"Armanjako šalis. Rutjeras". XII skyriaus pbaiga. 2016-09-02

O... Visai neblogai. Cha... Išradingas mažius! Kol kas kliūtis, taip sakant, pašalinta. Bent jau laikinai.

Brungilda ir Tukas žaibiškai sureagavo ir akimirksniu dingo, o aš greitai persėdau prie Šarlotės, kuri su malonumu stebėjo visą sąjūdį.

- Barone, galiu lažintis iš savo geriausio sakalo prieš lauko pelę, jog čia jūs prikišote savo ranką! – ši moteris žiūrėdama tiesiai man į akis, linksmai nusikvatojo.

- Na ką jūs... Jūs pervertinate mano talentus, ponia Šarlote. – Aš taip pat šyptelėjau. – Bet vis tik tam tikros tiesos tame yra.  Aš gi negaliu be užuojautos žiūrėti į abipusės, jūsų sesers ir savo eskudero, meilės kančias. Jiems gi buvo reikalinga nedidelė pagalba.

- Gal būt, - Šarlotė šį kartą tik paslaptingai šyptelėjo, - tačiau nenuvertinkite ir mano mamos gabumų.

- Ką jūs, aš net ir nemaniau.

Motušę iš tikro reikia vertinti gana rimtai. Na, bet prie ko čia aš? Mauras savo darbą padarė ir mauras dingsta, o toliau jau kaip nors patys.

- Ir teisingai. Bet visa tai tik smulkmenos... – Mergina įdėmiai į mane pasižiūrėjo ir su lengva užuomina pasakė: - Kada jūs aplankysite mano dvarą? Aš turiu jums ką parodyti.

Na... taip... Iš tikro, o kada? Šiandien – nespėsiu, o rytoj ne iki vizitų. Derybininkai turi atvykti. Na, gal už poros dienų...

Bet savo minties užbaigti nespėjau...

Antrame aukšte pasigirdo siaubo pilnas šauksmas ir šventųjų vardų kratinys.

Moters šauksmas...

Motušės Gvendolinos šauksmas...

Šitas senos harpijos, tegu ji būna prakeikta, šauksmas...

Ir ko gero aš žinau, ką ji pamatė...

Keikdamasis sau po nosimi nuėjau viršun... Tiesa sakant, o ką aš ten galėjau pamatyti? Aišku, kad Tuką su Brungilda, kurie sutrikę ir išsidraiskę sustingo lovoje.

Motušė Gvendolina rėkdama vis ore baksnojo į juos kairės rankos pirštu, o dešine vis dar sukdama nelaimingo Klauso ausį.

Pričiupo juos ant karštųjų, taip sakant. nutvėrė už rankos.

Na taip... Nors nieko čia baisaus. Žmonės gi jauni, karšti, tad telydi juos santarvė ir meilė... ir taip toliau. Bet taip tik iš pirmo žvilgsnio. Vis tik tai penkioliktas amžius. Pilną visokių sąlygų ir visokių hierarchijos vingrybių. Reputacija – tai viskas! Motušė gali ir skundą paduoti už jos, kaip dvarininkės -  garbės įžeidimą. Ir aišku tokį skundą tirs. Visiškai rimtai... O tada jau viešumas, apkalbos, bažnyčios pasmerkimas ir panašūs viduramžiški rimti niekalai...

Linksmas Šarlotės juokas iš už nugaros mane tarsi pažadino.

- Kaip tai suprasti, ponas barone? – užriaumojo motušė.

- Jūs manęs klausiate?! – nutaisiau visiškai abejingą veidą.

- O ko gi dar? Jūsų žmogus paniekino svetingumą ir pasinaudojo mano dukrelės silpnybe... – Gvendolina akimirkai paleido Klauso ausį ir nubraukė ašarą.

- Mama!.. – Neįtikėtinai plonu balseliu cyptelėjo Brungilda ir tuoj pat prislėgta sunkaus žvilgsnio užtilo.

- Aš... mes... – išlemeno Tukas... ir taip pat užtilo.

- Tiesa sakant, madam Gvendolina, o kur čia problema? – aš nuo abejingu žvilgsniu nužvelgiau motušę nuo viršaus iki apačios. – Kiek suprantu, jokios prievartos nebuvo. Visiškai.

- Tai jau žiūrint kaip pažiūrėsim! – riktelėjo motušė. – Visiškai akivaizdus orumo įžeidimas! Paduosiu skundą! Ištvirkėlis! – motušės rodomasis pirštas bedė į Tuką, o antrąja ranka suspaudė savo sūnaus ausį, kuris net sucypė.

Taip... laikas šį cirką baigti. Įkyrėjo ji jau man.

- Pradžiai, tai madam, paleiskite mano pažo ausį! – išplėšiau Klausą iš piktosios žiežulos. – jis, jei pamenate, jau manojoje tarnyboje ir tik aš galiu spręsti kaltas jis ar ne.

- Jis mano sūnus! – sutrikusi sukaukė moteris.

- visų pirma, jis mano pažas! – paprieštaravau. – Madam Gvendolina, priminkite man prašau, kam priklauso Breskensų dvaras?

- Aš... ji... mes... – motušė jau sutriko.

- Štai ir aš apie tai! Dama van Breskensa turi pilną laisvę elgtis kaip tinkama ir niekam, tame tarpe ir jums, nedera kištis.

- Taip, mama! – įsikišo jau atsipeikėti pradedanti Brungilda. – Jūs galite šeimininkauti savo valdose, o ne čia. Aš galiu priimti tokius sprendimus, kokius noriu.

- Aš to taip nepaliksiu!.. – vėl sukaukė motušė.

- ...ir atimsite savo dukrai orumą, - užbaigiau už ją. – Ir iš viso, kuo jums nepatinka jūsų būsimas žentas damuazo Viljamas Loganas? Jo šviesybės Karolio Drąsiojo leibgvardijos leitenantas?

O-pss.. kas per velnias timptelėjo man už liežuvio... Tuko gal reikėjo atsiklausti? O gal ne?

Tuko išplaukusi patenkinta marmūzė paliudijo, jog klausti tikrai nebuvo būtina. Pataikiau į dešimtuką.

Brungildos susitaršiusį veidelį taip pat nušvietė šypsena ir ji su nepasitikėjimu dėbtelėjo į Tuką.

Tas tai laiko veltui neleido ir iš karto ją priglaudė prie savęs.

- Žentą?

- Būtent!

- Brulia! – aš pagaliau tave ištekinsiu! –džiaugsmingai sušuko Šarlotė ir iššokusi iš už mano nugaros puolė apkabinti sesers.

- Na nebent... – jau visai minkštu balsu suvapėjo motušė.

Būtent – suminkštėjo ir visai patenkinta nusišypsojo.

Ocho... tokia šypsena – velnio šypsena... o ar nebus tai kruopščiai suplanuoti spąstai manajam eskudero? O ką – Brungilda turėjo ne vieną galimybę trumpai persimesti keliais žodžiais su motuše, o toliau jau viskas labai paprasta. Moteriški kerai – didi jėga! Amžinieji spąstai visiems vyrams. Visai gali būti...

Bet net jei ir taip, tai šioje kombinacijoje neįžiūriu nieko blogo. Visi bus patenkinti. Netgi aš.

Brungilda antrą kartą ištekėti neturėjo jokios galimybės. Šioje dykynėje vienareikšmės partijos nebuvo. Ir neatsiras. Ir staiga, kaip Perkūnas iš giedro dangaus – Burgundijos leibgvardijos leitenantas.

Tukui taip pat gerai. Statusas pakilo. Neblogą žemelę gaus. Na ir žmona ne ką blogesnė - tiesiog tikras lobis.

Ir man neblogai. Dvarininkai neišsilakstys. Škotas ištikimas iki grabo lentos. Juo tikiu kaip savimi.

Šelmiškai čia viskas įvyko. Gera diena... Nors prieš tai buvusios nebuvo blogos. Puikumėlis: įvykdysim formalumus, o po to namo. Ten rūpesčių ir be šitų dviejų – per akis.

- Kaip suprantu, tokia padėtis tenkina visus? – nužvelgiau visus čia esančius.

Tukas ir Breungilda apimti laimės tik energingai sukinkavo galvom... Į juos pasižiūrėjus, tikrai meile iš pirmo žvilgsnio gali įtikėt...

Motušė Gvendolina kažkaip nenatūraliai, o netgi įžūlokai nusilenkė ir išdidžiai pareiškė:

- Tik vardan savo dukros laimės. Tik negalvokite, jūsų mylista, kad iki vestuvių aš leisiu ištvirkauti. Ir reikia apsvarstyti sąlygas...

- Viską apsvarstysim. O pasielgsim taip... – sekundei susimąsčiau. – Vestuvės įvyks kitą savaitę. Tikslią vietą ir kitas sąlygas apsvarstysime  po trijų dienų Grudės dvare, kur aš, madam Šarlotės kvietimu, lankysiuosi. Damuazo Loganui leidžiu čia lankytis kiekvieną dieną. O dabar visa tai reikia atžymėti. Vis tik sužadėtuvės, ar kas? Grįžtam prie stalo. Greičiau, damos. Ar nematot kokia šiandien diena...

Grįžome į svetainę, kur atsidavėme vynui su triguba jėga, o po to atsisveikinome ir išjudėjome atgalios.

Tuo pačiu dar išsisprendė ir problema su šventiku. Tėvas Mykolas taip priputo, kad tiesą sakant, jau išėjo į nirvaną – aplinkos nebesuvokė. Tad aš, nekreipdamas dėmesio į silpnus motušės Gvendolinos protestus įsakiau pakrauti vežiman... kartu su valdininkais. Šie taip pat pagundų neatlaikė – ko ir reikėjo tikėtis. Na bet nieko, rytoj vienuolis atsibus, prasiblaivys ir gaus pasiūlymą nuo kurio bus neįmanoma atsisakyti... tikiuosi.

Atsisveikinant Šarlotė paslapčia spustelėjo manąja ranką ir tarsi netyčiom pametė nosinaitę. O tai jau tokiuose ritualuose – daug ką reiškia. Aišku, jog tai dar ne pilna kapituliacija, bet jau kažkas netoli to.

Išvykome iš dvaro ir aš pagaliau galėjau paklausti vis dar šoko būsenoje pasimetusio škoto:

- Na, broli tukai, tu nors kiek patenkintas ar ne?

- O-ch, monsinjore... – Tukas bandydamas atsigauti net papurtė galvą. – Net nežinau ką ir pasakyti...

- Tai gal viską peržaiskim? – paerzinau. – Ir surasim tau žmoną pačioje Burgundijoje?

- Ne! – Šūktelėjo škotas. – Nereikia man burgundiškų vištų. Patenkintas, mylista, aš labai patenkintas. Net nežinau kaip jums ir atsidėkoti. Na labai jau man prie širdies toji Brungilda. Ir ūkis pas ją neblogas...

- Jūs nors ką nors suspėjot... na, supranti...

- Na taip! – šypsena škoto veide tiesiog lydėsi. – Mes tai atlikome lėtai ir liūdnai...

- Čia dabar?! – net nuščiuvau.

- Na... – kiek sutriko Tukas. – Taip Brulia paprašė. Pasakė, jog pirmą kartą tik taip ir reikia. Vardan jos žuvusio vyro gedulo...

- A-a-aa... na taip... gedulas dalykas rimtas... – žvėriškomis pastangomis vos galėjau susilaikyti nenusikvatojęs.

Na... taip... to dar negirdėjau... „Lėtai ir liūdnai“. Apspangti galima....

Staiga iš vežimo, kur kratėsi mirtinai nulūžusi religijos tarnų ir valdininkijos brolija, pasigirdo kažkoks girtas marmaliavimas.

Atsisukau ir pamačiau, kaip girtas tėvas Mykolas atsisėdo, gurkštelėjo iš molinio butelio, kurio taip ir nepavyko iš jo atimti, ir užgerkliavo visu balsu:

 

Aš kuklia mergele buvau,

Skaisčia saulute šviečiau...

 

Orą sudrebino mano palydos darnaus juoko sprogimas ir jau po akimirkos vieningai traukė visi:

 

Nuėjau aš į giraitę,

Palydėjo mane draugas,

Numetė man marškinėlius,

Ėmėsi spynos manos.

Ietį jis nutaikė taikliai,

Ir jo veidas virš manęs...

 

Ot tai, blyn, vienuolis! Vienareikšmiškai imu! Be jokių bet! Vienareikšmiškai...

Taip žvengdami ir dainuodami dainiuškas, pasiekėme namus – Guteną.

Pavargau... Lyg nieko sunkaus ir ypatingo, bet pavargau kaip šuo. Tarsi būčiau kelis vagonus iškrovęs. Vagonus? Tfu... velniop! Vagonai tai tokios dėžutės ant ratukų, kuriuos bėgiais tampo garvežiai? Juokauju, aišku, bet pasaulis, iš kurio mano laimei mane išnešė, man jau atrodo kaip rūkas ir visiškai nerealus. Na ir gerai.

Pilyje mestelėjau keletą būtinų parėdymų ir nupėdinau į savo kabinetą. Dirbti. Taip, taip – dirbti. Mano žmonės tęsia Logano sužadėtuvių „laistymą“, o aš – ne. Iš ekspedicijos grįžo mano mokslininkai ir net vos nešokinėjo plyšdami noru pasigirti ir būti pagirtais. Išklausysiu ir pagirsiu. Jei jėgų užteks. Vis tik nemenkai priburbuliavau. Geras mano dvarininkių vynas – stiprus...

Tik įsitaisiau krėsle ir jau norėjau skelbti priėmimą, kaip į kabinetą įlėkė Matilda su dvejomis palydovėmis. Ją lydėjo Guteno sesuo Gerda ir viena iš Vokietijoje priglaustų merginų – Hana. Jos, kaip aš suprantu, dabar asmeninė Matildos svita...

Na gal ir neįsiveržė... Iš pradžių įsliūkino Hana ir po žemo nusilenkimo su reveransu, pasidomėjo ar ponas baronas, tai yra aš, nepageidautų skirti porą minutėlių savo brangaus laiko poniai Matildai.

Aš pageidavau. Tiesą sakant, apie savąją valkiriją aš ir užmiršau... Iš karto nuvariau reikalus tvarkyti. Negerai.

Po gauto leidimo į kabinetą didingai įplaukė Matilda. Mergina buvo užsimetusi ilgą brokato chalatą, iš po kurio žingsniuojant beveik pilnai pasirodydavo daili merginos koja, ir paleidusi plaukus, kurie buvo papuošti keliais perlų vėriniais. Na ir dar pamačiau levantiškas auksu siuvinėtas šlepetes. Žodžiu, kaip visada nuostabi ir gundanti. O kvepėjo taipogi ne mažiau gundančiai – rožėmis...

Beveik instinktyviai pasiruošiau gauti pavydo škvalo porciją. Tai, kad dvarininkai, kaip paaiškėjo, buvo dvarininkės, ji, jau visai suprantama, kad žinojo. Ogi kaip kitaip... moteris – ji ir penkioliktame amžiuje moteris. Ypač dėmesio išlepintos moterys.

- Tu pavargai, Žanai! – Matilda pakštelėjo į lūpas ir užslinkusi už nugaros ėmė masažuoti pečius. – Leisk truputi tavimi pasirūpinti. Tai daug laiko neužtruks.

- Leidžiu... – kažkodėl sutrikęs burbtelėjau.

Kas gi čia dabar?

- Štai ir puiku. – Matilda dar kartą pakštelėjo, bet jau į pakaušį, ir suplojo delnais.

Ir rūpinimasis prasidėjo... Merginos atitįsė garuojantį sriubos dubenį, kuris skleidė neįtikėtiną aromatą, stalo įrankius ir ąsotį vyno. Didžiulį puodą su karštu vandeniu, rankšluostį, chalatą ir net šlepetes.

Kol Matilda mane maitino labai skaniu buljonu (aš tam labai priešinausi... tikrai), Hana ir Gerda mane perrengė ir net numazgojo kojas. Blyn, tikras aukštos klasės servisas... Gera būti baronu!

Viso to proceso eigoje, Matilda tyliai, į ausį, paklausė:

- Kaip kelionė? Ar jos gražios?

Na štai, juk sakiau... Dieve, tos moterys...

- Tu gi jau viską žinai.

- Žinau, - patvirtindama mergina linktelėjo galva ir pripylė taurę vyno, bet noriu iš tavęs išgirsti.

- Loganui viena iš jų patiko, tai jis vesti susiruošė, - pabandžiau pajuokauti.

- O tau? Antroji?.. – Matilda sušnabždėjo klausimą tiesiai man į ausį.

- Nebloga.

- Tada gerai, - padarė netikėtą išvadą mergina. – Na, aš einu, o tu spręsk savo reikalus.

- Ir viskas?

- O kas dar? Žinoma viskas. Ir atsimink, Žanai: aš tavęs labai laukiu miegamajame... – Matilda perbraukė delnu man per plaukus ir išėjo.

Paskui ją vorele nutapsėjo ir merginos.

Ir kas čia dabar buvo? Ką tai reiškia? Lyg į pavydo sceną ir nepanašu. O aš jau buvau pasiruošęs pavyduolę statyti į vietą, o čia... Labai protinga mergina. Tiesiog leido man suprasti jog ją viskas tenkina... kol kas...

Bet tai jau lyrika. Baigiau gerti vyną ir surikau:

- Ei, kas ten, užeikite!..

Maestro Fiorovantis ir meistras Fenas atrodė patenkinti savimi. Išvargę, nusikankinę ir labai purvini, bet patenkinti. Panašu, kad tiesiogine žodžio prasme – žemę nosimis arė. Ir priarė... Tiesą sakant nieko nepriarė. Gal tik molį. Kažkokią labai brangią molio rūšį, kuri tinka ir liejyklai ir keramikai. Nieko aš tame nesuprantu. Rado ir gerai. Šaunuoliai.

Jokių metalo rudų mano valdose nebuvo. Bent jau pakrantės zonoje. Tik ją kinas su italu ir spėjo apžiūrėti. Supratau, kad naudingos rūdos čia ir nebus. Jos juk Olandijoje ir dvidešimtam amžiuje niekas nerado, tad iš kur ji imsis viduramžiuose? Ką gi, suksimės kažkaip kitaip. Pirksime... arba atimsime... Bus matyt.

Taip... visai užmiršau. Kalkakmenio kasyklą rado. Taip pat prisiekinėjo jog kažkokios itin geros kokybės. Tiesiog ne kalkakmenis, o pasigėrėtinas stebuklas. Tikiu. Tenka tikėti, nes nė velnio aš tame nesigraibau.

Fenas dar man po nosim kaišiojo kažkokius akmenėlius ir smėlį, bet kalbos žinių jam neužteko paaiškinti kas tai tokio. Fiorovantis taip pat nieko nesuprato – jie jam nieko nesakė, o kiniškai nemokėjo.

Žodžiu, taip: dauguma elementų, kurių reikia kino moksliniai kūrybai ir tvariniams, jau rasta, tad su laiku jo pažadai turi materializuotis. Štai ir puiku.

Pagyriau, kartu sugėrėm po bokalą ir palydėjau iš kabineto... tegu reikiamų sudedamųjų elementų ar medžiagų sąrašą pildo.

Priėmiau ekonomą su ataskaita, po to seniūną ir ... pabėgau į miegamąjį. Jau po vidurnakčio, o manoji valkirija kankinasi laukdama. Netvarka kažkokia.

Tai, ir vis tik įdomu, o kam Fenui prireikė arklio mėšlo? Prašo viską rinkti ir atiduoti jo žinion. Na, jei prašo tik tokio mažmožio – tai įsakysiu rinkti...

 

2016-09-02