"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XXIII skyrius. 2017-06-30

XXIII skyrius

 

- ...ui...ich... bli... – norėjau riebiai nusikeikti, bet negalėjau, nes žandikaulį surakino traukulys ir nebegalėjau nieko žmogiškai ištarti. Tad tik paprasčiausiai kumščiu stuktelėjau per statinės su karštu vandeniu atbrailą.

- Ką, jūsų šviesybe? – paslaugiau link manęs pasilenkė Verenvenas.

- Uaa... bla!!!

- Ponas sako, kad suplėšys jus kaip kokius senus šosus... – oberadmirolui išvertė mano žodžius Lidija.

Išvertė ir prunkštelėjo į savo kumštuką ir vėl, akivaizdžiai dirbtinai surimtėjusi, ėmėsi toliau lieti ant manęs karštą vandenį.

- Jei jau ponas pasakė, tai būtinai taip ir padarys... – kliukstelėjo alyvos į ugnį abu dvyniai.

Jie kaip tik į kajutę atitempė katilą karšto vandens ir ėmėsi Klauso, kuris buvo taip sušalęs, jog net nesugebėjo pajudėti.

- Taigi, už ką gi? – Verenveną apėmė siaubas ir jis dėl viso pikto suklupo ant kelių, o paskui visi likusieji vyresnieji – laivo inteligencija, taip sakant. Andersenas tai vogčiomis net persižegnojo. Pasiruošė, taip sakant... Pačiam blogiausiam.

Vykdydama mano spazminių mosikavimų nurodymus, supratlingoji Lidija atitempė iš podėlio gertuvę su armanjaku. Pripylė sklidiną taurelę ir supylė gerklėn. Palaukė porą sekundžių ir pakartojo procedūrą. Po to metėsi prie stalo ir atnešė šaukštą slėgtų ikrų.

- Blyn!!! – aš iškart atgavau kalbos dovaną, paklusniai sukramčiau gabalėlį rausvos ir dūmu kvepiančius ikrus ir suriestu pirštu dūriau į Verenveną. – Tu!!! Kalbėk...

- Taigi...

Su kiekvienu jo žodžiu aš vis labiau ėmiau suprasti, jog jo bausti lyg ir nėra už ką. Kapitono veiksmai buvo teisingi ir apgalvoti. Nuo seklumos šebeką nuėmė sėkmingai ir iškart patraukė į atvirą jūrą. Nereikalingų susitikimų su kitais laivais vengė ir kiek tik vėjas leido, vaikščiojo palei pakrantę. Barkasas manęs laukdavo ant kranto, bet kai po pliažą ėmė bastytis sargyba ir šiaip ginkluoti žmogėnai, jie grįžo atgal link šebekos. Tačiau Verenvenas ir toliau akylai stebėjo pakrantę ir buvo palikęs stebėtojus, kurie man besiartinant turėjo duoti dūmų signalą. Į stebėtojus įsiprašė dvyniai ir sugebėjo laiku duoti  signalą. Tik aš jų nemačiau, o jie mus pamatė beveik iškart, kai tik pasirodėme pakrantėje. Pasirodė, jog jie buvo pasičiupę net mano žiūroną ir sėdėjo ant aukštos pakrantės uolos. Verenvenas iškart pamatęs signalą, nuleido barkasą. Štai kaip tai taip. Ir plėšyti jų į gabalus neturiu už ką...

Nors kodėl gi? Blyn, bet mes vos nenuskendom!!! Patrulis, mūsų laimei, taip nieko ir nepastebėjęs pasišalino, tačiau prasidėjo potvynis ir mes atsidūrėme tikroj šiknoj... tai yra nepavydėtinoje situacijoje. Tas momentas, kai dar buvo galima grįžti ant kranto, buvo praleistas, nes tuo metu sargyba dar nebuvo pasišalinusi, tad teko kabintis prie akmens ir plūduriuoti kaip kokiems šūdukams eketėje. Aš pats gal ir išplaukčiau, bet Klausas... o mesti jį... žodžiu, patys viską suprantate. Na ir kaip elgtis? Ne, vis tik reikia suplėšyti...

- Eikit velniop... – neįtikėtinomis pastangomis sutramdęs pyktį, burbtelėjau. – Stot, išgamos... Piteri, kad tau kas inkarą šiknon įkabintų, prakeiktas bataljeriau, iš laivo iždo šitai prakeiktai „pijokų šaikai“ išduok po pusę guldeno. Kiekvienam. Ir savęs neužmiršk, niekše. O jūreiviams - po du patarus, kad būtų pažymėtas laimingas pono išsigelbėjimas.

- Pone šautbenachte!!!

- Viskas, varkit lauk... ir net nedėkokite savo geriausiajam ir mielaširdingiausiam ponui. Tai yra manęs...

Karininkus kajutėje pakeitė Samuelis. Jis atitempė lovį kažkokio smirdančio tepalo ir šūsnį veltinio atraižų.

- O-vei! Sprendžiant iš to, kaip šelmiškai trypė tie kietakakčiai, jūs, pone, vėl juos apdovanojote... – žydukas nutaisė liūdną miną. – Ne, kad apdovanoti žmogų, kuris iš ties negailėdamas savo visos sielos iš tiesų rūpinasi jūsų gerove... Teisingai sakė mano mama, pasaulis toks neteisingas...

- Nepamokslauk. Su tavim bus atskira kalba. Ką čia atitempei?

- O jums ne vis tiek, pone? – Samuelis skėstelėjo rankomis. Svarbiausia, kad šitas dalykėlis dabar jus gelbės.

- Na jo... ir nepriešgyniauk, prakeiktas pasakoriau...

Mane ištrynė kažkokiu tepalu, kuris tuoj pat ėmė kaitinti ir deginti kaip kokia pragaro ugnis, o po to gremžė veltinio atraižomis – visai kaip bronzinį katilą. Net mano odos spalva tapo į jį panaši. Keikiausi kaip galėjau, nes procedūra buvo itin nemaloni., o Klausas tai iš vis bliovė kaip tikras velnias ir grasinosi papjauti žydą pačiu baisiausiu būdu, tačiau greit apsiramino ir tiesiog proceso metu užmigo. Suveikė vaistai.

Viduryje nakties pabudau nuo atsargaus prisilietimo prie kaktos. Atvėriau akis ir nelygiai plevenančioje šviesoje pamačiau į šalį įsisupusią Lidiją. Mergina sėdėjo ant lovos kraštelio ir primerkusi akis vos girdimai dainavo:

- Atsiųski dieve man baroną, gražų, stiprų ir malonų...

- Ko nemiegi?

- Pakilau patikrinti ar nekarščiuojat, pone.

- Nemeluok, tu dar net neprigulei.

- Oi... – mergina sutrikusi pridengė akis delnu. – Štai tikrai daugiau jums, pone, nebemeluosiu. Tenubaudžia mane Šventoji...

- Aš nerūstauju. Eikš pas mane. Tęsk: ką tu ten dainavai?

- Man gėda, pone...

Ir staiga mane kaip perkūnas trenkė. Tai juk melodija iš mano laikų! Anų laikų!.. Po galais, tik žodžiai prancūziški. Tekstas kiek pakeistas, bet vis tiek pažįstamas.

- Iš kur tu ją žinai? Kalbėk – įsakau...

- Tai kiek liūdnokas pasakojimas, pone... – Lidija atsiduso. – Mane gi linksmuosiuose namuose iškart prie darbo nepristatė. Aš dar buvau per maža. Mama Felicija iš pradžių mane atidavė savo kompanionei Kotrynai. Tačiau jai patiko, kai ją vadindavo „teta“. Teta Katrė ar Teta Katė. Gera buvo moteris ir Duok Dieve jai laimės... Labai graži ir protinga. Daug ko mane išmokė.

- Kaip tu sakai ji save vadino? – iš nuostabos mano akys net ant kaktos užlipo.

- Teta Katrė. Ji šią dainelę visiškai ne mūsiškai dainavo ir žodžių visiškai nepamenu. Ji buvo ne iš vietinių, o iš... kaip gi ji sakydavo? – Lidija suraukė kaktą. – Urkana? Gal taip. Įdomu kur tai?

- Gal Ukraina?

- Taip-taip-pone. Iš kur jūs žinote? Iš miesto Kuevo.

- Kijevo (v.p.: tuo metu Kijevas jau buvo tapęs LDK vaivadija - kunigaikštystė iki 1471 m.)

- Tikrai! Jūs ją pažinojote, pone?

- Kur ta Kotryna dabar?! – įsiaudrinęs net pašokau iš lovos.

- Išvažiavo, pone... – Lidija gailiai atsiduso. – Savo dalį pardavė mamai Felicijai ir išvažiavo. Kaip tik porą dienų prieš tai, kaip jūs mane... Ją išvežė labai turtingas pirklys iš Katalonijos. Labai turtingas ir labai senas. Sklido kalbos, jog jie net slapta susituokė.

Štai taip... o aš, naivuolis, maniau, kad čia esu vienas ir vienintelis. Visi galai kaip ir sueina: dainelė ne šiuolaikinė. Na ir tos tetos Katios apsukrumas... pats tokią pačią žmoną turėjau. Na, iki mano atsiradimo čia, aišku. Lidija sako, jog Kotryna ją daug ko išmokė... štai kodėl mergina visai nejautė jokios priešgynos prieš oralinį seksą. O aš, kvailys, stebėjausi tokiu penkioliktam amžiui nebūdingu atsipalaidavimu. Tik štai tai Kotrynai ne itin pasisekė – net įsivaizduoti sunku, ką jai teko iškentėti... Bet išplaukė, išgyveno ir net visai padoriai įsitaisė. Gerbiu! Taigi-taigi... reikia tik dabar ausis stačiomis laikyti ir budrumo neprarasti. Aš papuoliau, ji papuolė  - tad gali būti ir kitų. Bet kokiu atveju, tokia tikimybė yra. Sutikti kokį „broliuką“, aišku, puiku, bet ir pavojinga. Žmonės šioje realybėje visiškai kitokie. Kad juos kur velniai rautų!!! Net nežinau ar džiaugtis ar liūdėti. Nors, o ko čia liūdėti? Duok dieve jai sėkmės..

- Pone, gydytojas čia paliko jums mikstūros. Šaukštelį išgersite?

- Duok. Ir šalia gulk. Nori aš tave Kotrynos kalbos išmokysiu?

- Noriu-noriu... Dainos labai gražiai skamba. Dainingai, švelniai...

Ryte atsibudęs pasijutau sveiku ir pailsėjusiu. Samuelio metodai, buvo sadistiški, bet veiksmingi.  Tačiau Klausui tai visiškai atsigauti, vis tik, nepavyko. Jis kažkiek persišaldė. Nieko baisaus – įprastinis peršalimas su sloga, bet tikiuosi, kad viduramžiški progresiniai žydiški metodai jį greit pastatys ant kojų. O šiaip, tai palygint dar lengvai išsipirkome. Penkioliktame amžiuje plaučių uždegimas Anapilin išsiunčia vos ne kiekvieną jį pasigavusį.

Priešakyje laukė keturių dienų kelionė į Nantą. Oras buvo tiesiog nuostabus ir aš nusprendžiau kažkiek patinginiauti. O jei tiksliau, tai nusprendžiau užsiimti šiokiomis tokiomis „naujovėmis“, o pertraukėlės skirti pramogoms: asmeninėms treniruotėms, abordažinės komandos ir jūreivėlių muštrui ir šaudymui iš pabūklų bei laukiniui pasikrušimui su Lidija. Pasirodė, kad mergina didelė šio reikalo gerbėja.  Ką? Taip-taip, žinau, aš gyvulys kaip reta: ištvirkėlis ir veidmainys. Bet nieko su tuo padaryti negaliu. Matildą aš myliu visa siela, o mažąją itališką išdykėlę – kūnu. Na ir maža ką aš dar pamilsiu? Ir šiaip – atstokite – aš esmi viduramžių baronas, o tai reiškia, kad jau pagal pačią prigimtį niekšas ir nevidonas. Ir nėr čia ko priekabiauti.

Laikas lėkė greitai – su didele nauda kūnui ir sielai. Deja, bet pakeliui, kaip slaptai nebūčiau apgailestavęs, bet nepasitaikė nieko ant ko galėčiau išbandyti parodomąjį pavyzdinį piratinį antpuolį. O gal ir laimei, kad nepasitaikė tokios progos, o tai nėra ko anksčiau laiko savo sąžinę tokiomis nuodėmėmis prislėgti. Na ir vieta ne itin tinkama – apsisukt normaliai nėra kur. O štai Biskajoje! (v.p.: Golfe de Gascogne, isp. Golfo de Vizcaya, bask. Bizkaiko Golkoa) – Atlanto vandenyno įlanka prie vakarinių Prancūzijos ir šiaurinių Ispanijos krantų)... Bet tiek jau to: manau, kad viskas dar priešakyje.

Užtat sumąsčiau naujovišką jūreivišką racioną ilgoms kelionėms. Sūdyta mėsa, aišku puiku, bet kaip parodė visokių ten draugelių Kolumbų ir Magelanų praktika, ji menkai tinkama sveikam ir pilnaverčiam maitinimuisi, o tropikuose dar ir be proto greitai genda. Vėlgi visi tie sūrimai skatina troškulį ir reikia mąstyti apie papildomą vandenį. Vytinta ir kiek parūkyta mėsa nepalygintinai geriau – išsilaiko ilgiau ir gerokai skanesnė. Svarbiausia, kad būtų užtikrinta tinkama gamyba pagal nustatytą receptą. Aišku, tai gerokai brangiau, bet šiuo atveju taupyti nedera. Bet tai tik dalis užmančių – Fenui jau paruoštas visas sąrašas naujovių, kurias, kaip aš tikiuosi, jis realizuos. Beje, kažkuria dalimi jis jau ir pradėjo - Kimči aš jau pilna burna triauškiu (v.p.: korėjietiškas raugintų kopūstų analogas, tik naudojama gerokai daugiau prieskonių ir rauginami ne tik kopūstai, bet ir kitos daržovės). Šiuo metu europiečiams kol kas konservacija – dar egzotika, o azijatams, pavyzdžiui fermentuoti produktai – visiškai įprastas dalykas. Vėlgi, galima parinkti ir  tam tikrų sūrių ir dešrų rūšis, kurie metų metais galėtų būti saugomi. Džiovintus vaisius taip pat nevertėtų pamiršti. Žodžiu, kol kas bent jau teoriniame lygmenyje reikia pradėti, o praktikos imsimės kiek vėliau...

Tuo pačiu metu primečiau ir jūreiviško uniformos eskizus su keliais variantais atsižvelgiant į metų laikus. Mėgstu, kai uniforma vienoda, o tai manieji nevidonai laksto apsirėdę kaip papuolė. Ne komanda, o tikra gauja pasipūtėlių ir elgetų viename. Na, aišku, ir savęs nenuskriaudžiau: greit atrodysiu visai kaip koks kapitonas Bladas. Ir būtinai su plunksnomis nupuošta plačiabryle skrybėle. Jau net dabar įsivaizduoju kokį įspūdį ji darys jausmingoms damutėms.

Taigi, o tu bastarde pasirodo, kad esi savimyla ponaitis. Na, ką gi, nedrįstu priešgyniauti – nuodėmingas. Ne be to. Tačiau nederėtų persistengti, nes gali ir blogai baigtis.

Tačiau visa tai buvo paprasčiausios smulkmenos – pagrindinis dėmesys technikai. Daug ką užmaniau, bet tik ne masiniai gamybai, o tik savo reikmėms. Laivą tai vienareikšmiškai teks statyti kitą. Šebeka – nuostabus laivas, bet ne okeaninis. Ne, „Viktorijos“ neatsikratysiu – kiek patobulinsim ir tiks Viduržemio jūrai. Tačiau į Ameriką aš vyksiu su flaitu (v.p.: angl.: fluyt, dan.: olandų fluijt, tariamas kaip flait. XVI-XVIII a. tristiebis burlaivis. Pirmasis buvo pastatytas 1595 Hornoje. Pasižymėjo puikiomis laivavedybos savybėmis. Buvo laikomas itin patikimu ir pakankamai greitu universalios (karinės - prekybinės) paskirties laivu. Laivo ilgis buvo  6 kartus ilgesnis už plotį, stiebai sudėtiniai/sudurtiniai, rėjų ilgis kiek sumažintas, tačiau stiebo ilgis viršijo laivo ilgį, o tai leido lengviau valdyti bures ir sumažinti jūreivių skaičių ir pirmą kartą laivybos istorijoje vietoje rumpelio buvo pastatytas šturvalas. Jis neįprastai platėjo prie vaterlinijos, o bortai buvo iškelti. Jei žiūrėti skersinį pjūvį, tai jis priminė kriaušę. Olandams, be jūrinių savybių, leido sutaupyti ir muito/uosto mokestį, nes daugumoje uostų muitas buvo skaičiuojamas nuo denio ploto, o jis lyginant su kitais šios klasės laivais buvo mažesnis, nors krovinio ėmė daugiau. Standartinis fleitas buvo iki 400 tonų talpos, 20 patrankų, plotis 6,5, o ilgis 40 metrų).

Kaip jis įrengtas aš žinojau menkai, paviršutiniškai, bet manau, jei tinkamai apibūdinti ir apibrėžti užduotį – išmintingesni lavų statytojai jį pastatys. Gal ir ne iš kart pavyks, bet dėl galutinio rezultato aš įsitikinęs. O pinigai? O pinigų aš rasiu...

- Pone šautbenachte! - be jokio perspėjimo įsiveržė Andersenas ir čia pat krito ant kelių ir kilstelėjo rankas tarsi kažko maldaudamas. – Išvykite!

- Kur tave išvyti? – aš iš karto ir nesupratau ko nori bocmanas. – Ir, svarbiausia, už ką?

- Jie!!! – Andersenas parodė ranka į denį. – Jei kas nutiks, taigi iš manęs pareikalaus!..

- Na, einam, pažiūrėsim, - paslėpiau prirašytus lapus dėžutėje ir išėjau paskui bocmaną.

Ir iškart nuščiuvau...

Beveik ant pačios grotstiebio viršūnės, rankomis įsikabinusios į vantas, siūbavo trys beždžionės. Beždžionių vaidmenį atliko dvyniai ir... Lidija. O denyje šalia stiebo šniokštuodamas užgulta nosimi šokinėjo Klausas. Vaikinas nenaudėliams grasino kumščiais ir bausmėmis ir atrodė kaip ant išprotėjimo ribos.

- Va! – bocmanas dūrė pirštu į niekšelius. – Jei kas, pone šautbenachte, aš jiems neleidau. Bet ir nesužiūrėjau. Už ką pasirengęs bausmei...

Savamokslių akrobatų trio mane jau pastebėjo ir juokai išgaravo, o noras beždžioniauti pradingo. Pradėjo bandymus kabarotis žemyn.

Labai įdomu. Dvyniai – tai viena, aš visai nieko prieš, prieš jų jūreiviškus mokslus. Aš ir pats jų amžiuje nesusilaikyčiau neužlipęs kur nors aukščiau. Berniukai iš ties kaip bezdžionėlės – nėra ko dėl jų pergyventi. Bet Lidija? Kchm... Ir visai mitriai leidžiasi...

- Nerėk... – patariau pribėgusiam Klausui.

- Kaipgi čia gali nerėkti? Šitie gi ką sugalvojo...

- Štai todėl ir nerėk, nes jei išsigąs, tai plosis į denį.

- Kad tik ne. Tie patys, kurie išsigąs... – burbtelėjo vaikinas ir užtilo.

Sulaukiau kol pramuštgalviai beveik nulipo ir įsakęs mažamečius nenaudėlius atvesti pas mane, grįžau į kajutę. Ką su jais darysiu, dar nežinojau. Nors ką čia ir galvoti? Yra visų laikų ir visų tautų universalus receptas, kuris  ganėtinai veiksmingas. Nagi, kur manasis diržas?..

- Tai vis per mus, monsinjore! – iškart nieko nelaukdami prabliuvo Luidžis ir Pjetro.

Tuo tarpu Lidija, tiesiog užlindusi už dvynių nugarų, pratylėjo. Jos veidelyje atsispindėjo kaltė ir sutrikimas.

- Jūs? Aš taip suprantu, kad privertėte?

- Ne, pone! – cyptelo Lidija.

- Įkalbėjome... – susitaikęs su likimu išbumbėjo Luidži. Jis šį pasaulį pamatė kiek anksčiau nei jo brolis ir visada vaidindavo vyresnįjį.

- Kam? – aš išraiškingas perbraukiau ranka per platų odinį diržą.

Liūdna tyla buvo atsakymas.

- Tai aš pati... – neišlaikė Lidija ir žengė mažą žingsnelį arčiau. – Jie nė prie ko, pone. Aš įkalbėjau. Jie atsisakinėjo, tad teko juos ir pagąsdinti.

- Kodėl?

- Įdomu buvo... – sutrikusi atsakė mergina. – Save išbandyti norėjau...

- O jei išsitėkštum, kvailute?

- Taigi neišsitėškiau, gi? – Atsakė Lidija ir viliūkiškai pridūrė: - jūs gi žinote, pone, kokia aš vikri.

Pavaišinti vaikėzus beržine koše visai nebesinorėjo. Tada kaip? Trumpam susimąstęs žengtelėjau link vaikinukų:

- Dar kartą pamatysiu, kad nusitempėte ją prie stiebo - kailį nudirsiu. Mėnesį ant subinių sėdėt negalėsit... – kilstelėjau ranką ir žybtelėjau abiem neklaužadoms po lengvą antausį. – Na, o tu...

Žvilgsnis nuslydo per sutrikusį Lidijos veidelį. Na, ką gi, merga kovinga. Nėra ko čia jos į rėmus statyt. Tad pamėginsim kitaip – pažiūrėsim, kas iš to išeis.  Bet tvarkos dėlei, pagąsdinti reikia.

- Dar toks išsišokimas ir liksi artimiausiame uoste. Supranti?

- M-hm, pone... – gražios merginos akutės prisipildė ašarų. Aišku, kad apsimestinių – pats mačiau, kaip nosį įnirtingai raukiojo.

- Klausai!

- Taip, monsinjore.

- Imi šią trijulę savo globon. Taip, ir Lidiją taip pat. Daryk ką nori – mokink kovoti, šaudyti ar paprasčiausiai vaikyk ratais per denį, bet kad daugiau jokiems akibrokštams jėgų jiems nebeliktų. Dvynius gali niuksuoti ir spardyti, o dėl merginos – raportuoji man. Pats nubausiu. Supratai? Taip... jei kas iš komandos ims burbuliuoti, kad merga dirba ne bobišką darbą, kerti iš pašaknų arba raportuoji man. Supratai?

- Tikrai taip, monsinjore! – Klausas pakišo kumštį abiem dvyniams po nosimis. Girdėjot poną?

- Acha...

- Lauk. Dabar ir patikrinsim, kaip bėgioti mokate...

- Pone... – visi išėjo iš kajutės, o Lidija užsilaikė. – Galima aš jums asmeniškai pasakysiu kodėl lipau į stiebą. Na į ausį, o tai labai nejauku...

Liežuvėlis gundančiai aplaižė putnias lūpytes...

O-chhh ir šelmė! Ne kitaip, kaip...

- Pasakok.