XXI skyrius
- Du, du liardai! – niekingas
nakvynės namų „Normandijos Rožė“ šeimininkas Lomberas karingai ištiesino savo
ūsus ir ryžtingai ištiesė delną. – Arba tempkite savo dvėselieną patys. O jei
jį paliksite, aš teiksiu skundą.
- Jis nudvėse tavo arklidėse, tau
ir tvarkytis! – nepaklusniai pareiškė Klausas ir taip pat karingai kumščiais
įsirėmė į šonus.
- Kad tik ne! – šeimininkas piktai
kurpe spirtelėjo nudvėsusiam kastratui. – Mokėkite, kitaip...
Derybose nedalyvavau, o stovėjau
greta ir ne itin įkyriai vijau nuo savęs mintį kaip geriau papjauti šunsnukį šeimininką.
Šis šūdžius įsirėmė ragais į sieną ir nenori mūsų išleisti iš šių nakvynės
namų, kol nepasiimsim vargšo kastrato dvėselienos. Gal iš tikro jį papjaut ar
ką? Bet tada teks Anapilin išsiųsti ir du jo petingus darbininkus, kurie
stovėjo arklidžių tarpuvartėje. Galima, aišku, ir užmokėti, bet tada beliks tik
variokėliai, kurių net papietauti neužteks. Na, o užsiūtus dukatus išimti – tai
ilgas darbas, o po to dar reikės ir juos iškeisti nesukeliant įtarimo. Mano
dabartiniam vaidmeniui, tai gigantiška suma. Ta-aip, tiesiog ant plikos vietos
išdygo kvaila užduotėlė mano galvelei...
- O gal tai tu jį numarinai? –
Klausas, šachmatiniais terminais tariant, pastūmė bokštą. – Vakar tai jis buvo
kuo sveikiausias.
- Dar to betrūko... – šeimininkas
kiek apsitvardė. – Visi matė kaip jis...
- O gal tu kerėtojas? – pertraukė
jį Klausas ir žengtelėjęs žingsnį, įbedė pirštą šeimininkui į krūtinę. Ko
sveikas arklys nei iš šio nei iš to ėmė
ir nudvėsė? Reikia išsiaiškinti...
- Tu, šitą, tyliau... – Lomberas
baikščiai apsižiūrėjo aplinkui. – už tokius kaltinimus ir atsakyti galima...
- O ko man bijoti? – pakėlė balsą
Klausas. Tegu visi žino, kad pas maestro Lomberą nė iš šio nė iš to arkliukai
arklidėse gaišta. Na, kur čia prevas? (v.p.:
lot.: praepositus. Nuo XV a. Prancūzijoje
tai pirmosios instancijos teisėjas)
Žmonės!..
- Ei-ei... – šinkorius
maldaujančiai sudėjo rankas. – Nereikia teisėjo...
- Tada mokėk už nekaltai nugaišusį
destrierį! (v.p.: Vakarų Europoje, riterio
kovos žirgas. Smulkiau Armanjakas -1 ir Armanjakas – 2) – Klausas nutaisė įžūlų snukį ir
ištiesė ištiestą delną. – Duokš čionai du liardus!
Stebėdamasis savo eskudero įžūlumu,
vos balsu nenusikvatojau.
- Destrierį?! Dievo pabijok! –
šeimininkas žengė žingsnį atgal ir užkliuvęs už gaišenos, nuleido savo subinę
ant šieno kupetos. – Gal geriau susitarkim geruoju. Aš tau denje ir pats
gaišeną sutvarkysiu.
- Na jau ne. – Klausas papurtė
galvą. – Bet tik jau to: duok liardą ir išsiskiriam.
- Kad tau ant kaktos ragas
išaugtų... – pusbalsiu nusikeikė Lomberas ir iš prie diržo prisegto kapšo
išžvejojo sidabrinę monetėlę. – Laikyk, nenaudėli...
- Tai jau kitas reikalas...
–vaikinukas, tikrindamas monetos tikrumą, pabandė ją dantimis ir tuoj pat
paslėpė už žando. – Viskas ką ir reikėjo įrodyti. Na ką, pone? Keliaujam?
Aš tylomis peržengiau per ištiestas
liūdnojo šeimininko kojas ir nukeliavau link išėjimo. Vesdamas melancholiškai
žiaumojantį asiliuką, paskui mane nusekė ir Klausas.
- Šaunuolis, vienok! – paplekšnojau
ginklanešiui per petį. – Puikiais susitvarkei. Net nesitikėjau.
- Taigi, aš ir pats nesitikėjau...
– vaikis susirūpinęs pakraipė galvą. Netgi kažkiek ir patikti pradėjo. Panašu,
kad veidmainystė – visai įdomu...
- Įdomu... – pabandžiau
susiorientuoti. – Na ir kur traukti?
Ot tai keiktas ir prakeiktas miestas!
Maža to, kad purvinas ir smirdantis, kaip kokia kloaka, tai dar ir painus, kaip
koks Minoso labirintas. Net neįsivaizduoju kaip tokiame šūde galėjo nufilmuoti
tokį nuostabų filmą, kaip „Šerbūro lietsargiai“... Nors čia aš apie ką? Visa
tai bus tik po kokių penkių šimtų metų. Bet vis tiek šlykštus miesteliūkštis.
Net viduramžių masteliu. Kad jį kur...
- Stok! – Klausas pagavo už
rankogalio kažkokį pro šalį bėgantį vaikiščią. – Kur pas jus ginklininkų
krautuvėlės?
- Kairėn, tiesiai, dešinėn,
kairėn... – žvaliai sububnyjo vaikinukas ir išrovęs rankovę greit susimaišė su
minia.
- Kairėn, dešinėn... – liūdnai
sumurmėjau ir pasukiojau galvą. – Štai gi...
Bet kokiame viduramžiškame
miesteliūkštyje ganėtinai paprasta – centre, beveik visada, bažnyčia. Kur bažnyčia,
tam ir varpinė, kurią galima matyti iš visų pusių. Na, o mes stovime gatvėje,
kurią spaudė namai iš visų pusių. Namai buvo vieno, dviejų ir net keturių
aukštų. Jie kybojo virš gatvelės ir dengė visą apžvalgą. Ne tik, kad varpinės,
o ir dangaus per visokius priestatus beveik nesimato. Liaudis nori gyventi
mieste, nes čia gerokai saugiau. Tačiau pats miestas ne guminis – jį riboja
miesto sienos, kurios ir teikia tą taip trokštamą saugumą. Štai ir stiepiasi
namai į viršų su visokiais keistais antstatais. Architektai, blyn, prakeikti...
Teko kiek paklaidžioti, bet vis tik
pasiekėme turgaus aikštę. Pasistumdėme joje ir net pasižiūrėjome sekmadieninį
bausmių vykdymą, kur aš nieko naujo nemačiau. Keturis vyrus be kažkokių
įmantrybių paprasčiausiai pakorė, o aikštėje riksmo buvo tiek, kad net
negalėjai suprasti kuom jie buvo prasikaltę. Na ir velniai nematė – ne taip jau
ir įdomu. Karia – reiškia, kad yra už ką. Savivaliavimų, aišku, pasitaiko, bet
kaip man atrodo, tai gerokai mažiau, nei ateityje. Sąlyginai, aišku. Ir tas
neliečia senjorų. Jie savo valdose valdo taip kaip patys nori. Nors ir jiems
apynasrius suranda. Kartais...
Mums reikalinga ginklakalio
krautuvėlė visai netoli nuo centrinės aikštės. Ji buvo įsikūrusi gerame
akmeniniame triaukščiame name su švininės skardos stogu. Aišku, kad buvo ir
iškaba. Menininkas visai realistiškai išraižė krūvą duriamųjų ir kertamųjų
ginklų, kuriuos įrėmino įmantriame ornamente. Ginklininko krautuvėlė taipogi
skambėjo įmantriai: „Normandijos ginklai“. Ta-aip... vietiniai komersantai
apsėsti kažkokios manijos.
- Atėjom... – Klausas lengviau
atsiduso ir spyrė asilui, kuris ištiesė snukį link žalumynų pardavėjo
vežimėlio.
- Atėjom... – sutikau ir paėmiau į
rankas prie durų kabantį medinį plaktuką. – Tu lauk čia. Aš greitai.
Krautuvėlė kažkokia keista.
Sekmadienis, lauke pats prekybos įkarštis, o ji uždaryta. Nors ką gali žinoti,
gal pelnus skaičiuoja ir perskaičiuoja.
