2017 m. gegužės 23 d., antradienis

"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XVIII skyrius. 2017-05-22




XVIII skyrius


 1863 m. tap.: Dante Gabriel Rossetti
Labai keista, tačiau Diepėje karinių laivų su karališkosiomis lelijomis nebuvo. Be abejo keista, tačiau man visai paranku. Gana didelis uostas buvo užpildytas žvejų laivais, nors netolimajame reide (v.p.: prieuostis) stovėjo ir keletas pirklių laivų. Pats miesteliūkštis buvo išsistatęs dešiniajame Arkos (v.p.: pranc.: Arc) krante. Beje, upė buvo ganėtinai vandeninga ir tiko laivavedybai. Ko gero ši upė ir davė vardą tai pačiai mergelei Žanai, kurią vadino Orleano Mergele. Visai netoli šių vietų – Ruanoje, ji ir pasitiko savo paskutiniąsias minutes (v.p.: pranc. Jeanne d'Arc; 1412-1431 m.). Prisišokinėjo kvailutė. Kai į areną išeina didieji politikai, užleista ir paleista šizofrenija - tik iki vienos vietos... Nors turiu pripažinti – pasilinksmino mergaitė neblogai. Verta pagarbos. Na ir Dievai su ja, su ta nelaimėle...

Šiame miestelyje laukiau ne mažesnių nemalonumų kaip ir Kalė mieste, bet jų nebuvo. Kuo puikiausiai nusigavau iki Švento Remigijaus bažnyčios ir įteikiau laišką storam protingo ir išmintingo veido bruožų abatui. Gavau atsakymo rašteliūkštį ir nulapnojau laivan, be jokių nuotykių. Pakeliui, netgi, viename iš uosto smuklių su visiškai neoriginaliu pavadinimu „Raudonas gaidys“, prigriebiau dar vieną laišką. Štai ir viskas. Net nuobodu ir neįdomu.

Taip belakstant ir bebendraujant po truputį ėmė aiškėti didžiojo bastardo Antuano ir didžiojo juokdario Le Granje užmančios. Dėl „didžiojo juokdario“  - tai juokauju, aišku, dovanokit, nors dalelytė tiesos tame vis tiek yra.

Jeigu britai vis tik sugalvos padėti Karoliui, tai jūrų desantas išsilaipins pakrantėje. Paprasčiausiai jie neturi kito kelio. Tad be vietinių dvarininkėlių ir didikų palaikymo jiems tektų maudytis kraujyje. O tai ir visai jame nuskęstų. Štai taip, dirbdamas kurjeriu, aš dar ir žinučių apie vietinės aukštuomenės pasiruošimą... arba nepasiruošimą palaikyti Karolį surinkėjas. Žemos agentų pareigos neturėtų gluminti: už kiekvieno iš jų stovi gana didingos asmenybės, kurios iki tam tikro laiko pasislėpusios ir veikia tyliai. Žinoma, kad kyla klausimas: o kokiems velniams jiems tokia avantiūra reikalinga. Gyvena sau po voro sparneliu ir vargo nemato. Tačiau, vis tik, priežastis yra... Ir netgi ne viena. Savarankiškumo noras, kad juos kur. Nuoskauda dėl sutryptų laisvių ir privilegijų ir geresnės vietos po saule troškimas, persiduoda iš kartos į kartą. Kita vertus, šiais laikais visokie neramumai, tai pats tiesiausias kelias pralobti. Viduramžiai, kad juos kur... Bendrai paėmus, tai  visos Prancūzijos suvienijimas ir pavertimas į galingą valstybę, kaip ir neblogas dalykas, tačiau pritarimo iš šio pasaulio stipriausiųjų  beveik nesulaukė. Na ir kaip kitaip? Buvo pats sau valdovas nepriklausomoje kunigaikštystėje ir še tau, kad nori – vieną gražų rytą tapo ne itin jau labai kilmingo Liudviko vasalu... Taip neturėjo atsitikti. N, o jei to pačio nužeminto grafo ar kunigaikščio jau nėra, tai erzeliuoja jų palikuonys, buvę vasalai ir visi jų buvę pavaldiniai. Nepavydžiu Vorui: nors visa širdimi jo nekenčiu, bet nuvertinti jo talentų  - negaliu. Kolkas šūdžius laikosi ir savo idėjų neatsisako. Kalės vaikas!!! Na negaliu aš jo pasiekti. Kol kas tai ne mano nosiai. Tačiau laikui bėgant -  pasieksiu. O gal kokiais kerais jį į kapines nuvaryti? Reikės apie tai dar pagalvoti...

Mieste dar kiek užsilaikėme: Izaoko patikėtinis, tas neštas ir pamestas suktas kipšas užraitė kažkokius verslo reikaliukus. Kažkam įgrūdo skystus jūrų žinduolių taukus ir ruonių odas, o vietoje jų supirko alyvuogių aliejų, vašką, druską odų apdirbimui ir dažų fiksavimui. Neplanuotai išėjo, bet negi praleisi progą, kai uoste buvo sustoję pirkliai keliaujantys į Ruano mugę. Ten jiems už savo prekes dar būtų reikėję sumokėti gerokus muitus, o čia mes pasirodėm. Visiems naudingi mainai, turint galvoje, kad ir mes Diepei muitų nemokėjom. Visa ta avantiūra buvo neteisėta, nes prekiauti per bortą į bortą – uždrausta... bet pelninga. Nedidelė dovanėlė valdininkėliams – nieko nekeitė. Aš į šituos reikalus nesikišu, bet bendrai paėmus – laiminu: kelionė jau atsipirko. Na dar liko išparduoti užgrobtus prieskonius, bet juos jau parduosime Nante: Borelis sako, jog ten galima iškart viską urmu prastumti.

Diepėje apsirūpinome gausiomis šukučių (v.p.: moliuskai Pectinidae) ir kitų jūros gėrybių atsargomis. Saviems poreikiams. Prisipažįstu – nuodėmingas: mėgstu pilvą palepinti. Peteris žadėjo pagaminti kažkokį nuostabų jūsų gėrybių asorti ant grotelių su grietinėlės padažu. Bet tai jau vėliau, o kol kas...

- Pone!!! Pone!!! A-a-a!.. – mažytė ir daili mergiotė krestelėjo savo garbanotus rudus plaukus ir kelis kartus geidulingai truktelėjo ir inkšdama krito ant mano krūtinės. – Pone-e-e... a-a-a...

Na taip, ištvirkaujam. Kadangi nepajutau jokio įtartino ir nepageidaujamo dėmesio mano ir mūsų atžvilgiu, užpirkau pusę vietinių šliundrų ir nėriau į patį prabangiausią viešnamį. Įgula siautė apačioje eiliniuose kambariuose, o aš su artimiausiais bendražygiais, tiksliau su Klausu ir dvyniais – geriausiuose apartamentuose. Beveik karališkuose – beveik visame antrame aukšte. Na ir mergos, aišku, pačios geriausios – nenuvalkiotos. Na, aišku tokios tik man, o laivo inteligencijai: Verenvenui, Andersenui, Samueliui, Bromeliui ir Askensui – kiek padėvėtos, bet irgi neblogos... Beje, o koks jos vardas? Katerina? Elena? Ana tai buvo Ana... O šita? Šita – Lidija? Tiksliai!


- Ko verki čia kvaiša? – pirštu atitraukiau plaukų sruogą nuo mergaitės veido.

- Nežinau, pone, - mergina sutrikusi prisidengė delnu. – tikrai nežinau... To su manim dar nebuvo...

- Ką? – nustebęs išsižiojau.

- Na... – Lidija visai sutrikusi paslėpė galvą po pagalve.

Įdomu... Na taip... Visiška nemokša ir... ir beveik merga... Tai yra, jei kas su ja ir padirbėjo, tai visiškai paviršutiniškai. Arba... Velnias... kokias aš čia nesąmones tauzyju? Paliečiau pirštu lašelį kraujo ant paklodės...

- Tai tu mergaitė?

- Ne, pone. Mama Felicija savo ranka pertvarėlę...

- Kaip tai? Kas per nesąmonė? Kokia dar mama? – atsisėdau. – Greit atsakyk: kiek metų, velniai rautų?!

- Nesiplūskit, pone! – išsigandusi sucypė mergina ir akimirksniu nudundėjo į kitą lovos galą – kuo toliau nuo manęs. – Aš... aš...

- Kalbėk!

- Na... šeimininkė mano... mama... Felicija. Mane jai mano tėvas pardavė... tikras...

Čia tai bent. Pasirodė, jog ji buvo penkiolikmetė italė Lidija Čikonė, kurią atidavė į viešnamį. Beje, šioje epochoje, tai pilnai suaugusi moteris. Keturiolikos jau ir porelė vaikų į sijoną įsikibę. Pagal prigimtį, tai Lidija buvo laisva. Jos tėvas buvo nušiurusių nakvynės namų, kurie stovėjo netoli miesto, savininkas. Laikui bėgant tėvas nuskurdo, o visą šeimą ir giminę pakirto nežinoma liga. Žemė atiteko vietiniam vyskupui už skolas. Pats tėvas už skolas tapo servu, bet prieš pat baudžiavą nuvedė dukrą į miestą ir pardavė viešnamiui. Taip Lidija formaliai liko laisva. Abejotinas toks sprendimas, bet taip jau įvyko. Viešnamio šeimininkė, kurią vadino mama, prieš „darbymetį“, specialiu įranku atėmė jai mergystę. Jei gerai supratau, tai paprasčiausiu kreivu ragu. Keista, vienok... Juk skaisčios turėtų brangiau kainuoti, ar ne? Nors gali būti, kad dėl to kalti čionykščiai prietarai. O gal atvirkščiai – mamulė mergaitės pagailėjo: čionykščiai eržilai delikatumu šiuose reikaluose nepasižymi, tad net jau pirmoji pažintis galėjo baigtis labai ir labai liūdnai... neatmetant ir tolimesnio tinkamumo šiai profesijai. Ta-a-ap...

- Tai aš čia tau pirmas, ar ką?

Lidija tyliai linktelėjo ir baugščiai pasislinko dar toliau.

- Meluoji, ko gero?

- Nemeluoju, pone. Prieš jus buvo vienas vietinis bali (v.p.: pranc. bailli – ikirevoliucinės Prancūzijos karaliaus vietininkas ar valdytojas. Pietų Prancūzijoje tokias pat pareigas atlikinėjo senešaliai), bet nusitašė ir visą naktį vėmė, o prie manęs taip ir neprisilietė...

- Be smulkmenų... Ir nedrebėk gi taip, nenuskriausiu...

Mergelikės supratusi, kad jos ne tik niekas nesiruošia lupti ar mušti, bet net ir rodo kažkiektai užuojautos, atsisėdo ant lovos ir parėmusi smakrą ant kumštuko, ėmė mane nužiūrinėti.

- Ko spoksai? – pasikėliau nuo lovos ir basomis kojomis nušlepsėjau iki staliuko. – Imk, išgerk ir pavalgyk... leidžiu...

Lidija greit susikimšo vištieną, užgėrė ją vynu ir pareiškė:

- Į jus, pone žiūriu, nes jūs gražus! Ir švelnus!

Aš tik vyptelėjau. Ot kipšiukė...

Po to merginos žvilgsnis nusileido kiek žemiau, akyse blykstelėjo šelmiškos liepsnelės ir ji įtikinamu balsu vėl pareiškė:

- Ir vyriškas! O-ch, koks vyriškas! Tik aš daugiau negaliu... oiii... skauda man ten visur... nebent kaip jūs mene mokėte... burna... oiii...

Netikėtai apačioje kažkas trinktelėjo ir pasigirdo garsūs šauksmai.

- Kas per velnias?

Iš gretimo kambario išvirto dvyniai, o po to tempdamasis šosus – Klausas.

- Monsinjore?

- Užsičiaupkit ir renkitės! – įsiklausiau. – Kas gi ten bilda?

- Pone!!! – triukšmingai trinktelėjo durys ir ant kambario slenksčio išdygo Samuelis vienais apatiniais, bet su skalpeliu rankoje. – O! Pone! Filistinai puola!!! Oh! (v.p.: Filistinai (hebr. פְּלִשְׁתִּים = Plishtim) – senovės Artimųjų Rytų (Istorinės Sirijos) etninė grupė, XII–V a. pr. m. e. gyvenusi Viduržemio jūros rytinėje pakrantėje. Pasak Senojo Testamento, tai gentis ir dar prieš Abraomo laikus užėmė derlingą žemumą Viduržemio jūros pakrantėje nuo Jafos iki Egipto dykumos. Daugelį metų vyko ginkluota kova tarp filistinų ir izraelitų. Galiausiai neoficialiai Palestina imta vadinti visą Šventosios žemės teritoriją)
Samsonas žudo filistinus

- Kas?! – užrėkiau ir šokau rengtis. – spjauk kamštį iš srėbtuvių, durniau, užriškit man tuos šūdinus raištelius!..

- Sargybiniai!!! – Samuelis pagaliau atgavo kvapą. – Miesto sargyba ir dar kažkokie kariai. Mūsiškiai juos sulaikė apačioje, bet reikia maut iš čia, kol nevėlu. Tie gojai (v.p.: hb. Goi, gojim - nežydas, kitatikis; vulgarus, tamsus, prastas žmogus), marods, pagalbos nuskuodė...

- Po velnių!!! – patikrinau paraką ant pistoletų spynų ir užsikišau juos už diržo. Išsitraukiau talvarą. – Paskui mane!!! Kokio velnio stovit!

- Pone!!! – mergaičiukė nulėkė nuo lovos ir įsikabino į koją. – Pone, paimk mane sus savimi!!! P-a-s-i-i-m-k... pra-v-e-r-s-i-u...

- Kas per velnias... – pabandžiau nupurtyti prakeiktą mergšę, bet nesugebėjau ir netikėtai pačiam sau riktelėjau. – Atsikabink, kvaiša! Renkis, kad tave kur!

- Pone!!! – Lidija akimirksniu užsimetė paltuką ir nusičiupusi masyvią bronzinę žvakidę uždarė mūsų būrelio ariergardą (v.p.: pranc. arriere – garde, tai užpakalinė apsauga – karinis dalinys ar padalinys, kuris privalo pridengti pagrindines atsitraukiančias pajėgas).

- Na... su Dievo palaiminimu... – iššokau į koridorių ir stumdydamas šalin pusnuoges prostitutes ir jų sutrikusius klientus nulėkiau žemyn.

Bebėgant stuktelėjo šelmiška mintis ir pakeliui nugriebiau aliejinę lempą ir mečiau ant portjeros. Šastelėjo liepsnos liežuviai ir ugnis nubėgo užuolaidomis. Štai taip! Tik, kad pačiam dabar neužsidegt...

Apačioje virė tikra kova. Sargyba su miesto herbiniais apsiaustais bandė įveikti iš baldų suręstą barikadą, o margaspalvė ir pusnuogė liaudis – beje ne tik manieji šelmiai, sėkmingai gynėsi. Linksma, vienok! Viešbučio holas jau net neremontuotinas.

Pastebėjau antraeilėse gretose stovintį juodomis drapanomis vilkintį vyruką, kuris energingai vadovavo puolantiesiems ir atidžiai nusitaikęs šoviau jam į galvą. Kai išsisklaidė dūmai, vyruko akiratyje jau nebebuvo, tačiau siena nusidažė siurrealistine kraujo dėme. Menininkas, blyn, velniai griebtų...

Įkvėptas savo talentų, pabandžiau nutapyti dar vieną tokį paveikslą, bet nepataikiau ir tik lengvai kliudžiau sargybinį. Po to į kareivėlius ėmė lėkti buteliai su aliejumi ir deglai. Dekite, šikniai! Ot, tai bent!!! Įspūdį paliko didelis, pusplikis, barzdotas dičkis, kuris mitriai mojavo didžiuliu iešmu, kaip kokia ietimi. Na, bet ir manieji nenusileidžia.

Įkvėpti sėkmės jūreiviai ėmė virsti ant sargybos ir išstūmė juos laukan. Dar kiek sąmyšio – ir kareivukai buvo suguldyti taburečių ir iešmų pagalba. Nors, keli kareivukai sėkmingai išsisuko vikriai mojuodami alebardomis ir garbingai atsitraukė laukan.

- Maniškiai, pas mane!!! – užrėkiau mosteldamas talvaru. Griebiat ginklus ir pas mane!!! Varom uostan...

- Parodysim kelią! – priekin iššoko dvyniai ir mūsų būrys šuoliai nudrožė per tamsias gatves.


Nežinau, kaip nepasiklydom – matomai Aukščiausiasis buvo mūsų pusėje, tad iki uosto nulėkėm be jokių trukdžių. Tačiau jau prieš pat jį teko susiimti su įlankos sargyba. Dešimt apsimiegojusių ietininkų sus seržantu pabandė mus sulaikyti, bet jų sėkmė nelydėjo, nors ir visai rimtai bandė kautis. Mūsų pusėje buvo netikėtumo faktorius ir gerokai didesnis kovotojų skaičius, na o aš pasižymėjau sėkmingai nukirsdinęs seržantą ir dar porelę ietininkų, kurie papuolė ant kardo ašmenų. Šaunuolis, vienok! Moku ir galiu...

Nuo krantinės nustūmę paskutinius karius, sušokome į barkasus ir nusivarėm link „Viktorijos“, kuri stovėjo netolimame reide. Tačiau jau čia mūsų laukė nemalonumai: miestiečiai atsitokėjo ir ėmė į mus laidyti strėles ir viską kas jiems papuolė po ranka... Beje, ne tik kariai, o ir miestiečiai... Kalės vaikai... O nuo vieno bastiono (v.p.: šiuo atveju, iš gynybinės sienos išsikišęs bokštas skirtas apšaudyti besiartinantį priešą arba priešą pakliuvusį į sienos gynėjų nematomąją erdvę) trinktelėjo iš patrankos. Aišku, kad nepataikė, bet vis tiek šiurpu...

- Škic!.. – nustebęs šalia savęs pamačiau Lidiją ir pakišau ją po suolu.

Ot, šelmė – neatsiliko. Na ir tegu – pagalvosiu kur ją dėt. Mano apatinius bus kam skalbt... Na ir merga visai švelni, o prakeiktą „noriuką“ irgi reikia apraminti. Kiekvieną dieną. O gal net dukart per dieną... Na ir dėl moterų laive, tai man atrodo, jog iki šiol jokių prietarų neteko girdėti.

- Uoliau!!! –Verenvenas savo įpročiu perėmė vadovavimą laiveliui. – Irrrr-viens... irrrr-viens!..

- Monsinjore! – už rankos mane nutvėrė Luidži. – Žiūrėkite! Motina Švenčiausioji!..

- Jėzus-Marija... – aš taip pat pamačiau didelį pakrantės laivą, kuriame knibždėte knibždėjo ginkluotų žmonių ir, kuris, ėjo kirsdamas mūsų kryptį.

- Prasimušim!.. – suurzgė Askensas ir užgulė irklą.

- O ne prasiveršim, tai žūsim,  - dviprasmiškai, bet linksmai palaikė jį Bromelis.

- Ui, kvailiai!!! – pasipiktinęs ištarė Samuelis. – Kam gi mirti? Aš dar ženytis noriu. Och-Sara!!! Arba Riva?.. Koks gi skirtumas?.. Ei, šebekoje!!! Padėkite, kad jus kur gojai!!!

Gydytojas atsistojo laivelio priekyje ir ėmė šokinėti mojuodamas žibintu ir savo šosais, kurių taip ir nespėjo užsidėti.

Matomai į viešnamį, kartu su mumis, nudundėjo ir mūsų angelai sargai. Na, kitaip tokio stebuklo nepaaiškinsi, nes kai jau ginkluotų žmogėnų laivas buvo visai arti, šebekoje sudundėjo du sukiojami falkonetai.

Pirmasis kartečės debesis trenkėsi į vandenį visai šalia mūsų barkaso. Vos neužkabino, šunsnukiai. Na, o antrasis prašniokštė tiesiai per persekiotojus...

- Aleluja!!! – Bromelis atsistojo barkaso gale ir plačiai žegnodamasis užtraukė maldą. Nežiūrint to, kad vilkėdamas vien tik ilgus marškinius jis atrodė gana juokingai, niekas net nešyptelėjo, o tik žegnojosi ir traukė maldą paskui. Net aš persižegnojau.

- Pone, pone!!! – šebekoje aplink mane iš nusivylimo laužydamas rankas šokinėjo Borelis. – Su mums... su mums gi... dar pilnai neatsiskaitė! Na kaip gi taip! Ryte turėjo penkias statines aliejaus atgabenti!.. O pinigėliai jau sumokėti... Mane ponas Izaokas iš šio pasaulio išgyvendins...

- Dink iš akių... – net nežiūrėdamas mostelėjau ranka. – Verenvenai, kelk inkarą ir keliaujam. Mikliau, mikliau! Taip, ir greit suskaičiuoti įgulos narius...

Pasirodė, jog mes iš tiesų nieko krante nepalikome. Netgi atvirkščiai: įsigijome keturis norvegų jūrininkus, kurie įsitrynė į mūsų kompaniją. Rudaplaukiai barzdočiai buvo ganėtinai stipraus sudėjimo. Tikri vikingai, kad juos kur. Na ir Lidiją aš prigriebiau. Niekada nežinosi, kur pamesi, o kur rasi.

- Ar man tarnausite? – pasidomėjau barzdočių. – Jūreiviais laive. Dėl atlyginimo ir laisvių galite nepergyventi. Na, o kitaip...

- Taigi, o kur mes dėsimės... – sutikdami linktelėjo barzdočiai ir vienbalsiai pasiteiravo: - o po žygio namo paleisi?

- Paleisiu. Andersonai, pasirūpink. Samueli, prakeiktas daktariūkšti! Greit apžiūrėk sužeistuosius ir galų gale užsimauk kelnes...

Šebeka apsisukusi vietoje, už laivagalio palikdama liepsnojančio miesto pašvaistę,  pasuko link atviros jūros. Pasilinksminome, taip sakant...

- Lidija, paskui mane. Patikrinsim, ką tu ten apie burną pliauškėjai...

Na, o ką? Velnias... o vardan ko, vis tik, mus norėjo sulaikyti? Ir ar tikrai mus?


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą