Žvilgtelėjau į saulę ir supratau,
jog reiktų su visu šiuo reikalu baigti. Užtrukom, vienok. Kiek pagalvojau ir
egzekuciją perkėliau rytojui – vis tik logika sako, jog be jos niekur nesidėsi,
o kažkur pasąmonėje man norisi ją atidėti ir atidėti. Na visiškai širdis ant
tokių dalykų neguli. Bet jei parodysiu silpnumą – aplinkiniai nesupras. Jų
akyse tapsiu apgailėtinu nevėkšla... Viduramžiai vis tik, po velnių...
Žydus išsiunčiau į galerą, o pats
pajudėjau link pilies. Kiek nerimauju dėl to naujai suimto valdytojo. Ta
pijokėlių kompanija, su heroldu priešakyje, pasitikėjimo nekelia.
Pilyje iš karto nusileidau į
požemius ir išgirdęs iš kankinimų kameros sklindančias kalbas stabtelėjau.
Įsiklausiau...
- Atgailauk sūnau mano, atgailauk
savo nuodėmes, išgama...
- Šventas tėve-e-e! Nereikia!!! Oj!
Oj! Kaltas! Atgailauju… atgailauju!..
- Na va, seniai taip reikėjo...
Rašyk, Žiuli, rašyk... Šis ... ik... ožys... ik!.. Buvęs valdytojas Jupas
Ribekas prisipažįsta ėmęs kyšius, iždo grobstymu...
- Prisipažįstu! Prisipažįstu!
U-u-u!
- Na, tai gal raudono pabandom?..
- Pilstyk...
- Ėmiau, ėmiau iš ekonomo... ir
viską nusavindavau, dokumentus klastojau... Nerei-i-i-i kia...
Na va... aišku. Darbas verda. O ko,
įdomu, valdytojas taip rėkia? Nesigirdi nei smūgių, nei degėsių neužuodžiu.
Aš tylutėliai pravėriau duris...
Profostas, nebūt kalvis – kilpas gerai buvo sutepęs. Na... taip... Vaizdelis.
Nors paveikslą su pavadinimu „Girti draugeliai inkvizitoriai“... Persevanas
susisukęs į kamuoliuką kampe ant šiaudų miega ir kaip palaimintas knarkia.
Auditorius be perstojo krebždena plunksna ant popieriaus. Na, o tėvas Mykolas
su maestro Aršambo tvarko didelį ąsotį vyno ir pauzėse tarp gėrimo gąsdina
tardomąjį.
Prevas kabo pakabintas nuogut
nuogutėlis... Nors „kabo“ – tai per skambiai pasakyta. Paprasčiausiai tik
prikaustė, bet dar net nepakėlė. Visiškai sveikas... tik panašu, kad
apsišlapinęs.
Na, o Vilemo pagalbininkai paeiliui
demonstruoja visokiausius įnagius, daugiausiai reples, tarsi kėsintųsi į
vyriškąjį pasididžiavimą. Darbai kaip ir juda. Ir net visai padoriai. Be jokių
nereikalingų žvėriškumų.
Įėjau į kamerą ir rankos mostu
sustabdęs jau puolusius lankstytis valdininkus, mestelėjau akį į popierių,
kuriame rašė auditorius. Pažiūrėjau ir likau patenkintas. Tiesiog gražumėlis:
visos iškados, bendrininkai ir taip toliau... Ne veltui šie netikšos duoną
valgo. Profesionaliai surašyta. Be reikalo pergyvenau.
Įsakiau valdininkams atnešti
daugiau užkandžio, kad kokių baltų arklių nepradėtų gaudyt ir nekreipdamas
dėmesio į kabančio kyšininko maldaujančius žvilgsnius, nukeliavau
vakarieniauti. Tegu pakaba – nieko baisaus. Fiziškai jo manieji netikšos vis
tiek neskriaudžia, o pakabėti jam netgi bus sveika. Turiu aš ir be jo ką
veikti, tegu su juo profesionalai užsiima.
Vakarėjant prisistatė seržantas su
rekrūtais. Net ir Tukas atvyko, nors, tiesą sakant, baiminausi jog jis suras
kokį pretekstą su mylimąja ilgiau užtrukti. Aistra juk ten tarp jų liepsnoja
kaip ugnis...
Apžiūrėjau papildymą ir kai kuriems
net mečiau akį į dantis. O ką?.. sveiki dantys – pirmasis sveikatos požymis.
Neblogas papildymas. Viskas nuostabu.
Štai, faktiškai kuopa ir
suformuota... Na, gal dar kur kokią porą dešimčių kur pasamdysiu ir tikrai bus
viskas. Paprasčiausiai bus neišpūstas
dalinys prie rūmų. Kuopos sudėtį aš su de la Maršu buvau aptaręs dar
prieš išvykstant. Jei spėsim apmokyti naujokus, tai atvykus į Dižoną, net
sulauksiu pagyrų. O gal ne tik pagyrų...
Įsakęs nedelsti ir kinkyt darban,
su Loganu užsidarėme mano kabinete šiek tiek praskalauti gerklės ir pakalbėti niekieno
netrukdome ir be pašalinių ausų.
Gerai siurbtelėjo ir neblogai
prisijuokėme... Buvo dėl ko. Motušė Gvendolina ganė savo dukrelę ir sužadėtinį
kaip tikras cerberis, bet šiedu vis tiek panuodėmiauti sugebėjo. Aršioji uošvė
jaunųjų aistrai nesutrukdė...
- Ir kaip?
- Taigi mes išvykome... – Tukas
patenkintas šypsojosi, o aš lanką
padariau ir grįžau. Tuo tarpu Brulė susirado rūpesčių už dvaro...
- Gražuoliai... Žodžiu, rytoj
ruoškis į Antverpeną...
- Kaip tai? – škotas net
nuliūdo. – Rytoj juk susiruošėme į
Breskensą... tartis...
- Reikia broluži, reikia...
Štai toks aš niekadėjas... Net
nepatogu, tačiau asmeniškai į Antverpeną vykti negaliu. Reikalus tvarkyti
reikia, o ir nepritinka asmeniškai su pirkliais tokius subtilius klausimus
spręsti. Kaip galėjau, kaip sugebėjau, bet iš ties pabandžiau Tukui nosį
pakelti ir motyvuoti šiai kelionei. Beje, kelionė tai neturėjo užtrukti.
Kartu ir laišką vietininkui, tai
yra gubernatoriui parašiau. Visą reikalą turėjo dar palengvinti ir tai, kad
Sen-Polis, kuris anksčiau užėmė šį postą, buvo pervestas į Burgundiją (man apie
tai papasakojo Izaokas), o jo vieton Karolis paskyrė savo kovų bendražygį Balduiną
de Lanua (v.p. pranc. Baudouin de Lannoy; vok. Balduin von
Lannoy), senjorą de Molembo.
Be to, generaliniu provincijos, tai yra Flandrijos karinių pajėgų vadu buvo
paskirtas Žakas de Savoje (v.p. Jacques de Savoie), de Romono grafas. Su
šiuo didiku aš šiek tiek pažystamas. Na kaip „šiek tiek“... hmmm... kartu vyną
gėrėm, po viešnamius trankėmės – tie didikai – šelmiai dar tie... Žodžiu,
neblogai pažystami, todėl problemų ar sunkumų neturėtų būti.
Prižadėjau, kad Tuko teises
būsimose derybose atstovausiu, kaip riaumojantis liūtas ir išsiunčiau jį
ruoštis. O pats... O ką pats? Vėl į darbą. Vėl tą patį – pranešimai... pranešimai...
ataskaitos..., kad juos kur, visus tuos popierius... Iki miegamojo nukėblinau
tik gerokai po vidurnakčio... Bet nors ten apdovanojimą radau. Nuoširdų ir
rūpestingą.
Bet ir po to ilgai negalėjau
užmigti. Kažkas krebždėjo... kažkas... – taigi kaip ir aišku kas. Ne mano visa
tai. Tai yra sėslaus provincijos dvarininko gyvenimas – ne man. Į karą noriu.
Iki kaulų smegenų įgriso ta buitis!
Taip, štai toks aš kvaiša...
2016-09-08
XIV
skyrius
Na kokios vestuvės be kumštynių?
Muštynių? Ir visokių panašių kvailysčių? Teisingai – mažos, siauros ir
nekokios. Ir nesvarbu ar tos vestuvės grojamos penkioliktame šimtmetyje ar
civilizuotame dvidešimt pirmame. Nors ne, penkioliktame viskas gerokai
kultūringiau. Snukių niekas niekam netalžo, už atlapų negraibsto ir vienas kito
purvinais žodžiais nekoneveikia. Čia paprasčiausiai kertasi. Kertasi galiniame
kieme su daugybe variantų žūti.
Blyn... Nuo pat ryto nuotaika buvo
kuo puikiausia... Ir šiaip, per praėjusią savaitę viskas klostėsi kuo
puikiausiai. Vestuvinėse derybose pavyko prispausti madam Gvendoliną su jos
dukrelėmis ir visas išlaidas pasidalijome per pusę. Gal netgi daugiau Logano
naudai. Dvaras, vėl gi, perėjo į Logano naudai be visokiausių juridinių
keblumų, nors man tai kainavo milijoną nervinių ląstelių.
Tik per savo vyrišką naivumą su
vestuvių data apsirikau. Damos piestu atsistojo ir vestuves teko nukelti dar
savaitei. Atseit - svečiai kitaip nespės atvažiuoti... suknią pasiūti...
pilaitę išpuošti... Žodžiu, tūkstantis ir viena priežastis. Na, bet ačiū
Dievui, viskas išsisprendė.
Mano pilies reikalai taip pat,
pagaliau, pasistūmėjo.
Tukas sėkmingai sulakstė į
Antverpeną ir grįžo su didikų laiškais, kuriuose anie rašė apie amžiną
draugystę, meilę ir ketinimus atvykti į svečius.
Su Cimleriu viskas taip pat puikiai
susiklostė. Škotas grįžo su dvejomis pilnai pakrautomis galeromis. Ir štai
tokios ateidinės kartą per savaitę iki skolos padengimo pabaigos. Izaokas pats,
asmeniškai, atrinko žmones ir medžiagas ir dar įsiprašė į mano prekybinius
atstovus.
Tris serpentinas pastatėme ant
naujųjų lafetų ir sėkmingai išbandėme. Kiti pabūklai taip pat ruošiami.
Fenas kol kas nieko tokio neišrado,
bet jau padėjo pagrindus dviem lydimo krosnims, kurios, pasak jo, galės išgauti
tiek ketaus, kiek aš panorėsiu. Tik rūdos trūko. Nors rūda bus, jau ateina.
Krosnis keramikai taip pat pradėjo
ręsti.
Fenas savo palapinėje dar ten su
kažkuo krapštėsi – net nežinau ką jis ten veikė, bet iš jos kartais smirdėjo
kaip iš kokios peklos. Panašu, kad kūrybinis procesas judėjo pilnu pajėgumu.
Žodžiu, reikalai po truputį
judėjo...
Ekonomą su sūneliu laimingai
nubaudėm... Kad ir kaip nesinorėjo, kad ir kaip su tuo reikalu tempiau, bet
teko. Abu ant kuolo sėdo. Šlykštus, vienok, vaizdelis ir šlykštus tas reikalas.
Net savęs pradėjau nekęsti, bet nieku nesidėsi. Manau priežastis visi supranta.
Kas dar?..
Į Antverpeną, pabandymui,
išsiunčiau dešimt statinaičių su prieskoniais sūdytos silkės. Sako, kad turgus
„sprogo“... Škotas parvežė užsakymą šimtui statinaičių per mėnesį, o esant
galimybei ir daugiau. Po pusę auksinio guldeno už statinaitę. Ir net avansą
įbruko. Štai kaip.
Manau suprantate, kad šio proceso
vairą patikėjau Izaokui. Kaip ten bebūtų – aš visko nesuvaldysiu, o juo
pasitikiu.
Tad dabar žvejų artelė dirba kaip
patrakę. Ant savo galimybių ribos. Manau, kad jiems turėsiu dar porą barkasų
nupirkti. O aš tuo tarpu, dar net ne visus receptus iš užančio ištraukiau.
Cha... gerai čia nusimato...
Manieji negrai pasirodė kaip
puikiausi kariai. Tikrai tam turėjo įgimtų gabumų. Gali pamanyti, kad su
ietkočiu rankose ir gimė. O tai džiugina. Na ir rekrūtai visai galvoti vaikiai
buvo. Nereikėjo jokių tų papildomų priemonių – je ne ore mokslus graibstė, tai
netoli to. Visi jau rikiuotėje.
Lažas mano valstiečiams jokių
neigiamų emocijų nesukėlė. Jokio burbuliavimo nebuvo. Štai ką reiškia gera
motyvacija ir mokesčių sureguliavimas. Net į eilę rikiuojasi kuriam ir kada
užsirašyti į darbus.
Ir svarbiausia... Svarbiau nebūna!
Matilda nudžiugino. Tačiau kol kas tyliu. Bijau nužiūrėti...
Ir štai tau. Visą dieną sušiko...
Baronas rūstauja... tai yra aš rūstauju...
– Ego conjimgo vos in mat‑rimoiiium
in nomine Patris, et Filii, et Spirit! Sancti… (v.p. lot.: „Aš sujungiu jus
santuokoje vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios! Švetos)... – tėvas
Ignatas, kuris ir tuokė jaunuosius, pasisuko į Brungildą ir Tuką.
Jaunieji paeiliui vienas kitam
užmovė po žiedą ir visi dalyvaujantys procesijoje pritariamai sušurmuliavo.
Tukas su Brungilda tiesiog švytėte švytėjo ir vienas į kitą žiūrėjo su
nenusakomu švelnumu ir aistra. Net aš šiek tiek ištežau... Meilė, vienok... Bet
po to greitai susiėmiau save į rankas ir tarp susirinkusių ėmiausi darytis
sušvilpto šikniaus, kuriam ruošiausi apkapoti ausis.
Velnio neštas ir pamestas
giminaitis! Kas per įžūlumas! Tai, kad jis antros eilės Šarlotės pusbrolis ir
josios motušės sūnėnas, jo neišgelbės...
Iš koplyčios visi išvirto į kiemą
ir jauniesiems įteikė milžinišką taurę sklidiną vyno. Padarę po keletą gerų
gurkšnių jaunieji ją ištuštino ir Brungilda šią taurę sviedė į minią. Geras...
Vietoj gėlių puokštės...
Po to su Brungildos bateliu
viengungiai dar kažką darys. Įdomu ką?..
- Ponas barone... Tikra tiesa – man
labai nemalonu... – nuo žaidimų mane atitraukė šalimais atsistojusi Šarlotė,
kuri iš ties atrodė gana sutrikusi.
- Nesąmonės! – sušnypštė harpija
Gvendolina ir nuožmiai blykstelėjo savo akimis. – Ponas baronas tiesiog privalo
jį paprasčiausiai pribaigti. Mirtinai!
Nieko sau... o čia tai jau kažkas
naujo. Arši kokia...
- Taip jau ir mirtinai, madam
Gvendolena? – aš pašaipiai žvilgtelėjau į manųjų dvarininkių motinėlę.
Motušė nė kiek nesutriko ir
pakartojo:
- Būtent!
- Ir ko taip?
- Jis jus įžeidė...
- Dar kartą: o jums tai kas iš to?
- Viskas vardan vaikų... – kukliai
atsakė madam Gvendolena ir nubraukė neegzistuojančią ašarą. – Klausas, mano
vaikelis... reikia gi berniukui...
- Ir ką? Pavyks?
- Būtinai! – motušė perkirto orą
ranka. – Jei ir ne visas dvarą, tai bent jau namą Antverpene su padoriu
sandėliu – tikrai paimsiu. Na ir jūs, tikiuosi, padėsite...
- O aš čia prie ko?
- Na... Jus gi įžeidė!.. – karštai
pareiškė senoji harpija ir nutaisė maloningą veidelį – nors prie žaizdos dėk: -
Mes juk jūsų ištikimieji vasalai...
- Gerai. Mes prie šios kalbos dar
grįšime.
Prapuolė bet koks noras nudobti
nelaimingąjį giminaitį. Ne... aš kaip ir ne prieš, įžeidimas tai buvo
akivaizdus. Iš mano eržilo bet kam šaipytis neleistina. O tuo pačiu ir iš
manęs. Na ir visokios dviprasmybės tėkštos Šarlotei, taip pat užtraukia nykią
pražūtį. Tačiau pasitarnauti motušės užmančioms
- taipogi visai nesinori. Nors...
- Paaiškinkite smulkiau, madam
Gvendolena: o kas jis toks?
- Kaip čia pasakius... – Moteris
suraukė kaktą ir ėmėsi pasakojimo.
Jei trumpai, tai šis atėjūnas buvo
trečios eilės pusbrolio, kuris visai, kartu su savo žmona, po sunkios ligos, neseniai
paliko šį pasaulį - vienintelis sūnus. Įprastas reikalas. Šiame amžiuje dauguma
žmonių labai ilgai negyvena. Taip, kad Dorkas van Hepneris – taip vadino šį
šunytį, kuris nuo pat pirmos akimirkos pradėjo mane užgaulioti, -paveldėjo gana
nemenką turtą Beje, sūnelis šeimoje apsireiškė kaip tik prieš pat tuos liūdnus
įvykius. Kur bastėsi iki tol – niekas dorai nežino. Liežuviai skalambijo jog
buvo samdinys. Paveldėjęs pinigus pradėjo palaidą gyvenimą: įklimpo į kelias
abejotinos reputacijos istorijas ir sudalyvavo poroje dvikovų, kur savo
priešininkus sėkmingai nudūrė. Vestuvėse apsireiškė su dviem draugeliais,
kuriuos, nežiūrint į jų pareiškimą jog yra kilmingos kilmės, norėjosi už
pakarpos išspirti lauk iš dvaro. Daug negražbyliaudamas turėčiau pasakyti, jog
tas šiknius Dorkas – gana šleikštus tipelis.
Aukštas, ilgarankis, arkliško
snukio bruožų ir jame sustingusiu pasibjaurėjimu viskuo, kas tik jį supo.
Riebūs ilgi plaukai ir apsirengęs visiškai be skonio ir net netvarkingai. Turi
jis kažką tokio slegenčio... kažką tokio bjauraus. Gerai jį pamokyti? Bet jis
pats prisiprašė. Bet žudyti?..
- Jūs, barone, pasiruošęs? –
įžūliai ir niauriai pasidomėjo priėjęs Dorkas van Hepneris. Jį atlydėjo jo
šlykštieji draugeliai.
- Visada... – taiki nuotaika dingo,
gerosios mintys išgaravo.
Tai tu taip? O tai reiškia, kad
fizionomiją jam susiaurinsim per abi ausis.
Nuėjome į sodą už pilies.
Svečiai nesisielojo, o net nudžiugę
būsima neplanuota pramoga, suvirto paskui.
Aišku, kad tik vyriškoji dalis. Damos, kaip priklauso pagal papročius,
tarytum tame nedalyvavo – jos suvirto į pilį – iš ten irgi neblogai matysis.
Pažiūrės, paplos, padūsaus...
Brungilda buvo išimtis. Ji, visa
nuostabiai didinga ir savo vestuviniame švelnių, rožinių spalvų aprėde,
netikėtai nuostabiai gražiai atrodanti, nulydėjo savo vyrą. Sprendžiant iš jos
nuotaikos – ji ir pati būtų mielai pamojavusi kalaviju... arba tuo kas po ranka
pasitaikys. Tiesiog verda nuoširdžiu pykčiu. Taip ir veržiasi į kovą. Manajam
eskudero bus gera žmona...
- Monsinjore, o gal ir aš dėl
kompanijos... – Loganas, nors jau gerokai pasiurbęs, buvo visai ne prieš
sudalyvauti įžūliųjų niekadėjų sutramdyme.
Tikrai suįžūlėję. Ji matomai
nesupranta, kad juos dabar žudys? Stovi ir paniekos pilnomis šypsenomis
šypsosi. Net tarpusavyje juokeliais svaidosi.
- Puiku, Viljamai!.. – Brungilda
timptelėjo vyrui už rankovės ir karingai sušnabždėjo: - iškviesk kurį nors, kad
ir tą neužaugą... ir užmušk vardan manęs.
- Madam Brungilda, aš pats. Neverta
Loganui tokią iškilmingą dieną teptis rankas krauju. Viską pats padarysiu:
elegantiškai ir gražiai. Ir pagal taisykles. Visai nereikia, kad kalbos
pasklistų, jog Breskensų vestuvėse buvo žmonės pjaunami, o po to jų dvarai
atsiteisiami.
Nusimečiau švarką ir likęs tik su
liemene kreipiausi į svečius:
- Gal kas nors iš jūsų, gerbiamieji
ponai, teiksis apsiimti dvikovos vadovo vaidmens?
- Riteris ir ševalje Georgas van
Varnhouteneris, įšventintas riteris, - žengė į priekį pagyvenęs vyras, - jūsų
paslaugoms.
- Dėkoju... – trumpai linktelėjau
riteriui ir trumpai jį nužvelgiau...
Apsirengęs brangiai, bet kukliai.
Prie diržo prikabintas ilgas ir tiesus senovinis kalavijas su patrinta kryžmine
garda. Valdingi veido bruožai. Klyno formos prižiūrėta barzdelė – iš kart
matyti, jog vyrukas dar to senojo drėbimo. Apie tokius, kaip jie, sako, kad jie
iki pat mirties nenustoja svajoti apie eilinį kryžiaus žygį ir net miega su
šarviniais marškiniais. Reikės sužinoti,
kas jis toks ir artimiau susipažinti.
- Ar ponai galėtų išspręsti savo
ginčą taikiu būdu? – ševalje Varnhouteneris ėmėsi reikalo.
Aš sekundę padvejojau, palaukiau ką
pasakys Dorkas.
- Nematau jokios galimybės... –
Dorkas sekundei užtilo ir po to pašaipiai ir manieringai uždainavo: - na nebent
baronas van Gutenas paprašys... atsistojęs ant kelių.
- Taip, paprašys... – paantrino jo
draugelis.
- Būtent... – sušnypštė antrasis.
Blyn... neužauga ir mietgalis.
Tikras Patas ir Patašonas. Ir kur gi jūs lendate... Jei tikras rapyras prie
šono prisikabinote, tai dar nereiškia, jog gausite teisę į antrą gyvenimą.
Nieko nesuprantu... Kam gi? Kažkokia kvaila situacija.
- Neužsimirškite, šuny... –
užsidegė Varnhouteneris, bet tuoj pat su regimomis valios pastangomis susiėmė
ir kreipėsi į mane: - Jūsų žodis, barone?
- Aš nematau jokio būdo išspręsti
šį ginčą taikiu būdu, - pasistengiau atsakyti kuo mandagiau, nors pyktis viduje
jau kunkuliavo. – Maža to, aš šaukiu atsakyti už savo žodžius ir šituos du
asilus... kartu su jų piemeniu.
Žiūrovai, tai yra, svečiai –
vieningai aiktelėjo ir pasigirdo gan garsus šnabždesys:
- Beprotis...
- Argi tai įmanoma?..
- Ko jis tikisi?..
- Jie gi...
- Kartu?.. – suglumo Varnhouteneris
ir į mane pasižiūrėjo su ganėtinai išaugusia pagarba. Na, panašiai, kaip į
lengvą beprotį. – Kaip supratau, jūs
suruošėte kautis su visais trimis iš karto?
- Taip. Jūs, gerbiamas kabaljero,
viską teisingai supratote. – Aš dėbtelėjau į dorko sėbrus. – Jei... jei jie,
aišku, priims mano iššūkį ir neišsigąs.
Net nežinau, kas mane taip užsuko.
Buvo galima juk visus niekšus iškapoti paeiliui... Pompa?.. Taip... Pompa ir
puslitris vyno, kurį jau buvau spėjęs išmaukti. Oj, Žanai Žanovičiau, su
tokiais pokštais sėsu tu vieną katrą į kaliūzę... Na, bet tiek to. Kas gi čia
galingasis Burgundijos didvyris?.. Taigi aišku, kad aš! Na ir Šarlotė po viso
to taps sukalbamesnė. Damas tokie spektakliai veikia kaip katiną valerijonas.
Na, aišku, šio laikmečio damas, o mano buvusiojo damas kur kas geriau motyvuoja
kailiai ir briliantiniai niekučiai...
Porelė patenkinta linktelėjo. Be
jokios abejonės, kad apsidžiaugė ir priėmė iššūkį.
- Chuanas de Solsedo, jūsų
paslaugoms. – Tas storasis neužaugą pasirodo, kad buvo ispanas. Gal ne veikiau
baskas.
- Pjetro de la San-Simeonas, jūsų
paslaugoms. – Lieknas ir aukštas, pasirodo, buvo italas. Arba, kaip juos vadina
šiame laikmetyje – lombardas.
Keista... Net labai keista...
Keista situacija. Ispanas ir italas? Vyresni už Dorką ir aišku rimtesni.
Panašu, kad viską čia jiedu ir vairuoja. O Dorkas tik viską apmoka. Po velnių!
Kur ankščiau buvo mano akys?! Abu kavalieriai su kovinėmis rapyromis! O be to,
šis ginklas tik-tik ateina į madą. O jie jas jau turi! Net štai ir aš – jau
kiek laiko espadą tampausi. Judesiais ir eisenos pasitikinčios, judesių
koordinacija puiki... Blyn, velniai rautų! Pas abu riešai stori ir tvirti, o
tai tikrų tikriausiai rodo, jog jie fechtuotojai. Blyn... Laikas sušukti –
„oj“...
Mintys bėgo, bet čia pat kartu mane
apėmė ir ramybė. Nieko atgal jau neatgręši. Pats save užpjudžiau, pats ir
krapštysiuos.
Akivaizdu, kad ne visai aš tokį
sprendimą priėmiau. Bastardas manyje suliepsnojo. N, nieko nepadarysi: kautis,
tai kautis...
Po, pagal taisykles, ginklų
pasirinkimo (aš kaip visuomet – dagą ir espadą, o mano priešininkai – rapyras,
nes nieko daugiau neturėjo), mes atsistojome į savo pozicijas. Spėlionės iš
karto pasitvirtino...
Trijulė nepuolė viena krūva iš
karto, o visiškai darniai ėmėsi dvikovų taktikos. Dorkas tapo pagrindiniu
priešininku ir pabrėžtai aktyviais veiksmais bandė patraukti į save visą savo
dėmesį, o Pjetro ir Chuanas stengėsi pulti iš šonų. Jei prieš juos būtų kiek
mažiau patirties turintis priešininkas, tuo viskas ir būtų baigta. Bet prieš
juos stovėjau aš...
Mažiausiai ko jie laukė, tai to,
kad aš juos atakuosiu... Kaip savame traktate rašė Ponsas iš Prepenjano: „tik
rezultatas pateisina kovą“... Vienas smūgis – vienas priešininkas – vienu
priešininku mažiau...
Espados geležtis susidūrė su Dorko
rapyra numušdamas ją į žemesnę poziciją ir grįžtant brūkštelėjo per petį...
Pribaigti nepavyko – paruoštas smūgis į klubą su daga – nerado tikslo.
Teko pakeisti poziciją... pavyko
išrikiuoti priešininkus į eilutę prieš saulę ir atmušinėti aršius ispano ir
italo smūgius. Greiti... labai greiti vyrukai. Ir ne vieną porinę dvikovą
turėję – suderintai dirba... Būtent porinę – Dorkas ryškiai išsiskyrė. Kas jie
tokie?.. klasikiniu fechtavimu net nekvepia...
Atsitraukiau lanku ir atakavau
artimiausią – baską.
- ...mierda! (v.p. isp. šūdas) – Chuanas atšoko atgal susigriebęs už kruvino
peties.
Atkirsdamas jo smūgį, atlikau voltą
ir sugebėjau pasiekti jį espados galiuku.
Italas pasinaudojo situacija ir
slystelėjęs kaip žaltys į priekį pabandė smūgiuoti į paslėpsnius... Jam pavyko
prakisti botfortų atraitas ir užsirovė ant prie juosmens laikomos dagos. Ši
pozicija vadinama „ponas ir tarnas“. Durklas – daga, kaip ištikimas tarnas pdeda
ilgajam ginklui – espadai. Padeda kaip tikras tarnas – tyliai ir beveik
neregimai...
- ...mamma mia... – nustebęs
sušvokštė Pjetro ir užspausdamas fontanu iš gerklės trykštantį kraują, paleido
iš rankos rapyrą, suklupo ir virto ant šono.
Nuvilnijo duslus žiūrovų
aiktelėjimas ir susižavėjimo kupinas Brungildos šūksnis...
Minus vienas...
Kažkokiu šeštu jausmu suvokiau
pavojų ir žengtelėjęs į šoną išvengiau klastingo Dorko išpuolio.
Stiprus ir švilpiantis rapyros kirtis
– o rapyra skirta ne tik durti, bet ir kirsti – prašvilpė pro veidą... net
vėjelį pajutau... Vaikinas kirto su geru atsivedėjimu...
Ir vis tik užgavo petį.
Na, berniuk...
Suktelėjau ir sulenkta ranka
pagavęs šiknių už kaklo, truktelėjau jį link savęs ir prisidengiau juo kaip
skydu nuo atsipeikėjusio ispano išpuolio...
Vėl! Blyn, vėl... Nenoriu aš to...
Vėl mane mane apėmė žudymo troškulys ir laukinis pasitenkinimas užuodus
kraują...
Kairė ranka slystelėjo žemyn ir
daga įsirėžė Dorkui į kaklą. Iki taurės... Net pasisukdama... ir pjaunamu judesiu
paliko kūną. Praktiškai šikniaus gerklė buvo išdraskyta...
Toliau tik pajutau šaltą ir blaivų
aplinkos suvokimą... ir velniškai laukinį norą... norą žudyti.
Voltas, perėjimas, atsitraukimas ir
dūris...
Viskas?..
Sąmonė grįžo tik kai baskas
nuslinko nuo abiejų mano ginklų geležčių... Jo lūpos judėjo tarsi kažką
šnabždėdamos...
Sugriebiau sau už peties ir kelis
kartus mirktelėjau bandydamas išvaikyti kraujo rūką pradedantį dengti mano
akis.
Sunku... buvo itin sunku. Net dorai
ir nežinau, kaip susitvarkiau... Nužvelgiau kraujo klanuose sudribusius kūnus.
Bandžiau įžiūrėti juose nors kiek gyvasties...
Ne paprasti tai sveteliai...
Jie čia specialiai atvyko manęs
užmušti...
O aš juos pats sudorojau...
O liežuvis?..
Po velnių, kad kur kas paperstų...
Suklupau ant kelių šalia
gargaliuojančio ispano ir, suėmęs rankom jo galvą, išrėkiau į jau priešmirtinių
konvulsijų krečiantį veidą:
- Kas? Kas jus siuntė?! Atsakyk,
išgama... Išvaduok sielą!..
- Padvėsk, bastarde... padvėsk...
padvėsk... – sušvokštė Chuanas ir iš jo burnos pasirodė raudoni burbulai.
Jo kūną sudrebino konvulsijos.
- Jūsų pergalė, ponas barone. –
Varnhouteneris delikačiai prisilietė prie mano peties.
- Matau... – pakilau ir
nežiūrėdamas į džiaugsmingai ir kartu baugščiai šūkčiojančius svečius, patraukiau
į pilį.
Kas jie?
Iš kur žino, kad aš bastardas?
Voras?! Bet kaip?
Aš jau beveik ir pamiršau tuos
dviejų metų senumo įvykius... tiksliau ne užmiršau, o atsiminimai šiek tiek jau
išblanko. Tokių dalykų niekas nepamiršta... ir štai... sugrįžo.
Ir vėl gi, kaip jis sužinojo? Mano
tikrąjį vardą žino tik du žmonės: Tukas ir Izaokas. Tukas tai atkrinta be jokių
abejonių – jis visada su manimi. Ir į jį tai visiškai nepanašu. Izaokas? Taip
pat – neįtikėtina. Apie tai, kad aš tapau van Gutenu, jis sužinojo tik prieš
porą savaičių. Per maža laiko... reikia ne tik pranešti Liudovikui, bet ir dar
parinkti žudikus... žodžiu – tai laiko atžvilgiu visiškai nerealu.
Prakeikto Rafos tėtušis? Jis
visiškai net nesapnavo ir arti netovėjošalia mano personos.
Tai reiškia, kad virvelė vejasi iš
burgundijos. Netgi labai įtikėtina...
Uždavinukas, vienok...
- Žanai... – Šarlotė pirmą kartą
mane pavadino vardu ir kerinčiai panarinus galvą nuraudo. – Atleiskite man,
jūsų mylista...
Mes buvome josios kambaryje ir ji
man tvarstė žaizdą ant peties. Reikia pasakyti, kad visai mikliai. Tuo tarpu
likusieji šventė didžiojoje menėje. Mus pasiekė tik muzikos ir girtų balsų
nuotrupos. Muzikantai atvyko net iš pačio Antvepeno ir jie dabar stengėsi kaip
galėjo. Stengėsi pateisinti jiems sumokėtą honorarą... Nebeturėjau jokio noro
linksmintis. Suvokimas, kad tave medžioja, kaip tai nesuderinamas su
linksmybėmis...
Valios pastangomis nuvariau šalin
įkyrias mintis ir nužvelgiau jaunąją našlę. Reikia kaškaip prasiblaškyti...
- Aš seniai laukiau kada jūs tai
padarysite.
- Bet kaip gi... – Šarlotė kažkokiu
būdu net sumažėjo ir dėbtelėjo į mane viliūkišku žvilgsniu. – ar aš tam turiu
teisę? Jūs gi visų pirma – mano senjoras...
- Aš leidžiu...
- ach, Žanai... jūs šiandien buvote
toks... toks... – sutarškėjo mergina ir trumpam mestelėjusi akį į mano jos
taliją apkabinusią ranką, savąją padėjo ant mano peties.
Atsargiai priglaudžiau merginą prie
savęs ir sušnabždėjau jai į ausį:
- Viskas blanksta prieš jūsų
grožį...
- Bet... – Šarlotė silpnai
suspurdėjo.
- Aš tiesiog baigiu pamesti galvą.
– Ranka nučiuožė ant krūtinės, kurią dengė šiurkštūs auksiniai suknios
siuvinėjimai.
Mintys apie prakeiktą vorą ir
kvailą pasikėsinimą kažkur išgaravo. Nukrito į antrąjį ar net trečiąjį planą.
Tiesą sakant koks dar pasikėsinimas, kai šalia tokia žavi mergina. Ir berods,
visai pasiekiama...
- Na... bet...
Nekreipdamas dėmesio į
provokuojantį pasipriešinimą lūpomis prisiliečiau prie jos kaklo... ir tik per
stebuklą atsitraukiau kai išgirdau koridoriuje
kažkieno greitus žingsnius.
Šalia durų pasigirdo neilgai trukęs
triukšmas - jas iš kitos pusės sergėjo
Klausas ir Jostas, bet jie buvo bejėgiai... kaip jau atspėjote, - prieš motušę
Gvendoliną.
Prakeikta tuko uošvė. Ji pralaužė
vaikinukų užkardą ir įsiveržė į kambarį, kuriame tiesiog sustingo. Ji buvo nustėro...
ir nusiminė - jokių palaidų žaidimų nepamatė... niekas į jos dukružėlės garbę
nesikėsino.
2016-09-08
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą