"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XXIV skyrius. 2017-07-07

XXIV skyrius

 

Arkliasnukis veidas su gerai išsikišusiu apatiniu žandikauliu ir žema kakta. Suaugę vešlūs antakiai virš giliai susodintų akių. Iš po juodo gobtuvo – šaperono - susidraikusiomis kasytėmis kyšo gerokai pražilę plaukai. Ganėtinai aukštas ūgis, siauri pečiai ir ilgos, kaip pas kokią gorilą, rankos. Vaizdas šlykštokas ir nuo jo jaučiamas pasidygėjimas visam kas jį aplinkui supa. Vienu žodžiu – niekšas. Aš panašiai jį ir įsivaizdavau.

Taip, tai jis – buvęs laisvasis frankų valdovo Liudviko šaulys – Pjeras le Goržija, o dabar sėkmės lydimas tavernos „Girta menkė“ šeimininkas Nikolas Džulianis.

- Ko reikia? – mažos akutės nemaloniai blykstelėjo.

- Kambarį, šeimininke.

- Nakvynamis už kampo...- burbtelėjo smuklininkas ir nusisuko lentynų pusėn.



Nanto herbas

Taip, teisingai – mano dabartinis vaizdas ne koks – eilinio gerokai pasivalkiojusio jūreivėlio. Na, o šiaip, aš labai abejoju, jog jis žino kaip atrodė pats Armanjakų bastardas. Taip, aš nusprendžiau Nante (v.p.: pranc: Nantes) savo reikalus pradėti nuo šio išgamos, o diukas, tai yra kunigaikštis ir visi kiti – gali ir palaukti. Negaliu kitaip...

Lierdas nuriedėjo per prekystalį ir atsitrenkęs į alavinį puodelį suskambėjo.

- Už tris dienas! – smuklininko delnas tuoj pat uždengė monetą. – Su pusryčiais ir vakariene. Be vyno, bet su alumi.

- Tinka.

- Vilma! – suriko smuklininkas. – Palydėk svečią į kambarį antrame aukšte!

Galinga visai malonios išvaizdos merga beviltiškai kraipydama pasturgalį nuvedė mane į kambarį.

Kildamas laiptais, pasinaudojęs patogia proga, šleptelėjau delnu per josios kietą kaip akmuo sėdynę.

- Mergelyt, gal užsidirbti nori?

- Du denje... – Merga net nepasisuko. – Po darbo. Užsidarius smuklei, po valandos.

- Tinka. Tik su savimi prigriebk ąsotėlį vyno ir gerai nusiprausk.

- Pinigai į priekį... – Vilma buvo tiesiog tikras lakoniškumo įsikūnijimas.

- Laikyk, o šitos durys kur?

- Šimininkų kambariai. Aš kai pas jį apsikuopsiu, taip iš kart ir pas tave...

- Gerai...

Jau buvo gilus vakaras, tad ilgai laukti neteko. Vos tik nuaidėjo varpai miesto varpinėje, kai išgirdau sunkius žingsnius koridoriuje ir tarpduryje išdygo pasipuošusi tarnaitė. Su savimi tempėsi padėklą su pjaustyta mėsa ir pilvotą ąsotį.

- Na, ką? Paleido šeimininkas?

- A kur jis dings? – numojo ranka Vilma ir šlumštelėjo šalia manęs ant čiužinio. – Aš pas jį ne vergė.

- Piktas, ko gero? – atsargiai uostinėdamas, ėmiausi pilstyti vyną į puodelius. Lyg ir nieko. Ir veršiena visai šviežia.

- Na nesakyk... – atsiduso tarnaitė ir vienu mauku ištuštino puodelį. – Na, šita... Reikalu užsiimsim ar pliurpsim? Žinok, kad mokėt vis tiek turėsi...

- A kaip gi... – taip pat nugėriau vyno. – Tuoj kiek mestelsiu į skrandį ir gurkštelsiu. Še monetą avansu...

- Šitai tai taip, galima, – Vilma pagavo monetą ir užsikišo ją į užantį. – Na įpilk, ar ką...

- Štai žiūriu į tave ir vis galvoju, kokia tu daili mergytė! Aš gi tokią ant rankų nešiočiau, o šeimininkas...

- Ė, ne... jis manimi pasitiki...

Trumpiau tariant, mergos aš taip ir neiškrušau – ne tai, kad pasibodėjau, bet paprasčiausiai neužsimaniau. Visai nebūtina buvo, nes ir taip liežuvį atrišau. Sužinojau viską ką norėjau ir į puodelį įbėriau tam tikrų miltelių, kuriuos man davė Samuelis. Na neužmušti gi ją?! Tegu kiek pamiega, o toliau aš tikiuosi, jog proto laikyti liežuvį už dantų jai užteks.

Vilma, tarsi išgirdusi mano mintis, sudrebino kambarį garsiu knarkimu. Aš net nusistebėjau tokia galia ir už korsažo užkišau keletą sidabrinių monetų, o po to nusegiau ryšulėlį raktų. Tiesiog visapusiškai naudinga merga. Duok tau dieve sveikatos! Nors jos, tau, aukseli, ir taip per akis...

- Na, ką – laikas... – atsargiai išėjau į koridorių, apsidairiau ir nunėriau link šeimininko durų.  Jei tikėti miegančia tarnaite, tai tas niekšelis dabar bukai geria arba jau prasigėręs nusmigo. Šeimos jis neturėjo, gyvena vienas, tad ypatingų kliūčių mano misijai neturėjo būti. Juolab, kad nuomojami kambariai buvo visiškai tušti.

Velniai griebtų, kaip norisi tam kalės vaikui į akis pažvelgti... Nors jam ko gero atrodė, jog jis nieko blogo nepadarė. Na nudaigojo grafą ir ką? Šiems prieblandos laikams, ganėtinai įprastas reiškinys. Juo labiau, kad jis šiam grafui netarnavo, o vykdė visiškai aiškų įsakymą, kuris, kartu, buvo ir pelningas. Mano žiniomis, asmeniškai pats voras jam pilną šapelį auksinių pribėrė.

Bet į aplinkybes man nusispjauti. Tu, Pjero – jau ne šio pasaulio gyventojas. Tavo dienos suskaičiuotos nuo pat tos akimirkos, kai pakėlei ranką prieš paskutinįjį Armanjako grafą. Pala, o kodėl paskutinįjį?.. aš dar kol kas mirti nesirengiu.

Nusileidau į žemesnę laiptų aikštelę ir priėjau prie durų. Akimirką pastovėjau, paklausiau ir įstačiau į spyną raktą.

- Kas per šūdas? – mano didžiai nuostabai durys nebuvo užrakintos.

Na, tik geriau. Kiek pravėriau ir dirstelėjau per plyšelį: blausiai lempos apšviestas koridoriukas buvo tuščias. Išskleidžiau navachą ir slystelėjau už durų.  Dar keli žingsneliai – ir staiga tylą perskrodė nemalonus burbuliuojantis švokštimas. Jis sklido iš kambario, kurį tarnaitė buvo apibūdinusi, kaip miegamąjį.  Kas čia vyksta?

- Stok draugeli, nereikia savo vėmalais springti... – įšokau į kambarį ir nukrėstas atsivėrusio vaizdo, akimirkai sustingau.

Šeimininkas nevalingai išskėtęs rankas sustingo ant lovos...

Greta jo ant kelių stovėjo juoda ir plati figūra...

Ant sienos – šešėlis su ranka, kuri baigėsi ilgu ir siauru durklo smaigaliu, kartas nuo karto kilnojasi ir krenta žemyn...

Burbuliuojantį ir jau slopstantį girgždėjimą užgožia piktas šnabždesys...

- Jis mano!!! – timptelėjau nepažįstamąjį už peties ir apsukęs įrėmiau peilio ašmenis į gerklę. – Tu pasigrobei gyvenimą, kuris priklauso man!!!

Į mane spoksojo mirtinai išbalęs ir tarp tiesių, prakaituotų ir ilgų plaukų įrėmintas, pergyvenimų iškreiptais veidas. Mažose ir giliai pasislėpusiose akyse liepsnojo pasiutusios neapykantos liepsnos. Išbalusios siauros lūpos sukosi ir bandė man kažką pasakyti...

- Bazilis?! – staiga man iš rankų iškrito peilis ir prieš akis išplaukė kažkada seniai sapnuose regėtas vaizdas, kur tėvas savo tarnui-kupriui liepė saugoti giminės brangenybes. Ir šiaip, šį žmogų aš visai neseniai sapnavau, tik niekaip negalėjau atsiminti, kas jis toks. Dieve, iš tiesų, tavo keliai nežinomi!!!

- Pone! – kuprius suraudojęs apkabino mano kelius. – Jūs gyvas!!!

- Bazili... – aš šiltai apkabinau senąjį tarną. – Kad tu žinotum, koks aš laimingas tave matydamas!

- Pone, pati Apvaizda mus suvedė, bet reikia iš čia keliauti. Eime... – kuprius stipriai suspaudė mano rankovę ir timptelėjo paskui save.

- Eime...

Iš smuklės pasprukome per pirmo aukšto langą – tuo keliu, kuriuo atėjo Bazilis. Ilgai mėtėme pėdas siaurose gatvelėse, o po to priėjome kuklų, bet gerai suręstą mūrinį namuką. Dar visai nesena visi malonios išvaizdos moteris mus pasitiko prieangyje, tylomis nusivedė į virtuvę ir ėmėsi ruošti stalą. Suruošė, nusilenkė ir taip nebeištarusi nė žodžio, išėjo.

Bazilis šypsodamasis tylomis žiūrėjo į mane. Lūpos šnabždėjo kažkokią maldą, o iš akių kraštelių prasisunkusios per skruostą riedėjo ašaros. Nejučiomis nusistebėjau senojo tarno žvilgsnio šiluma – iš ties neįtikėtinai didis žmogus. O aš net neįsivaizdavau, kad už Armanjako grafą, be manęs dar kažkas keršija.  Taip, tėve, buvai teisus, sakydamas kad paprasto žmogaus ištikimybė gerokai stipresnė už kilmingojo, kurį persekioja įvairiausios pagundos. Dieve, o aš maniau, kad kažkas panašaus gali būti tik romanuose...

- Pone... – staiga sujudo Bazilis ir pripylė taurę. – Jauskitės kaip namuose ir maldauju – kalbėkite. Kaip taip atsitiko? Aš visus šiuos metus maniau, jog jūs pasidalijote likimu su savo tėvu. Šlovė viešpačiui, jis išgirdo mano maldas!

- Įsipilk ir sau, mano gerasis drauge... – paėmiau taurę į rankas. - Išgerkim už laimingą susitikimą. Šiandien bus ilga naktis ir aš turiu tau ką papasakoti...

Viską papasakojau. Iki paskutinių smulkmenų. Išskyrus, aišku, apie asmenybės sukeitimą. Nesupras. Na ir nesinori šio puikaus žmogaus liūdinti. Pradėjau nuo šventiko ir nuodėmklausio Jakobo mirties, kuris mirė kančiose, bet manęs neišdavė. Papasakojau kaip negalėjau išgelbėti savo pamotės Žanos de Fua, bet visgi į aną pasaulį išsiunčiau šlykštųjį vaistininką, kuris nunuodijo nekaltą merginą ir kaip nudaigojau šunsnukį Gijomą de Monfokoną. Papasakojau, kad ji laukėsi dar vieno Armanjako, bet prakeiktas Voras uždėjo didelį kryžių ant mūsų giminės pratęsimo. Po to nupasakojau savo klajones ir negandas, o taipogi dabartinę savo būklę ir kelionės į Nantą tikslą.

Bazilis klausėsi nepertraukinėdamas ir verkė spausdamas rankoje alavinius stalo įrankius, kurie jo delne lengvai virto į sulankstyto metalo gniužulus.

- Štai taip susiklostė mano likimas, senasis drauge... – išgėriau vyną ir pastačiau bokalą ant stalo. – Bet gyvenimas nebaigtas ir aš žinau, kad nenusiraminsiu, kol bausmė nenukris ant mūsų giminės negandų kaltininko. Dabar tavo eilė pasakoti...

Pasirodė, jog Bazilis apie mano tėvo mirtį sužinojo iš žandarų, kurie atskubėjo į Levardaną konfiskuoti mano vikontystės (v.p.: vikontas, pažodžiui tai būtų „pusgrafis“ arba grafo pavaduotojas, patikėtinis, valdantis dalį grafystės žemių su tam tikrais įgaliojimais. Vėliau kai kur peraugo į titulą ir buvo suteikiamas nepriklausomai ar turėjo žemės valdos). Dvarą konfiskavo ir jis ilgą laiką priklausė tiesiogiai karūnai. Senis tapo ekonomu. Tai tęsėsi iki kol Voras vikontystės nepadovanojo vienam iš d‘Albre giminės ponų. Bazilijų iškart išstatė už durų be jokių paaiškinimų. Tuo metu jau buvo žinomos visos Žano V-tojo Armanjako grafo mirties aplinkybės ir senis nusprendė pasišvęsti kerštui. Jis turėjo šiokių tokių santaupų ir leidosi į klajones.

Man labai norėjosi sužinoti apie lobio likimą, bet valios pastangomis susilaikiau. Ne apie jas dabar kalba...

- Pone, visi manė, jog jūs miręs. Ir aš, tiesą sakant, tuo patikėjau... – kuprius kaltai nulenkė galvą.

- Tame nėra tavo kaltės. Tęsk.

Bazilis ieškojo de Monfokono, bet jo nerado. Sklido neaiškūs gandai, jog baronas žuvo neaiškiomis aplinkybėmis, bet surasti jo kapo ir įsitikinti to niekšo mirtimi – senajam tarnui nepavyko. Kažkokia keistenybė – nelabai tik suvokiu kokia. Bet būtinai suvoksiu – neaiškios prielaidos jau ėmė manyje kirbenti. Nors vėliau ar anksčiau – visos paslaptys išaiškėja. Kaip visuomet...

Vaistininkas, maestro Gernadonas, dėl suprantamų priežasčių taip pat jam išsprūdo iš rankų, bet senjoras Kastelnas de Bretenas, kuris taip pat netiesiogiai buvo kaltas dėl Žanos mirties, nuo savo lemties neišsisuko. Baziliui pavyko tapti jo miškininku ir pasitaikius progai, paprasčiausiai, jį nunuodyti. Atpildo senis išvengė pabėgęs į Plesį le Turą (v.p.: Plessis-lez-Tours). Ten jis tikėjosi pasiekti Pjerą le Goržiją, kuris tuo metu tarnavo Voro apsaugoje. Tačiau šaulys netikėtai dingo nežinoma kryptimi. Jį Bazilis atrado visai netikėtai – pragyvenęs viename mieste beveik metus. Senis Nante apsigyveno tik todėl, jog ėjo gandai, jog le Goržija išvyko kažkur į vakarų pajūrį. Iš čia jis bandė ieškoti to niekšo. Per tą laiką spėjo įsikurti. Kažkiek prekiaudamas prasigyveno... Ir štai...

Žodžiu, rezultatą mačiau savosiomis akimis.

- Tu žinai kas atsitiko su mano broliu ir seserimi? – uždaviau beveik manęs nejaudinantį klausimą, kai kuprius nutilo.

- Ne, mano pone... – senis nudelbė žvilgsnį.

Iškart supratau, kad jis viską žino, bet nenori manęs liūdinti. Tačiau aš ir pats žinau: kurį laiką jie trynėsi, kol iš Voro neišmeldė išmaldos ir dabar visai neskursdami leido laiką. Netgi titulus turi: brolis gavo vieną iš tėvo senjorijų, o sesuo, kaip Liudviko globotinė ir gavusi iš jo kraitį, pelningai ištekėjo.

- Dievas jiems teisėjas... – įgarsinau savo žinias.

-Aš visuomet žinojau, kad tik jūs, pone, paveldėjote savo giminės didybę ir stiprybę. Ir mano įsitikinimai rado patvirtinimą. Aš dabar ramus. Tačiau reikalas dar nesutvarkytas, nes liko dar vienas tikslas. – Bazilis šypsodamasis pasižiūrėjo į mane ir lengvai spustelėjo man ranką. – Viena vienintelė ir aš galėsiu iškeliauti pas savo šeimininką...

- Koks tikslas?..

- Uzurpatorius, - trumpai ir ryžtingai atsakė senis.

- Mano drauge...

- Pone... – Bazilis papurtė galvą. – Jūsų tikslas neleisti užgesti nuostabiai giminei. O mano tikslas...

- Bazili... – nutraukiau senį. – Jo laikas ateis, o kol kas aš noriu, kad būtum greta manęs.

- Negaliu... – kiek liūdnai atsakė kuprius. – Aš noriu, bet negaliu. Mano šeimininko dvasia degina mano širdį, kuri nurims tik po teisingo atpildo. Negalima gaišti laiko. Aš ir taip jo daug iššvaisčiau.

- Bazili, aš įsakau tau...

- Jūs man negalite įsakinėti, pone, - nusišypsojo senis kalta šypsena. – Aš tarnavau jūsų tėvui, bet ne jums.

- Bet juk tai beprotybė! Reikia...

- Visas mūsų gyvenimas beprotybė... – tvirtai pertraukė mane kuprius. - Prašau atleisti, pone.

- Tau nėra už ką atsiprašinėti... – supratau, kad perkalbėti senio nesugebėsiu ir jis nurims tik nudaigojęs savo šeimininko pagrindinį priešą, kuris jau tapo ir asmeniniu jo pačio priešu.  Na, nieko nepadarysi. Jis gyvena vardan keršto – pasiekęs tikslą nebeturės vardan ko gyventi. Na ką gi, kiekvienam sava dalia ir tik Viešpats tvarko mūsų gyvenimus. Tegu tau pasiseka, drąsusis ir ištikimasis žmogau, o aš tavęs niekada neužmiršiu ir liepsiu savo vaikams neužmiršti. Ir būk ramus, giminė neužges...

- Bet tai dar ne viskas. – Bazilis sunkiai atsikėlė. Eikite paskui mane, jaunasis pone.

Senis raktu atrakino slaptas dureles ir nusileido į rūsį. Ten jis nuspaudė paslėptą svertą ir pečiu stumtelėjo akmeninę ambrazūrą. Mažajame kambarėlyje...

- Aš žinojau, kad brangenybių ir relikvijų ieško. Man net žinoma, jog jūsų Dėdę Šarlį net kankino ir jis savo budeliams atskleidė ką žinojo, bet laimei, nežinojo tikslios vietos. Visas Armanjako giminės valdas, tiesiogine prasme perrausė ir vėliau ar anksčiau būtų viską radę. Vienas iš jūsų tėvo žmonių šiek tiek apie viską žinojo ir iki man jį nudobiant, spėjo išviešinti kai kuriuos faktus, kurie galėjo atverti kelią į paslaptį.  Aš pasistengiau kiek galėdamas viską išgelbėti, bet pilnai to padaryti nespėjau – į vikontystę atsibeldė uzurpatoriaus žmonės. Tada aš ištesėjau įžadus duotus jūsų tėvui ir dabar Armanjakų giminės lobiai dingo amžiams ir niekada niekam nepriklausys. Bet... – senis pasilenkė prie skrynios ir  į mane atsigręžė jau laikydamas didelę skrynutę, - man kai ką pasisekė išsaugoti...

Armanjako grafystės (comte) herbas

Skrynutė atsidarė ir pamačiau ant raudono barchato gulinčią auksinę karūną. Labai senas, paprastas ir netgi ganėtinai grubiai pagamintas lankelis su šešiais dantimis (v.p: tai galėjo būti antikinio pavyzdžio karūna, nes vėliau grafų karūna iš esmės pasikeitė: devyni dantys, kurie baigiasi perlais arba kitų brangakmenių bumbulais). Dantų pamatuose buvo įsodinti milžiniški kraujo spalvos rubinai ir viskas: jokių kitų puošmenų.

Skandinaviška XI a. karūna. Nacionalinis muziejus Stogholme

- Legenda sako, - Bazilis atsiklaupė ir padavė karūną, - kad kol...

Aš nusilenkęs ją perėmiau, užsidėjau ant galvos ir tęsiau už jį:

- ...egzistuos ši relikvija, Lupusų giminė dauginsis ir jos šlovė neužges per amžius!

- Tikrai taip!!! – senis pabandė sulaikyti ašaras, bet jam nepavyko.

- Nereikia, mano drauge... – aš jį apkabinau ir padėjau jam atsisėti ant suolo. – Nėra jokio pagrindo ašaroms. Netgi atvirkščiai – reikia džiūgauti.

Pasakiau, bet man ir pačiam nesulaikomai nutekėjo ašaros.

- Pone, tai ne viskas... – Bazilis padėjo ranką ant skrynios. – Čia dar giminės ciborijus (v.p.: lot. Ciborium. Gr. kiborijus (κιβώριον). Šventa dėžutė, mažas altorius su reikalingiausiais daiktais sakramentui, bet dažniausiai šventa taurė - gralis), giminės Evangelija su kryžiumi, vėliava, didysis antspaudas, žiedas ir Lupuso Pirmojo (v.p.: žr. Armanjakas – 1) knyga, į kurią jis liepė rašyti visus giminės atstovus ir giminės istoriją. Be to...

Ciborijus. 14 a. Ispanija

Klausiau tik puse ausies. Laikiau rankose karūną ir pats sau prisiekiau, kad paaukosiu savo gyvenimą, jog atgimtų šlovingoji Armanjakų giminė.

- Aš, Dievo malone grafas Žanas VI-tasis Armanjakas, prisiekiu savo krauju ir siela, negailėti savo gyvasties mūsų giminės atgimimui ir suklestėjimui. Ir tebūsiu prakeiktas per amžių amžius, jei mano siekius išduos silpnybė ir užmarštis...