Įėjau ir stengdamasis priprasti
prie prieblandos, porą kartų mirktelėjau ir pamatęs į mane nukreiptas alebardas,
sustingau iš nuostabos. Jas laikė augaloti vyrai su miesto herbais ant apsiautų. Keturi. Ir dar
porelė vyruku su juodais aprėdais. Tačiau šie ginklais nebarškina, o tik stebi.
Meistro Deliverio, pas kurį aš atkeliavau, nesimatė. Na-taip... atvažiavom...
- Malonėkite pasiaiškinti! – aš iš
kart suraukiau antakius ir uždėjau ranką ant kalavijo rankenos. – Ką visa tai
reiškia?
- Vykdomas karališkasis
teisingumas! Oriai pareiškė vienas iš juodai apsirengusiųjų. – Malonėkite
prisistatyti.
Kiek padvejojau su savo atsakymu,
nes vienas iš sargybinių tuo pat metu vidun įstūmė Klausą. Ir tą sučiupo! Ot
tai įklimpome...
- Pradžiai pats pasakyk savo vardą
ir titulą! – įžūliai pareiškiau. – Kitaip man nedera čia prieš prasčiokus
aušint burnos.
- Tai... aš... mes... – įsižeidusiu
žmogaus balsu sumurmėjo storulis. – Aš - ponas Giganas. Šerbūro teisėjo Koliano
de Liumjero pirmasis padėjėjas
- Aš – don Kichotas Lamačientis!
Kilnusis idalgo iš La Mančės! Su manimi mano ištikimasis tarnas Sančo Pansa. Ko
jūs dar pageidausite? – suvaidinau lengvą nikstelėjimą ir apsidairiau
mąstydamas kaip iš šio „svetingo“ namo kuo greičiau ir paprasčiau išsinešdinus.
Nėra jokių abejonių, kad
konspiracinis namas pražuvo, gėlytės nuvyto, o šeimininkas suimtas ir dabar
visus, kas tik įeina - gaudo. Taip
tikrinami jo ryšiai. Prasčioką jau seniai būtų sučiupę, o su manimi taip
lengvai neišdegs, nes reikės visokias subtilybes vertinti. Na ir šitas Giganas
atrodo kaip kvailių kvailys. Bet, manu, ši pauzė neilgam – gi tuoj sučiups ir
mane...
- Idalgo? – suabejojo storulis ir
iš pagalbininko rankos paėmęs popieriaus lapą, jame skaitydamas ėmė kažką sau
po nosimi murmėti: - nežinau... lyg...
- Tu drįsti abejoti mano kilme?! –
įsižeidusiu balsu sumaurojau ir truputį truktelėjau kalaviją.
- Ne, ne... – greit atsiliepė
storulis. – Nė kiek neabejoju. Tačiau mes esame priversti jus apieškoti,
kilnusis idalgo, kaip jus ten...
Ką? Apieškoti? Aš pateiksiu skundą
dievobaimingajam valdovui Liudvikui!!! Kaip jūs drįstate!!! – suvapėjau ir
žengtelėjau link rudaplaukio.
- Taip! Mes pateiksime skundą! –
supratęs mano ketinimus, pritarė Klausas. O gal tik dėl kompanijos...
Storulis susiraukė ir jau
nuleidusiems alebardas sargybiniams ištarė:
- Čiupkit...
Ko tai aš per anksti ėmiau
priešgyniauti. Kirstis su sargyba – ne pati geriausia išeitis. Galima, bet tik
kraštutiniu atveju, o kol kas reikia kiek atsitraukti.
- Na, nebent... – nustačiau kiek
minkštesnę mimiką. – aš sutikčiau...
- Palaukit... – valdininkas
sustabdė sargybą.
- Jums, kaip pareigūnui, kaip žmogui,
kuris užima aukštas pareigas... – mandagiai nusilenkiau, - dar galėčiau leisti,
bet tik vienumoje ir be prasčiokų dalyvavimo.
- Na... – storulis patenkintas
pasipūtė. – aš, aišku, jums galiu suteikti tokią paslaugą, bet kratoje dalyvaus
mano padėjėjas. Nepergyvenkite, jis taip pat pareigūnas. Sekite paskui mane...
Mes laiptais pasikėlėme į antrą
aukštą ir nuėjome į nedidelį kambarėlį,
kuris kažkada, matomai, buvo šeimininko kabinetu. Prieš pat duris aš sustingau.
- Kas dar? – sunerimo valdininkas.
- Ne, nieko, maestro Giganai... –
dar kartą nusilenkiau storuliui. – Aš tik įsakysiu mano tarnui atnešti mūsų
mantą. Jei jau krata, tai jau pilna. Noriu, kad visi įtarimai būtų išsklaidyti.
Sančo, niekše! Staigiai nešk čionai daiktus! Greit, tu tingus gyvulį!!!
- Taip, mantą būtinai... –
nusiramino storulis. – Jei turite su savimi kokių nors laiškų...
Baigti sakinio jis nespėjo, nes
Klausas įlėkė į kambarį, o jam įlekiant, tuo pačiu momentu, smogiau maestro
Giganui į smilkinį durklo bumbulu ir persukęs ašmenis, dūriau į saulės mazgą
valdininko pagalbininkui – laibam ūsuočiui.
- Duris!.. Uždaryk duris!.. –
sušnypščiau Klausui ir prilaikiau Gigano kūną. – mikliai!..
U-u-ups... lyg ir pasisekė. Manęs
apieškoti - na niekaip negalima – bato
aute laiškas įsiūtas, kurį ko gero ir medžioja.
Ką gi dabar?
Durys galingos – tokią tik su
taranu išmuši, nes ir skląstis labai jau nebloga. Kambarėlis mažas, kuklus, bet
baldai brangūs... Velnias, o langelio tai nėra!!! Kad juos kur nelabieji
rautų!!!
Apsisukau kabinete, pralėkiau...
Velnias! Velnias! Velnias!.. Nors ir suveikėm tyliai, bet vėliau ar anksčiau
pasiges, o mes kaip kameroje. Sieną laužti, ar ką?
- Monsinjore, lygtais čia... –
Klausas nurovė šalin gobeleną.
Už gobeleno buvo nedidelės durelės.
Atidarytos!!! Nagi tikras auksas, o ne vaikis... Mintyse likau nustebintas
staiga atsivėrusiais savojo eskudero talentais ir ryžtingai papurčiau maestro
Giganą, o po to, kad greičiau atsipeikėtų, skėliau antausį.
- Ko ieškote? – sušnabždėjau į
apdujusį ir prakaituojantį snukį. – Greit kalbėk, kalės vaike, arba...
- K... u... kurjerio... –
sumarmaliavo valdininkas ir su laukiniu išgąsiu sužiuro į durklo smaigalį. –
N-n-ne-ne-reikia...
- Reikia, gražuoli, reikia... –
durklas su lengvu treškėjimu įsmigo į storulio akiduobę. – Dingstam, Sančo,
dingstam...
Iš kabineto atsidūrėme šeimininko
miegamajame, kuris buvo nusiaubtas po vykusios kratos. Bet ne tai svarbiausia: svarbiausia, kad
miegamajame buvo liukas į palėpę.
Už sienos pasigirdo triukšmas ir
dundėjimas – jau laužėsi į kabineto duris. Velnias, greit susivokė... Vos
nesusimušę galvų į balkius, išsiropštėme ant stogo, o nuo jo, stengdamiesi
nepatraukti dėmesio, perlipom ant kito. Po to dar ant kito. Namai stovėjo taip
tankiai, kad jokių sunkumų nebuvo.
- Kur toliau? – Klausas klausiamai
pasižiūrėjo į mane. – Link miesto vartų?
- Kur spoksai, kvaiša?.. –
parodžiau kumštį jaunutei strazdanotai mergaičiukei, kuri į mus įsispoksojo pro
palėpės langelį, ir pasisukau į vaikiną. – Prie vartų? Ne, ten negalima...
Varom žemyn, čia mus visas miestas mato...
Mergaičiukė pamačiusi mano kumštį
sustingo porai sekundžių, o po to ėmė spiegti kaip pjaunama. Ot, mažametė
rakštis! Net langelį atvėrė, kad visi girdėtų. Na ir iš kur mums tokios
negandos? Varom, varom...
Iš kart nusikabaroti nepavyko –
blyn pristatė, velniai rautų, visokių dangoraižių – tad teko perlipti ant kito
namo. Deja, jokių vežimų su šieno kupetomis, kaip kad rodo kinuose, apačioje
nesimatė, tad su noru paprasčiausiai imti ir nušokti, teko atsisveikinti. Ačiū
dievui, kad jau šiais laikais prie namų
buvo tvirtinami lietvamzdžiai. Na ir kur gi tas velnio vamzdis?
Tuo tarpu mieste kilo nemenkas
triukšmas ir sumaištis. Iš visų pusių
aidėjo švilpimai, o per gatvę link miesto sienos nubėgo būrelis miesto karių.
Na-a, taip... per vartus – tikrai neišeisim. Visai ne idiotai – seniai jau juos
uždarė. Mūsų snukius sargybiniai matė, tad jiems tik liko iššukuoti miestą.
Niekas svetimųjų neslėps: ne tie laikai. Vietiniams visi svetimi – tai
priešai. Jei patys neįduos, tai valdžiai
įskųs kaip mieli... Ir širdies vedini, ir už varioką...
Ką gi daryti? Amen! Kad aš dar kada
nors sutikčiau su tokiomis avantiūromis... Na niekada! Iš širdies sakau –
kariauti daug paprasčiau...
- Žiūrėkite, vagys!!! - pasigirdo kažkieno labai pažystamas balsas.
– Aš iš kart įtariau jog tai nenaudėliai!
Aš atsargiai žvilgtelėjau per
atbrailą ir pamačiau prakeiktą „Normandijos Rožės“ šeimininką. Trenktas
storulis baksnojo pirštu mūsų pusėn ir net pasišokčiodamas rėkė kaip koks
sužeistas paršas. Tad neverta stebėtis, jog iš kart po jo šauksmų beveik
akimirksniu sugriaudėjo daugiabalsis choras:
- Laikykit vagį!!!
- Kad tave kur šikantį sutrauktų!..
– draskydamas rankas nučiuožiau žemyn ir sulaukęs Klauso mečiausi į tamsų
skersgatvį. – velniai žino kas...
Prabėgome skersgatviu, kelis kartus
pasukome ir atsirėmėme į kaustytą tvorą. Paskui girdėjome lekiančius
gaudytojus, tad teko lipti...
- Bažnyčia? Klausas parodė pirštu
lygią eilę antkapių, o po to į sieną su gotiškais ornamentais.
- Ta pati... – pačiupau jo rankovę
ir timptelėjau vaikiną už medžio. – Slėpkis gi...
Panašu, kad galas... Rėkauja vis
arčiau ir arčiau ir jau atrodo, kad triukšmas sklinda iš visų pusių. Supa,
nelabieji. Vėliau ar anksčiau mus suras ir suplėšys į gabalus. Minia –
nevaldoma kalė. Na, o jei nesuplėšys, tai atiduos sargybai. Bet nuo to bus nė
kiek nelengviau. Veikiau – atvirkščiai. Kaip ten sako – gyvieji pavydės
mirusiesiems? Štai taip, tai bus kaip tik apie mus. Blyn...
- Kuo galiu pasitarnauti?
Aš pasisukau ir pamačiau aukštą ir
liekną šventiką su šilkiniu abitu. Ganėtinai jauną, protingų akių ir malonių
bei taisyklingų bruožų vyrą. Ant galvos matėsi juoda kepuraitė, kuri, tarsi
vainiku, buvo apsupta juodų garbanų. Šventikas įdėmiai į mus žiūrėjo ir,
panašu, kad išsigąsti net nesiruošė. Netgi atvirkščiai – atrodė ganėtinai
karingai nusiteikęs. Toks ir pats gali pulti ir bandyti mus suimti. O-ch tie
viduramžiški bažnytininkai – ko tik nori gali iš jų laukti.
Viskas... Dabar tai jau tikrai
galas. Prieš šventiką tai jau rankos nekelsiu... Nuodėmė... Ką jau ką, bet ne
šventiką. Ir dar šventoriaus teritorijoje. Galima taip išsiterlioti, kad per
amžius nenusiprausi. Jos Karolis su jokiu kardinolu de Burgonu nepadės...
kardinolas... kardinolas? Kardinolas!
Tiesiog instinktyviai žengtelėjau
ir parodžiau šventikui rožančių, kuris kabėjo ant dešinio riešo. Tylomis
parodžiau ir laukdamas reakcijos sustingau. Kuo tik velnias nejuokauja – gal
kas ir išdegs: juolab, kad jokios kitos išeities neturime... Šventikas
prisilietė prie rožančiaus, pasukiojo tarp pirštų vieną iš karoliukų, o po to
staigiai pasisuko ir parodęs mums mažas dureles bažnyčios sienoje, mestelėjo:
- Sekite mane, mano broliai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą