"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XXII skyrius. 2017-06-23

XXII skyrius

 

Kambarys buvo panašus į įprastą ir niekuo neišsiskiriančią vienuolišką celę: siaura lova, stalas ir kėdė, ant sienos Nukryžiuotasis, o po juo, ant specialaus stovo – Evangelija. Asketiškai kuklu. Nežinančiajam, kuris apie vienuolišką gyvenimą žino tik iš kinų, viskas atrodytų kaip gerai ir jam nesukeltų jokių įtartinų minčių, bet man kai kurie neatitikimai, vos peržengus slenkstį, iškart krito į akis. Iš tikro, tai asketiškumu net nekvepia.. ant grindų guli brangus kilimas iš Levantos, o negausūs baldai stebina savo grakštumu. Jie pagaminti iš retos ir brangios medienos. Evangelija su prabangiai auksu inkrustuotu viršeliu. Kryžius ant sienos padabintas raižiniais, o ant stalo, iš pirmo žvilgsnio kuklus ąsotis su kūgio formos puodeliu, leidžia suprasti, kad celės gyventojas visiškai nevengia prabangos: jie abu iš sidabro, prabangiai inkrustuoti ir iš vieno garnitūro...

- Broliai, aš priverstas palikti jus kuriam laikui vienus... – šventikas man pagarbiai nusilenkė. – Reikia išspręsti nesusipratimus susijusius su jūsų persekiojimu. Čia jūs galite jaustis visiškai saugūs. Aš tuoj atsiųsiu žmogų, kuris jums patarnaus. Galite nesijaudinti – jis vienas iš pašvęstųjų.

Štai kaip... Rožančius suveikė! Ir dar kaip suveikė! Viena vertus – tai nuostabu ir net nesiimu spėlioti kas ir kaip, bet, man atrodo, kad aš eilinį kartą išlindau iš vandens visiškai sausas ir išsaugojau savo brangiausiąjį kailį. Na, o kitą vertus... kitą vertus – eilinį kartą įkišau savo nosį į visiškai nesuprantamą įstoriją. Reikalas tame, kad bažnytinė struktūra labai sudėtinga: gausybė bažnytinių ordinų, kongregacijų, bendrijų ir brolijų: visa tai labai susipynę ir dar uždengta paslapties šydu. Nepašvęstasis gali matyti tik šių struktūrų fasadą – išorinį katalikiškąjį tikėjimą. Be kita ko, tai štai tokios paslaptys gali būti itin mirtingos tiems, kas jas saugo. Taigi, sprendžiant iš visko, išėjo taip, kad aš pats to nenorėdamas tapau vienu iš pašvęstųjų...

- Šventoji skaisčioji Mergele, aš net nežinau kur įdribau... – balsu baigiau savo mintį.

Klausas išgirdęs minint Mergelę Mariją persižegnojo ir paklausė:

- Apie ką jūs čia, monsinjore?

- Apie nieką, brolau Sančo. Ko taip išbalai, vaikine? Kinkos ėmė drebėti?

- Truputį, monsinjore. – Klausas sutrikęs šyptelėjo. – Kažkaip neįprasta... bet žiauriai įdomu. Net nesitikėjau...

- Tu šaunuolis, brolau... – paplekšnojau per vaikino petį. – Duos dievas – išsikabarosim. O tada jau tave rekomenduosiu mūsų valdovui.

- Dėkoju, monsinjore...

Klauso žodžius nutraukė barbenimas į celės duris. Išgirdęs leidimą ant slenksčio išdygo aukštas ir galingas vienuolis su juodu abitu. Jis pagarbiai man nusilenkė ir dusliai ištarė:

- Aš brolis Bonifacas. Tėvas Jurgis atsiuntė mane, kad jums patarnaučiau...

Dar įdomiau... O kas gi pas tave po abitu žvangtelėjo, kai nusilenkei, tėve Bonifacai? Labai panašu į grandininius marškinius. Galima spėti, kad klostėse slepi durklą – labai panašų į trumpą kalaviją. Tačiau ši mįslė paprasta. Vienuolis ir ginklai – nesuderinama, jei, aišku, vienuolis nepriklauso kokiam karingam bažnytiniam ordinui. Tokių yra. Pavyzdžiui joanitai arba hospitaljerai

(v.p.: pranc.: Ordre des Hospitaliers, malt. : Ordni ta’ San Ġwann; pranc.: Ordre souverain militaire hospitalier de Saint-Jean, de Jérusalem, de Rhodes et de Malte Jeruzalės, Rodo ir Maltos suverenus karinis hospitaljerų šv. Jono ordinas. Įsteigtas 1099 m., o nuo 1530 m. tapo pasaulietiniu Maltos riterių ordinu – pasaulietiška katalikiška organizacija. Pradžioje ženklas buvo – baltas maltietiškas kryžius juodame fone, o dabar - baltas maltietiškas kryžius raudoname skyde su dvigubu apvadu, kuriuos skiria plona balta juostelė), dar žinomi kaip Maltos riteriai.

Na, dar tamplieriai, bet juos ganėtinai neseniai teisė ir sunaikino su visomis šaknimis, prakeikė ir uždraudė minėti jų vardą per amžių amžius. Apie juos buvau girdėjęs nes, savo laiku, skaičiau Mauricijų Druoną (v.p.: rašytojas, pranc. kultūros ministras. Pranc.: Maurice Samuel Roger Charles Druon, 1918-2009 m.). Nors ir čionai papuolus, teko apie juos – tamplierius - visko prisiklausyti. Prakeikt, tai juos prakeikė, tačiau pilnai jų ištrinti – nesugebėjo. Pelnytai juos išnaikino ar nepelnytai – negaliu ir nesiimu spręsti, nes gandai ganėtinai vienas kitam prieštaringi... na ir kalba ne juos, o apie vienuolį, kuris tikrai nebuvo joanitas. Apranga jo ne tokia, nes joanitai rengdavosi juodai, o per visą krūtinę buvo piešiamas baltas maltietiškas kryžius. Tada kas? Nejaugi?..

- Jums reikia pakeisti išvaizdą, - tęsė brolis Bonifacas ir padėjo ant lovos kelis ryšulėlius. – Dar ko nors reikia?

- Nusiprausti ir valgyti, - trumpai įsakiau.

- Bus padaryta.

Po kelių minučių celėje atsirado dubuo su šiltu vandeniu, rankšluosčiai ir valgiu nukrautas didelis padėklas. Sprendžiant iš valgių -  mus priglaudę broliai visai nesibodėjo skaniai pavalgyti ir savo kūnų marinti pasninkais nesiruošė. Tai tik padidino mano spėjimo teisingumą. Dieve, man tik to ir betrūko...

Kai pasirodė tėvas Jurgis, mes jau buvome persirengę į abitus ir ėmėmės naikinti farširuotus kaplūnus su nuostabiu vynu, kuris labai priminė ispaniškąją rioją (v.p.: Ispanijos vynuogyninkstės regionas garsėjantis puikiais vynais. Pagrindinė raudonų vynuogių rūšis Tempranillo, kurios naudojamos kupažavimui (coupage) – maišymui su kitomis rūšimis ir Baltosios vynuogės – Viura). Nors, tiesa sakant, vyno tik gurkštelėjome, nes buvome ne tokioje padėtyje, kad galėtume maukti. Bet kai pasieksiu laivą – prisigersiu iki graibymo, o kol kas – budrumas aukščiau visko.

Šventikas nesikuklindamas atsisėdo greta mūsų ir įsipylė vyno.  Nugėrė ir pasidomėjo:

- Kaip man į tave, broli, kreiptis?

- Brolis... – akimirkai suglumau rinkdamasis sau vardą. – Brolis Ignotas.

- Broli Ignotai, jums pas mus teks pabūti porą dienų.

- Viskas taip komplikuota?

- Taip, - trumpai atsakė šventikas. - Miestas kruopščiai šukuojamas, o pakrantėje, apylinkėse ir keliuose sustiprinti gausūs patruliai. Pasirodyti ten būtų labai pavojinga.

- Tebūnie taip...

Pavalgius mus palydėjo į dvivietę celę, kuri prabanga neblizgėjo bet buvo ganėtinai patogi, erdvi ir, svarbiausia – švari. Vakarienė panaši kaip ir pietūs : gausi ir ne be gastronominio subtilumo. Na, ką gi, kas turi įvykti – to neišvengsi: aš nieko prieš trumpai pasisvečiuoti šioje šventykloje.  Poilsis nepakenks, o tai paskutinės dienelės buvo audringos. Juolab, kad poilsis neišvengiamas – nesinori būti kilpas mėtančiu kiškiu, kuris bandė lėkti nuo jį persekiojančių medžiotojų. Kai viskas aprims, tada ir trauksime į kelią. Šebeka mūsų lauks savaitę, tad kuo puikiausiai spėsime. Tikiuosi Verenvenui užteks proto neįlysti į kokią nors peklą.

Taigi, galima manyti, kad su Didžiojo Bastardo užduotimi – susitvarkiau. Visiškai aišku, kad Šebūro pogrindis sunaikintas. Tačiau tai jau ne dėl manosios kaltės. Nežinau, kaip tai atsitiko, tačiau aišku, kad be informacijos nutekinimo neapsieita. Juolab, kad le Granje  nedviprasmiškai leido suprasti, kad rūmuose knibždėti knibžta šnipai. Bet čia nemano galvos skausmas. Puse etato darbuotis kontržvalgyboje - nesiprašiau. Patys kaip nors išsirutulios.

Laiškus svarbiausiajam britui pristačiau ir atsakymą taipogi gavau. Neišmanau, kaip tai gali padėti Karoliui, bet tikiuosi, kad padės. Kunigaikščiui pagalba tikrai nepakenks. Pastaruoju metu jį, vargšelį, nešioja kažkur ne ton pusėn. Na, bet bet kokiu atveju aš savo darbą padariau, o ten jau kaip pati apvaizda sudėlios.

Liko tik Nantas. Atiduosiu Bretanės valdovui depešą ir galėsiu vykdyti savo paties misiją...

Pakilau iš lovos ir kliukstelėjau sau truputį vyno. Atsigėriau ir nusprendžiau eiti miegoti. Rytas už vakarą protingesnis, tad visokiais rebusais nėra ko savęs kankinti.

- Monsinjore, o mes kur? – netikėtai pasiteiravo Klausas.

- Ta prasme?.. Pats, kiba, nematai?

- Matau... – sutrikęs šyptelėjo Klausas. – Tik aš ne to norėjau paklausti. Kas tie žmonės ir kodėl jie mums padeda? Kažkaip neįprasta.

- Bažnyčios tarnai. O padeda dėl to, kad... – nevalingai susimąsčiau bandydamas sugalvoti ką galiu atsakyti Klausui.

Na ir ką čia atsakysi? Tiksliai aš ir pats nežinau, na ir ne jo reikalas. Didelės žinios – didelis liūdesys, kaip sakoma. Nepasakosi gi jam... velnias... nejaugi tamplierių ordinas išgyveno ir atgimsta? O ką? Savo laiku šventeivų galybė buvo beribė ir visiškai nesitiki, jog juos galėjo visiškai sunaikinti. Kiek teko girdėti, tai nei lobių, nei ordino šventųjų artefaktų niekas nerado ir tai puikiausiai gali tarnauti jų atgimimui. Sapalionės, aišku, tačiau pilnai atmesti tokios galimybės negalima. Nors... kažin. Ko tai mano vaizduotė ėmė reikštis, kai čia gali būti paprasčiausias eilinis slaptas bažnytinis ordinas ar bendrija su savo tam tikrais tikslais. Beje, jį man ir piršo kardinolas de Burgonis. Ir norom-nenorom, bet pripiršo ir aš dabar jo skolininkas - snukio neparaukysi... Na, bet pažiūrėsim. Kol kas dar gerokai per anksti apie tai galvoti...

Pasukiojęs tarp pirštų rožančiumi, įsižiūrėjau į ženklus, kurie buvo išpjaustyti ant karoliukų. Ženklai labai panašūs į pirmųjų krikščionių simbolius – daugiau nieko negaliu pasakyti: gaila ir liūdna, bet trūksta žinių... Juk nepristosi prie vienuolių su savo klausinėjimais – galiu likti nesuprastas (v.p.: pirmieji krikščionys naudojo alegoriją ir neturėjo jokių plastiškų ar įmantresnių piešinių ar simbolių. Jų tikėjimas daugiau buvo vidinis nei išorinis. Ikonos ir piešiniai atsirado gerokai ir gerokai vėliau (tikslus laikas nežinomas), tačiau, pavyzdžiui Kristaus statulėlė galėjo stovėti netgi tarp romėniškųjų Jupiterio ir Veneros (tikrieji tikintieji tuo šlykštėdavosi). Krikščioniški simboliai buvo glaudžiai persipynusi su tradiciniais romėniškaisiais ir .t.t. Stabiliausi simboliai tai balandis, avelė, durys, kryžius, žuvys, inkaras, laivas...)

 

- Monsinjore, tada kodėl jie mums padeda? – Klausas pakartojo savo klausimą.

- Taip reikia, brolau. Taip reikia...

Vienok normaliai išsimiegoti nepavyko. Panašiai po vidurnakčio pasigirdo beldimas į duris ir ant slenksčio pasirodė tėvas Jurgis. Negalėčiau pasakyti, kad jis buvo itin susijaudinęs, bet atnešė galėtinai nemalonę naujieną:

- Broliai, jums būtina palikti šią buveinę.

- Kaip greitai?

- Kol kas dar turim laiko. Tačiau su įsakymu apieškoti šventovę atvyko žandarų būrys. Mes, aišku, jų neįsileidome ir apie tai pranešėme arkivyskupui. Dabar laukiam jo sprendimo.

- Leidimas bus?

Tėvas Jurgis linktelėjo:

- Manau, kad taip. Asmeniškai Normandijos gubernatoriaus išduotas įsakymas, tad ko gero jis jau iš anksto buvo suderintas su arkivyskupu. Nesijaudinkite, mes turime galimybę jus nepastebėtus išvesti į pakrantę. Na, o toliau...

- Viskas mūsų Viešpats rankose... – užbaigiau sakinį.

- Amen. Tėve Ignotai, iki įėjimo į požemius, jus lydės brolis Bonifacas. Jis gi ir parūpins jums visko ko reikia. Deja, bet iki galo jūsų lydėti negalės, tačiau viską smulkiai paaiškins. Gero kelio, tėve Ignotai... Ir tebūnie taip kaip turi būti.

- Tebūnie taip... – atsakiau šventikui, nors nė velnio nieko nesupratau, kas ten ir kur gali būti. Tačiau, matyt, atspėjau ką reikia atsakyti, nes tėvas Jurgis atsakydamas linktelėjo ir plačiu mostu persižegnojo.

Bonifacas mūsų jau laukė šalia požeminio šulinio. Įteikė porą krepšių su valgiu, ryšulį deglų ir skiltuvą. Sausai, tačiau detaliai paaiškino kur ir kaip keliauti ir vieną po kito nuleido į šulinio dugną. Kaip kokius kibirus.

- Ta-aip, taip aš dar nuo persekiotojų nesislapsčiau... – sumurmėjau mojuodamas deglu, kad šis geriau įsidegtų.

- O kaip gi buvo, monsinjore? – pasmalsavo Klausas dėdamasis krepšius.

- Įvairiai, brolau, įvairiai...

- Monsinjore, baisu, kaip smalsu!

- Smalsumas tai yda, berniuk mano.

- Yda ne nuodėmė, monsinjore, - visai taikliai pareiškė vaikinas. – Ir vis dėl to?

- Pavyzdžiui, skrynioje.

- Kaip tai? – berniukas išsprogino nuostabos pilnas akis. – Senjore, maldauju, papasakokite!

- Na, klausyk... buvo kartą toks nutikimas, kai į mane įsimylėjo kunigaikštienė. Ar princesė? Ne, viskas kartu – ji buvo ir princesė ir kunigaikštienė ir dar, be viso to, turėjo labai galingą brolį valdovą. Jos vardo minėti negaliu, pats supranti – meilės pergalėmis tikras kavalierius nesipuikuoja... Na, žodžiu, ji ne iš kart įsimylėjo. Prieš tai man dvikovoje teko nudėti vieną kavalierių – jos gerbėją, o damuazo Loganas nudobė du to kavalieriaus eskudero. Paeiliui, aišku. O štai po to...

Paplepėti naudinga. Nors kiek atsijungti ir šiaip... kiek nejauku ir baisoka po žeme. Netgi man. Blyn, man pasirodė ar iš ties kažkoks šešėlis slystelėjo?..

Katakombos buvo itin senos – panašu, kad jas iškirto dar krikščionybės aušroje, o gal net ir anksčiau. Taip, kad šios sienos matė daug įdomaus. Nuspėti nesunku: visų jų istorija ganėtinai panaši. Iš pradžių kirto akmenis, o po to krikščionys čia ardo prieglaudą nuo stabmeldžių persekiojimo. Po to viskas apsivertė ir jau jose slėpėsi bedieviai, nes krikščionys juos vaikėsi norėdami sugrąžinti skolą. Na, o po penkių šimtų metų čia slėpsis kokie nors prancūzų pasipriešinimo kovotojai. Nors koks ten pasipriešinimas? Prancūziokai kažkaip ypatingai ir nesipriešino...

- Monsinjore! – pasibaidęs Klausas nuo skeleto, kuris sau ramiausiai sėdėjo prie sienos. Apatinis žandikaulis buvo beveik nukritęs ir susidarė įspūdis, jog jis pašiepiamai šypsosi.  Na-a, taip...

- Bijoti reikia ne mirusiųjų, mano drauge, – bato galiuku  pakrapščiau smėlį ir pakėliau nukalkėjusį pailgą daiktą. – Bijoti reikia gyvųjų. Kalavijas? Tikrai, kalavijas...

- Monsinjore, o gal nereikia imti jo daiktų? – maldaujančiu balsu paklausė Klausas.

- Gal tu ir teisus... – nesėkmingai pabandžiau nuraukti plutą su savo durklu, o po to paguldžiau kalaviją į buvusią vietą.  – Gerai jau, eime...

Pakeliui radome dar kelių nelaimėlių likučius, o vienoje iš senovinių požeminių koplyčių visos akmenyje iškirstos nišos buvo užpildytos kaulais ir kaukolėmis. Taip netgi labai tvarkingai – kaulelis prie kaulelio, kaukolė prie kaukolės... Kam? A, kipšai ten juos žino, kokius va tokius papročius turėjo senieji krikščionys.

Kelis kartus, apeinant užgriuvusį kelia, teko nusukti į šoninius koridorius, bet visgi kažkaip nepasiklydome: padėjo ochra ant sienų nupiešti į strėlytes panašūs ženklai. Negalėčiau pasakyti kaip ilgai mes ėjome – rankinio laikrodžio, patys suprantate – dar niekas nesugalvojo, bet kai beliko vos pora deglų, koridorius perėjo į natūralią olą, kurios viduryje telkšojo ežerėlis.

- Štai ir atėjome, mano berniuk, - ant kranto įžiūrėjau ganėtinai didelę krūvą sausuolių ir nupėdinau link jų.

- E-e... monsinjore, mums teks nerti? – Klausas baikščiai batu palietė vandenį.

- Tikiuosi, kad neprireiks, nes per atoslūgį vandens turėtų nebelikti.

- Šlovė Skaisčiajai Mergelei...

- Amen. Duok krepšius, patikrinsim ko ten mums vienuoliai pridėjo: aš kažko ne juokais išalkau. Na nestovėk kaip stulpas: kurk laužą, deglų ko gero ir taip mums dar prireiks.

Šventieji broliai nepagailėjo. Gausiai duonos, sūrio ir rūkyto kumpio. Netgi vynmaišis su geru vynu įdėtas. Tad alkaniems sėdėti mums nereikės. Pavalgius Klausas užsnūdo ant smėlio, o aš lazda sklaidydamas nuodėgulius, kurie su kiekvienu prisilietimu sužaižaruodavo rubinais, susimąsčiau.

Kas toliau? Toliau – prakeiktas išgama de Goržija. Kaip jis atsisveikins su šiuo pasauliu – aš dar nežinau, bet iš pradžių norėtųsi pažvelgti jam į akis. Po to bastardas turėtų apsiraminti. Bent jau man taip atrodo. Jo likutinės atminties draiskalai manęs itin nejaudino, bet visgi bus geriau, jei tapsiu savimi. Nors kažin – pačiu savimi aš jau niekada nebebūsiu. Pavyzdžiui – aš nuoširdžiai neapkenčiu voro. Ne bastardas manyje, o būtent aš. Nors Liudvikas, asmeniškai Aleksandrui Lemeševui nieko pikto ir nepadarė. Taip, kad aš pilnai susiliejau su Armanjako bastardu ir nieko čia nepadarysi. Gerai ar blogai? Net nenoriu apie tai galvoti., bet Vorą aš dar pasieksiu. Kada ir kaip? Nežinau, bet tas laikas būtinai ateis. Kaip ten pasakė tėvas Jurgis – tebūna tai kas turi būti? Taip, būtent taip. Tebūna tai kas nulemta...

Pala! Jei mus iš ties buvo priglaudę tamplierių pasekėjai, tai tada visi galai kaip ir susieina! Ordino magistras Žakas de mole, prieš tai kai jį sudegino, prakeikė prancūzų karalius baisiu prakeiksmu. Ir kiek pamenu, jo prakeiksmas išsipildė. Tiktai kaip? Lygtais karaliai miršta po kažkiek laiko... Taip ar ne? Ne, neprisimenu (v.p.: legendoms pasitarnavo tai, kad po magistro sudeginimo Pilypas IV ir popiežius Klemensas V po kelių mėnesių staiga mirė, o Pilypo dinastija labai greit nuėjo nuo istorinės scenos, o jo vietą užėmė Valua. Beje. Šią mintį ypač plėtojo rašytojas Mauricijus Druonas knygoje „Prakeikti karaliai“. Taip pat yra ir liudijimų, kad 1793-01-21 nukirsdinus Liudviką XVI, iš minios išėjo vienas nežinomas ar neatpažintas žmogus ir panardinęs rankas į dar šiltą karaliaus kraują pakėlė rankas ir sušuko: „Už tave Žakai de Mole atkeršyta!“. Šis momentas „sąmokslų“ mėgėjams duoda ypač didelę prielaidą, kad vis-tik tamplieriai nebuvo galutinai išžudyti, o perėjo į pogrindį ir dar ilgai gyvavo) Tačiau jau žinau: jei kardinolas mane piršo šiems šventeivoms, tai aš sutinku. Dėl vienos vienintelės priežasties – jie Prancūzijos karaliaus priešai! Nors kokie po galai tamplieriai? Blyn, gert mažiau reikia, Žanai...

Kaip užsnūdau, tai neprisimenu, bet pabudau nuo siaubingo kriokimo. Net nežinau su kuo jį galima palyginti... Įsivaizduokite garvežio švilpuką su vėplio kriokimu, kuris gausiai atskiestas vilko kauksmu. . Įsivaizdavote? O dabar pridėkite hienos kvatojimą. Štai ir gausite kažką panašaus. Šlovė Švenčiausiajai Mergelei, Bonifacas mus buvo perspėjęs, o tai kelnės būtų likusios šlapios... o gal ir dar blogiau. Na, o Klausas dar galutinai nepakirdęs tai ir iš vis šoko ežero pusėn ir jei jo nebūčiau pagavęs už kojos, tai kaip Dievą myliu – būtų pražuvęs. O tai buvo tik atoslūgis. Kad juos kur tuos fizikinius reiškinius...

Vanduo, nors ir ne iki galo, bet gana greitai nubėgo. Taip kad šaltu vandeniu apsemtiems iki pusės teko bristi. Na vienoj vietoj tai visai vos ne iki smakro, bet išsikrapštėm  ir atsidūrėme uolėtame krante. Sprendžiant iš Bonifaco žodžių, tai mes turėjome būti visai netoli savosios šebekos. Na, palygintinai netoli – per porą lygų. Tačiau pabandyk dar jas nueiti pakrantės akmenimis... o jei dar pridėti lietų, kuris vietomis virsdavo pliaupiančia liūtimi, ir vėją, tai šią kelionę malonia niekaip nepavadinsi. Ačiū Dievui, kad prieš tas maudynes susivokėme abitus nusiimti, tad dabar bent jau sausus drabužius turėjome. Sąlyginai sausus. Velniai rautų, betrūko tik plaučių uždegimą pasigauti!

Laimei lietus po truputį liovėsi ir mums pavyko pradžiovinti rūbus virš laužo. Gana greitai išlindome į palygintinai lygų pliažą. Geras pasiekimas: alpinistas iš manęs ne koks, na ir batai jau panašesni į sandalus. Tačiau judėjome jau nepalygintinai greičiau ir pusiaudienį lygtais pasiekėme vietą, kur mūsų turėjo laukti barkasas. Lygtais...

- Na ir kur gi jie? – užsikabarojau ant uolos ir pabandžiau pamatyti valtį. – Ar čia ta vieta, Sančo?

- Lyg ir ta, monsinjore... – su abejonių gaida balse pasukiojo galvą Klausas. – O gal ir ne ta. Čia viskas vienoda. Ir šebekos nesimato.

- Vienoda, kad juos kur velniai nujotų!!! – jausmingai keiktelėjau ir nušokęs nuo akmens mostelėjau: - žingsniuojam toliau. Panašu, kad štai tas uolas aš jau matęs...

- Monsinjore!!! – čiuptelėjo už mano rankovės Klausas. – Žiūrėkite!

- To dar betrūko!.. – už kokių poros šimtų žingsnių pamačiau keturis ginkluotus raitelius. Jie judėjo link mūsų.

- Apsiaustai balti...

- Matau, einam į jūrą – pabandysim pasiekti štai ten tą uolą. Na, lipk greičiau, o tai mus pastebės...

- Dieve...

Bristi šaltame vandenyje apsemtam iki kaklo – dar tas malonumas. Ypač, kai kojos grimzta į dumblą, o prakeikti dumbliai, tarsi aštuonkojo čiuptuvai, stengiasi sukaustyti judesius. Bet jei norėsi gyventi, dar ir ne tą ištversi – kitos išeities neturėjome. Lygiame pliaže prieš kavaleristus... Net nepavargs kaip sutryps. Netgi jei tai paprasčiausias patrulis. Sulaikys ir išsiaiškins visas aplinkybes, o toliau viskas netgi labai prognozuojama. Kur gi tie prakeikti šikniai iš šebekos?! Grįšiu, nuplaksiu niekšus. Čia jų ponas kipšus kibirais kabina, o jie ten sau ilsisi. Kas per...

- Monsinjore!!! – Klausas sukrenkštęs išspjovė vandenį ir parodė ranka jūros pusėn.

- Po galais!!! – pagaliau ir aš pamačiau ant bangų siūbuojančią šebeką.

Nuo jos kaip tik leido barkasą. O kur gi jie anksčiau buvo? Taip, kas per prakeikimas? Kol laiviūkštis pasieks krantą, prabėgs ne mažiau kaip pora valandų, o prakeikti raiteliai vis arčiau ir arčiau... Ką?! Dieve maloningas!!! Juk prasideda potvynis!!!