išlindo iš krūmų ir pasiuntė buvusį maldininką į gilų nokdauną.

- Puikus smūgis, Tukai, dabar rišk jį... Na ir mulą nepamiršk pririšti... prireiks, - Įsakiau Tukui. Jaučiau kaip širdis prisipildo kartu ir džiaugsmo, ir pykčio.

Škotas Simoną supančiojo ir pasodino jį nugara į medį, o po to vandeniu apšlakstė jo veidą.

- A... Kas... Kodėl... – Simonas nieko nesuprasdamas išpūtė akis.

- Užteks mykti, gyvulį. – aš pakėliau jo galvą ir pakišau po smakru durklą. – Už kokius pinigus linksminiesi, išgama? Už trisdešimt sidabrinių?

Simonas papurtė galvą ir pagaliau mane pažino, o vėliau Tuką, kuris žaidė su kalaviju.

- N-e-e-e... Kodėl... Negali būti... Jūsų mylista... – su siaubu užkaukė buvęs vienuolis ir kelis kartus iš eilės garsiai pagadino orą.

- Tfu, kiaulė. Tukai, apramink jį... tik kol kas ne mirtinai... – aš pasitraukiau į šalį ir nusisukau.

Pasigirdo stipraus smūgio garsas, po to dar vienas. Simonas sudejavo ir užtilo. Drebantis, pamušta akimi ir su sudaužyta nosimi, vienuolis atrodė apverktinai. Na, kad užbaigti pilną vaizdą, reikia pasakyti, kad jis dar įsigudrino ir apsišlapinti. Šlykštynė... tikras padaras, minkštakiaušis. Na ką darysi, tiesą sakant, mes dar net nepradėjom...

- Jų... ju-ūsų myli-ysta... Nereikia!.. Jėzaus Dievo vardu prašau, ne-ereikia... – Simonas seilėdamasis ir snargliuodamasis pradėjo raudoti.

- Atsakyk man į vienintelį klausimą, niekše. Kodėl?

- Ne-e žinau... Šėtonas sugundė...

- Kaip mane pažinai, niekše?..

- Anksčiau jus mačiau su jūsų tėvu... ir pasiklausiau, kai jūsų kalbėjot su prioru... Nežudykit, jūsų mylista...

- Kam pranešei?

- Ne-e-e... Nežinau... Nubėgau iki stovyklos ir pareikalavau nuvesti pas vadus... Nuvedė prie palapinės, o ten buvo daug žmonių... Po to kitoje palapinėje dar vienas kabaljero... Visi jį vadino Gijomu ir baronu... Išklausė ir įteikė apdovanojimą... apgavo, niekšas... Davė tik tris auksinius frankus... Kitus pažadėjo vėliau, bet kariai mane išmetė lauk...

- Kaip atrodė baronas?

Greičiausiai tai buvo de Monkofonas, kurį galėjau pažinti tik iš balso. Baronas sugebėjo pabėgti taip ir nepasirodęs.

Bakstelėjau Simoną durklu.

- Gyvulį, pasakok kaip atrodė baronas. Rūbai, išorė, bruožai... Viską.

- Aukštas kaip jūs... Labai tamsus... Akys šaltos kaip gyvatės ir po dešine senas ra-a-andas... – Simonas nebaigęs sakinio vėl apsiverkė.

- Apaštalu Pauliumi prisiekiu, aš paleisiu tau žarnas... – Tukas palašo rankena iš visų jėgų stuktelėjo vienuoliui per galvą. – Atsakyk į mylistos klausimą...

- Koraciną (v.p.: it. corazzina, stambių plokštelių brigantina) vilkėjo... Koraciną dengtą raudonu barchatu...

Veidas liesas, lūpos siauros...

- Plaukų spalva?

- Juodi... juodi... iki pečių, jūsų šviesybe...

- Užteks, užčiaupk srėbtuvę...

Aš pasitraukiau ir pasišaukiau Tuką.

- Man daugiau nieko iš jo nereikia. Ką siūlai?

- Pakarti šunsnukį! – ryžtingai pareiškė škotas. – Tik leiskite man su juo truputį padirbėti.

- Kankinti? – Kiek paabejojau: noras pasižiūrėti į šio išgamos kančias atrodė per daug viliojantis, bet tos minties atsisakiau. – Nereikia žmogau. Mes ne budeliai. Trauk virvę...

Daugelio mano perskaitytų knygų veikėjų, kurie įvykdydavo teisingumą, ilgai sapaliodavo apie tai, kad kerštas jiems pasitenkinimo neatnešdavo... O aš pasitenkinau! Pajutau pilną pasitenkinimą!

Kai išdavikas ėmė tampytis virvėje, viduje tarsi kas apsiramino ir net džiugino. Ir nėra ko stebėtis, dar tą pačią dieną, kai čia atsidūriau, visos mane išauginusios civilizacijos pseudo normos išdulkėjo. Meluočiau, jei sakyčiau, kad labai dėl to gailiuosi. Man patinka...

2016-03-22

Su Šv.Velykom!

Linkiu stiprios, griežtos, teisingos ir švelnios rankos ;)

"Armanjako šalis. Bastardas". VIII skyriaus pabaiga. 2016-03-22

- Aš jums, monsinjore, sakiau... A-a-a... aš supratau apie ką jūs... Tai tokie gi nedori bažnyčios tarnai... Na taip, vienuolynuose daromos nuodėmės ir klesti savanaudiškumas. Pats toks buvau... Bet kuo čia dėtos raganos?

- Labai paprasta. Atmestinai arba nesąžiningai atliks tyrimą, pavyzdžiui deramai neįvertins apkalbų... na mažą ką dar gali tie nesąžiningi bažnyčios tarnai... Štai aš ir maniau, kad... nors koks skirtumas, ką aš maniau. Tikiu, iš visos širdies tikiu. Šiandien pats savo kailiu patyriau... Blyn... Prakeikta ragana. -  Ko sėdi, vyną į bokalus pilstyk...

- O aš žinote, kaip išsigandau, monsinjore? Vos neapsimyžau... – Tukas pripildė bokalus. – Bet po to kažkaip susitvardžiau.

- Šaunuolis! – pagyriau Tuką ir pagalvojau apie organizmo pojūčius.

Drebulys po truputį silpnėjo, silpnumas – taip pat... Reikia dėkoti valgiui ir vynui. Tai dar lengvai išsisukau. Nebūtų šalia škoto, Dievas žino, kas galėjo atsitikti. Ne... Kad tave kur šikantį sutrauktų: tikra ragana... Išgėriau vyną ir dar įsipyliau. Šlykštus baimės jausmas niekaip negalėjo atsitraukti.

Visgi, kiek užkandus, įsakiau Tukui ruoštis, ir mes vėl patraukėm toliau. Norėjosi kiek galint toliau išsinešdinti nuo šios vietos.

Vietovė nesikeitė ir atrodė tuščiai; prajojome dar vieną apiplėštą ir sudegintą kaimą, ir tik į dienos pabaigą sutikome žmones. Tai buvo grupė vienuolių pranciškonų, kurie nakčiai apsistojo šalia nedidelės pakelės koplyčios. Kaip nebūtų keista, bet juos pamatęs netgi apsidžiaugiau, dosniai paaukojau ir net pasidalinau šiokiomis tokiomis atsargomis.

Vienuoliai kiekvienas atskirai keliavo į Provansą ir kelyje visai atsitiktinai susibūrė į grupę ir apsistojo prie koplyčios, kurią dabar tvarkė, nakčiai. Kažkas šią koplyčią prišiukšlino ir tiesioginio žodžio prasme – apdergė. Ir net suskaldė švento Baltramiejaus, kurio vardu buvo pavadinta ši koplyčia, akmeninę statulą (v.p.: apaštalas Baltramiejus (arba Natanaelis), Naujajame Testamente minimas tik apaštalų sąrašuose. Armėnai jį kartu su šv. Tadu laiko Armėnijos globėju).

 (skrynia su apaštalo Baltramiejaus palaikais)

Pranciškonai kelionėje visai nuskurdo ir patyrė daug praradimų. Praeinantis samdinių būrys nemenkai juos apkūlė, apiplėšė ir net juoko dėlei prakiurdė jų abitus. Žodžiu, vienuoliai atrodė gana apgailėtinai.

Mane tai gerokai nustebino. Visada maniau, kad bažnyčia viduramžiais viską valdė, o vienuoliai beveik visada buvo neliečiami (jei atmesti religinius karus, žinoma), kuom sėkmingai ir naudojosi, gerokai savivaliavo ir engė gyventojus. Aš apie normalius vienuolius, kurie priklausė normaliai konfesijai. Na patys pagalvokite,

koks kvailys inkvizicijos pakilimo laikais, priešginiaus bažnyčiai?  Greit atsidurs ant laužo.  Bet realybėje viskas pasirodo buvo kitaip ir visai nenorėjo „draugauti“ su „nusistovėjusiais“ istoriniais „faktais“, kuriuos pateikinėja kai kurie autoriai, o ypač tie – dar „sovietuose“ nukalti ir grūdinti.

- Tėve Ignacijau, o kas tie bedieviai, kurie prieš jus ranką kėlė? – pasidomėjau vieno, visą laiką besišypsančio, drūto ir tvirto, vidutinio amžiaus vienuolio.

Pranciškonas sėdėjo ant akmens šalimais ir bandė virbais užadyti skyles abite.

- Rutjerai, sūnau mano. Tai jie bedieviai. Atleisk Dieve jų nuodėmes... – vieną vienuolio akį puošė didelė mėlynė, o ant kaktos matėsi sukrešėjusiu krauju padengtas nubrozdinimas, tačiau jis atrodė žvaliai ir paprasčiausiai šypsojosi. Na visai toks dėdė su kuriuo malonu bendrauti.

- O kaip jie atrodė?

- Bedieviai. – Tėvas Ignacijus vėl plačiai nusišypsojo. – atrodo, kaip tikri bedieviai.

 (rutjerai, rekonstrukcija)

- O jei rimtai?

- Būryje jų kokia septyniasdešimt. Pagal kalbėsena, tai flamandai. Baltais iki kelių apsiaustais. Pusė jų arbaletininkai, o kiti ietininkai. Gerai ginkluoti, beveik visi su brigantinomis (v.p.: vok. Brigantine, iš pranc. brigandine – plokštelinių šarvų tipas, kurių pagrindas dažniausiai odinė striukė, kurios vidinė pusė padengta persidengiančiomis pailgomis plokštelėmis. Iš išorės brigantina atrodo kaip paprasta striukė, nors brigantinos paprastai buvo berankovės. Dažnai išorėje matomos kniedžių galvutės būdavo puošnios, auksuotos ar žalvarinės, su įspaustais ornamentais)

 ir pėstininkų saladais.

Dar gurguolė su jais buvo: laisvo elgesio mergos ir kažkokie abejotini žmogėnai... Na ir... Kapitonas jų gana įsidėmėtinas. Labai aukštas ir liesas, per visą veidą kirstinis randas. Ausyje deimantinis auskaras. Žirgas jo taip pat ypatingas. Tikras andalūzas, kaip jūsų, bet baltas, be jokios dėmelės. Ir vardas jo... duok Die atminties... Ne eržilo, o kapitono... Johanas. Taip, tikrai Johanas. Jau susiruošė atimti gyvybę iš mūsų visų, bet jis neleido. Tiesa, kaip tik jis įsakė abitus suplėšyti. Bet po to. Na, sūnau mano, ir viskas ką žinau.

- Į kurią pusę pasuko? – pasidomėjau.

Ko tai visai nesinori su tais samdiniais susidurti. Toks susitikimas gali mums visai liūdnai ir baigtis.

- Kur – nežinau, sūnau mano. Šiuo keliu ėjo, ta pačia kryptimi, kaip ir jūs. Mes su jais susidūrėm vakar... reiškia, kad jus lenkia apie dieną kelio... Taip, per dieną, gal kiek daugiau.

Na taip... Panašu, kad ir kaimai – jų rankų darbas.

Na tiek to, tikiuosi, kad tankiai gyvenamose vietovėse jie nesavivaliaus. Vietiniai senjorai už savų maitintojų naikinimą greit padaugins iš nulio...

- Dar kas nors pro šalį važiavo?

- Nieko nebuvo, sūnau mano. Karas nuniokojo šias vietas, - liūdnai palingavo galva vienuolis.

- Ačiū už žinias, tėve. Gal dar kuom galime jums padėti?

Vienuoliai man buvo simpatiški... Na, kažkokie tikri. Ir norėjosi jiems dar ką nors gero padaryti.... Aišku, proto ribose.

- Ne, sūnau mano. Jūs ir taip pakankamai padarėte. Jokit su dievu, o mes už pasimelsime. – Tėvas Ignacijus ištiesė ranką palaiminimui.

Likę vienuoliai taip pat mus peržegnojo ir kinkavo galvomis tarsi sakydami, kad taip pat už mus melsis ir sutartinai užtraukė kažkokią maldą.

- Na, viskas... Dievo malonė mums garantuota, - pasakiau Tukui, kai kiek toliau nujojome.

- O kaip gi, monsinjore, mes dievobaimingi kaip Dievo ėriukai... – nusijuokė škotas.

- Neburnok, eretike. O tai aš kokiu vėzdu tave palaiminsiu... – visai nepiktai keiktelėjau.

Po susitikimo su pranciškonais, buvusią slogią savijautą tarsi ranka nuėmė. Ir netgi nuotaiką pakėlė. Štai ir netikėk visu tuo... Reikia pasiekti kokią bažnyčią ir užsakyti mišias. Na-a, taip, tėtuši... Visai į religiją nusinešei, o anksčiau lyg ir nesirgai dievobaimingumu.

- Jūsų mylista, gal štai už tos kalvos užsuksim ir ten pernakvosim? Nuo kelio nesimato, na ir krūmynas su upeliuku. Tačiau jei norite, galime iki Monstariuko nusigauti, ten užeigą tikrai rastume.

- Ne, geriau čia. Greičiau išsimaudyti noriu. Ragana lyg būtų visą mane apgrabaliojusi, purvinu jaučiuosi... – kiek paraginau Rodeną ir nusukau nuo kelio.

Nors iš tikro turėjau dar vieną priežastį nenakvoti mieste. Mes dar buvome žemėse, kurios priklausė Armanjakų šeimai ir visai nenorėjau, kad mane kas staiga pažintų

- O aš neatsisakyčiau, jei kokia vikri merga mane apgrabaliotų, - šyptelėjo Tukas.

- Tuoj aš tave apgrabaliosiu... Na nesimuistyk: tvarsčius tai reikia keisti...

Vieta nakvynei buvo tiesiog puiki. Senų riešutmedžių krūmynas buvo apaugęs tankia žole ir arkliai su malonumu ėmėsi ją skabyti. Po teisėtai priklausančios avižų porcijos, aišku.

Apžiūrėjau škoto žaizdas, bet pirma prireikė užkaitinti vandenį ir atidrėkinti pridžiūvusius tvarsčius. Žaizda ant krūtinės atrodė visai gerai, kraštai ėmė gyti, o štai perpjauta koja vėl ėmė kraujuoti. Na tai suprantama, žaizda gilesnė ir jojimas gyti trukdo. Jeigu iš tikro, tai reikėtų Tukui pagulinėti savaitėlę ir keltis tik į išvietę ir dar su ramentu... Bet e, neišeina. Laiko mes neturime... Visai neturime. Visa viltis – tai tepalas ir škoto tvirta sveikata.

Privertęs škotą išsiplauti rankas ir pravedęs smulkų instruktažą, palikau savo naujai iškeptą eskudero virti košę, o pats įlindau į upelį praustis.

O po to įsismarkavęs dar ir Rodeną įvariau ir gerai nutryniau.

Kol maudžiau ir tryniau žirgą, visai netikėtai pastebėjau vėžius ir greit pririnkau jų kokį pusšimtį. Vienas prie vieno – kaip dabartiniai, tik gerokai didesni.

Kaip tik ir vanduo užvirė, tad daug negalvodamas per du kartus greit savo grobį nusiunčiau į katilą.

Kiek bijojau, kad gal kartais prancūzai šioje epochoje už ką nors nemėgsta vėžių ir aš eilinį kartą atsisėsiu į pelkę, bet pasirodė, kad be reikalo jaudinausi. Tukas net nenusėdėjo vietoje belaukdamas kada grobis išvirs. Sušlemštėm po kelis ir likusius palikome desertui prie vyno.

Suvalgėme šiupinį ir kiek atsipūtę su pasimėgavimu ėmėmės vėžių ir vyno.

- Och... na kur taip ėsti... – aš atsirėmiau į balną ir atleidau diržą. – O tu valgyk, nesikuklink, tau kaip sužeistam didvyriui priklauso. Leidžiu...

- Sprogsiu gi, jūsų mylista... – Tukas po truputį ėmė rinkti svorį ir jau atrodė ne toks liesas, kaip per pirmą mūsų susitikimą.

- Nesprogsi. Papasakok geriau, kaip šventikas nuodėmių klauso... – Aš stengiausi kaip galint daugiau sužinoti apie katalikišką tikėjimą, nes per „spektaklį“ gali ir prireikti.

- Monsinjore, o kam jums tai? Aš pastebėjau, kad vienuoliškus aprėdus iš prieglaudos paėmėt, - atsargiai pasidomėjo Tukas. – Tik nesupraskit mane blogai, aš galiu ir ką nors gero patarti. Kam jums į vienuolį persirenginėti?

- Mat koks supratlingas... – slėpti nuo Tuko savo ketinimus, jau nebebuvo prasmės. Jis savo ištikimybę jau įrodė su kaupu ir tikrai galėjo patarti ką nors naudingo. – Gerai... papasakosiu, kliukstelk dar vyno į taures. Reikalas tame, kad aš noriu patekti į Biuze pilį. Šiaip sau tai manęs niekas neįsileis ir be to – greičiausiai pabandys užmušti. Tad aš nusprendžiau pakeisti išvaizdą. Tik nesumastyk dabar aušint burną apie visokias kabaljero garbes ir kitus panašius paistalus. Pasiekti mano užsibrėžtam tikslui – visos priemonės tinkamos... Na, kaip beveik ir viskas. Prieš mus niekas sąžiningai nežais ir net nesiruošia, tad ir gaus tą patį ir dar su magaryčiom.

- Net ir nemaniau priešginiauti, monsinjore... – Tukas šyptelėjo ir palingavo galva. - Viskas gerai ten kur to reikia. Ir kabaljero garbė tame tarpe. Taigi aš ir patariau jums titulą ir vardą pasikeisti. Užmiršot?

- Neužmiršau. – Nors iš tiesų aš jau buvau ir primiršęs kieno patarimu tapau de Segiuru.

- O kam jums į tą pilį? Norit su kuo nors susitikti?

- Taip. Tie išgamos išvežė tenai mano tėvo žmoną. Ji laukiasi. Tad jei gims berniukas, jis bus vienintelis teisėtas Armanjako šalies paveldėtojas. Paveldėtojas, kuris savęs dar neapjuodintas nesantaikos su Voru. Mano dėdė Bastilijoje, o antrąjį gainioja kaip kiškį ir ko gero greit pagaus – formaliai Voras tam turi priežasčių. O štai mažylis nė prie ko, ir reiškia, kad atimti iš jo paveldėjimą nėra jokios priežasties. O jei Voras išdrįs – tai pasipiktins daugelis. Tai kilmingųjų laisvių paniekinimas. Taigi kokia išvada peršasi?

- Berniukas neturi gimti... – Tukas palingavo galva. – Taip... Ne veltui frankų rua Pasauliniu Voru praminė... Bet kaip jūs ruošiatės kontesę (grafienę) išlaisvinti? Taigi vienam neįmanoma.

- Nežinau... kol kas nežinau... Bet viską išžvalgyti privalau. Tegu ir pražūsiu... Bet tas dar negimęs berniukas, tai mūsų visos giminės viltis ir vienintelė galimybė viską susigrąžinti . Jei jis sėkmingai užaugs, tai net nereikės kariauti. Viskas bus padaryta pagal įstatymus. Voras gražins Armanjaką.

- Jūsų mylista... – Tukas sunkiai pakilo ir čia pat priklupo ant vieno kelio. – Tai kilmingas tikslas. Reikalas, už kurį ne gėda ir numirti. Aš prisiekiu... prisiekiu savo gyvenimu, kad eisiu paskui jus iki galo ir šaukiuosi Dievo tai paliudyti. Priimkite priesaiką, monsinjore...

- Aš priimu, Viljamai Loganai, tavo priesaiką! – Tuko poelgis mane suglumino.

Tačiau škotas kalbėjo su tokia ugnimi ir aistra, kad sujaudino mane net iki ašarų.

- Kelkis, brolau, ir įpilk mums vyno. Kartu mes nusuksim galvą Vorui, kaip nupešiotai vištai...

Vakaras baigėsi puikia nata. Mes vėl priburbuliavom pribaigdami visą vyną ir apsvarstėm daugelį svarbių momentų, apie kuriuos net neįtariau. Škotas pasirodė, kaip tikras gudročius ir aš, taisydamasis migio, jau buvau gerokai daugiau įsitikinęs savo misijos sėkme. Na bent jau jos pirmojo etapo sėkme. O štai kaip ištraukti pačią Žaną? Nežinau... Bet būtinai ištrauksiu. 

2016-03-22

"Armanjako šalis. Bastardas". VIII tęsinys. 2016-03-18

Rodenas supyko, atsistojo piestu ir tvojo pranciškonui priekinėmis kanopomis tiesiai kakton.

Aišku, kad galėjau to išvengti – bet nespėjau... Pirma, tai aš ne koks jojimo meistras, o antra... nepanorėjau. Labai jau šlykštus tas vienuolis.

Pranciškonas nulėkė į šoną, atsitrenkė į vežimą ir be sąmonės susmuko. Riebus snukis apsipylė krauju. Toks įspūdis, kad ragana viską metė, nes plonu balseliu ėmė kvatotis.

Sargybiniai pakilo, bet Tuko rankose pamatę arbaletą, greitai atsisėdo ten kur anksčiau sėdėjo ir taikingai pakėlė rankas.

- Jūs matėte, kad šis vienuolis elgėsi itin įžūliai, bet mano ranka jo net neprilietė?.. – paklausiau padėjęs ranką ant espados rankenos.

- Matėme, jūsų mylista. Labai įžūliai elgėsi tėvas Bonifacijus. Matyt jam ragana protą sumaišė, - sargybiniai pritarė ir netgi papildė įvykių versiją.

- Esant reikalui patvirtinsite? – Aš kapšyje užčiuopiau tris sidabrines monetas ir mestelėjau sargybiniams.

- O kaip gi, jūsų mylista. Štai grįšim į Fleransą ir nedelsiant patvirtinsim, - vos ne iki žemės nusilenkė vyresnysis.

- Puiku. – Nuotaika kiek atsitaisė.

Na ir vienuolis, nežiūrint mano abejonių, liko gyvas. Sargybiniai nunešė Bonifacijų į šalikelę ir nuplėšę gabalą sutanos apačios aprišo jo galvą.

Pranciškonis dejavo, bet kol kas sąmonės dar neatgavo.

- Kabaljero... kabaljero... prieik... – iš netikėtumo vos nepašokau.

Mane šaukė ragana.

- Jūsų mylista... – Tukas perspėjamai prašnypštė, tačiau aš vedamas nepaaiškinamos jėgos, nušokau nuo arklio ir priėjau prie narvo.

- Ko nori, ragana?

- Stiprus... stiprus... galingas vyras... – prašnabždėjo ragana. – Kodėl tu manęs nebijai?

- Tu tikrai ragana?

- Taip.

Tas „taip“, nuskambėjo kažkaip kasdieniškai.

- Kodėl atvirauji? Tu gi žinai, ką su tavim padarys.

- Jei bandysiu slapukauti, man bus tik blogiau, - gūžtelėjo pačiais ragana. – Ačiū tau.

- Už ką? Aš tau nepadėjau... ir nepadėsiu.

- Nereikia... manęs nesudegins... mus dabar mažai degina, viskas katarams... viskas katarams,

 o vėliau... vėliau bus baisu... (v.p.: katarai, lot.  catharus; gr. Katharos - švarus, arba albigiečiai (pagal miestą Albi, kuris buvo laikomas katarų arba eretikų sostine). Nors tuometinė katalikų bažnyčia manė, kad žodis „katarai“ kilo iš lot. cattus, tai yra katino, nes manė, kad Liuciferis pasivertęs juodu katinu dalyvavo katarų apiguse ir jie jam bučiuodavo užpakalį. Nuo to laiko juodas katinas ir turi „neigiamą“ įvaizdį ir tapatinamas su tamsos jėgomis (autorystė priskiriama teologui Alain‘ui de Lille, kuriam beje priklauso ir frazė „visi keliai veda į Romą). Tačiau katarai save laikė krikščionimis, skelbė asketizmą, laikė, kad Dievas sukūrė tik dvasinį pasaulį, o šėtonas žemiškąjį. Reikalavo naikinti bažnyčios žemės valdas, dešimtinę ir induligencija, o taip pat tikėjo reinkarnacija. Jie buvo vadinami „šėtono pasekėjais“, „šėtono mokiniais“ ir paskelbti eretikais. Popiežius Inocentas III prieš juos paskelbė kryžiaus žygį, kuris truko nuo 1209 iki 1229 m.

Manoma, kad žuvo daugiau kaip pusė milijono gyventojų. Jie masiškai buvo deginami, o tie, kuriems pasisekė - buvo apklausinėjami (merginos nuo 12, vaikinai nuo 14 metų) ir leisdavo rinktis – išsižadėti ar mirti. Tačiau bendraamžių liudijimu – masiškai atsisakydavo išsižadėti. Inkvizicija su jais baigė susidoroti tik XIV a. pabaigoje. Tai šio kryžiaus žygio metu ir buvo ištarta frazė „Žudyk visus. Dievas atsirinks savus“ (Cezaris Heisterbachas, vienuolyno Heisterbache prioras juos pasakė kryžiaus žygio vadui Arnoldui Amalrikui. Vėlesnė masinė raganų medžioklė buvo kaip ir šio proceso interpretacija ir tęsinys)... – mergina sububeno kaip transe ir staiga ėmė raiškiai dėstyti: - Tavęs du... Jūs dviese... jo du. Vienas mūsų, kitas ne mūsų. Vienas geras, kitas piktas. Vienam bus blogai, o kitam vis vien... Negalima tau būti geram, negalima piktam... eik savo keliu ir rasi juos. Vieną jau praradai... kitą prarasi... eik, skubėk... vis tiek suspėsi ir nesuspėsi...

- Jūsų mylista... Monsinjore, atsigaukit...

- ...du... dvi kunigaikščio žymės ant tavęs... viena ant vieno, kita žymė ant kito... jis jus priims, jie tave priims... pasidalink krauju... pasidalink jėga... išgelbėsi vieną, vieną, visus... atiduok jė-ė-ėgą!!! – Keisti, nesuprantami žodžiai mane suko tarsi į kokoną ir nešė į tamsą.

Staiga stiprus stumtelėjimas išmušė mane iš verpeto ir aš nustebęs pajutau, kad škotas mane už kirkos tempia toliau nuo vežimo.

- Jis ma-ano! – ragana baisiai sukliko ir konvulsijose ėmė drebinti narvą.

Abu sargai metė vienuolį ir prišokę prie vežimo, bukuoju alebardos koto galu, ėmė mušti raganą. Vyresnysis priėjo prie manęs ir pagarbiai patarė:

- Jotumėt jūs sau, jūsų mylista... Nereikia jums čia būti. Ji taip mūsų kapitoną pražudė... Kaip Dievą myliu – pražudė: išdžiūvo visas ir per septynias dienas mirė.

- Tai ji tikra ragana? – nustebęs sumurmėjau.

- O kaip gi kitaip,- šyptelėjo sargybinis, - pati tikriausia. Jokite, tuoj tėvas Bonifacijus atsigaus ir prasidės klausimai. O jums to reikia?

Kaip rūke nusigavau iki bandančio ištrūkti Rodeno, užsikabarojau į balną ir truktelėjau į  galopą tiesiog iš vietos. Pristabdyti sugebėjau gal tik už kokio kilometro.

Man niekaip nesisekė atrišti krepšio raištelių ir pasiekti gertuvę. Atrodė, kad jei staigiai neišgersiu nors gurkšnelio vyno - numirsiu vietoje. Rankos sunkiai drebėjo, o savijauta buvo tokia, lyg būčiau pridavęs porą litrų kraujo, o po to dar laikui nubėgęs porą kilometrų.

- Tukai... duok vyno!.. – užrėkiau priartėjusiam škotui ir nušokau nuo arklio.

- Jūsų mylista, paėjėkim nuo kelio... ten perkąsim ir vyno išgersim, o jums ir pagulėti nepamaišys, - kaip vaiką mane įkalbinėjo škotas ir tempėsi į mišką, - na ir arkliukams laikas pailsėti, va kaip savo žirgą nuvarėt.

- Viskas...viskas, aš tvarkoje... – perėmiau iš rankų Rodeno pavadžius.

Sąmonė po truputį ėmė skaidrėti, bet rankos dar virpėjo.

- Na ir velniava...

- Tai jau taip... – sutikdamas linktelėjo škotas. – Stipri ragana, labai stipri...

- Patiesk staltiesę, - parodžiau į laukymėlę. - Ėst noriu, negaliu.

- Tuoj, jūsų mylista, viską padarysiu... – Tukas pririšo arklius ir ėmė ruošti valgį. – Tuoj pavalgysim, išgersim – ir palengvės, tik man nesuprantama, monsinjore, kokio... jūs prie jos prilindote...

- Pliurpk mažiau. – Aš priguliau ant žolės ir nelaukdamas, kol škotas išdėlios valgį, prisiglaudžiau prie vynmaišio. – O-o-o... Dieviška palaima... vynas gyvenimą gražina. Štai pasakyk tu man... ar daug čia raganų? Gaskonijoj...

- Aš... na šitą... antrą matau, nors dėl pirmos tai greičiausiai buvo apkalbos... Nepiktybinė senutė buvo. Bet sako jų daug yra. Aš skaičiau daug knygų. Ten viskas, kaip į lentynėles sudėliota...

- Tfu... – Aš sugriebiau dantimis duonos gabalą su sūriu. – O aš galvojau, kad tai paistalai...

- Na kokie paistalai, monsinjore. – Tukas įsistebeilijo į mane. – Mūsų motina bažnyčia, visiškai aiškiai yra tai įvardijusi. Negi netikite...

- Tikiu, škote, žinoma tikiu...  – pasistengiau ištaisyti savo klaidą. – Aš apie kitką... Suprantama, kad bažnyčia savo neiginiuose neklysta. Bet, brolau... tu turi suprasti, kad kai kurie bažnyčios tarnai tikėjimą išnaudoja savo tikslams.

- Kaip tai? – Tukas nustebęs sustingo su pasmeigtos ant durklo mėsos gabalu.

- Tu ką, bukas? Štai pasakyk, kokio galo tu iš vienuolyno pabėgai?

- Aš jums, monsinjore, sakiau... A-a-a... aš supratau apie ką jūs... Tai tokie gi nedori bažnyčios tarnai... Na taip, vienuolynuose daromos nuodėmės ir klesti savanaudiškumas. Pats toks buvau... Bet prie ko čia raganos? 

2016-03-18

"Armanjako šalis. Bastardas" VIII skyriaus tęsinys. 2016-03-17



- Ko čia vis loji: „monsinjore“, „monsinjore“... Žiūrėk, o ką čia mums velnias neša? – Aš parodžiau į grupelę žmonių ant kelio.

Priekyje, kažkaip keistai traukuliuodamas kojomis, ėjo kažkoks žmogėnas, o jį sekė nedidelė minia.

- Nežinau... – Tukas pridėjo ranką prie kaktos pridengdamas akis nuo saulės. – Ginklų lyg nėra. Gal piligrimai?

- Kaip pasakysi... jeigu kas, būk pasiruošęs...

Keista procesija priartėjo ir aš juos apžvelgiau nuodugniau. Priekyje, iki pusės nuogas vyras, kažką monotoniškai ir šlykštokai lotyniškai kaukė ar dainavo ir į ritmą lupo save per nugarą bizūnu. Jį sekanti  dešimties žmonių kompanija viską tiksliai atkartojo ir lygiai taip pat kaukė, tik kartu su rimbo smūgiais sukaukdami garsiau.

- Eina šikt... – tik ir sugebėjau ištarti.

Vyrai ne  vaidino, o realiai save plakė. Rimbo kasyčių galiukuose blizgėjo maži vinukai, kuri su kiekvienu smūgiu įsirėždavo į kūną. Kraujas varvėjo srovelėmis, bet procesijos tai nestabdė.

Kai su šia procesija susilyginom, vadeiva išrėkė kažkokią trumpą komandą ir kartu su savo palydovais krito ant kelio. Taip kaip stovėjo. Įvairiausiose pozose. Vieni ant nugarų, o kiti ant pilvo. Pora vyrų ant šono susirietę į embrioną ir prispaudę pirštą prie lūpų, o vienas iš vis ant keturių iškėlęs subinę.

Vadeiva, pagulėję kelias sekundes vėl šūktelėjo komandą, visi pašoko ir nukeliavo tolyn, bet jau  savęs neplakdami. Likau visiškai „apakęs“.

- Tukai, tai vis dėlto, kas čia buvo? – pasidomėjau pas išsišiepusį Tuką.

- Flagelantai, monsinjore (v.p.: lot. flagellare — mušti, plakti, kankinti; lot. flagellum — rimbas, bizūnas. Tai atgailautojų judėjimas atsiradęs XIII a. laukiant 1260 m. išpranašautos pasaulio pabaigos, vėl įgavęs „pagreitį“ per maro epidemiją 1348-49 metais. Iš pradžių bažnyčia šiam judėjimui pritarė, kaip tam tikrai asketizmo rūšiai, bet 1349 m. popiežius Klemensas VI uždraudė. Bet judėjimas, pavirtęs į sektą, tesėsi iki pat XV a. pabaigos nežiūrint visokių persekiojimų ir palaipsniui išnyko, nors jo apraiškos yra likusios ir šiandieną).

- O smulkiau?

- Tai pranciškono Antonijaus Padovos (v.p.: lot.: Antonius Patavinus, ital.: Sant'Antonio di Padova) pasekėjai. Atgailauja niokodami savo kūną.

- O ko ant žemės krito?

- Tai jie visada taip. Tie kurie ant pilvo krito, - ištvirkėliai, ant nugaros – lygtais žmogžudžiai...

- O tie, kurie prie lūpų spaudė, ką nors išpliurpė? – bandžiau spėti.

- Kažkas panašaus. Bet greičiau jau priesaikų laužytojai. Tas, kuris repečkom, tai matyt sadomitas. Anksčiau bažnyčia jų asketizmą laimino, o dabar tam jau nepritaria. Sektantais laiko. Tačiau ir netrukdo. Keisti žmogėnai, monsinjore. Maitinasi tik duona, vandeniu ir dar visokiais grūdais, o miega tik ant šiaudų. Moterų per arbaleto šūvį neprisileidžia.

- Moterys... tai jau tai... – Moterų paminėjimas mano organizme iššaukė tokią reakciją, kuri paskutiniu metu galėjo tapti iš vis pastovia...

Ot bėda, nors Tuką drožk. Tfu, blyn... velnias... visokios nesąmonės į galvą tik ir lenda. Susinervinau.

- O ko tu vaipaisi, gyvulį. Žmonės atgailauja, o tu žvengi. Tuoj gausi per makaulę! O dar buvęs vienuolis...

- Negalima man per galvą, monsinjore, - Tukas šyptelėjo, - aš didvyriškai sužeistas ginant jūsų kilnybę. Ranka jums nepakils.

- Dar ir kaip pakils. Tiek to, „proechali“...

- O kokia kalba jūs kartais kalbat, jūsų mylista? – atsargiai pasiteiravo Tukas. – Kažkas labai pažystamo.

- O tu ką, dar ir kalbų mokeisi? – aš neatsakiau į jo klausimą.

Kažin ar jis turi nors kokią nuovoką apie rusų kalbą. O meluoti nesinorėjo.

- Na taip... Gėliškai, na tai yra savo, škotų, žinau, frankų suprantu, oksitanų, saksų, lotynų... – Tukas kiek pamąstė ir pridūrė, - Beveik žinau. Šiek tiek vokiškai kalbu.

- Tai... Tai rusų kalba. Turėjau vieną... vieną bendražygį, tai ir išmokė.

- A-a... russia... Aš supratau apie kokius rusus, monsinjore. Tai yra aš jų kalbos nežinau, bet porą žodžių girdėjęs. Geri kariai, sako. Bet pats jų niekada nemačiau.

Ot, kad taip susitikti... Bet nėra jų čia.

- O ką, šiose vietose jų visai nėra?

- Nėra, jūsų mylista. Na, nebent vergus pas saracėnus sutiksit.

- O kokius nors rusus tu dar žinai?

- Žinoma, monsinjore. Perpiešinėjau aš kažkada žemėlapį. Tai ten buvo rusai iš Rusijono, to, kuris Provanse (v.p.: pranc. Roussillon, Rusijonas, Rusijono grafystė. Provanse. Prancūzijos provincija pietuose),

dar ten buvo Ruslando kunigaikštystė Austrijoje. Na, kokie dar... Štai dar rusai iš Vengrų karalystės. Arba pietų Jutlande, Šverino grafystėje. Na ir dar žinau rusus iš Arkonos, kuri Riugeno saloje, Varingų jūroje (v.p.; Baltijos jūros pavadininmas nusistovėjęs tik nuo XVI a. Iki tol ji buvo vadinami įvairiais vardas, kaip pavyzdžiui: Svebų jūra, Venedų jūra, Varingų jūra, Variagų jūra ir t.t., nors pirmą kartą Baltijos jūra pavadino XI a. kroninkas Adomas Brėmenietis), bet tai tie dar visiški pagonys. Štai.

- Nieko sau... – tyliai nustebau.

O-cho, kiek rusų. Bet visi jie ne tie, tad ėmiausi klausinėt toliau:

- Aš ne apie tuos, kuriuos minėjai. Aš apie lietuviškus, maskovijos ir naugardiečius. Apie juos ką nors žinai?

- Ne, tik apie tuos kuriuos jums sakiau. Kitų žemėlapyje nebuvo.

- Tai tu nemokša. Tie gi patys pagrindiniai, - pareiškiau.

- Kaip pasakysite, monsinjore.

Aš kartais paskaitinėdavau pseudoistorikų ir įžūlių rašeivų kūrinius, kurie „pezėjo“, kaip rusų karžygiai ridinėjosi skersai ir išilgai per Europą ir dar į kryžiaus žygius ėjo. Tiesą sakant - abejojau tuo. Na nebent galėjo būti vienetiniai egzemplioriai. Na ir tai – visiškai atsitiktinai. Bedieviškai meluoja tie draugužiai. O dar buvo ir tokių, kurie ir italus prie rusų tautos priskyrė: tam užteko vieno žodžio – „ert-ruskai“. Jo... visiški rusai. O Atlantidoje – tai ir visai chocholai! (v.p.: žinomiausi iš tokių „istorikų“ yra A.T.Fomenko ir G.V.Nosovskis, nors reikėtų pripažinti, kad, kai kurios jų teorijos bei idėjos, turi tam tikro racionalumo ir vertos išsamesnio dėmesio. Savo veikaluose jie atskleidžia kai kuriuos nuslėptus archeologinių radinių faktus, neatitikimus tarp archeologijos ir klasikinės istorijos ir t.t., ir pan., kaip pavyzdžiui Kulikovo mūšio tyrinėjimas, Įgorio žygis, Marko Polo kelionės... ) .

Na ir vis dėlto, kas gi dabar Rusijoje, Rusioj ar gal Maskovijoje valdo? Na-a-a taip... Istorija ne mano arkliukas. Greičiausiai koks nors Ivanas. Gal būt Rūstusis... arba Kalita... Ne, nežinau. Ot tai būtų pokštas jei sutikčiau kokį nors karžygį Dobromysių Nikytičių. O ką, juk buvo kunigaikštytė Ana Jaroslavovna frankų karaliene – Ana Rusia (v.p.: Ana Kijevietė, pranc. Anne de Kiev - buvo toks istorinis personažas apie 1034-1070 metus. Jaroslavo (Georgijus; Jurgis) Protingojo, Riuriko palikuonio, duktė Ana (vardų rašyba nebuvo nusistovėjus - rašė pagal klausą, todėl šaltiniuose sutinkama kaip „Anne“, „Ane“, „Angne“, „Agne“, „Annes“) ištekinta už Henriko I.

Anos kilmė nustatyta loginiu būdu, pagal antrinius šaltinius, nes Kijevo Rusioj ar Maskovijoje metraščiauose apie tai nieko nėra, o Vakarų Europos šaltiniai labai menkai teužsimena apie Henriko I žmonos kilmę) kažkokiais prieštvaniniais laikais, tai galėjo ir koks karžygys klaidžioti. Na gerai, sutiksiu – susipažinsiu, o dabar galva dėl kitko turėtų skaudėti.

- Tukai, valgyti nori?

- Ir gerti, monsinjore, taip pat!

- Aš gi ne prieš. Ieškok vietos...

- Palaukite, jūsų mylista... priekyje vėl kažkas. – Akylas Tukas kažką kelio tolumoje įžiūrėjo. – Vežimas ir kariai, atrodo.

To dar betrūko... nors iki pilies nukeliauti ir nieko nesutikti – vienareikšmiškai jokių šansų.

Ir iš tiesų, panašiai už kokių poros šimtų metrų ant kelio stovėjo kažkoks vežimas ir kelios figūros.

- Tukai... tu, jei ką, į peštynes nelysk. Užtaisyk arbaletą ir kaukis per nuotolį. Supratai?

- Supratau, monsinjore... o jeigu...

- jokių „jeigu“. Aš įsakiau – tu vykdai.

Priartėjome.

Na-a taip... Šiandien kažkokia pažinčių viduramžių realybe diena. Jei grįšiu atgal, istorikai mane į gabalus suplėšys kaip ypatingai brangų liudininką.

Ant kelio stovėjo vežimaitis ant kurio buvo pritvirtintas metalinis narvas. Būtent toks, kaip buvau matęs kinuose apie inkviziciją. Narve atsitūpusi, vienmarškinė, su ant galvos užmaukšlintu aklinu odiniu  gobtuvu,  sėdėjo maža ir smulki moterėlė. Net suabejojau ar ji moteris. Figūra buvo panašesnė į berniuko, nors šiokius tokius charakteringus nelygumus  įžiūrėjau. Merginos rankos ir kojos buvo sukaustytos ir grandine pritvirtintos prie pačio narvo.

Arkliokas, kuris tempė vežimaitį, gulėjo ant šono šalio jo ir be nesėkmingai, gailiai suprunkšdamas, bandė atsistoti. Atrodė apgailėtinai.

Viskas buvo aišku, netgi tokiam epochos „žinovui“ kaip aš. Vežime ragana – kas gi dar? Žinau, kine mačiau, jas taip ir vežiodavo. Vietos sau nerandantis tai garbusis inkvizicijos atstovas, o tie du vyrai su alebardomis – sargybiniai. Vaizdelis, kaip paveikslėlyje. Įdomu... O ragana nors tikra?

Tiesą sakant, aš tikiu, kad jos egzistuoja. Mano buvusi žmona ir ypač jos motušė – pačios tikriausios raganos - žiežulos. Juokauju aišku, bet tikiu, kad raganos yra. Buvo šiokių tokių precedentų...

- Tukai, aš viską teisingai suprantu?

- Taip, jūsų mylista... ragana, apsaugok mane Viešpatie... – Škotas nutaisęs išgąstingą veidą tankiai kelis kartus persižegnojo. – Matote, ji ir arklį numarino. Nenori į teismą važiuoti.

- Į herbą pažiūrėk. Iš kur sargyba?

- Kas ten juos supaisys, iš čia nesimato. Lygtais iš Fleranso... Gal mes juos apvažiuokim... arba miške palaukim, kol jie dings. Mes gi užkąsti ruošėmės...- Tukas kalbėjo pašnibždomis lyg mus galėjo kas išgirsti.

Ir tiesą sakant, aiškiai galėjai matyt, kad jis bijo. Tik nesuprantu – ko?

- Ir koks gi tu bailys... nieko nebijok. – Aš pasukau eržilą link vežimaičio. – Manęs kerai neima. O kadangi tu mano eskudero, tai ir tavęs. Nedrebėk, per sprandą gausi.

Kuo labiau artėjom, tuo aiškiau girdėjome šūkaliojimus.

- ...netikšos, darykit ką nors! – šaukė vienuolis ant sargybos.

- O ką mes galime padaryti? Mes jums, tėve Bonifacijau, iš karto pasakėm: arklys prastas, nuvarytas, nugaiš kelyje, o jūs ir girdėt nenorėjote... – bubeno sargybiniai.

- Aš skundą ant jūsų didžiajam inkvizitoriui parašysiu... – grasino tėvas Bonifacijus.

- Rašykit jūs kur norit, padre, o mes čia prie ko?... Gal šitoji tą arklioką ir pražudė, - vangiai atsilojo sargybiniai.

- Na palauk... psieksim Tulūzą... ten tau greit kailį nudirs, velnio išpera... – vienuolis pasisuko į raganą.

- O nenori kartais  vienuoliuk, karšto moters kūno paragaut, ką? Aš tau duočiau... – iš po gobtuvo pasigirdo erzinantis, duslus, jaunas balsas. – Pasinaudok, o tai supyksiu ir paliksiu tave visai be vyriškos jėgos...

- Pranyk šėtone, negundyk, - sumarmaliavo vienuolis ir ėmėsi energingai žegnotis.

- Išsigandai... O tu paliesk mano krūtinę... tampri, graži; o tai gal kiekvieną naktį moteriški gražumai sapnuojasi... O nuodėmė tai saldi-i-i-i, nebijok, vienuoliuk...

- Dieve, apgink mane nuo šėtono... – vienuolis nubėgo nuo vežimo kokią dešimt metrų, pastebėjo mus ir riktelėjo sargybai, kad šie atsikeltų.

- Kas čia vyksta, šventas tėve? – pasiteiravau kaip galint abejingiau.

- O su kuo turiu garbės kalbėtis? – pranciškonų vienuolis įtariai įsmeigė savo mažas akele.

- Aš ševalje de Segiuras. Ir apsiramink. Man tavo akiplėšiškumas nepatinka, vienuoli. Gal tave pamokyti mandagumo? –užrėkiau.

O tai čia kiekvienas ir bet koks sutiktasis paaukštintais tonais su kilmingu kabaljero nekalbės. Netvarka bus.

- Negrasink, kabaljero! – zvimbtelėjo vienuolis. – Tulūzos vyskupo įsakymą vykdau. Gabenu jam ištvirkėlę raganą Marijaną iš Fleranso į šventosios Akvitanijos, Gaskonijos ir Provanso inkvizicijos teismą. Šį atvejį jis tirs asmeniškai,

ir tu, kabaljero, turi man padėti.

- Ką ten balbatuoji, storas žąsine? – kiek susinervinau dėl to, jog nežinau kiek daug jis gali man nurodinėti.

Įdomu, o kokie mano santykiai su inkvizicija ir visokiais ten vyskupais.  Jie bažnyčios valdžia, o aš... Neaišku... Bet kokiu atveju su inkvizicija juokai menki, bet nusilenkinėti šitam kelmui nesinori. O šaukia, gyvulys, kaip prieš kastravimą.

- Ir kaip tu drįsti? Aš raštą turiu... – vienuolis iš krepšio išžvejojo odinį cilindrinį dėklą ir atsitiktinai užgavo Rodeno snukį...

Kaip Dievą myliu: aš visai netroškau tokių įvykių. Kas man darbo visi tie sargybiniai, vienuoliai ir jų ragana? Teisingai – jokio. Gal ji ir iš tikro ragana. Jojom sau ir jojom. Tukas štai... ir iš viso siūlė sukti į šoną ir pavalgyt. O taip...

Rodenas supyko, atsistojo piestu ir tvojo pranciškonui priekinėmis kanopomis tiesiai kakton... 

2016-03-17