XIII
skyrius
Naktį sapnavau statybas... Pilis
apdėta pastoliais, krūvos statybinių medžiagų, šmėžuojantys ir bėgiojantys
darbininkai, kažkokios krosnys su rūgstančiais kaminais... Ir visokios kitokio
klaikios nesąmonės.
Ir neišsimiegojau...
Ir atsibudau su skaudančia galva...
Ir iš vis – nenoriu aš tokių
sapnų...
Ne, kad kas nors erotiško
prisisapnuotų...
Apimtas liūdesio pakeiksnojau,
skustuvu nubraukiau šerius, be jokio gailesčio išjudinau Tuką ir nupėdinau į
treniruotę. Šventė, matote, jis... Nusispjaut. Pažus taip pat niuksais
prikėliau. Taip sakant, sunku mokymuose - lengva mūšyje. Ir šiaip aš be jokios
nuotaikos...
Su ypatingu nuožmumu save ir Tuką
išsunkiau kaip porą citrinų. Kiek pagerėjo ir pusryčiauti jau nuėjau su
pakilesne nuotaika.
Po pusryčių nusileidau į kankinimo
kamerą patikrinti, kaip ten manieji belaisviai. Ne tai, kad labai buvo būtina,
bet tam, kad dar nors kiek nuotaika pagerėtų.
Na, ant buvusio ekonomo šeimynėlės
tai man visiškai nusispjaut, o štai pirklys – tai jau mano prekė. Itin brangi
prekė. Tiesa sakant, jo net netardžiau. Nors mano profostusi Vilemui Askensui
rankos ir niežėjo, bet kankinti neleidau. Askensas jau tris kartus savo
mokinius siuntė prašydamas leidimo, o ketvirtą kartą net pats apsireiškė.
Neištvėrė vargšas – pirklys taip visą sargų ir budelių broliją koneveikė, jog
šiems visko mačiusiems stuobriams visos ausys linko, galvos spengė, o rankos
niežėjo. Bet neleidau kankinti, o patariau visus kalinius susodinti į vieną
celę... Ir neapsirikau.
Ekonomas su sūneliu, matomai
norėdami įgauti mano palankumą, taip aptalžė Rafą, jog šis dabar puikavosi su
mėlynėmis po abiem akim, sumušta nosimi ir nulinkusia raudonai violetine
ištinusia ausim. Na ir gerai. Jokios užuojautos jam nejaučiu... Net po tos
sielą veriančios istorijos su jo sužadėtine.
Pirklį ištraukė iš kameros ir
paklupdė priešais mane...
- Kaip, Rafai, nakvojai?
Pirklys nutylėjo ir paniekinančiai
bandė nusukti galvą, bet tuoj pat gavo per dantis nuo vieno iš Askenso
pameistrių.
- Atsakyk, jei tavęs klausia ponas
baronas! – riktelėjo Vilemas ir vardan didesnio įtaigumo pats spirtelėjo.
- Gerai... ponas barone... gerai, -
taikiai prabilo Rafas ir pridūrė: - jūsų rūpesčiu, gerai.
- Tikras šaunuolis... –
pasidžiaugiau ir pasisukau į Vilemą: - Vilemai, turiu tau užduotį. Šiandieną
iki pietų privalai suorganizuoti kaime ešafotą. Pačioje matomiausioje vietoje.
- Nagi padarysim, kapitone... –
pofostas net sutrynė rankomis. – Kokia bausmė? Karsim? Galvą kirsim? Prieš tai
kalbėsim: ketvirčiuosim ar kaposim? Gal ir gerą ratą pastatyti...
Nuo tokių kalbų ir džiaugsmingai
besišiepiančio Vilemo snukio mene net supurtė. Juk šiknius iš tikro džiaugiasi.
Nors visai normalus vyras. Netgi geras ir atlapadūšis... kai kada. Pardoksas...
- Ant kuolo kada anksčiau sodinai?
– nutaisiau niaurų balsą.
Ši vaidyba daugiau auditorijai.
Ekonomas su sūneliu net ausis išskleidė. Na ir vergų pirklys dėmesyje sustingo.
Tegu baisisi. O jau ten matysim...
Vilemas nė kiek nesusirūpinęs
dalykiškai išbėrė:
- Pačiam neteko. Tačiau teisingą
procedūrą žinau. Jokių problemų, kapitone, padarysim. Viską kuo puikiausia
padarysim. Tuoj štai pagalbininkus išsiųsiu kuolus parinkti.
- Gerai. Ir kad pusiaudieniui
viskas būtų parengta.
Ekonomas paminėjus kuolą susipurtė,
pražliumbo ir sudribo ant grindų.
Jo sūnelį supurtė rauda ir keiksmai
savo tėvo adresu.
O štai Rafas aršiai suriko:
- Išgamos, būkit prakeikti!..
Bet tuoj pat, gavęs gerą spyrį,
užtilo.
- O tu, niekše, kaip manei? Galvą
už prekybą krikščioniškomis sielomis galvą paglostys?
- Darykit ką norit... – sumurmėjo
pirklys ir nuleido galvą.
Iš jo sumuštos nosies ant akmeninių
grindų ėmė varvėti kraujas.
Na... taip... o nuotaika taip ir
nepakilo... Ir tardyti jį noras praėjo. Tfu, kas šiandien per diena...
Pagyriau Vilemą su pameistriais už
pavyzdinę tvarką.
Jie iki spindesio nušveitė visus
instrumentus, numazgojo sienas, grindis ir net voratinklius nuo lubų nubraukė.
Kankinimų kamera net neteko pradinės gotiškos charizmos. Pasidarė panašesnė į
operacinę...
Na ir tegul...
Dar kiek pasisukiojau po požemį ir
nupėdinau viršun. Ten pačiupau Loganą ir išsiunčiau jį su seržantais į
Breskensą atvesdinti rekrūtų. Prigrasinau, jog jei atvarys visiškai niekam
tikusius – visus antpečius nuplėšysiu... Panašu, jog paėmė į galvą...
Kuom čia užsiėmus?
Pilies kieme šeimynykščiai šmėžavo
su savo reikalais – pilis vis labiau panašėjo į apgyvendintą. Remonto darbų dar
nepradėjo, bet griuvenų vaizdelis vis labiau nyko.
Ką gi... Taip... Kamputyje
pastebėjau valdininkus ir tėvą Motiejų, kurie gydė pagirias vietiniu alumi.
Priėjau.
Heroldas ir jo kompanija kaip
užsukti pašoko ir nusilenkė. Neatsiliko ir vienuolis, nors kaip šventikas nuo
šios prievolės buvo atleistas. Dar vienas neblogas pastebėjimas.
- Ponas barone... – Ambruazas kiek
sutrikęs sukosėjo. – Ar jūs patenkintas tuo kaip buvote paskelbtas senjoru?
- Visiškai, maestro de Aršambo, -
lengvai linktelėjau. – Jūs puikiai padirbėjote ir aš, esant progai, būtinai tai
paliudysiu herbinam Burgudijos karaliui.
- Didžiai dėkingi, jūsų mylista...
– heroldas vėl kažko sutriko. Net primerkė savo užtinusias akis. – Bet...
- Maestro Ambruazai, jūs tikrai
būsite aprūpintas viskuo, kas yra būtina kelionei namo, o madam Brungilda,
išreikšdama padėką, jums perdavė dvi statinaites to puikiojo vyno, kurį mes
vakar vakare bandėme. Ir, beje, jūsų niekas neišvaro. Aš siūlau pasisvečiuoti
dar kokią savaitėlę ir pagerbti damuazo Logano vestuves savo buvimu.
Maestro patenkintas net
nusikrenkštė. Matomai savo atsakymu atsakiau į visus susikaupusius klausimus ir
išsprendžiau visus jo rūpesčius. Heroldas išsilydė padėkose. Persevanas ir
auditorius su triguba aistra jam antrino. Draugiški bičai.
Dar kartą padėkojęs už gerą
tarnybą, captelėjau už rankovės tėvą Mykolą ir nusivedžiau į šoną:
- Tėve, kodėl jūs neklausiate, kaip
čia atsidūrėte?
- Viešpats keliai nežinomi... –
vienuolis kiek šyptelėjo ir ėmėsi tarp pirštų stumdyti rožančiaus karoliukus..
– Aš atsiduodu Viešpačiui mūsų Dievui. Jis manęs dar nė karto nepavedė. Tačiau,
kaip suprantu, sūnau mano, jūs ne veltui mane atsivežėte pas save?
- Teisingai supranti.
- Taigi? – Vienuolis palenkė galvą
į šoną ir iš karto tapo panašus į šunelį, kuris kaulija skanėstų.
Tokį įmitusį šunelį....
Sekundę padvejojau... Na patinka,
man šis vienuolis. Nežiūrint žiaurių pagirių, atrodo visai blaiviai mąstančiu.
Ir akyse – jokio fanatizmo. Švarus, pasitempęs, plikė atidžiai išskusta. Sutana
švari... na gal kiek susilamdžiusi ir aplipusi šienu... bet tai suprantama. Na
ir palaido turinio dainiuškas traukia. Pabandysiu, o ten jau matysim...
- Man reikalingas pilies
kapelionas, tėve Mykolai, o kaimiečiams ganytojas. Taip jau atsitiko, kad buvęs
šventikas – amžiną atilsį, ir dabar vieta laisva.
- Padėsiu, kiek leidžia mano jėgos,
sūnau mano... – vienuolis kukliai prisimerkė. – Bet ar aš tiksliu jums?
- Netiksite... – nusprendžiau
nebetemti ir viską iš karto sustatyti į savo vietas, - jei netiksite, tai ši
turtinga, rami ir soti vieta atiteks kažkam kitam. Dar kartą kartoju: man
reikia, kad jūs paprasčiausiai vykdytumėte savo šventas pareigas ir...
tarnautumėte man. Suprantate? Man, žmogui, kuris jums duos viską, apie ką tik
svajojate.
- Taip jau ir viską, sūnau mano? –
Vienuolis gudriai šyptelėjo. – Aš galiu apie daug ką svajoti. Net apie tai, kas
šventvagiška mano statusui. Netgi apie tai, kas iš esmės veda į visišką
nuodėmę. Nuodėmė saldi, o žmogus silpnas.
- Aišku, kad Popiežiumi tavęs
nepadarysiu, - savo ruožtu šyptelėjau.
- O ne... tokios aukštumos manęs
nedomina... – nusijuokė tėvas Mykolas. – Man gi...
- Tai susitarėm, šventas tėve, -
nutraukiau vienuolį. – Jūsų nuodėmingi norai ir visa kita manęs visiškai
nedomina, ir netgi galiu tame reikale šiek tiek pagelbėti, tol kol neišsiskirs
mūsų...
- Kas, sūnau mano?
- Kol neprasiskirs mūsų norai, tėve
Mykolai... Taigi. Pilnas maitinimas. Teisė valgyti prie mano stalo. Bažnytėlę
paremontuos, o tuo pačiu ir jūsų nameliuką. Bažnyčios rakandus atnaujinsim.
Jūsų žinion perduosiu mulą ir tiek patarnautojų, kiek reikės. Trūkstamą
inventorių taip pat nupirksim. Į visas jūsų išdaigas užmerkiu akis, bet
tikiuosi, kad proto ribų neviršysite. O iš jūsų reikės, kaip jau minėjau,
vykdyti tiesiogines savo pareigas ir būti mano žmogumi. Tiesiogine prasme.
Viskas.
- Dėkingas... – Vienuolis
bandydamas paslėpti patenkintą šypseną
vėl nulenkė galvą.
- Tad ir susitarėme. Pradėkit jau
šiandieną ir vakare pabendrausime vakarieniaudami... Beje, tuo pačiu
apsidairykite ir tarp pilies šeimynykščių. Kas kuo kvėpuoja... na ir šiaip, ką
spėsite...
- Jūsų paslaugoms, sūnau mano...
- tikiuosi...
Nusiunčiau vienuolį toliau
pagiriotis, o pats įsakiau balnoti Kaprizą.
Aplankysiu maestro Pelegriną ir jo
artileristus. Pasižiūrėsiu, kaip sekasi surinkinėti naująjį lafetą pagal mano
brėžinius. Po to nulėksiu į žuvies apdorojimo daržinę – prisiminiau dar porą
receptų, na o toliau į prieplauką. Po to pietūs ir bausmės vykdymas.
Bausmės vykdymas...
Cha...
O ką? Visai tinkama dienotvarkė
viduramžiškam įnoringam valdovui... Tai
yra mano... tuoj pavirsiu ir į tamsos valdovą... Na.. taip... degraduoju net ne
dienom, o valandom. Nors jei galiu atsikalbėti, tai noriu pasakyti, kad tai
visiškai ne degradacijos procesas, o asimiliacijos. Kitaip būsiu amžininkų
nesuprastas... Bet vis tiek esmė nuo to nesikeičia...
Na ir velniop... Nusispjaut.
- Kaprizas paruoštas, monsinjore...
– pagarbiai raportavo Klausas.
Vaikinukas tiesiog švytėte švytėjo.
Per kraštus liejosi mėgavimasis savo padėtimi. Beje, su Jostu, kaip bebūtų
keista, gana greit sutarė. Kaip jau man ryte spėjo pranešti – buvo susipešę,
bet gan greit susitaikė. Tai reiškė, kad surado bendrą kalbą...
- abu su manimi josite. Ruoškitės.
Ir neužmirškit paimti mano pistoletų, arkebūzą ir arbaletą. Įlankoj pašaudysim.
Na ir patys apsiginkluokite kaip pridera. Ir šarvus užsidėkite, o tai
vaikštote, kaip kokie trenkti biurgeriai... – vardan tvarkos ir disciplinos
suburbėjau. – Ir greičiau, o įsakysiu arklidėse kailį iškaršt.
Jostas ir Klausas išgaravo tarsi
būčiau mostelėjęs stebuklinga lazdele. Na ir teisingai... aš gi nejuokauju.
Aplaidumo čia negali būti. Viskas turi būti vykdoma bėgte ir paknopstom... Kaip ten kažkas pasakė – geras pažas
turi smirdėti šūdu ir prakaitu... Perfrazavau aišku... Taip kažkas pasakė apie
kareivius ir kitame amžiuje, tačiau čia tinka pažams...
Vis ta mano bloga ir nesitaisanti
nuotaika...
Kieme pasirodė Matilda. Hana ir
Gerda sekė paskui. Kaip pririštos. Merginos nešė džiovinti pagalves ir
paklotus.
Flamandė tuo tarpu jau nusižiūrėjo
auką – viena mergina iš pilies patarnautojų stovėjo be darbo ir plepėjo su
sargyboje stovinčiu šauliu. Koketavo ir blizgino akutes. Tačiau jau patraukusi
link jos, pastebėjo mane ir staigiai pakeitė maršrutą.
- Ponas barone... – mergina likus
porai žingsnių tūptelėjo reveranse.
- Ponia Matilda... – lengvai
linktelėjau.
Ir šyptelėjau gerėdamasis savąja
valkirija. Nepavargstu gėrėtis kiekvieną dieną.
Flamandė labai pasikeitė nuo pat
tos akimirkos, kaip mes atvykome į pilį. Pražydo, ar ką? Atsirado valdingumas,
pasitikėjimas. Visa tai ir anksčiau buvo, bet dabar išryškėjo.
Merginos akyse atsispindėjo
pasitenkinimas tuo ką pamatė mano akyse ir priėjusi arčiau šnabžtelėjo į ausį:
- Ponas barone, gal norėtumėte su
manimi prasivaikščioti iki miegamojo? Aš visiškai atsitiktinai atsiminiau apie
savo naujuosius raištelius ir visai norėčiau jums juos parodyti.
- Labai norėčiau, mano princese...
– aš apkabinau merginą ir lengvai priglaudžiau prie savęs. – Tačiau negaliu.
Jau ir nesidžiaugiu gavęs šią pilį. Reikalų iki kaklo.
- Nepiktžodžiauk, Žanai!.. Ir
paleisk mane. Nevalia šeiminykščiams rodyti jausmų.
O kaip... O anksčiau tai nusijuktų
ir dar užpakaliuką pakraipytų... O dabar, matote, nevalia jai. Greit gi su savo
vaidmeniu susiliejo... tiesą sakant, o ko aš stebiuosi? Pats šią metamorfozę ir
stimuliuoju. O ar tai blogai ar ne, pasakyti kol kas negaliu. Gal vis tik
veikiau gerai, nei blogai. Mergina savo tikrąją padėtį puikiai žino. O tai...
tai ne daugiau, kaip žaidimas. Kol kas... Galima ir pažaisti... Nors gali būti,
kad kada nors galiu ir pasigailėti. Taip sakant – vyriškas bukumas – visame
gražume. Iš pradžių prisidirbam ir save apsupame problemomis, kurios susijusios
su moterimis, o po to garsiai virkaujam dėl neteisybės ir didvyriškai bandome
tas problemas įveikti.
- Katinėli, tavęs laukti pietums? –
tuo tarpu mergina tęsė kalbą.
- Vakarienei... Ko gero, kad pilyje
nepietausiu.
- Vakarienei, tai vakarienei...
- Viskas, ką tik nori, mano
princese. Beje, įsakyk pabandymui atidaryti statinaitę su silke. Ji jau turėtų
būti gera. O tu – desertui...
Baigti neleido...
- Kapitone, kapitone... – prie mūsų
pribėgo vienas iš mosarabų.
Stabtelėjo ir trinktelėjęs kumščiu
sau į krūtinę tęsė:
- Atlėkė pasiuntinys iš prieplaukos.
Netoliese inkarą išmetė galera. Nuleidinėja valtis...
Štai taip... Laiko visokiems
„liamurams“ nebeliko...
2016-09-05
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą