"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XIV skyrius. 2017-04-28.

XIV skyrius

 

- Prašom, įeikit... – neišvaizdus vienuolis nusilenkdamas atvėrė duris. – Jo ekscelencija jūsų laukia.

Įėjęs į kambarį net kažkiek suglumau. Vos nenupurtė drebulys, nes jame buvęs asmuo taip buvo panašus į mano epochos kino filmų apie kardinolą Rišelje herojus, jog akimirkai vos nepagalvojau ar jis nebus vienas iš kokių papuolėlių... tokių kaip aš...

herojaus prototipas
Charles de Bourbon (cardinal)

Labai panašus. Bet vis tik – tik panašus. Kalbėdamas pabandžiau neįkyriai ir užuominomis išsiaiškinti ar pirmasis mano įspūdis teisingas. Net kokį kartą tarsi netyčia panaudojau šiai epochai nepriklausantį žodelį, bet veltui – ne jis nebuvo joks papuolėlis. Na ir puiku. Galiu konstatuoti tik savo esybės unikalumą, kad jį kur...

- Jūsų ekscelencija, - nusilenkdamas sumosikavau beretu, kurio plunksnos pračiuožė nuostabiu ir išblizgintu palisandro parketu ir pasiruošiau (tfu, šlykštyne...) bučiuoti šventiko ranką.

Ir šventikas man šią garbę suteikė. Kardinolas atsistojo ir ištiesė ranką ant kurios buvo užmauta šilkinė pirštinė. Po to, tylomis, rankos mostu pakvietė prisėsti į krėslą šalia židinio.

- Barone... – de Burgonis linktelėjo tarnui, kuris į auksinius bokalus pylė vyną ir tęsė: - barone, teisingumas laimėjo.

- Ačiū Viešpačiui mūsų Dievui. – Aš sąžiningai persižegnojau. – Kitaip negalėjo ir būti, jūsų ekscelencija.

De Burgonis pritardamas linktelėjo, priglaudė bokalą prie lūpų ir neilgai trukus uždavė klausimą:

- Gal galėtumėte paaiškinti, barone, kas šiandien lėmė pasisekimą?

Štai kaip... Ant liežuvio galiuko taip ir kirba mestelti patarlę: „Į dievą viltis dėk, bet ir pats netingėk“, bet neaišku kaip kardinolas į tai sureaguotų. Su tokiais dalykais, šiais laikais, nejuokaujama. Taigi...

- Mane didžiai susižavėjęs jūsų žmonių profesionalumu, jūsų ekscelencija.

- Nereikia kuklintis, barone.

- „Te puošia jus ne plaukų pynimas, auksiniai apdangalai ar kitokios jūsų rūbų prašmatnybės, o skaisčios širdys pirmapradžiame grožyje ir rami dvasia, kas yra brangiausia Dievui...“ – nepraleidau pasipuikuoti citata iš Biblijos. – Berods pirmasis Petro laiškas?

- Jūs teisus. – Kardinolas nustebęs pasižiūrėjo man į akis. – Tęskite, barone. Drąsiau...

- Galiu. – Nutaisiau susimąsčiusį veidą. – Taip... „Girdamasis girkis Viešpačiu...“ – pirmasis laiškas korintiečiams (v.p.: krikščioniškai Korintijos bendruomenei. Graikija). Ir „...brolija, aš nemanau esąs išaukštėjęs; o tik užmiršdamas praeitį ir mąstydamas apie ateitį, siekiu tikslo šlovinti Viešpatį Jėzuje Kristuje...“ – berods apaštalo Pauliaus laiškas filipiečiams (v.p.: Filipai (Philippi) miestas Makedonijoje).

Apaštalas Paulius rašantis laišką krikščionims.  Valentin de Boulogne

Taip, žinau ir atsimenu. Reikalas tame, kad... savo laiku atmintinai iškaliau kelias citatas iš Biblijos. Prisipažinsiu – savanaudiškais tikslais: rėžiau sparną aplink vieną gana savotišką, bet įspūdingą damą – Lukeriją. Taip, štai toks visiškai neseksualus moters, kuri priklausė vienai iš religinių sektų, vardas. Tą sektą mintyse taip ir vadinau – kipšai, nors jie buvo ne tai adventistai, ne tai baptistai... šeštadienistai?.. Na, bet koks gi pagaliau skirtumas?!. Tai štai, padariau sektantei įspūdį ir ištvirkavau su ja iki pilno seksualinio nuspilaidavimo ar atsipalaidavimo... nors po to vos pasprukau... buvo toks reikaliukas... Kartais net pačiam prieš save gėda... Niekšas, vis tik... Bet citatų, štai ir prireikė...

- Įspūdinga. Prisipažinsiu, kad nustebinot. – Kardinolas kažkodėl pabandė pažvelgti man tiesiai į akis. – Nedažnai tarp jūsų luomo žmonių galima sutikti štai tokias žinias.

- Net ir nežinau, ką jums atsakyti, jūsų ekscelencija...

De Burgonis patogiau įsitaisė savo krėsle:

- Jūs mane vis labiau ir labiau stebinate. Aš pabandžiau jus charakterizuoti ir žinot kas iš to išėjo?

- Būsiu didžiai dėkingas sužinojęs, jūsų ekscelencija.

- Maloniai prašom. – De Burgonis eilinį kartą mane įdėmiai nudelbė. – Jūs nevidutiniokas, bet mokate gerai tai slėpti ir stengiatės ypatingai neišsiskirti. Aš ne apie jūsų įspūdingus karinius laimėjimus, kuriuos kažin ar pavyktų nuslėpti. Aš apie jūsų vidines savybes. Norėčiau žinoti, kodėl? Manau kuklumas čia niekuo dėtas.

Aš kažkiek įsitempiau. Su šventeivomis ir taip visada reikia elgtis apdairiai, o su kardinolu – dal labiau. Juolab, kad jis toli gražu, visiškai nepanašus į kokį kvailelį. Atvirkščiai: į labai gudrų ir pavojingą rakštį. Kalbi kaip su kokia gyvate barškuole. O aš turiu dėl ko nerimauti. O dar jei paaiškėtų, kad Zemfirą iš požemių ištraukiau? Ir ne tik tai. Ir, velniai rautų, iš kur jis visa tai ištraukė? Pirmasis susitikimas truko vos pusvalandi, o dabar kalbam ir dar mažiau – ir štai tau, kad nori – jis jau turi susidėliojęs „įspūdžius“. Velnias... Na ir tad ko aš, po galais, čia dabar veidmainiauju?

- Atsakysiu atvirai, jūsų ekscelencija. Man taip patogiau stebėti žmones.

- Taip, jūs atviras... – kardinolo veido bruožai kiek atsileido, tačiau jis tuoj pat pasidomėjo: - Ar negalvojote barone apie bažnytinį kelią? Nors, žinote... galite kol kas neatsakyti. Iki vakarienės mes turime daug laiko, todėl siūlau jį praleisti su ganėtina nauda. Ar galite mane palydėti?

- Su malonumu, jūsų ekscelencija. Aš pilnai jūsų paslaugoms.

Na štai... ko tai man šiandieninis randevu (v.p.: pranc. rende-vous; paskirti susitikimai/pasimatymai; pirminė reikšmė kaip ir įsimylėjėlių pasimatymai, tačiau, pavyzdžiui laivyboje, gali būti naudojami ir tokiame kontekste, kaip laivų susidūrimo taškas…) su kardinolu vis mažiau ir mažiau patinka. Ir kur mes eisim, velniai griebtų?!

Praleisti laiko su nauda, mes patraukėme į požemį. Jei būti tikslesniam, tai į tas pačias inkvizitorių kameras. Priekyje ėjo tarnas su fakelu, paskui jį iškilniai žingsniavo pats de Burgonis, už jų visiškai nenoromis sekė jūsų nuolankus tarnas, o procesiją užbaigė du šarvuoti kariai su partizanais rankose. Žemas skliautėtas koridorius mus nevedė į gana didelę ir gerai apšviestą patalpą. Ši patalpa nė kiek nepriminė kankinimų salės... jei neimti domėn didelio instrumentų arsenalo, kurie be jokių problemų paskatina šios dieviškosios įstaigos klientams išlieti visą sielą.

Na-a... mano pilies tardymo celė gali pasirodyti kaip vaikų žaidimų kambarys iš vaikų darželio „Saulutė“. Po galais... ir klientas jau yra... tiksliau – klientė...

Patalpos centre prie nesuprantamos konstrukcijos ožio buvo prisegta apnuoginta moteris. Jauna ir be proto graži. Jos grožį buvo galima matyti net per jos perkreiptą ir fanatizmo kupiną veidą... na, gal isterijos... arba kančios...

Velnias...

Greta šios konstyrukcijos keletas budelio pagalbininkų visai dalykiškai barškino gelžgaliais, o pats budelis, neaukštas kuprius su raudonu ir pilnai galvą dengiančiu gobtuvu, kažkodėl, skaičiavo merginos pulsą.

- Štai čia atskiriami pelai nuo grūdų, - kardinolas svetingai apvedė ranka patalpą, o po to prisėdo ant krėslo ir mostelėjo, kad prisėsčiau greta. – Sėskite, barone Manau, jums bus įdomu.

- Jūsų ekselencija... – priešais kardinolą nusilenkė laibas šventikas, - ši merginą, Ema Mertensa, neišsigina savo erezijų. Mes nusprendėme jai perskaityti „perspėjimą“.

- Broli Ignotai, mes nesikišame į tribunolo veiksmus, - kardinolas pritardamas linktelėjo, - tęskite savo nuožiūra...

- Jūsų ekscelencija... – inkvizitorius sutrikęs pažvelgė į mane. – Bet...

- Tai mūsų žmogus, - griežtai atsakė kardinolas. – Gale tęsti be jokių baimių.

Aš tylomis prisėdau ant kėdės. Atviravimų vakarėlis, vienok. Štai, aš jau ir „savas žmogus“. Ir kada gi spėjau tokiu patapti? A?.. Tiek to, pagyvensim – matysim...

- Jūs, Žanai, patys to nenujausdami, atvėrėte neįtikėtino gylio piktvotę, - kardinolas permetė akimis kelis lapelius, kuriuos jam padavė inkvizitoriai. – O-o-o... įdomus atvejis... Man dar neteko susidurti su satanizmo apiegų ir judėjiško kerėjimo mišiniu. Reikia gi? Konfiskuotas Chasidėjos Aškenazos „Gyvenimo Dvasia“ veikalas (v.p.: Chasidėjas Aškenazė – pažodžiui – skaistusis aškenazė חֲסִידֵי אַשְׁכְּנַז; aškenazų judėjimo pradininkas. Pasekėjai taip ir vadinami „aškenazėmis“. Tai buvo etno mistinis ideologinis kultas ar mokymas – sekta. Atsirado pietų Vokietijoje – Regensburge. Aškenadzės mokymai apėmė ir gana platų demonologijos klausimų ratą, tačiau iki teologinės sistematizacijos prieita nebuvo, o visa demonologija traktuojama kaip Viešpats pasaulio valdymo įrankiai, pavyzdžiui net golemo sukūrimas yra įmanomas, tačiau neetiška bandyti jį kurti ir t.t. Pasekėjų ratas nebuvo itin platus, iš veikalų išlikę tik atskiri lapai, tačiau jų judėjimas pasiekė gana didelį rezonansą, kol jų neišstūmė kabalistiniai mokymai. Aškenazais taip pat buvo vadinami žydų palikuonys pietų Vokietijoje, bendravo hebrajiškai. Pagal kai kurias versijas tai tiurkiška chazarų atšaka 8-9 amžiuje perėmusi judaizmą. Kaip tik po Chazarų kaganato sutriuškinimo dalis persikėlė į pietų Vokietiją, o dalis į Kijevą, Volynę, Galiciją ir Lenkiją )... įdomu... Ir dar Menaše ben Izraelio knyga? Neįtikėtina...

- Jūsų ekscelencija, leiskite pasidomėti, o koks Cimlerio likimas? – nusprendžiau sužinoti apie mane dominantį asmenį.

De Burgonis atsitraukė nuo skaitymo:

- Jis mirė: nukando sau liežuvį ir mirė netekęs kraujo. Taip, Žaaai, taip būna. Šėtonas...

- Bet kaip?.. – iš nuoskaudos vos susilaikiau nesiplūdęs.

- Aš suprantu, barone. Jus dominančius klausimus galima užduoti ir kerėtojo bendrininkams. Ar jūs abejojate, jog  Cimleris į jus kėsinosi?

- Jau ne, bet...

Staiga patalpoje nuskambėjo ramus ir ryžtingas balsas:

- ...mes, Dievo malone inkvizitorius Ignotas Brumsas, įdėmiai išnagrinėjome visos bylos, kuriame jūs esate atsakovė, liudijimus, parodymus ir daiktinius įrodymus, ir matydami, kad jūs pati painiojatės savo atsakymuose, turėdami pakankamai jūsų kaltės įrodymų, pageidaudami išgirsti tiesą iš jūsų pačios lūpų, tam, kad teisėjai nebebūtų toliau varginami, nutariam, pareiškiam ir nusprendžiam skirti jums apklausą su kankinimais... – inkvizitorius pasisuko į raštvedį: - būtinai užfiksuokite šį momentą, maestro Roberai.

- Aš nekalta!.. – isterišku balsu riktelėjo mergina. – Mane suviliojo Rafaelis Cimleris ir vertė daryti nuodėmes ir nešvankius dalykus...

- Viskas savo laiku, dukra mano... – inkvizitorius švelniai nubraukė plaukų giją nuo merginos kaktos. – Pradėkite...

Priešingai nei aš bijojau, nelaimingosios Rafos meilužės niekas nesiėmė kankinti. Budelis ir jo pagalbininkai paprasčiausiai pademonstravo kankinimo įnagius ir paaiškino jų paskirtį. Netgi keletą pamatavo ant merginos kojų. Elgėsi labai atidžiai, kalbėjo ramiai ir aiškiai ir be jokios pykčio kruopelytės. Blyn... humanistai...

- Tai pirmasis kankinimų lygmuo, - paaiškino man kardinolas. – Bažnyčia rūpinasi žmonėmis ir be jokio reikalo nesuteikia kančių ir skausmo.  Netgi atvirkščiai: mūsų tikrasis tikslas – sugrąžinti pasiklydusią sielą į katalikybės glėbį be jokios prievartos, o tik įkalbinėjimais.

Toliau prasidėjo apklausa, kur jau po pirmo uždelsimo į inkvizitoriaus klausimą, reikalo ėmėsi budelis.

Aprašinėti tuos žiaurumus neverta. Aš per savo viduramžišką epopėją jau daug buvau matęs ir kažkiek-tai supėjau surambėti. Na ir dalelytė tikrojo bastardo niekur neišgaravo. Bet... žodžiu, aš vos save laikiau, kad nesukapočiau vietinę broliją į mažus gabaliukus. Taip, mergina buvo eretikė iki pat panagių; taip, ji patvirtino, kad mano atžvilgiu buvo atliekami iš tikro siaubingi ritualai; bet, velniai rautų, negalima gi taip... Velnias, geriau jau nušautų tą kvailę vietoje. Taip-taip, kvailę. Pačia tikriausią kvailę, nes net man buvo aišku, kad ji pakankamai atsitiktinai papuolė į satanistų kompaniją.

- Jūs patenkintas, barone? – kardinolas į mane pažvelgė tyrinėjančiu žvilgsniu.

- Aš... – suvaidinau, kad susimąsčiau. – Taip, jūsų ekscelencija. Tarkim taip... ne patenkintas, o pasitenkinęs. Juk jūs suprantate, kad pasikėsinimų vykdytojai liko nežinomi.

- Tai kol kas nežinomi, - ramiai atsakė kardinolas. – Apklausos tik prasidėjo ir nusimato dar daug darbo. Jūs pats viską girdėjote: erezija išplito po visą miestą, kaip koks voratinklis. Bus daug darbo... labai daug. Beje, jūs žinote, kad Rafaelio Cimlerio tėvas pabėgo?

- Negali būti! – pasistengiau parodyti nusivylimą. – Kaip gaila...

- Taip, paspruko. Mums pavyko sužinoti, kad jis su visa šeima išplaukė savo laivu į Levantą (v.p. Levanta, sen. pranc. Soleil levant — aušra, saulės pakilimas. Nuo XV a. tai V. Europoje paplitęs bendrinis Artimosios Azijos ir rytų šalių pavadinimas. Žodis XVI a. ypač išpopuliarėjo Anglijoje. Šis žodis reiškia vietovę, bet ne kultūrą. Savo laiku, kelionių užrašuose, net Graikija, kuri priklausė Osmanų imperijai, taip pat buvo minima kaip Levantos šalis. Subyrėjus Osmanų imperijai, jai priklaususios šalys nuo 1920 iki 1946 m. taip pat buvo vadinamos vienu, bendru, „Levantos” pavadinimu).

- Ir kas dabar bus?

- Kol kas sunku pasakyti. Parodymus apie jį mes jau turime, tik, tiesa, netiesioginius, bet patys suprantate – susidėti tik truputį su šėtonu neįmanoma. Juk taip?

- Aišku, jūsų ekscelencija. Piktžolės turi būti išravėtos su šaknimis. Jei reikia net ir su aplinkiniais naudingais augalais, nes šie gali būti jau užkrėsti, - atsakiau kardinolui, o viduje plūdausi paskutiniais žodžiais. Ot tai šunybė kokia... Tenka veidmainiauti, nes aukoti savęs kol kas visai neketinu. Tiksliau iš vis neketinu.

- Labai vykusi alegorija... – de Burgonis nusišypsojęs linktelėjo. – aš jus suprantu: jūs su malonumu ir toliau sektumėte kaip gimsta tiesa, bet turiu jus nuo to atitraukti – mums jau laikas. Koks jūsų požiūris į sausus vynus? Man neseniai atgabeno dešimtį nuostabaus Reino vyno...

Ar jums reikėtų kalbėti jog po viso to reginio netekau apetito? Tačiau po truputį atlėgo ir visai maloniai atidaviau pagarbą puikiam vynui ir dieviškai farširuotoms putpelėms. Taip, aš visiškas nejautrus gyvulys, bet paėsti mėgstu.

- Barone... – Kardinolas atidžiai servetėle nusivalė lūpas, - kaip visgi jūs vertinate karjerą Šventuose dirvonuose?

- Teigiamai, - atsakiau be jokios pauzės, nes apie tai jau buvau spėjęs pagalvoti dar požemiuose. – Tačiau, deja, ji man negalima.

- Kodėl gi? – klausiamai išlenkė antakį de Burgonis. – Kas gali trukdyti Dievo tarnybai?

- Aš nesu idealus ir tai kliūtis, jūsų ekscelencija. Aš vadovaujuosi viena taisykle: geriau būti, nei atrodyti. Aš dieną ir naktį meldžiu Viešpats suteikti man rimastį, bet kol kas jis mano maldų negirdi.

- Bet jūs neneigiate tokios galimybės, - rimtai konstatavo kardinolas. – O tai savaime jau rodo tam tikrą Viešpats nusiteikimą  jūsų atžvilgiu.

- Viešpats keliai nežinomi, jūsų ekscelencija. Be to, mano rankas riša vasalinė priesaika Burgundijos valdovui.

- Aš primygtinai neprašau, barone... – kardinolas, tarsi kažką mintyse spręsdamas, kiek susimąstė, patylėjo ir tęsė: - Be to... be to aš neturėjau mintyse įžadų. Bažnyčiai gali prireikti būtent jūsų drąsos ir kariško šaunumo... ir, aišku, jūsų proto. Patikėkite, jūsų padėtis dėl tarnybos mums, taps tik gerokai aukštesnė, nei dabar. O dėl vasalinės priesaikos... Žinote, prie šios kalbos grįšime kiek  vėliau. Artėja didelės permainos...

Man neįtikėtinai labai norėjosi sužinoti apie artėjančias permainas, bet kardinolas persuko kalbą. Kalbėjo apie ką tik nori: nuo medžioklės sakalais, iki pikantiško buljono receptų, bet tik ne apie politiką. Velnias...

Kai aš jau rengiausi atsisveikinti, netikėtai kardinolas pareiškė:

- Taip, barone... aš uždedu jums epitimiją (gr. epitimion – bausmė; atgaila (3b) - krikščionių bažnytinė bausmė, skiriama tikintiesiems už nuodėmes ar bažnyčios kanonų pažeidimą). Jūs žinote už ką. Katedros statybai paaukosite Tūro livrą (v.p.: svaras arba livras: Prancūzijoje buvo 2 skirtingi svaro standartai: Paryžiaus — 459 g. ir Tūro livras — 365,783 g. Paryžiaus livras atitinka 1¼ Tūro livro; denje, sū ir t.t., žr. aukščiau.), - ir į mano rezidenciją pristatysite penkias statines tos jūsų nuostabios silkės. Na ir... ko gero viskas.


Auksinis Tūro livras

- Penkias statines, jūsų ekscelencija... – aš šypsodamasis nusilenkiau, - ir statinaitę nuostabių slėgtinių ikrų. Ir vežimą lašišinių išpjovų.

Kardinolas tylėdamas paėmė nuo stalo nedidelę skrynutę ir atvėręs ją pademonstravo man iš pirmo žvilgsnio paprastą medinį rožančių:

- Barone, man žinoma, kad jums teks pakeliauti.  Tai štai, pateikus štai šį rožančių, jums pagalbą suteks bet kurioje mūsų buveinėje. Ir dar... taip... atsiųskite man savo patikėtinį... kaip jį ten... na tą, kuris suspėjo nupirkti Cimlerių prekybinę kompaniją. Mano intendantas su juo apsvarstys šiokius tokius pajus būsimuose komerciniuose projektuose...

O kaip... iš nuostabos vos žandikaulis nenukrito...

- Būtinai, jūsų ekscelencija...

Visą kelią į namus, laužiau sau galvą. Taigi? Ką mes turim? Rafas – aname pasaulyje. Todėl pusė visų pėdsakų dėl pasikėsinimų į mane – dingo. Na ir iki galo aš nesu įsitikinęs, jog jis prikišo nagus prie bandymo mane nunuodyti. Kas toliau? Aš su savo spektakliu suerzinau visą širšių lizdą: liaudis pašėlo ir Antverpene prasidėjo peštynės ir riaušės, o inkvizicija viso šio triukšmo fone naikina ereziją. Su visomis šaknimis. O ką tai reiškia – patys suprantate.  Ir aš pats gana lengvai atsipirkau, o tai galėjau ant kankinimų suolo ir pats prigulti: vien už tai, kad, savo laiku, nutylėjau apie prekybą krikščionimis. Panašu, kad Izaokas, kaip ir buvom sutarę, laiku perspėjo vyresnįjį Cimlerį, o po to jau už mano pačio pinigus išpirko kompaniją... ir tai neliko paslaptimi...

- Ta-aip... – sumurmėjau sau po nosimi ir gurkštelėjau iš gertuvės. – Užtat... užtat aš dabar pajininkas su pačiu kardinolu. Ir net turiu kur pasitraukti nuo tarnybos pas Karolį.

Pasukiojau rankose rožančių ir pastebėjau, kad ant karoliukų išpjaustyti vos pastebimi simboliai. Na, ką gi, esant galimybei, patikrinsim kokią galią jie turi.