2017 m. gegužės 12 d., penktadienis

"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XVI skyrius. 2017-05-12.







XVI skyrius

 

- Na, pasiruošę?

Jostas ir Klausas vienu kartu linktelėjo. Jų snukučiai vis dar buvo perbalę ir neįtikėtinai nelaimingi.

- Taip, monsinjore.

- Na nesiraukykit, gi taip. Taip reikia... – paguodžiau vaikinukus. – Jūs turite atrodyti kaip visiški prasčiokai.

Pasižiūrėjau į save... na taip, lyg ir nebepanašus į didiką. Nutrintas žvejo apsiaustas iš ruonio odos, susiklaipusios ir jau beformės kurpės, platus diržas, prie kurio kabojo tuščia šikšna ir trumpas žvejo peilis nutrintose makštyse. Na tik, aišku, šukuosena ir gaurai neprasčiokiški, bet tai pataisoma – dvi trys dienos snukiui apželdinti ir kažkiek įrambėjusio purvo. Na ir mano ginklanešiai pritinkantys – kaip nulieti žvejai, kurių Kale uoste kiek tik nori.

Maskaradas, būgtai. Na ir pati „Viktorija“ pagal popierius priklauso „Iveno Ridelcholo ir kompanijos“ prekybos namams... tai yra Izaokui ir man (bet tiesiogine prasme – man vienam). „Viktorijai vadovauja Izaoko patikėtinis Albrechtas Borelis, o van Guteno tarsi ir visai nėra. Ne, aš ne paranojos apimtas ligonis, o veikiu pagal le Granje nurodymus. Tiesą pasakius, jau spėjau įsitikinti, kad kunigaikščio juokdarys gerokai protingesnis nei maniau kažkada anksčiau, tad ignoruoti jo nurodymų neketinau.

- Tili, grįšiu vakare. Būt pasiruošus, variklio negesinti,  o komandos į krantą neleisti. Supratai?

- Ko negesinti, jūsų mylista?.. – sutrikęs perklausė Verenvenas.

- Nieko... tik būt pasiruošus bet kurią akimirką išplauti.

- Kaip įsakysite, pone šautbenachte! – išsitiesė flamandas.

- Štai taip...

Anglai laivo apžiūrą jau buvo baigę. Gavo letenon porą sidabrinių ir išsinešdino. Paskui juos į krantą išlipo Borelis su patikėtiniais, kuriam uosto kontoroje reikėjo atsižymėti – palikti taip vadinamą „time sheet” – laivo ir atvykimo laiko bei tikslo duomenis. Kartu turėjo išžvalgyti bendrą komercinę padėtį, pasidomėti ruonių odų realizavimu ir pakeleivingais frachtais. Na, o paskui jį „iščiuožėm“ ir mes.

- Šventoji Mergele! – Jostas po kojomis pajutęs tvirtą žemę tiesiog akyse atgijo ir tris kartus persižegnojo.

Klausas nuo jo neatsiliko ir vos nekrito ant kelių: laiku pagavau už pakarpos. Na velniai žino kas! Na ir kaip iš judviejų jūreivius padarysi? Tiek jau to, ką nors sugalvosiu.

Taigi, Kalė - anglams priklausantis miestas. Kodėl anglų? Ogi stipriausiojo teise. Britai jį užgrobė nežinia kada ir atsisveikinti su juo net nesiruošia. Bet galvoje sukasi, kad grąžins. Juk Prancūzijoje jokių anglų teritorijų juk nėra. Štai tik kada? Galvoje kažkas sukasi, bet tiksliai nepamenu.. Gal po šimto metų? O gal ne? Tiesą sakant, tai vienodai ir šviečia. (v.p.: pranc. Calais. Anglams priklausė nuo 1347 m. iki 1558 m.)  Ir be to, turiu apie ką pamastyti. Taigi, kur keliaujam? Dieve, koks purvas... ir mėšlynas...

Turgaus aikštė, katedra ir pilis – trys poliai ant kurių stovi bet koks stambesnis viduramžiškas miestas. Na, prie viso to dar reikia pridėti smarvę ir purvą.... be jų čia niekaip.

Na ir Kalė – ne išimtis. Šio miesto turgaus aikštė gana įspūdinga ir vadinama – Ginkline aikšte. Katedra, aišku, taip pat yra – Dievo Motinos bažnyčia. Graži ir didinga – ko jau ko, bet to jau neatimsi. Ir, beje, kaip bebūtų keista – baigta, tai yra – pastatyta. Na, o kas dėl visokiausių tvirtovių ir įtvirtinimų – tai čia jų didžiausia galybė. Net pagrindinėje aikštėje sargybinis bokštas stūkso. Na ir prie visos tos tvyrančios smarvės dar reiktų pridėti žuvies tvaiką, kuris iš uosto sklinda link viso miesto. Žodžiu – vietelė dar ta... linksma...

- Mums link katedros, - pasakiau ginklanešiams ir pirmas žengiau į šlykščią pliurzą, kuri dengė grindinį. – Tai visai greta... – pabandžiau padrąsinti savo palydovus ir užsikirtau. Arti tai arti – va, varpinės kuoras stūkso, atrodo tik ranką tereikia ištiesti... bet tai nereiškia, kad tenlink greit nusigausim. Štai, gatvė kažkur į kitą šoną suka...

Prakeikti architektai! Tačiau toks siaubingas planavimas visai ne iškrypusios fantazijos vaisius, o paprastas ir grynas funkcionalaus požiūrio rezultatas. Viduramžių miestas, visų pirma – tai tvirtovė, kurioje viskas pajungta gynybai. Netgi ir tas pats planavimas: kiekvienas skersgatvis ir kiekvienas namas gali tapti neįveikiama kliūtimi priešui. Bet mums nuo to nelengviau...

Gatvelė mus atvedė į jūreiviškų smuklių kvartalą. Jas čia vadina austerijomis (v.p.: lot. austerus – aižus, kartus, tamsus, rūstus. Austerijomis, avsterijomis ar osterijomis buvo vadinamos smuklės skirtos prasčiokams. Rusijoje taip buvo vadinamos skurdžios smuklės įkurtos Petro I laikais pagal europietišką pavyzdį, o Italijoje dar ir dabar taip gali būti pavadinti skurdūs nakvynės namai)  Tai tvirti akmeniniai namai su klaikiai nutapytomis iškabomis, o smarvė dar tirštesnė ir aižesnė, apsauginiai prie durų ir pergėrę jūreivukai besivoliojantys purve. Panašu, kad gyvi, bet išrengti iki pačių apatinių. Na ir kviesliai plyšauja:

- Šviežias alus! Šviežia žuvis! Užeik į „Pasiutusią silkę“, jūreivuk!

- Mūsų mergaitės  - pačios gražiausios! Imi mergšę – gauni ąsoti alaus nemokamai...

- Pigūs kambariai, geriausias alus! Aplankyk „Jūros karvę“...


Pro atidarytus langus sklido siaubingas daugiabalsis ir daugiakalbis ūžimas. Linksminasi žmogiukai.

Išgąstingai dairydamasis į šonus atitrepsėjo šešių žvyrų patrulis, kuris visiškai nereagavo į jiems pro langus skriejančius prakeiksmus, tačiau nusitašiusį, bet iš pažiūros mokų jūreivuką, kuris išskrido čia pat jiems po kojų iš už smuklės durų, pasičiupo ir už parankių nusitempė...

- Prakeikti britai! – įsijautęs tarstelėjo Klausas.

- Šunsnukiai... – susiraukė Jostas žengdamas per besivoliojantį kūną.

- Na ir ko jums staiga tie anglai neįtiko? – pasidomėjau galvodamas į kokį skersgatvį sukti.

- O už ką juos mėgti, monsinjore? – filosofiškai paklausė Klausas.

- Ir tai tiesa... O jei dar kartą prie žmonių mane „titulinsi“ – kailį iškaršiu...

- Kaip pasakysite, mon... – vaikinas užsikirto ir užsidengė ranka burną, kai pamatė šalia savo nosies kumštį.

- Štai taip... Berods čionai...

Skersgatvis mus nuvedė į ginklinę aikštę. Kodėl turgaus aikštė buvo pavadinta Ginkline aikšte – nežinau. Tiesą pasakius, tai buvo pati paprasčiausia turgaus aikštė ir ginklų visiškai nesimatė. Nors meluoju... štai iškaba. Ir dar... kitu metu, būtinai užsukčiau, bet ne dabar. Na ir grynųjų tik sauja variokų. Velnias... jaučiuosi, lyg būčiau plikas. Pripratau jau prie visokių gelžgalių, kurie skirti badyti ir pjauti, tad dabar kenčiu ir jaučiuosi nejaukiai. Šiame mieste uždrausta nešiotis ginklus. Aišku, tik ne kilmingiems. Tačiau pagal susikurtą legendą aš šiam luomui dabar nepriklausau. Be peiliuko prie diržo dar kai ką turiu ir rankovėje, bet to rimtu ginklu vis tiek nepavadinsi...


- Iš kelio!.. – didžiulis ir platus vyrukas apsirengęs geltonai žalia livrėja šiurkščiai mane stumtelėjo į balą.

- Aš tave, blyn... – iš inercijos jau pasiruošiau nusukti sprandą, bet laiku susivokiau ir vietoj to žemai nusilenkiau turtingai uždarai portšezei (v.p.: pranc. „porter“ - nešioti ir „chaise“ krėslas; tangl.: sedan chair. Tai palankinas, kuriame buvo įtaisytas krėslas, kur asmuo galėjo sėdėti arba pusiau gulėti) ir už rankovės pačiupau Jostą, kuris jau norėjo pulti nešyklę lydėjusį sargybinį: - Ramiau, kvaiša...


Ot velnias, vos neišsidavėme! Ne... vis tik reikėjo eiti vienam. Vaikinai na niekai negali apsiprasti su savo vaidmeniu. Net nesupranta savo statuso nužeminimo priežasties. Jų prigimtinė natūra tam pati priešinasi. Na ir laikai tokie: šiais laikas kilmingajam pats baisiausias dalykas, kuris gali nutikti, tai netekti garbės. Na ir kaip nebūtų keista, labiausiai snukį suka Jostas, kuris iš tikro visai ne kilmingo kraujo. Įsijautė į savo vaidmenį vaikinukas. Ta-aip, bet čia jau aš kaltas. Velnias... pasirodė ar mus seka? Gal ne...

Galingi vyrai, kurie buvo įsikinkę į portšezę staiga sustojo ir langelyje, kuris buvo uždengtas barchatine užuolaida, šmėstelėjo pirštine apmauta moteriška ranka, o priešais mane į purvą nukrito blizganti moneta.

O, Dieve mano! Vis tik sunkus tų šnipų gyvenimas... Net ir patį pykina, o tai jau pripratau prie savo privilegijuoto gyvenimo. O čia...

- Didžiai dėkingas, nuostabioji ponia... – nusilenkiau kaip tik galėjau ir pagriebiau monetą.

- Kas gi čia darosi! – Josto veidas iš nevilties net persikreipė. – Kaip gi galima taip žemintis!

- Galima! Mokinkis skirti tikrą ir apgaulingą garbę. Būna tokių darbų, kurie aukščiau už garbę ir jie vadinami valstybiniais.

- Bet!..

- Užsičiaupk šunyti! Neversk manęs gailėtis...

- Kaip pasakysite... – Jostas susigūžė.

- Atėjom jau. Pasivaikščiokite šalia įėjimo...

- Kaip įsakysite...

Taigi... Kelis kartus įkvėpiau-iškvėpiau, apraminau prabudusį pyktį  ir įėjau į katedrą. Atsiklaupiau ir prieš Skaisčiosios Mergelės atvaizdą kelis kartus persižegnojau. Po to, pastebėjęs skurdžiai atrodantį patarnautoją, timptelėjau jam už rankovės.

- Man reikalingas šventas tėvas Kristoforas.

- atsiknisk...

- Greit varai pas tėvą Kristoforą! Ir pranešk jam, kad jam nori atlikti išpažintį Žeromas Žene.

Vienuolis beviltiškai pabandė išsilaisvinti ir taškydamasis seilėmis per savo zuikio lūpą sušveplavo:

- Na ir perduosiu! Aš taip perduosiu...

- Gero kelio... – paleidau rankovę. – Ir mikliai!

Dar kartą kelis kartus demonstratyviai persižegnojau ir sustingau šalia skliautus remiančios gotiškos kolonos. Gražu, didinga ir niūru. Nenoromis apie dangų susimąstysi. Net aš pasinėriau, o ką jau apie nusmurgusią penkiolikto amžiaus paprastą liaudį kalbėti? Šiuo metu bažnyčiai – tai viskas: pagrindinis gyvenimo variklis. Jei ji dingtų, tai ateitų visaapimantis chaosas, kad...

- Štai jis!.. – patarnautojas mane parodė pagyvenusiam, išdidaus stoto ir aštrokų bruožų šventikui.

- Ko tau reikia, sūnau mano? – šventikas mane nudelbė visai negeranorišku žvilgsniu.

- Sub tuum praesidium confugimus, sancta Dei Genetrix... (a.p.: Tavo globon ateiname, Šventoji Dievo motina!) – ištariau.

- …nostras deprecationes ne despicias in necessitatibus: sed a periculis cunctis libera nos semper, Virgo gloriosa et benedicta (a.p.: ... neatstumk mūsų maldų nelaimėje ir apsaugok nuo visų pavojų), - šventiko veide šmėstelėjo vos pastebima nuostaba ir jis mostelėjo ranka į duris. – Sekite paskui, sūnau mano.

Asketiškai apstatytame nedideliame kambarėlyje šventikas klausiamai į mane pažvelgė.

Aš vietoje atsakymo lengvai nusilenkiau  ir ištiesiau laišką:

- Priimkite, tėve. Manau, kad jums nereikia aiškinti kam jis adresuotas?

- Nereikia. – Šventikas greit apžiūrėjo antspaudą ant futliaro. – Kas dar?

- Atsakymas?

- Laukite... – ištarė ir staigiai apsisukęs išėjo iš kambario.

- Na ir kiek gi, įdomu?.. – pasidomėjau pats pas save ir prisėdau ant siauros lovos. – Velnias... blogiau nebūna: laukti ir vytis....

Apie valandą apžiūrinėjau iliustruotą Evangeliją , kuri gulėjo ant spintelės šalia lovos. Velniai rautų...

Nereikia būti dideliu išminčiumi, kad nuspėtum laiško turinį. Kunigaikštis pas Eduardą Anglą prašo sąjungos. Galbūt net karinės. Ne paslaptis, kad Karolio priešų koalicijai vadovauja Liudvikas Voras. Na ir mano manymu, kovoje prieš vokiečius, lotaringus ir šveicarus Burgundija pralaimi. Taip, pralaimi nežiūrint šiokios tokios taktinės pergalės ir miklios Lotaringija aneksijos. Na, o pralaimėjimas prie Gransono – tai tik pirmoji kregždė. Tfu, jau pranašauti pradėjau! Neduok Dieve...

- Štai... – į celę įsmuko tas pats švepluojantis patarnautojas ir ant spintelės pastatė padėklą, kuris buvo uždengtas drobe.. – Va, reiškiasi... paragaukit, ką Dievas davė...

- Škic... – tiesiog vėjavaikiškai riktelėjau ir vos nenusijuokiau, kai išsigandęs tarnautojas vos nesusikūlė kaktos į staktą.

Na ir ką gi čia mums Dievas atsiuntė? Puodelis su vandeniu ir dubenėlis virtų pupų. Patys ėskit...

Dar kažkiek laiko pasklaidžiau Evangeliją ir susiruošiau eiti į lauką pasižiūrėti ką ten veikia Jostas ir Klausas, bet nustebęs supratau, kad durys užrakintos. Net la-abai įdomu...


Dar valandėlė prabėgo vaikštinėjant iš kampo į kampą. Velnias, na nepatinka man visa tai: slegia. Tik dėl ko? Būtent šiuo metu į Kalė atvykęs pilnateisis Eduardo pasiuntinys lordas Vorvikas. Pasak le Granje, kaip tik jis ir turėtų parašyti atsakymą. Jis turi pilniausius įgaliojimus ir jo atsakymas būtų tolygus Britanijos karaliaus atsakymui. Velnias... Na nesusideda mozaika. Mano požiūriu, tai lordas Vorvikas – visai nereikalinga grandis. Taip elgiamasi, kai norima mandagiai pasiųsti velniop. Ar Edikas grakščiai perdeda atsakomybę ant šio lordo pečių? Ta-aip... užteks spėlioti, politika ne man.

Netikėtai girgžtelėjo durys  ir tarpduryje pasirodė tėvas Kristoforas.  Uch...

- Atsakymas. – Šventikas perdavė man užantspauduotą futliarą. – Nedrįstu jūsų užlaikyti ir rekomenduoju kaip galint greičiau palikti miestą.

- Aš įsiklausysiu į jūsų rekomendacijas, tėve...

Taigi, pirmoji spektaklio dalis baigta. Dabar jau į šebeką, gerai nusiprausti, persirengti ir vakarieniauti.

Lauke jau visai sutemo. Kelią apšvietė tik blankūs šviestuvai prie kai kurių namų. Bet nieko – dangus vaiskus. Šviečiant mėnuliui nusigausim. Velniai griebtų, visai pamiršau pasidomėti ar mieste nėra kokios komendanto valandos. Tetrūko tik į belangę pakliūti....

- Nurėšim kelią? – Klausas mostelėjo į skersgatvį. – Ten lyg geriau apšviesta.

- Galim...

Išmindžiojom purvą iki pat ausų, bet kelią realiai sutrumpinom  beveik per pusę. Išgirdome jau mūšą ir pajutome aštrų jūros kvapą, kuris šiek tiek permušė šlykščią miesto smarvę.

- Jėzusmarija!!! – Jostas nespėjo pasisukti ir papuolė po paplavomis, kurias kažkas išpylė į gatvę. – aš tau tuoj ausis nupjausiu!!!

- Vaikšto čia visokie... – pasigirdo girgždantis moteriškas balsas. – Tuoj sargybą pakviesiu...

- Kad tu susprogtum, senas žarstekli! – nusikeikiau ir truktelėjau už rankovės Klausą, kuris jau susiruošė mesti akmenį į langą. – atvėsk, viskas. Nešdinamės...

- Ei, draugeli!!! – smuklės tarpduryje pasirodė plati ir svyruojanti figūra su moliniu puodeliu rankose. – Išgeriam, aš vaišinu!!!

Vyrukas kliuvinėdamas pasuko link manęs, bet pakeliui numynė Jostui koją.

- Eik, velniop, išgama... – Jostas su pasišlykštėjimu pastūmė girtuoklį, bet tas spėjo įsikabinti į jo rankovę ir visu svoriu pakibo. Tuo pat metu vaikinukas galiai ir skausmingai sukliko.

- Blyn... – spėjau pamatyti, kaip nepažįstamasis nerealiu greičiu kažką suvarė vaikinukui į pilvą, o Jostas išblyškęs kaip pati mirtis, drimba ant grindinio.

Apimtas siaubo ir vos galėdamas mąstyti pačiupau girtuoklį už plaukų kaire ranka ir truktelėjau į save. Navacha (v.p.: navacha tai lenktinis peilis su tvirtai užsifiksuojančiais ašmenimis. Pavadinimas kilęs iš lotyniško „novacula“ – skutimosi peilis, ispaniškai „navaja“. Ištakos siekia XIII-XV a.. Pasak legendos jas pamėgo prasčiokai, kai ispanijoje buvo uždrausta nešiotis ginklus prasčiokams. Tačiau sprendžiant iš išlikusių egzempliorių ši legenda nepagrįsta ir ji buvo ganėtinai populiari visuose sluoksniuose. Išlikusių gana didelio kiekio prabangių navachų skurdieji visuomenės sluoksniai nebūtų pajėgūs įsigyti. Navacha gali būti laikoma visų lenktinių peilių protėviu), kuri buvo paslėpta rankovėje, slystelėjo į delną, klaktelėjo atlenkiami ašmenys ir lengvai perbraukė gerklę žudikui. Pajutęs kaip kūnas sudribo, stumtelėjau jį į šoną ir kritau ant kelių prie besiraitančio Josto. Atitraukiau rankas nuo jo pilvo ir mane išmušė šaltis.

- Kaip ten, monsinjore? – Klausas prilaikė savo bičiulio galvą.

Netikėtai, visai greta, pasigirdo kelių švilpukų garsas ir kojų trepsėjimas. Sargyba? Po velnių...

- Imk už parankių, - pačiupau vaikinuką ir kartu su Klausu nutempėme jį link skersgatvio.

- Monsinjore... bet kaip... – bandydamas eiti pats, šnabždėjo Jostas. – Monsinjore... kaip gi taip...

-Tylėk drauge, tylėk... viskas bus gerai. – Aš sustojau, greit nusitempiau šalin marškinius ir sukišau juos vaikinukui po megztiniu. – Nedaug liko, visai ne daug...

Stengiausi kalbėti įtaigiai. Nors daugiau įtikinėjau pats save. Nenoriu... netikiu... svarbiausia – pasiekti šebeką... ten Samuelis... Jis padės...

Sargybos postą prie įėjimo į uostą praėjome baubdami dainiušką ir vaidindami, kad prilaikome pergėrusį draugelį. Sargybiniai, laimei, į mus nekreipė jokio dėmesio.  Po to aš pagriebiau vaikinuką ant rankų ir per „Viktorijos“ trapą tiesiog perlėkiau. Įbėgau į savo kajutę ir paguldžiau susmukusį kūną ant stalo.

-Tempkit Samuelį, velniai jus rautų! Greit! Kentėk, vaikine... pakentėk...

- Žibintus!.. – riktelėjo gydytojas ir mandagiai, bet tvirtai nustūmė mane nuo stalo. – Pasivaikščiokite lauke, kapitone.

Akimirkai žvilgsnis užkliuvo už dešimties žaizdų, kurios buvo nusėjusios vaikinuko krūtinę, pilvą ir šonus, ir iššokau ant denio.

Stovėjau atsirėmęs į falšbortą ir bukai, be jokių minčių, žiūrėjau į juodus vandenis. Na ką čia gali pasakyti? Kaltas tik aš vienas. Na ir kokių velnių aš pasiėmiau berniūkščius su savimi? Juk mačiau, kad va, štai tiks veidmainiavimas jiems nesuvokiamas. Blyn, ir tai net ne koks pasikėsinimas, o paprasčiausios gatvinės peštynės, jūreivėliškos durtynės... Kvaila!!! O dabar belieka tik tikėtis stebuklo... nors... nors stebuklais netikiu...

- Kapitone... – už nugaros pasigirdo gydytojo balsas.

Apsisukęs pamačiau Samuelio ištiestoje rankoje skalpelį.

- Tu tikras?

- Aš neklystu, kapitone. Jį jau išpažino. Perdurti plaučiai, kepenys ir skrandis. Aš bejėgis. Jostas mirs ne iš karto, o jo paskutinės minutės pavirs į pragaro kančias. Jei norite, tai aš pats, bet jis prašo jūsų...

Tylomis paėmiau skalpelį ir žengiau į kajutę. Jostas gulėjo be sąmonės, o nuo mirtinai išbalusių lūpų sklido vos girdima dejonė.

- Na ką, berniuk mano... – aš atsisėdau greta ir nuvaliau nuo jo kaktos ledinį prakaito lašelį. – Štai taip viskas ir baigta...

- Monsinjore... – Jostas netikėtai atsigavo. – Monsinjore... aš... aš... jus pavedžiau...

- Tu pragyvenai tikro ir kilmingo kavalieriaus gyvenimą. Niekas tau negali papriekaištauti.

- Tiesa?..

- Grynų gryniausia tiesa, damuazo Jostai Gekerenai. Išsakyk savo paskutinį norą. Prisiekiu aukščiausiuoju – aš ją išpildysiu.

- Ne... e... – vos girdimai sušnabždėjo Jostas.

- Gal surasti ir padėti tavo kokiems giminaičiams?

- Aš turėjau tik jus... ir buvau laimingas jums tarnaudamas...

- Dėkoju tau, damuazo, už tarnybą. O dabar paimt šitą... – į jo rankas įdėjau savo durklą, - kartok paskui mane. Ave Domine...

- Ave Domine...

Po viskam nutrenkiau kampan kruviną skalpelį ir išėjau ant denio. Atsikvėpiau ir užmerkiau akis. Iškilo paveikslėlis, kur Jostas kaukdamas kaip garvežio švilpukas lekia link pilies po to kai aš pamėginau jį išmaudyti jūroje. O štai jis su ašaromis akyse atsisako eiti į užnugarį prie Neiso tilto... Priklaupęs ant kelio ir, įšventinimo į eskudero metu, bučiuojantis kalaviją... Po velnių!!!

Mane užgriuvo laukinio pykčio banga ir aš tiesiog į žvaigždėtą dangų išrėkiau:

- Na ką, barone, ką tu ten sapaliojai apie rojų? Gera tau? Dar tokios palaimos pas Dievą paprašysi, išgama?..

- Nereikia, monsinjore... – šalia stovintis Klausas savo galva įsirėmė į mano petį. – Viešpats taip nusprendė ir nereikia jo rūstinti.

- Nebliauk, - priglaudžiau vaikinuką.

- Jis man buvo brolis, monsinjore...

- Vis tiek nebliauk. Laikyk... paminėsim Dievo sūnų Jostą...





Komentarų nėra:

Rašyti komentarą