"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XV skyrius. 2017-05-05.

XV skyrius

 

Tarsi aikštinga kumelė, laikas nuo laiko lengvai suvirpėdama šebeka be didelių pastangų skrodė bangas ir tarsi skriejo jūros paviršiumi. Tarškėjo blokai, girgždėjo ir švilpė virvės ir kartais kurtinančiai suplodavo burės. Klykavo baltaplunksnės audronašos (lot.: Pagodroma nivea),

kurios praskriedavo vos neliesdamos savo sparnais bangų keterų purslus. Aštrus ir sūrus vėjas, tarsi ledo kristalėliais mušdamas į veidą teikė nenusakomą žvalumo jausmą. Taip ir norėjosi sutrypti kokią džigą ir abordažu paimti bet kokį pirmą pasitaikiusį laiveliūkštį. Velniai mane rautų... kaip gera!!!

- Einam pavėjui, pone šautbenachte (v.p.: nl.: schout-bij-nacht. Pažodžiui tai žiūrintis į naktį, o pagal prasmę – admirolas: pagal dabartinę sampratą kontradmirolas arba generolas-leitenantas)... – Jansenas plačiai išsižergęs laikė šturvalą. – Jei vėjas taip ir toliau laikysis, tai jau apie pusiaudienį būsime Kalė uoste.

- Taip laikyt... – sugriebiau turėklus ir palaukiau kol „Viktorija“ nuslys nuo eilinės bangos. – Aš einu pas save. Atsiųsk man Adrisą.

Kaip koks berniūkštis nučiuožiau turėklais žemyn nuo tiltelio ant denio – nuotaika buvo tokia, kad galėjau čia pat sutrypti kokį step-tapą. Praalkau... na ir burnelę reiktų praskalauti... sušilimui, taip sakant...

- Šturmaną pas poną šaubenachtą!!! – išgirdau šaukiant. – tempkit Tilgauto tėtušį pas poną...

Na taip... Šautbenachtas tai aš. Įžūliai nusisavinau šį laipsnį ir įsakiau laivo ekipažui į mane kreiptis tik taip ir ne kitaip.  Patinka man šio žodžio skambesys ir nusispjaut, kad pagal prasmę tai tik kontradmirolo laipsnis, o pažodžiui iš flamandų tai ir iš vis kažkoks nesusipratimas: „naktinis stebėtojas“. Na, bet tai ne vien tik mano užgaida: turiu ir papildomus argumentus...  Na, kažkaip taip...

O šiaip tai... man jau vaidenasi, kad papuoliau į kažkokį rojų. Savo mirties faktą dvidešimt pirmame amžiuje neigti būtų kvaila. Aišku, kad ten aš vienareikšmiškai žuvau. O kur žmonės po mirties papuola?  Teisingai, pasirinkimas ne koks: rojus arba pragaras, priklausomai nuo buvusios gyvensenos. Štai... na, pragaru dabartinio mano gyvenimo – nepavadinsi. Na ir rojumi – taipogi nepavadinsi, bet „Rojus“, kaip alegorija – net labai tinkamas įvardinimas. Nes „Rojus“ ten kur žmogui gerai ir kur jis laimingas. Ir kiekvienam, aišku, skirtingas. Tokia mintis šiems laikams – visiška erezija. Štai man papuolė toks... ir aš jame bendrai paėmus – laimingas. Už kokius nuopelnus mane nusviedė į tokį „Rojų“?.. Nežinau, bet vėlgi, bendrai paėmus, tai aš visai buvau neblogas vaikinas. Kai kada ir visai „auksinis“. Kai kad ir niekšas, na bet aš tą ir pripažįstu... Pripažįstu ir atgailauju...

Taigi, ką aš ten ruošiausi daryti? Taip, aišku: maktelt. Mano vardo „Spiritus vini“. Turiu neblogų atsargų. Velnias, na vis tik aš visiškai neteisingas „papuolėlis“: netgi krūminukės varymo agregato nesukonstravau... Na, bet tiek to – spėsiu dar...

Uždariau kajutės duris, nusimečiau neperšlampamą žvejo apsiaustą ir tiesiu taikymu nutapšnojau link podėlio. Atvožiau dangtį ir išsitraukiau gertuvę. Įsilašinau į taurelę gintarinės spalvos skysčio ir pasicaksėdamas su malonumu išgėriau. Akimirkai sulaikiau kvėpavimą ir iškvėpiau:

- Ooooch... kad ją kur...

Lėkštutėje sugraibiau gabalėlį rūkytos šernienos ir kramtydamas nupėdinau link veidrodžio:

- Cha, tikras šautbenachtas!

Ir nereikia juoktis... Nuotaika puiki, o ir aš pats sau su savo nauja apranga patinku. Trumpas paltas-švarkas, kelnės suimtos žemiau kelių, dryžuotos vilnonės kojinės ir bateliai. Lengva ir patogu. O visa tai su pistoletais užkištais už plataus odinio diržo ir talvaru prie šono - tai ir visai grėsmingai madingas (v.p.: talwar, indiškas, mongolų kilmės lengvai lenktas, apie metro ilgio, kardas. Kai kada buvo daromos išilginės įpjovos, kuriose buvo laisvai judantys metaliniai rutuliukai “moti-dawati”. Jie kertant priduodavo papildomos jėgos smūgiui. Šis žodis apibūdinant šį kardą naudojamas Europoje ir kitose šalyse, nors pačioje Indijoje žodis “talvaras” gali būti naudojamas kaip bendrinis bet kokio kalavijo ar kardo pavadinimas. Beje, kai kur talvarai literatūroje taip pat priskiriami prie kalavijų)!

Tikrų tikriausias piratas... net juoda bandana ant galvos užrišta (v.p.: hindi बन्धन, bandhana „rišti“ – galvos skepeta). Net ankstesniojo kapitono papūgą turėjau, bet ji taip ir neprisitaikiusi prie vietinių realijų nudvėsė.

Už pertvaros pasigirdo dejonė. Ot tai nabagėliai... Pabandžiau dirstelti į kamaraitę, bet susiraukęs nuo rūgščios smarvės užtrenkiau durele. Kenčia vaikinukai nuo jūrligės. Na, šioms sausumos žiurkėms aš jau ne pagalbininkas – turi perkentėti patys. Nors...

- Pjetro, Luidži!!! Neklaužados, kur jūs?

- Taip, jūsų mylista!!! – su trenksmu į kajutę įvirto abu brolužiai. – Ką įsakysite?

Su malonumu nužvelgiau pažus. Va taip... Šitaip tai tikrai gerai! Abu berniūkščiai aplandžiojo šebeką nuo kilio iki špilo, vandens nebijo, o jūrligė jų nekankina – tarsi, velniūkščiai, būtų jūroj gimę. Žodžiu, šaunuoliai.

- Pašaukite budintį ir tuos du ruonius tempkite ant denio. Pririšti abu prie fokstiebio ir be perstojo girdyti vynu skiestu per pus su vandeniu. Jei reikės – priverstinai. Aš leidžiu. Į maldavimus, aimanavimus ir grasinimus – nekreipti dėmesio. Atrišti tik Kalė...

- Monsinjore!!! – iš už pertvaros pasigirdo bendras Klauso ir Josto šauksmas. – Pasigailėkite!!!

- Liautis snargliuotis! Vykdyt! – įsakiau ir vėl patraukiau link podėlio. Visa esybė reikalavo dar vieno armanjkao gurkšnio.

- Pone šautbenachte, - kajutėje pasirodė susikūprinęs ir žilas kaip mėnulis senis, - reiškiasi, taip, jūsų įsakymu atvykau.

Jį prilaikantys anūkai – Vilemas ir Gudas – pataisė ant senio galvos plačiabrylę žvejo kepurę, į rankas įkišo ramentą ir man nusilenkę tarsi išgaravo.

Na taip, senas mano šturmanas... Kiek jam metų – nežinia. Pats nežino, bet manau, kad gerokai daugiau nei šešiasdešimt. Šiems laikams tai jau geras amžius – beveik ilgaamžis. Tačiau senio protas aiškus, o atmintis puiki: nuo Pa de Kale (v.p.: Pas de Calais arba Duvro sąsiauris, pietvakariuose pereina į La Manšo sąsiaurį) iki Biskajos (v.p.: Atlanto vandenyno įlanka prie vakarinių Prancūzijos ir šiaurinių Ispanijos krantų)
prisimena kiekvieną seklumą ir kiekvieną užutekį.

Pas de Calais.
 Žemėlapis datuotas 1602 m.

Tokio šturmano dar paieškoti reikėtų. Todėl jis man ir vertingas: jūrų moksluose jis man kaip tikras mokytojas, o tai pats aš, aišku, reikiamų žinių ne itin turiu, o kai kur tai ir visiškas nulis. Na ir tą ką žinojau – čia beveik neturi jokios naudos: jūriniai terminai dar nesusiformavo, o po jūras žmonės vaikšto kaip kam į galvą šauna... du sprindžiai kairiau nuo saulės ir tada sukam dešiniau... na kažkaip taip... Bet nieko, išsiaiškinsiu...

- Prisėskit, šturmane. – Parodžiau seniui kėdę ir iš podėlio ištraukiau antrą taurelę. – O kol kas priimk, kad sušiltum...

- Kchhh-ch... – Adrisas garsiai kostelėjo, persibraukė ūsus ir godžiai susipylę taurelę. – Jūsų sveikaton, pone šautbenacht...

- Jo... Pakartokim kelio atkarpą tarp Kalė ir Nanto... taigi, sakai, kad sekluma klajoja-vaikšto štai čia?

Taip pora valandų mes ir prasėdėjom, kol užsiėmimų nenutraukė vyriausias bocmanas (v.p.: ol.: bootsman iš boot „valtis“ + „man“ žmogus. Jaunesniųjų vadų pareigybė. Denio ar laivo įgulos komandos viršininkas) Andersenas.

- Pone šautbenachte, tiesiai priešais kursą plūduriuoja karinis nefas su lelijomis ant burių! (v.p.: pranc. „Nef“ – laivas. Šiuo pavadinimu vadinami laivai su būdingu pietų Prancūzijos ir Viduržemio X-XVI a. laivai su charakteringais pūstais bortais ir antstatais virš smarkiai užriestų laivo nosies ir laivagalio. Antstati netgi buvo kelių perdengimų (aukštų). Labai aukštai pakelti bortai, o lentos suleistos lygiai(neklotos viena ant kitos). Daugelis jų turėjo du stiebus su stačiakampe bure (burėmis) ir stiebą su lotyniška bure. Nuo XV a. kariniai nefai turėjo patrankas. Vėliau nefų takelažai keitėsi, vietoje dviejų virairklių atsirado vairalazdė. Vidutiniškai dydis buvo nuo 200 iki 600 tonų ir talpino iki 1000 žmonių, bet jau Kryžiaus žygių metu buvo statomi 1200 tonų ir galėjo pervežti 1500 žmonių. Didieji nefai turėjo iki 7 inkarų. Gramzda iki 4 metrų).

- Voro gelda? Po galais, ką ji čia, Burgundijos vandenyse - veikia?

- Nežinau, pone šautbentache! – sukranksėjo Andersenas ir sustingo išpūtęs krūtinę su pilvu. – Tačiau manau, kad štai kas: jis kažko laukia, nes stūkso lygiai per farvaterį (v.p.: ol. vaarwater; iš „varen“ plaukti + water „vanduo“, reiškiantis laivo kelią) Šioje vietoje tokiu kursu gali arba judėti arba apeidinėti, o tai labai ilgam: srovė... na ir su vėju prisikankinsi.

- Švilpk pavojų...

Akimirksniu nuotaika pasikeitė į padūkusiai linksmą. Aš, aišku, ne itin įsitikinęs, kad ten laukia būtent manęs, na ir, aišku sąvoka „Burgundijos vandenys“ ganėtinai ištęsta, nes aiškių vandens sienų nėra, kaip ir sistematizuoto jūrų teisyno, bet skuduras su lelijomis man, kai raudonas skuduras buliui. Juk tai Voro gelda! O tai jau savaime suprantama, kad ji turi būti sunaikinta. Suplėšysiu tas išgamas! Nors iš pradžių reikia pasidairyti, o tai riešutėlis gali pasirodyti ne pagal išgales...

Užsimesti jušmanui (v.p.: totor. — grandininiai šarvai su vertikaliai įpintomis didelėmis metalo plokštelėmis), daug laiko nereikėjo ir jau po penkiolikos minučių per žiūroną stebėjau griozdišką ir nerangų irklinį burlaivį su griozdišku laivagaliu ir aukšta nosimi.

- Trys šitai galvų, o gal ir daugiau... – pasufleravo Jansenas ir vilties pilnu balsu pridūrė:  -  Mes nuo jų kaip nuo stovinčio paspruksim.

- Paspruksim... bet po to. Ralfą pas mane...

Prie manęs prišoko laivo arsenalo valdytojas (v.p.: vok.: Zeugwächter. Kariniuose laivuose – asmuo atsakingas už arsenalą ir artileriją)  Ralfas Simeonas. Pelegrinas liko namuose. Jis kartu su inžinieriais turėjo iki galo sutvarkyti „vienaragį“. Na bet ir šis ne ką prastesnis ir talentais apdovanotas – ne veltui buvo Pelegrino numylėtiniu.

- Pone?..

- Pabūklus „špūlėmis“ užtaisykite pilnu užtaisu (v.p.: pailgas sviedinys su platėjančiais galais, primenantis siūlų ritę). Nustatyti tiesiai į taikinį. Falkonetus perneškite prie dešinio borto. Ugnis vienu metu pagal komandą. Užtruksit nors sekundę – visus kartu nuskandinsiu, kaip kokius šunyčius. Jansenai...

- Aš!..

- Vėjas rimsta, tad viskas turės būti taip... Kurso nekeičiam...

Na ką, įsakymus išdalinau ir sustingau ant tiltelio. Dabar beliko tiktai laukti. Šiaip jau, visa jūrų mūšio prasmė – manevravimas, kuris užtrunka ganėtinai ilgai. Pati kova, paprastai, trunka ne itin ilgai, o štai palankios pozicijos užėmimas artilerijos salvei ir abordažui – ištisas menas, kurio aš dar neperpratau. Nors šiuo atveju, mano reikalas – paaiškinti ko noriu, o jau norus pildys žmonės kurie gerokai geriau nutuokia apie tokius reiklus. Na aš labai jau muštis ir nesiruošiu...

Nefo denyje ėmė rinktis iš kart keli būriai. Sublizgėjo šalmų plienas ir iečių antgaliai. Nejaugi iš tikro mano imtis abordažo? Nieko sau!..

Frankų laivagalyje sušmėžavo kelios vėliavėlės ir nuo jų laivo pakilo iš kart keli akmeniniai luitai, kurie nukrito tiesiai priešais mūsų kursą.

- Trebušetai (v.p.: pranc.: trébuchet. Svertinė akmensvaidė skirta įtvirtinimų šturmui. Mažesnės modifikacijos buvo statomos ir laivuose. Trebušetas tam, kad galėtų sviesti akmenį, naudoja krentančio svorio energiją, o katapulta vienokios ar kitokios konstrukcijos timpą). Kviečia nuleisti bures... – pakomentavo Jansenas ir sukando ūsą. – Gerą turi kapitoną. Erodas mus nori prispausti prie seklumos...

- Per šikną jam su inkaru...

- Ką, pone?.. – išplėtė akis Tilis.

- Nešik į kepurę, admirole... Bocmane!

- Visi viršun! Į vietas! – užbliovė Andersenas. – Pasiruošti pasisukimui!..

Stati nefo nosis, kuri buvo papuošta kažkokiu neaiškiu mediniu vyruku, pjovė bangas jau už poros šimtų metrų. Dešimtys irklų darniai leidosi į vandenį...

- Pakelt bredvimpelą (v.p.: ol: brede wimpel – stačiakampė plati vėliava siaurėjanti į galą ir baigiasi dviem atšakom: „kregždės uodega“. Ši vėliava skirta pažymėti laivo priklausomybei (būriui, šeiminikui, šaliai).

Ant „Viktorijos“ grotstiebio (v.p.: didysis stiebas, kuris paprastai būdavo ir pagrindinis) pliauškėdama pavėjui suplazdeno kraujo spalvos vėliava. Va, jums, kalės vaikai ir rebusas... Gal turėsit laiko pamąstyti, ką tai reiškia.

- Varyk! – pagaliau parinkęs tinkamą momentą mostelėjau.

- Vairą kairėn! Bizan-giko škatoriną sutempt! (v.p.: bizanstiebis – mažasis stebas už grotstiebio; gikas – horizontalus buomas prie kurio tvirtinasi apatinė burės škatorina, ją ištempia ir palaiko; škatorina – čia turima galvoje apatinę škatoriną – burėsapatinė dalis iki apatinio kraštu)  - užbaubė Jansenas ir užvirto ant šturvalo. – Kliver-škatoriną ištempt! (v.p.: kliveris – trikampė burė tarp laivo nosies ir fokstiebio – pirmojo laivo stiebo)

„Viktorija“ bedėsi nosimi į bangą ir praktiškai iš kart sustojusi, praleisdama frankų laivą pro dešinį bortą, pasisuko. Manevras buvo atliktas taip greitai, kad net aplinkui skraidęs karmoranas trenkėsi į falšbortą (v.p.: vok.: Falschbord – virš denio pakilęs ištisinis denio apvadas).

- Ugnis, po velnių!!! Ugnis, sušikti asilai!!! – užrėkiau beveik užkimdamas ir pertekęs jausmų audros šoviau iš pistoleto į nefą.

Sudundėjo griaustinis, kurį lydėjo ugnies stulpai ir viską aptempė dūmais, o po to burės treškėdamos pagavo vėją ir šebeka, kaip koks kurtas, su kiekviena akimirka vis greitėdama šovė į priekį.

- Blyn, kas per šūdas? – nustebęs sužiurau į nefą. – Po galais... nejaugi... negali būti...

Porą minučių niekas nevyko: nefas staigiu kampu pasuko dešinėn ir nuėjo pagal kursą...

- Va-a-alio!.. – staiga nuaidėjo jūreivių sutartinis šauksmas. – Šlovė ponui šautbenachtui!..

- U-f-f-f... – su palengvėjimu atsidusau ir persižegnojau. Pagaliau tapo aišku, kad voro gelda užvirto ant kairio borto ir gana greitai ėmė grimzti.

- Puikiai visą žandikaulį nurėžėt... – išdidžiai pareiškė Jansenas, o po to pataikaudamas pridūrė: - O jūs pone šautbenachte iš savo pistoleto frankų kapitoną nuvertėt. Tikrai nuvertėt! Pats mačiau.

- Taip jau ir kapitoną? – suabejojau. – Meluoji, gi.

- Tikrai mačiau... – jis net paspringo...

– Visą makaulę nunešėt... Oj, kaip taikliai pataikėt... – sulojo aplinkui stovinti laivo „inteligencija“: bocmanas, abordažinės komandos šefas, šturmanas, laivo dailidė ir batalierius (v.p.: pranc.: batailleur – senas karys, veteranas. Kariniuose laivuose atsakingas už laivo ūkį, įskaitant proviziją ekipiruotę ir t.t.. atskirais atvejais gali būti auditoriaus arba revizoriaus pagalbininkas-padėjėjas).

- Tiesiai į akį! – choru užbaigė Pjetro ir Luidži... Ir dar pridūrė: - Mūsų ponas į skraidančią kregždę pataiko, ką jau ten kažkoks frankas...

- Na, jei taip... – na negalėjau atsilaikyti prieš tokį pataikavimą. – Batalieriau: komandai duoti po samtį alaus, o jus, broliai, prašau į mano kajutę. Paimsim po burnelę už pergalę, o jau švęsime kai būsime Kale.

- O ką daryt su frankais, pone šautbenachte? – atsargiai pasidomėjo Jansenas rodydamas pusiau apsivertusį nefą.

- O ką su frankais?.. O ką aš žinau? Į Dievo užmančias kištis nuodėmė. Tegu krapštosi...