XVII skyrius
Jostą palaidojome krante. Jis
nemėgo jūros, tad ir nusprendžiau jo bangom neatiduoti. Apmokėjau laidotuves,
sumokėjau už vietą kapinėse ir ilgiems metams jo kapo priežiūrą. Na, o pats
laidotuvėse nedalyvavau: man taip atrodo, kad Kalė mieste lankausi ne paskutinį
kartą ir dar turėsiu galimybę aplankyti kapą. Sunku... Taip, aš praliejau
nemažai kraujo ir jau lyg ir apsipratau su mirtimi, kuri iš manęs atima
draugus... bet Jostas... sunku...
- Monsinjore...
Atitraukiau akis nuo
tyvuliuojančio juodo vandens ir apsisukau.
Klausas. Po Josto mirties
berniūkštis kažkaip per akimirką suaugo. Iš šalies pažvelgus kaip buvo bernas,
taip tokiu ir liko, o štai viduje kažkas pasisuko. Ir pasikeitė labai staigiai:
iš pliurpalo vaikėzo persivertė į mąstantį vyrą. Taip, draugų mirtis palieka
savo pėdsaką...
- Taip, Klausai?
- Monsinjore, kas yra garbė?
- Garbė? – aš kiek susimąsčiau. –
Tai labai sunki ir, tuo pačiu metu, labai parasta sąvoka.
- Man anksčiau viskas buvo labai
paprasta... – abejonių apimtas Klausas palingavo galvą. – O dabar... dabar, net
nežinau.
- Paduok vyno... – Aš atsisėdau į
krėslą ir pakišau bokalą po rubinine srovele, kuri liejosi iš butelio ir
parodžiau vaikinukui kėdę priešais. – Sakyk, ar daug garbės tame, kad Jostas
pasibjaurėdamas atstūmė savo žudiką?
- Nežinau. – Berniukas nuleido
akis. – Jis... jis smirdžiui parodė savo vietą... lygtais... bet...
- Kalbėk.
- Bet per savo poelgį labai kvailai
žuvo. Taip monsinjore?
- Taip. Tęsk.
- Tai kaip jo poelgyje jokios
garbės. – Klausas sutrikęs perbraukė ranka savo kaktą. – Aš pradedu lyg ir
suprasti, tačiau...
- Garbė, tai visų pirma vidinė
kiekvieno asmens būsena, garbė - tai
elgesys ir veiksmai, kurie, visų pirma, leidžia gerbti pačiam save. Garbė, galų
gale, tai ištikimybė asmeniniams prioritetams. Prioritetams, kurie labai
skurpulingai atrinkti. Gal galvoji, kad manęs nevimdė toks maskaradas? Aš pats
save už tokį nusižeminimą galėjau persidurti, tačiau tuo pat metu, puikiai suvokiau,
kad, visų pirma, reikia padaryti valdovo pavestą darbą. Išmok, berniuk,
pasirinkti prioritetus. Kartais taip jau būna, kad jokios negarbės nebūna net
gėdingame pabėgime... Tiek to, manau, kad mes dar turėsime progų šią sąvoką
apsvarstyti. O kol kas...
- Monsinjore, vyriausiasis kokas
prašo leidimo patiekti vakarienę – priešais mane išdygo porelė neatskiriamų
pažų.
- Tegu serviruoja čia, ant
tiltelio... – kilniaširdiškai leidau ir tiesiog nejučia šnervėmis sugavau
nuostabų keptos žuvies kvapą. – Taip... stot, nenaudėliai. Atsakykit: kas tai
yra garbė?
- Mūsų garbė ištikimybėje jums! –
kaips susitarę išpyškino berniūkščiai. – visa kita nesvarbu.
- Štai kaip... Gerai, netikšos,
laisvi, - patenkintas atsakymu pasisukau į Klausą: - Girdėjai?
Vaikinas sulaukė, kol abu pažai
pradings ir sutrikęs išpyškino:
- Taigi jie mūsų klausėsi! Pats
mačiau!
- O tai šelmiai! Beržinės košės
jiems...
- Nereikia, monsinjore, - užstojo
Klausas. – Iš tikro tai jie neblogi vaikiščiai.
- Net nesiruošiau. Kol kas laisvas,
tačiau niekur nepradink. Vakarieniausi su manimi.
- Kaip įsakysite, monsinjore...
Nupėdino iki borto ir į jį
atsirėmė. Stovim vietoje... sustojome nakčiai. Naktį, kol kas, niekas į jūrą
nevaikšto. Ir dar ilgai taip bus. Pavojinga, gi. Ypač Pa de Kale. Sąsiauris ganėtinai
klastingas – sekluma ant seklumos ir dar kai kurios juda. Na, bet mums labai
skubėti nėra kur. Ryt ryte pakelsim inkarą ir apie pietus būsim Diepe (v.p.: pranc.: Dieppe), o tai jau Normandija. Normandija... voro
tėvonija – pilnateisis Prancūzijos domenas (v.p.: nedaloma valda). Kažkada čia buvo toks kunigaikštis Karolis II Prancūzietis –
Šarlis de Valua, kuris ranką rankon trynė su mano tėtušiu prieš Liudviką
Visuotinės gerovės lygoje. Tačiau gana ankstyva ir paslaptinga mirtis, nuo
perteklinio ir besaikio gyvenimo ir meilės nuotykių jį pakirto. Nunuodijo,
vargšą? Gal, bet tiesos vardan pridursiu, kad voras Normandiją dar iki jo
mirties nusisavino. Ot, niekšas... Žodžiu, reikia būt ausis ištempus ir akis
išsprogdinus - neprarast budrumo. Iki pat dabar tas mūsų nuskandintas
laiviūkštis iš galvos neišeina. Mūsų laukė? Nežinia... Tačiau Diepėje dėl
turėsime žaisti maskaradą. Bet jau man pačiam... Artistą atrado, kad juos
kur...
Denyje su savo medinėmis
geldomis-geldelėmis pasirodė jūreivėliai ir laukė iš kambuzo (v.p.: ol. kombuis - laivo virtuvė), grįžtančių patikėtinių su menke ir
rugine duona. Bocmanas, lydimas jūreiviško ošimo, iš statinės išmušė kaištį ir
mitriai įstatė kranelį. Šiandien laivo įgulai leidau įpilti vyno. Malonė, taip
sakant, o šiaip jūreiviai turi tenkintis puskaušiu alaus vakarienei.
Tiltelyje įspūdingai mikliai buvo
serviruojamas stalas. Žaibišku greičiu atsirado patiekalas su ant anglių keptu paltusu
(v.p.: plekšniažuvės porūšis), balta duona, sūriai ir kažkokios
salotos su pundeliais žalumynų. Na ir vynelis, be jokių abejonių. Aš be gerų jo
atsargų nė iš vietos nekrutu. Nors ir nepiktnaudžiauju.
- Pone šautbenachte... – vyriausias
kokas pripylė bokalą vyno ir nusilenkė.
Matydamas savo virėją, viduje net
šyptelėjau. Stebint, kaip aš ragauju, jo žvilgsnis tampa įdėmiai išgąstingas.
Visuomet tas pats. Nors dar nebuvo nė vieno atvejo, kad išpeikčiau jo kūrybą.
Peteris van Risas buvo atsistatydinęs ir pasilikęs pilyje, bet sužinojęs, kad
jam nesant mane kažkoks niekšas pabandė nunuodyti, pradėjo rūstauti ir
pareiškė, kad dabar nuo manęs neatsitrauks nė per žingsnį. Netgi per šį jūrinį
pasivaikščiojimą persikvalifikavo iš vyriausiojo vyrėjo į vyriausiąjį koką.
Netgi skarelę pradėjo rištis kaip koks piratas. Aišku, tuo pačiu jau nusavino
ir vyriausiojo laivo batalieriaus pareigas. Nors bendrai paėmus, „Viktorijoje“
buvo gana daug iš mano senosios gvardijos. Samuelis pareiškė norą išbandyti
jūreivišką gyvenimą ir užimti laivo gydytojo vietą. Buvęs būrio profostas
Vilemas Askensas persikvalifikavo į laivo kalvį ir dailidę; na ir, aišku,
neapsiėjome bu buvusio būrio, o dabar laivo kapeliono Bromelio. Vėtyti ir
mėtyti vyrukai, kuriais aš labai patenkintas. Kchmmm... ko tai pernelyg užsimasčiau
– Peteris jau užsilaukė. Reikia paragauti, o tai įsižeis...
Išsirinkau apkepusį žuvies
gabaliuką, pabandžiau, užgėriau vynu ir kiek luktelėjęs linktelėjau:
- Kaip visada, nuostabu, Peteri.
Perduok įsakymą valgyti.
Kokas nukaitintas pagyrimo tuoj pat
sukranksėjo:
- Ponas šautbenachtas įsako
vakarieniauti!!!
Aš atsistojau ir pakėlęs bokalą
taip pat riktelėjau:
- Būkit sveiki, šaunuoliai!
- Hip-hiiip-hurra!!! – draugišku
riaumojimu atsiliepė laivo įgula. – Tegyvuoja ponas...
Per daug teatrališka? Taip, sutinku. Tačiau tokios scenos
nepaprastai naudingos komandos sutelkimui ir ištikimybės ugdymui. Neužmirškim – penkioliktas amžius, vis tik.
Liaudis viską teisingai supranta ir kartas nuo karto įsitikina: ponas mielaširdingas
ir teisingas. Na, o jei per snukį gaus ar visus velnius susigaudys, tai
mielaširdingumo ir teisingumo fone, tokie barimai, kaip ir niekis....
Vakarienė praėjo puikiai.
Puikiausias valgis, puikus vynas, na ir oras nuostabus. Vakarop vėjas visai
nurimo, debesys, atvėrę dangų, dingo ir pasirodė miriadai tviskančių
žvaigždžių. Vos girdimas bangų pliuškenimas, lengvas laivo skrebėjimas ir
lavavirvių treškėjimas. Net karmoranų kranksėjimas buvo mielas ir papildė
mielaširdingai nuteikiančią ramybę. O gal aš taip stipriai myliu jūrą? Gali
būti...
Po vakarienės kiek prasimankštinau
mojuodamas talvarą, o po to nusiprausiau ir pabandžiau užsiimti „išradimais“.
Tai yra, pradėjau braižyti vandens gėlinimo aparato schemą. Patys juk
suprantate – be vandens nei šen, nei ten. Ypač jei nuspręsiu prigriebti dalelė
Kolumbo ar Magelano šlovės. Pati konstrukcija tai gana paprasta, panaši į
naminukės aparatą... su šiokiu tokiu skirtumu, aišku. O jei...
 |
| Autorius, matomai, turi galvoje tokio tipo gėlinimo konstrukciją O šiaip, yra ir paprastesnių, jei pakankamai daug saulės šilumos, tačiau jų efektyvumai ir pajėgumai ne itin dideli, lyginant su konstrukcijos griozdiškumu |
Nugėriau sidro ir patenkintas
stuktelėjusia mintimi, nubraižiau didelę įlenktą linzę. Štai taip, tegu saulutė
už mus padirbėja – mažiau anglių ir malkų išnaudosime. Žygiuose bus galima ir
maistą gaminti. Tik sidabro porą svarų prireiks., bet tokiam reikalui –
negaila. Velnias... taigi dar sidabrinius vandens bakus ruošiausi įtaisyti...
Ech, pinigėliai, pinigai... Lyg jokio
stygiaus ir nejaučiu, bet jie išeina su laukiniu veržlumu...
Vėlgi, šebeką reikia
perstatyti. Lyg ir viskuom gera: puikus
greitis, nuostabus manevringumas ir padori talpa, tačiau stabilumas ir
plūdrumas – nekokie. Gimzda maža, o esant štormui – tai gali atsisukti kitu
galu. O tikėtis, kad į audras nepakliūsim, būtų visiška kvailumo viršūnė. Bus
audros, būtinai bus. Tačiau rezgu mintį apie tokią konstrukciją, kuri kažkada
vadinosi „karibų šebeka“. Galima pabandyti ją įgyvendinti. Taip... (v.p.: šebekos Karibų jūroje buvo ganėtina retenybė,
nes šie laivai dėl savo stabilumo nebuvo itin stabilūs vandenynuose, nes visų
pirma buvo skirti Viduržemio jūros poreikiams. Tačiau šebekos charakteristikos
ir galimybės, buvo ganėtinai viliojančios, tad Karibų meistrai ėmėsi jas
statyti Karibų jūros poreikiams, tačiau jų konstrukcija šiek tiek skyrėsi ir
manevringumas bei greitumas dėl to kiek nukentėjo)
Išbraižęs pundelį popieriaus,
nusprendžiau pailsėti. Vis tik jau gerokai po vidurnakčio.
Sapnavau kažkokį matytą ir menkai
pažystamą kuprių. Pagyvenęs vyras – apie penkiasdešimt. Juodaplaukis,
plačiapetis ir su didele nosim. Lenkstėsi iki pat žemės ir mane kažkur traukė
paėmęs už rankos. Bet štai kur, tai aš taip ir nesupratau – sapnas neturėjo
jokių garsų. Na ir kur mes nukeliavaom, aš taip pat nemačiau, nes pabudau
spaudžiamas pūslės. Nebylus kinas, kad jį kur. Užsitempiau kelnes, įsispyriau į
batelius ir atsidūriau ant denio.
Pasidairiau. Aliejinių lempų
šviesoje matėsi budėtojų pamaina. Porelė iš abordažinės komandos šalia
grotstiebio kažką pliurpė, o dar kita porelė po laivagalio antstatą šmirinėjo.
Gerai: akylumas – mums būtinas. Priėjau prie borto ir atsirišau kelnių
raištelius. Nagi...
Staiga, šalimais ant falšborto
stuktelėjo du skarmalais apvynioti kabliai ir beveik iš karto virš borto
pasirodė kažkieno snukis su užmaukšlintu senovišku normandišku šalmu.
Po galais!!! Nustebęs žengtelėjau
atgal, bet čia pat atsipeikėjęs, iš visų jėgų smogiau kumščiu per barzdočiaus
snukį. Vyras tyliai surikęs nulėkė žemyn, o aš kaukdamas kaip garvežys,
nulėkiau ginklų. Blyn!!! Mane, po galais, abordažu ima!!!
Velnias, velnias, velnias!!! Dešine
griebiau talvarą, o kaire pistoletą, išvirtau į denį ir iš kart iššoviau į
didelių gabaritų vyruką su alebarda, kuris bandė užsklęsti triumo liuką dideliu
medgaliu.
Prisukama spyna žagtelėjo, išmušė
titnagines žiežirbas, užsidegė parako užtaisas ir po akimirkos trinktelėjo
šūvis, o bernas su alebarda krito ant denio. Štai taip...
- Pavojus, po velnių!!! Pavojus!!!
– sodindamas balsą surėkiau ir nukirsdinau link manęs prišokantį ietininką.
Ant denio užvirė žvėriškas sąmyšis:
visiškai netikėtai užpuolikams mūsų pričiupti nepavyko, juolab, kad daugelis jūreivių miegojo po
atviru dangumi ir dabar priešinosi iš visų jėgų kuom papuolė... Po galais...
kiek gi čia jūsų?!!
Man už nugaros dusliai trinktelėjo
arkebūza ir pistoletas. Du užpuolikai nuvirto už borto, o vienas raitydamasis
kaukė taip, kad galėjo pavydėti net vilkai. Nesidairiau – žinojau, kad tai
Klausas. Šaunuolis vaikis – nepasimeta.
Pastebėjau Verenveną ir Anderseną,
kurie įnirtingai gynėsi šalia grotstiebio ir ėmiau judėti link jų.
Vienas – kažkieno tesaką laikanti
ir taškydamasi kraujo purslais nukrito ant denio... du –lenkti ašmenys perkertą
kažkieno storą ir purviną snukį... Trys – numušiau ietgalio galiuką į šoną ir
nuverčiau barzdotą galvą, ant kurios buvo užmaukšlinta misiurkė (v.p.: rytietiškos kilmės šalmas. Manoma atėjęs iš
Egipto. Šis šalmas buvo nedidelės lėkštutės ar dubenėlio pavidalo, prie kurio
buvo prikabinta grandininė galvos ir kartu pakaušio, kaklo ir pečių apsauga.
Kartais į šią apsaugą buvo įpinamos metalinės plokštelės), nuo plačių pečių. Ach, blyn,
kalės vaikai!!! Paslydau ant šlapių nuo kraujo lentų ir nusiridenau per denį.
Užkaukiau nuo petį persmelkusio skausmo, bet kažkokiu būdu pašokau ant kojų...
 |
| Misiurka |
- O-cho-cho!!! – ant denio išniro
kokas ir mojuodamas vindbomu (v.p.: ol. windboom, medinis svertas,
kuris buvo naudojamas suktuvams, pavyzdžiui inkaro pakėlimui, kuris atlikus
darbui, kad netrukdytų buvo išimamas) iš kart aplink save išvalė visą
erdvę. Paskui jį, bliaudami kaip buliai, iššoko Askensas ir Bromelis, kurie
paskui save vedėsi pilnai ekipiruotą abordažinę komandą. Puolančiuosius
sumaitojo per akimirką, prispaudė prie borto ir atskyrė į dvi grupeles... Jau
tik vieną... Uuups... Panašu, kad susitvarkėme...
- Ginklus ant
denio, kalės vaikai!!! – užbaubiau. – Tuoj po velnių visus iššaudysim!!!
Matydamas
neryžtingumą, mostelėjau ranka. Nuo antstato trinktelėjo arkebūzos šūvis ir
arbeletų templių tarkšėjimai. Šauksmai ir priešmirtinės aimanos, o hauberką
(v.p.: pilni grandininiai marškiniai) užsitempęs žaliūkas – matyt vadeiva, prisidengė skydu ir suriaumojo:
- Kokios
garantijos?!
- Šūdą tau, o ne
garantijas! – sakydamas pamačiau ant denio išgriuvusį senį Adrisą ir pajutęs
laukinę neapykantą surikau: - verskit visus!!!
Pasipriešinimo
beveik nebuvo. Koks dar pasipriešinimas?
Užpuolikų ir taip nuo pat pradžių buvo mažiau nei mūsų, o dabar jų tik
dešimtadalis bebuvo likę. Na ir ginkluoti nežinia kuo. Net neįsivaizduoju, ko
šitie idiotai tikėjosi. Nors... dar kiek ir būtų jiems ko gero pasisekę – ne
kitaip, kaip gerasis angelas sargas mane su mano pūsle į denį išsiuntė.
Netekome keturių
žmonių, o penketą gerokai apkapojo. Na ir dešimt dar smulkiai sužeistų. Tačiau
Samuelis visus žadėjo ant kojų pastatyti. Kalės vaikai... tėtušį Tilgautą
Anapilin išsiuntė. Iškarsiu išgamas!!! Oiiii!!!
- Atsargiau gi tu!
– sušnypščiau. – Šundaktari tu blyn!!!
- Na i ko taip
rėkt? – Samuelis vikriai tvarkė įpjovą ant mano peties. – Menkniekis...
- Pakalbėk, tu
man!.. Vyno duokite, netikšos...
- Štai jis. – Man
po kojom numetė supančiotą vadeivą.
- Kas toks? –
įsmeigiau žvilgsnį į barzda apaugusį vyrą. – Tyli? Nukirskite jam dešinę ranką.
- Eskiue... eskiue
Viktо́ras
de Bužas... – burbtelėjo belaisvis ir baimingai dėbtelėjo į koką, kuris žaidė
kirvuku. – Gal suderėsim dėl išpirkos?
- Išpirkos? –
susimąsčiau.
Šūdžius kilmingo
kraujo. Nors nieko ypatingo – įprastas reikalas tarp nuskurdusių dvarininkėlių.
Sutelkė aplink save driskių gaują ir plėšikauja: plėšia nakčiai sustojusius
laivus. Gal ir šiaip plėšikauja. Atseit – jam tinkamas garbės neatimantis
reikaliukas. Šunsnukis... Išpirką, sakai?
- Paskandinkit jį.
Prie kojų pririškite sviedinį ir meskit vandenin. O kitus pasmaugti... –
atsistojau ir priėjau prie borto. – vykdyt...
- Kaip būtent
pasmaugti, ponas šaubentachte? – trindamas rankas pasidomėjo Askensas. – Galima
pakarti, o galima ir pasmaugti. Skirtingas, reiškiasi, reikalas...
- Paprasčiausiai
pasmaugti.
- Kaip tu drįsti!..
– išgirdau už nugaros.
- Eik tu velniop...
– neatsigręždamas atsakiau.
O ką? Niekada nieko
tose išpirkose neišmaniau. Na ir ką iš to plikšiaus paimsi? Ne iš gero gyvenimo
plėšikauti pradėjo. Pabandžiau pajusti nors kruopelę užuojautos...
Ne, nepajutau... Na
ir nesavivaliauju gi aš: užsitarnavo, tai tegu ir pasiima atlygį. Nėra kada čia
žaisti. Aišku visai nepamaišytų jo dvare raudonąjį gaidį paganyti (v.p.: padegti), na ir pamokai dar
jo žmonių skaičių sumažinti... Padauginti iš nulio... Ar pilį susprogdinti...
Bet nėra kada. aušta jau – reikia kelionę tęsti.
Delfinai, ar ką?
Vandenyje įžiūrėjau narčius šešėlius. Tikrai delfinai!!! Och gražuoliai! Tuoj
jus pamaitins. Ar jūs žmogienos neėdate? Velnias, užmiršau visai...
- Budinčiuosius
čionai. Prašiko viską! Nuskandinsiu kalės vaikus...
- Taigi jau nėra
jų, - skėstelėjo rankom Verenvenas, - nukirsdinti visi...
- Na ir gerai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą