"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XX skyrius. 2017-06-09

XX skyrius

 

- Ryto saulė nušvietė senovinės tvirtovės b-o-o-o-kštus!!! A-a-a!!! – neištvėręs pojūčių aštrumo, perpildytas jausmų, išrėkiau. U-u-ch, kaip gerai!!! Dar!!!

Dvynukai susiėmė ir ant manęs išpylė dar vieną lovį šalto vandens.

- Brr... u-užteks. Šluostytis... – sugrabaliojau storą lininę paklodę, kurią padavė Lidija, išsišluostęs numečiau šalin, o gavęs naują, ją užsisukau kaip romėniškąją togą. – O dabar pusryčiauti...

Kajutėje gurkštelėjęs karštos žolelių trauktinės, pagaliau atkreipiau dėmesį į prie slenksčio mindžiukuojantį admirolą.

- Na, ką pasakysi, admirole?

- Taigi sėdom, pone šautbenachte...

- Tą jau aš ir pats matau. Kaip korpusas?

- Lygtais nieko, neleidžia.  Tik kilis įklimpo. Kas gi žinojo? Bet per potvynį pajudėsim, būkit tikri...

Reikalas tame, kad jūra nuseko apie dešimt metrų. Įlankoje vandens pakako tiek, kad laivas dar liktų stabilus, bet pajudėti jau nebegalėjo, nes kilis įsirėžė į dumblą. Ar tai problema, aš tikrai dar nežinojau – per potvynį viskas ir paaiškės. Tačiau Tilis jaudinasi – formaliai, tai jau jo neapdairumo pasekmė.

- Tikiuosi, Tili, tikiuosi. O kol kas – laisvas...

Paleidęs kapitoną susimąsčiau. Mes dabar tarsi bejėgės žuvytės, kurias išmetė į krantą. Jokios manevro laisvės – ateik ir plikom rankom mus paimk... Aišku, aš čia kiek perdedu, bet mūsų taip paprastai nepaimsi, o ir šebeką gali pasiekti tik valtimis. Tačiau vis tiek nemalonu. Nors, bendrai paėmus – nieko čia ypatingo nenutiko – vis tiek būtume iki pietų šioje įlankoje kukavę.

- Monsinjore, o jei mes sausuma iki Šerburgo nusivarytume? – tyrinėdamas žemėlapį, pasiūlė Klausas. Čia jei tiesiai – vos keturios lje (v.p.: angl.: leagu, pranc. lieu arba lieue. Tikslaus mato nebuvo, bet viena lyga, tai apie 3 mylias. Lietuviškai kai kada verčiama kaip mylia, tačiau su dabartine mylia neturi nieko bendro, nes lyga arba „lje“ sausumoje ~4,5 km., o jūroje ~5,5 km. Pavyzdžiui, vertimas „20000 mylių po vandeniu“, be papildomo paaiškinimo, jog turima galvoje senovinė mylia,  yra nevisai korektiškas, nes orginale „Vingt mille lieues sous les mers“ -  pažodžiui būtų „Dvidešimt tūkstančių lje po vandeniu“, t.y.: visai kitokie atstumai) Arba penkios...

- Duok čionai žemėlapį, - nustūmiau šonan dubenėlį su pakepintomis duonelėmis. – Penkios, sakai?..

Labai įdomu. Penkios – ne penkios, o netgi šešios ar septynios. Vaikinas visai nemoka žemėlapių skaityti. O tai, perskaičiavus į man įprastesnius kilometrus mano paskaičiavimu – nuo dvidešimt iki trisdešimt kilometrų, jei ne kiek daugiau. Mes esame šiaurinėje Kotentino (v.p.: pranc.: Cotentin) pusiasalio dalyje, o Šerburgas jo tolimajame vakariniame kampe... Nors mintis visai nebloga. Į uostą su „Viktorija“ neįeisi – tai būtų visiška idiotizmo viršūnė – priimtu su visu deramu „vaišingumu“... ir čia būtų kelionės pabaiga. Aišku, gal aš ir pervertinu esamą situaciją, bet statymai pernelyg dideli ir persistengti su budrumu būtų visai ne gėda. K-chm... o-gi visiškai šviesi to vaikinuko galvelė. Tik štai...

- Tu ką? Su manimi susiruošei?

- Monsinjore, - Klausas nusilenkė, - o kaip gi kitaip? Mano pareiga lydėti savo poną visur, nežiūrint kur.

- Aš kilme puikuotis nesiruošiu.

- Tai neturi jokios reikšmės, monsinjore. Aš gerai išmokau jūsų pamokas.

- O mes, sere? – dvyniai pavyzdingai žengtelėjo priekin. – Mūsų pareiga...

- Ramiai. Jūsų dalyvavimas net nesvarstomas! – aš kategoriškai atsisakiau juos imti į išvyką, bet pamatęs nuliūdusius berniukų snukučius ir norą beviltiškai protestuoti, truputį pasaldinau jų kartėlį: - Tik nereikia liūdėti. Nante jums reikės mane lydėti į Bretonijos kunigaikščių dvarą. Lydėsite pilnai paradine apranga ir, gal būt, net būsite pristatomi. Štai šiai misijai ir ruoškitės. Viskas, kalba baigta...

Lidija kukliai sėdėjo ant kėdutės kajutės kampe ir į mūsų kalbas nesikišo. Išmintinga. Šaunuolė.

Abejojau visai nedaug. Gal būt eilinį kartą elgiuosi kaip kvailys, bet nuo vaikino nuo viso pasaulio blogio neatitversi. Savaiminė atranka: gyvenimas pats nuspręs, o vienam keliauti visai neprotinga.

- Pusryčiaujam ir ruošiamės...

Susiruošti ilgai netruko. Šį kartą rengiausi kaip plikbajoris. Mažažemis, o tai ir bežemis kavalierius. Tokių dabar nors vandeniu skiesk. Siuzereno neturi, dvaro neturi, pareigų neturi, titulų neturi, o už pečių tik arogancija ir labai abejotina kilmė. Tokie nesusitupėję kavalieriai valkatauja po pasaulį ieškodami kuo turtingesnio šeimininko, kad galėtų kuo brangiau parduoti savo kalaviją. Dažniausiai žūsta taip ir neišgarsėję, bet būna, kad ir ištraukia savo laimingąjį bilietą. Na, o manasis kavalierius ar, tiksliau – kabaljero – iš La Mančo, o jo vardas don Kichotas Lamačietis. Na ir pažyma, tai yra raštas, kuris liudija šios pavardės tikroviškumą. Padirbta, aišku – Horstas mano pavedimu prieš pat kelionę pagamino. Na, o Klausas, savaime aišku, kad mano tarnas – baskas, kurio vardas Sančo Pansa. Ir niekas manęs po šia kauke neatpažins, nes kol kas nemirtingojo Servanteso kūrinio dar nėra, beje, kaip ir pačio autoriaus. Na, o jei ir yra, tai jis kol kas kūdikis. Ar vis tik dar negimęs?

A, kipšai jį ten žino... (v.p.: Migelis de Servantesas Savedra - Miguel de Cervantes Saavedra, 1547-09-29 – 1616-04-22; Don Kichotas isp.: Don Quijote, o sen. isp.ortografijoje: Don Quixote; Kūrinio orig. pagal dabartinę ortografiją „El ingenioso hidalgo Don Quijote de la Mancha“ parašytas dviem tomais: I-asis išleistas 1605 m., o antrasis - 1615 m.)

Rudi nutrinti batai, nenusakomos spalvos odinė liemenė, vietomis iki pat pagrindų nutrinta beretė ir vienspalviai šosai. Ant diržo ilgas ir siauras kalavijas ir beveik visiškai nugaląstas durklas. Ant kaklo kukli sidabrinė grandinė, ant riešo rožančius, kurį Antverpene man padovanojo arkivyskupas. Na ir kapšas prie diržo su sauja sidabriokų. Na, o švarko – koleto (v.p.: senov. pranc: collet) pamušale - užsiūta porelė auksinių dukatų (v.p.: it. ducato – Venecijoje 1284 m. Pradėta kaldinti auksinė moneta, kuri paplito įvairiose šalyse. Svoris svyravo apie 3,5 gramus ir aukso praba apie 980; Panašaus standarto buvo ir LDK dukatai nuo 1547 m iki 1666 m., taip pat 10 dukatų – portugalai (35 gr.), pusdukačiai ir t.t.), šiaip, dėl viso pikto... Ant visos aprangos užsimečiau kažkada buvusį žaliu, vilnonį ilgą apsiaustą. Na, kaip ir viskas. Labas, kilmingasai kavalieriau don Kichotai Lamančieti. Aš juokais atidaviau pagarbą savo atvaizdui veidrodyje ir ant kulniukų pasisukau į Verenveną:

- Pakilus jūrai, nusiimate nuo inkaro ir kur nors netoliese į reidą. Krante paliksi budintį jalą (v.p.: ol.: jol; jalas – jūrinė, plačios paskirties, neplokščiadugnė, bet be falškilio, dažniausiai vienstiebė-irklinė valtis, borto lentos suleidžiamos užklojant), kuris mūsų lauktų. Turiu atvykti ryt vakare. Jei neatvyksiu, tai lauksite lygiai savaitę, skaičiuojant nuo šio momento. Nesulaukęs keliauji į Guteną, kur prisistatai ponios Matildos žinion. Ji žinos ką daryti. Na ir tu viską žinai. Sančo, tu pasiruošęs?

- Tikrai taip, monsinjore... – bandydamas falšiono ašmenų aštrumą, atsiliepė Klausas.

- Pone... – prie manęs prasibrovė Lidija ir nudegino ranką bučiniais ir liejamomis ašaromis. – Pone, viskas bus gerai. Aš žinau, aš laimę atnešu – tokia mano dovana. A matau...

Mergina, paspringusi ašaromis, nebaigė sakyti. Panašu, kad ašaros buvo lyg ir tikros.

- Na-na, ramiau... ramiau... – ranka pašiaušiau jai plaukus ir pasukau link išėjimo. – Ot gi akys, lygioj vietoj...

Jalas greit mus nugabeno į krantą, o po to dar porą valandų kabarojomės į uolų viršūnes. Užsikabarojom ir pamažėle nutipenom link artimiausios gyvenvietės. Reikėjo nusipirkti arklį ir mulą. Galima ir asiliuką.

Oras buvo visiškai neblogas. Vėjelis beveik dingo, dangus praskaidrėjo, o saulutė netgi kažkiek pradėjo kepinti. Vėlgi, ir peizažas akiai malonus. Keliauk, kiek tik širdis geidžia. Tiesa, aš visai atpratau keliauti pėsčiomis, tad jutau šiokį tokį nepatogumą. Bet nieko, kažkur juk turi būti kelias, o ten kur kelias, tai ir iki svečių namų netoli.

Laimei, ypač ilgai klajoti neteko. Radom takelį, kuria einant jau po valandos pasiekėme kelią, kur vietomis buvo galima buvo matyti nugludintus grindinio akmenis. Romėnai – šaunuoliai – statė amžiams. Beje, visų pirma – klojo kelius. Tai nešiuolaikinė karta, kuri ne tik sustingo, bet ir buvo apimti... kaip jos ten? Stagnacijos? Na, taip – stagnacijos. Taip, tai kurgi mums čia? Lyg ir dešinėn...

- Monsinjore... – Klausas nuo energijos pertekliaus pagaliu mušinėjo pakelės žoles.

- Ko?

- Va, aš vis galvoju, monsinjore... – vaikinas prisitaikė ir spyrė į arklio kaukolę, kuri voliojosi tiesiai ant kelio, - o kas bus po mūsų?

- Na ir ką prigalvojai?

- Tik nesijuokit, monsinjore...

- Nesijuoksiu, gimdyk greičiau.

- Štai, žiūrėkite... Dar kelis dešimtmečius atgal kariavo visiškai senoviškai. Strėlės, ietys ir kalavijai. Dabar jau atsirado pistoletai, patrankos ir arkebūzos. Ir kiekvienais metais ugniniai ginklai tampa vis geresni. Dagčius keičia į spynas ir taip toliau. Štai, kad ir senosios bombardos (v.p.: minimu laikotarpiu, lauko patrankos ir bombardos dar nebuvo visiškai atskira pabūklų rūšimi. Tuo metu tai labiau bendrinis pavadinimas naudojamas artilerijai pavadinti priklausomai nuo regiono) ir naujieji falkonetai... Senuosius pusdienį užtaisinėti reikia, o naujuosius – viens, ir viskas. Na ir muša jie nepalyginamai toliau ir taikliau. Na, o kas bus po šimtmečio? Po tūkstantmečio? Kaip tada kariauti? Kaip riterišką šaunumą parodyti? Trinktels koks nors šūdas, suguldys visus ir mūšio pabaiga? Gali būti net pats šauniausias, o pražūsi net necyptelėjęs. Štai aš ir manau...

Aš nuo tokių netikėtų, eilinio viduramžiško berniūkščio išvadų net suglumau, jei galima pavadinti taip mano nuostabą. Aiškiaregis, vienok. Taip, viskas teisingai, vaikinuk, bet tu net neįsivaizduoji kokias aukštumas žmogeliūkščiai pasieks, idant galėtų naikinti į save panašius. Bumbtels – ir mūšiui galas... tai tik menkniekis. Gali taip trinktelti, kad ir visai gyvybei Žemėje ateis galas. Velnias, kaip gerai, kad mane nunešė į istorijos gilumą...

- ...kad kada nors susirinks protingiausieji ir kilniausieji vyrai ir lieps baigti bedieviškus ginklų tobulinimus, nes per juos vyriškumas, šaunumas ir didvyriškumas nebeteks prasmės. Kaip jūs manote, monsinjore?

- Susirinks. Būtinai. Ir ne kartą. Tik kas jų klausys? O šiaip jau – užteks į galvą kvailystes kimšti. Nors pripažįstu: tavo žodžiuose yra tiesos... Žiūrėk, ar ten ne svečių namai už posūkio?

- Tie patys, monsinjore...

Didelis, šiaudais dengtas dviaukštis namas su nusmurgusia ant grandinių tabaluojančia iškaba. Pastatas atrodo ganėtinai pasiturinčiai – matomai kelias judrus ir klientų netrūksta.

Na taip, kaip tik šiuo keliu į Ruano mugę visa pakrantė ir keliauja.  Daug ūkinių pastatų  ir net kiemo vidurys grįstas akmenimis, kurie išlukštenti iš romėnų kelio.

Kaip tik tai, ko mums reikia.

Eidamas pro vartus susiraukiau nuo kiaulės, kuri lakstė po kiemą nuo vyruko su odine prijuoste, laukinio žviegimo. Vyrukas mojavo grėsmingos išvaizdos milžinišku peiliu, o iš jo juokėsi gal dešimtis po stogine sėdinčių ir alų gurkšnojančių vyrukų grandininiais marškiniais. Kas jie tokie? Geri arkliai avižas kramsnoja, ginklai ir šarvai, apsiaustais su herbu... Tikrų tikriausia kokio smuklėje pakeliui į Šerburgą papietauti apsistojusio kilmingojo kariauna ar palyda. O gal ne Šerburgą, o kur nors kitur. Tiesą sakant – man nusispjaut...

Apeidamas šūdinas balas, nukeliavau link prieangio. Gerklę praskalaut būtų visai neblogai. Po to jau ir apie neskeltakanopinius gyvulius pasiteirauti galima...

Metalo juostomis kaustytos durys prieš pat mano nosį netikėtai atsivėrė ir ant slenksčio išdygo sočiai raugėjantis storulis, kuris buvo užsidėjęs prabangiai puoštus, bet nuo skirtingų komplektų surankiotus milanietiškus šarvus. Du jį lydintys stuobriai vilkėjo apsiaustus su jo herbu. Ant herbo: per pusę perskelta tvirtovės siena su virš jos kabančiu medžioklės ragu. Velniai žino, kas jis toks...

Užleisdamas kelią, žengtelėjau į šalį ir vos išsisukau nuo spjūvio, kurį į vieną iš mano batų paleido storulio palydovas.

- Kur lendi!!! – antrasis ginklanešys stuktelėjo mane pečiu nustumdamas nuo laiptelio į purvą. – ar nematai, kad pats baronas de Driukas žingsniuoja!

- Kalės vaikas... – neįtikėtinomis valios pastangomis susilaikiau ir iš vis nusisukau. Paieškojau akimis Klauso ir visiškai nusiraminau. Vaikinukas stovėjo netoliese ir ramiai kramtė smilgą. Jau gerai...

Baronas pakeliui nudelbdamas mane paniekinančiu žvilgsniu, nutrepsėjo link savo arklių. Vienareikšmiškai – niekšas. Kažkas išrėkė įsakymą ir šarvuočiai ruošdamiesi keliauti, ėmė vikriai ruoštis. Po kelių akimirkų būrys paliko kiemą ir nulėkė link Šerburgo.

Peržengiau per slenkstį ir vos susilaikiau nuo spazmų: viduje neįtikėtinai ir negailestingai smirdėjo rūgščiu alumi, česnaku, svogūnais ir paplavomis. Salėje sukiojosi keletas susivėlusių ir neišvaizdžių mergų, kurios rinko išėdas nuo stalų. Už purvino, aukšto šeimininko stalo stovėjo didelių apimčių ūsuotas vyras su ruda prijuoste. Garsiai dūzgė keletas musių eskadrilių.  Ta-aip, mačiau ir prastesnių įstaigų. Tfu... čia kažkas nusivėmė, ar ką?

- Kuo galiu pasitarnauti?.. – smuklininkas guviai permetė mane akimis ir kiek pamąstęs, pridūrė: - pone.

Šviežio sidro ąsotį... – mestelėjau ant stalelio monetą. – Ir dar man arkliuką reiktų nusipirkti...

- Arkliuką? – sujudo smuklininkas ir tarkštelėjo į barą porele medinių puodelių. – Arkliuką galima. Tik, štai, šita... ar ponas turi kuo sumokėti?

- Taip. Aišku jei kainą suderėsim. – pasitikinčiai linktelėjau. – Ir dar mulas, mano tarnui,  reikalingas.

- Magda, pakeisk mane! – kranktelėjo smuklininkas ir parodė į duris: - Eime, parodysiu...

Po pusvalandžio jau buvau laimingas pilvoto, rudo ir atlapausio kastrato savininkas. Tiesą pasakius – labai liūdno vaizdelio arkliokas, kaip ir prastai pasiūti pakinktai. Na, o Klausas tapo pagyvenusio ir žilo asilo savininku. Vitoj balno ant jo buvo užmestas kelis kartus perlenktas demblis. Na-taip, vaizdelis, vienok. Bet ne į paradą susiruošėm. Geriau važiuoti, nei pėdinti. Net jei transportas štai toks nekoks... Oi, koks gėdingas nuopuolis...

-Kiek jis iš jūsų paėmė, monsinjore? – sutrikusiu balsu paklausė Klausas bandydamas įtaisyti savo užpakalį ant aštraus asilo nugurkaulio.

- Dešimt liardų (v.p.: pranc.: liard. Labai smulki ir prastos kokybė moneta. Liudvikas XI valdymo metu ji tapo bendranacionaline Prancūzijos moneta. Ji svėrė 1,2 gr., o sidabras buvo 250 prabos. Kokybė vis silpnėjo ir galų gale (1648) jis tapo 4 gr., o vėliau 3 gr. varioku santykiu  panašiai ¼ su „su“ iki kol 1856 metais nebuvo įvestas frankas, kuris skaidėsi į 100 santimų). Niekšas...

liardas

- Niekšas! – jausmingai pritarė vaikinukas. Gal grįžtant mes jam raudoną gaidį po stogu paleisim?

- Gera mintis: gal ir paleisim. Judam, reikia iki vakaro nusigauti...

Kelionė praėjo taip ramiai, kad net nėra apie ką pasakoti. Reti pakelės kaimeliai, reti gojai ir laikas nuo laiko pakelėje pasitaikančios įvairios būklės dvėselienos. Gana daug išdirbtos žemės, bet daug daugiau vaismedžių sodų. Kelis kartus sutikome keliaujančius piligrimus, o kartą net praleidome prekybinį karavaną su ganėtinai didele apsauga. Vakarop mus aplenkė stambus šarvuotų raitelių būrys su Voro vėliava. Štai ir visi įspūdžiai.

Neužilgo pasirodė ir miesto siena. Tiesą pasakius, ne itin įspūdinga. Vietomis nušerpėjusi, kai kur nusėdusi, o kai kur ir sutrūkinėjusi bei vietomis su skubiai užtaisytais plyšiais. Be reikalo, toks nerūpestingumas gali blogai baigtis. Nors, gali būti, jog miestas paprasčiausiai remontui neturi pinigų.

Stabtelėjome, perkandome tuo, ką turėjome ir kiek pailsėję, neskubiai patraukėme link vartų.  Nėra kur skubėti. Šiandien spėsim tik nakvynę susirasti. O štai jau rytoj... rytoj ir pažiūrėsim, nėra ko spėlioti.

Priešais vartus stovėjo gana ilga eilė susidariusi iš vežimų ir vežėčių, bei gera dešimti kartuvių ant kurių siūbavo pusiau supuvę ir išdžiūvę pakaruokliai. Jie čia, kad gąsdintų ir drausmintų – taip kaldinamas garsusis europietiškasis paklusnumas teisingumui. Na, o eilėje, matomai, aplinkiniai valstiečiai skubėjo pakliūti į miestą, kad ryt iš pačio ryto kuo daugiau išsiparduoti sekmadieniniame turguje. Taip pat nieko keisto: liaudis, aišku, skriaudžiam ir engiama, pasitaiko, kad badauja, tačiau bendrai paėmus, taikos metu gyvena visai ir neblogai. Va, kokius kalnus maisto ir kitokių atsargų bando pravežti į miestą... Nors ne viskas taip jau vienareikšmiška. Žodžiu – man nusispjaut.

Denje

Nežiūrint to, kad eilė buvo ilga, ji slinko gana sparčiai: sargyba gana vikriai ir profesionaliai peržiūrėdavo vežimus ir pernelyg nepriekabiavo: apžiūra, moneta, kuri dingsta kastuvo pavidalo dešimtininko delne, ir po skubaus bei didingo mosto – vežimas juda pirmyn. Į mus ir mūsų ginklus sargyba visiškai neatkreipė jokio dėmesio, bet mokestį paėmė. Kapšas palengvėjo dvejais denje (v.p.: denje arba dinarai; pranc.: denier, lot.:  denarius. Apyvartoje buvo nuo Merovingų dinastijos pradžios. Menamu laikotarpiu, 3 denje buvo vienas liardas. Tai buvo sidabrinė kurią sudarė 1/3 vario, o nuo XVI a. jie jau tapo 1,5 gr. variokais), tačiau sargybinis prirodė „alia“ gerą viešbutį, kuris šliejosi prie sienos. Panašu, kad viešbučio šeimininkas jiems primokėdavo už klientus. Na ir velniai jų nematė – spjoviau nuo aukšto bokšto ant tų visų vietinių savitarpio dovanų ir dovanėlių ir išleistų variokų – svarbiausia, kad mudu įsigavome į miestą ir turime kur pernakvoti.

Viešbutis su skambiu pavadinimu „Normandijos rožė“ buvo visai ne toks ir prastas, nei buvau nusiteikęs ir mes gavome visai padorų kambarėlį su dviem grubiai sukaltais gultais ir šienu prigrūstais čiužiniais. Vakarienei pribaigėme savo atsargas, o tai vietine virtuve nepasitikėjau, ir atsigulėme. Visą naktį mano kūną rijo blakės, o ryte, prie visų tų įspūdžių, radau nugaišusį kastratą. Šiknius!!! Galėjo juk į savo gyvulių rojų nusivaryti dienele vėliau! Išėjo kanopinis. Vienok, linksmai prasideda diena...