2016 m. birželio 7 d., antradienis

"Armanjako šalis. Bastardas". XVII skyrius. 2016-06-07








XVII skyrius

 

- Čionai!.. Čionai! – Pedro stengdamasis perrėkti uraganą, tempė savo mulą už pavadžio ir mojavo mums ranka.

- Po velnių... – Aš praktiškai ropojau ant kelių, nes atsistoti neleido vėjas, lietus ir kruša, kurios ledai buvo ne mažesni už balandžio kiaušinį.

Patraukiau Rodeną nurodyta kryptimi, nes kas buvo toliau nieko nesimatė. Nuo pat uragano pradžios buvo visiškai aptemę.

Rodenas prunkštė, žvengė, bet ėjo paskui save tempdamas atsargomis ir daiktais apkrautą kumelę. Tuka visai pamečiau iš akių, bet laiks nuo laiko vėtros atnešami šauksmai ir keiksmai rodė, kad jis neatsiliko.

Velnias... Viskas ėjosi kuo puikiausiai: baronienės būrys sėkmingai mus palydėjo iki pat sienos, o toliau ėmėme kilti siaurais takeliais ir slaptomis kontrabandistų perėjomis, kurių frankai visiškai nekontroliavo.

Puikiausias oras, snieguotos Aneto
ir Monte Perdido
viršukalnės, sraunūs upeliai, didingas, apsuptas mažesnių vienuolikos krioklių, Gavarnės (v.p. pranc. Gavarnie) krioklys.
Viskas neliesta. Laukinis žavesys – jokio žmogaus pėdsako. Aš iš tikro tai tokio grožio dar nebuvau ir matęs, tad gėrėjausi ir maloniai leisdamas laiką keliavau.


Mūsų vedlys be jokių abejonių, užtikrintai rasdavo takelius, kuriais galėjo žingsniuoti arkliai Aišku, kai kada jie ėjo šalia siaubingų bedugnių, bet tai tik pridėdavo egzotikos ir adrenalino.

Viskas įvyko netikėtai – kai tik mes dienos pabaigoje pasiekėme Tru-de-Toro tarpeklį, dangus akimirksniu pajuodavo ir mums smogė škvalas ne tik su lietumi ir kruša, bet ir akmenimis su skalda. Tarpeklis virto į gigantiško dydžio aerodinaminį vamzdį, kuriame, slopindamas viską, kaukė vėjas.

- Čionai... – Iš tamsos išdygo Pedro ir sugriebė pavadį. - Čia yra urvas.

- Kur? – surėkiau, kadangi nieko, išskyrus išvirtusias uolienas, nieko nemačiau.

Taip pat, kaip ir vedlys, netikėtai priešais mane atsivėrė juodas plyšys. Vos - vos pavyko prasprausti arklius. Ir tai teko nuimti dalį krovinių. Po to iššokau į vėtrą ir nusivilkau ieškodamas škoto ir likusių arklių.

Tiesiogine prasme nusivilkau. Normaliai eiti buvo neįmanoma.

- Tukai, po velnių! Tukai, sušiktas škote!.. – laiks nuo laiko rėkiau, nes tamsoje iš vėtroje nepajėgiau nieko atskirti. – Na kas per velnias?

- Čia... Čia aš... – Škotas beviltiškai stengėsi pakelti parkritusią kumelę. – atrodo, prakeiktoji, sau kojas susilaužė...

- Mesk... – timptelėjau už rankos.

- Ne... Kaip galima? Čia valgis ir ginkluotė! – Škotas timptelėjo tanką ir ėmė nuiminėti ryšulius.

- Duok čionai... – Pagriebiau porą krepšių, įsikibau į škoto žirgo vadeles ir nusitempiau jį į olą.

- O pakinktai?!

- Mesk, kvaily...

Prakeiktas škoto taupumas. Čia pasaulio pabaiga ateina, o jis dėl balno rūpinasi.

Na ir kur eiti? Nieko nesimato...

Išgelbėjo vedlys, kuris vėl išnėrė iš tamsos ir nurodė kelią.

- Kas per šūdas! - Krečiamas šalčio riktelėjau ant Pedro, kuris daužė skiltuvą norėdamas uždegti fakelą.

- Kalnai. Tai kalnai... – nė kiek nesutrikęs burbtelėjo baskas ir norėdamas, kad geriau įsidegtų, kelis kartus mostelėjo fakelu.

- Na tai vesk...

Vos neužstrigdami su arkliais, nuėjome ilgu akmeniniu koridoriumi ir atsidūrėme erdvioje oloje. Galima sakyti – salėje, kurios sienos mirgėjo fakelo šviesoje.

- Ši ola vadinama „Rolando prieglauda“: pasak legendos, jis čia nakvojo... – paaiškino Pedro ir ėmėsi temti šalia sienų sumestus žabus link viduryje išdėliotos laužavietės.

- Tas pats Rolandas? – perklausiau basko ir nutilau pamatęs jo akyse visišką nesupratimą.

O koks gi dar? Na... leptelėjau.

Kitų personažų su tokiu vardu, kaip ir nebuvo. Ir, berods, kažkur šiose vietose jį ir pražudė. Ne tai saracėnai, ne tai baskai... ką ten, kažin istorikai sako? (v.p. Rolandas žuvo Pirėnuose Ronsevalio tarpeklyje – perėjoje, mūšyje su baskais. Tame mūšyje žuvo gana daug žymių Karolio bendražygių, buvo išplėšta gurguolė, o baskai atsitraukė beveik be žalos).
Na ir velniop. Čia ir taip ant kiekvieno žingsnio su realia istorija mindžikuoji. Iš karto nė nesuprasi, kur išmislas, o kur tiesa...

Nubalnojau Rodeną, aptryniau ir uždaviau grūdų. Po to nusimečiau šlapius drabužius ir juos sukabinęs ant paramstytų šakalių šalia laužo, susisukau į apsiaustą.

Gilyn į kalną mes įlindome gal per kokius penkis šimtus metrų, bet uragano kriokimas laikas nuo laiko pasigirsdavo ir čia. Velniava... Net įsivaizduot sunku, kas ten išorėje dedasi. Štai tau ir Pirėnai... kurortas, blyn...

Kiek sušilę ir laukdami, kol išvirs viralas, mes su Tuku ėmėm svarstyti, kaip reikės paskirstyti krovinį per likusius arklius. Panašu, kad išsiversime. Dar patems. Bet arkliokės vis tiek gaila.

O po kurio laiko, prikimšus pilvą, gulint prie laužo ir stebint liepsnų žaismą ant olos sienų bei klausantis uragano gausmo, netikėtai pajutau, kad liūdžiu dėl Karmenos.

Ir kokio velnio aš keliauju į tą sušvilptą Aragoną? Tai gi va – laimė, viena diena kelio nuo olos. Ir nereikia jaudintis, verstis per galvą, kažkam kažką įrodinėti. Gyvenk, žvenk ir pačią mylėk... Tai ne, rūpužė bastardas negyvai užės... ir aš pats užsigraušiu. Negaliu... Susigražinsiu savo statusą – tada ir vesiu Karmeną...

Taip, būtent – vesiu.

Na va... Šiltutėlis. Suvystė. Nors mintis nebloga.

Miegoti nesinorėjo, tad pasigriebęs degantį sausuolį vietoj fakelo, nupėdinau pasivaikščioti į gilumą. Nežinau kokia čia uoliena, bet išoriškai labai primena granitą. Stalaktitų ir stalagmitų, kurie, kaip maniau būtini olų atributai, nebuvo, bet kad čia gyventa – matėsi. Kampe buvo suversti žabai ir šienas. Vėlgi laužavietė apdėliota akmenimis yra. Greičiausiai tai kontrabandistų slėptuvė. Nors nelabai ir suprantu, ką penkioliktame amžiuje gali gabenti kontrabandistai. Pedro, žinoma, žino, bet klausti nelabai norisi, na ir nelabai čia man įdomu. Toliau ant sienų pamačiau kažkokius pavedžiojimus. Įsižiūrėjau ir vos neprisėdau.

Dieve mano... Tapyba ant uolų... Nors tūpk, nors stok!

Štai vyrų grupelė – nesumaišysi, vyriški daikčiukai detalizuoti – bado stambų jautį.

O čia, baigia nudobti kažkokią į mamutą panašią pabaisą.


Na ir dar šokiai kažkokie... gal ritualiniai...

Na, o kas čia?

O štai čia panašiau į kolektyvinę orgiją...

Archeologų čia reikėtų...

Bet tokių čia dar nėra. Visiškai nėra ir negreit tenusimato. Viskas aiškinama Dieviškąja Valia ir abejojantiems – pats tiesiausias kelias ant laužo.

Kažin, o ką apie tai masto baskas?

- Pedro, tu matei piešinius ant sienos?

- Taip, - visiškai abejingu balsu atsakė vedlys.

- Kas tai nupiešė?

- Žmonės.

- Tai aišku, kad ne elniai; kokie žmonės?

- Tie, kurie buvo iki mūsų... – vedlys į laužą mestelėjo šakų ir užtilo.

Ponas lakoniškasis filosofas, blyn. Jei suskaičiuoti visus žodžius, kuriuos jis mums yra pasakęs, kažin ar ir porą dešimčių suskaičiuosim. Na ir eina jis šikt. Net kvaila buvo manyti, kad jis man tuoj pat čia ims porinti apie neandartaliečius ir kromanjoviečius.

- Iki ryto uraganas baigsis?

- Taip.

Na ir gerai. Užteks klausimų.

Perspėjau Tuką, kad neužmigtų iki vidurnakčio, o po to žadintų mane. Škotas prižadėjo... nors neturiu jokio žalio supratimo, kaip jis tūnodamas po žeme, tą vidurnaktį nustatys.

Naktis praslinko ramiai, o paryčiui ir išties – uraganas nuslopo. Paviršių vos buvo galima pažinti: chaotiškai mėtėsi su šaknimis išrauti medžiai,
buvo gerokai šalčiau ir teko į susisukti į apsiaustus pamuštus vilko kailiu, kuriuos taip toliaregiškai buvo padovanojusi baronienė.

Virš Antos
ir Monte-Perdido
viršukalnių debesys išsisklaidė ir jie suspindo snieguotomis viršūnėmis. Pasak mūsų vedlio tai buvo geras ženklas, jog oras bus geras ir nesikeis kokias artimiausias dvi diena. Džiugina. Visai nenoriu vėl paputi į lietų ir krušą iš ledų ir akmenų.


Tęsėme kelionę ir prieš pietus priėjome plyšį, kuris kirto skersai kelią. Apačioje mušdamasi į uolas ir putodama gurgėjo upė. Jokios kitos galimybės apeiti šią įplėšą nebuvo, kaip tik pereiti per kažkokį virvelinį abejotinos išvaizdos tilteliūkštį.

- Rolando plyšys, - trumpai paaiškino Pedro.

- Na ir kaip per jį persiristi? – baimingai stebėdamas upės purslus, kurie tiško iš plyšo apačios, pasidomėjo Tukas.

- Arklius nukrauti, po vieną pervesti, o po to pertemti nešulius, trumpai paaiškino Pedro ir, numetęs nuo mulo savo nešulius, pirmas, rodydamas pavyzdį, jį pervedė per tiltelį.

- Nu jo, viskas paprasta... – burbtelėjau ir ėmiau nuiminėti ryšulius nuo arklių.


Nekenčiu aukščio, o dar labiau nekenčiu virvinių tiltų ir visokių rolandiškų prarajų, plyšių ir panašių skylių – tebūnie jos prakeiktos. Kur nemesi akį – vien tik rolandiniai paminklai. Vistik, matyt vyrukas buvo tikrai geras nenaudėlis. Nevidonas. Nieko juk gero jo vardu ir nepavadino.

Persikėlimas užėmė kelias valandas. Tuko eržilas užsispyrė ir kategoriškai atsisakė žengti ant to mūsų tiltelio. Kol jį pertempėme, kol vėl karsatėm ir raišiojome krovinius – atėjo sutemos. Ir dar taip staiga. Pedro nuvedė mus į kažkokią įdubą tarp uolų ir paskelbė poilsį.

Šis perėjimas mums buvo sunkus. Na bet ir pakilome gana aukštai – išretėjęs oras mums tikrai negelbėjo. Kojas maudė. Vistik didesnį kelio gabalą teko eiti pėsčiomis paskui save vedant arklius.

Greit pasiskirstėm budėjimą ir sausai užkrimtę, nugriuvom miego.

Vedlys mus pažadino dar gerokai prieš aušrą. Dar tik vos-vos buvo matomos kalnų viršūnės dangaus fone. Uždavėm arkliams pašaro ir pajudėjom. Baskas pareiškė, kad šios dienos atkarpa pati sunkiausia ir pavojingiausia, bet po to nusileidimas bus kur kas malonesnis.

Kalnų takas, jei taip galima jį pavadinti, kilo aukštyn sedulomis apaugusiais šlaitais ir vietomis atrodė visai nepraeinami. Griūčių apėjimui užtrukdavome labai daug laiko.

Perbridome nedidelį kalnų upeliuką.

Saulės nepasiekiamuose plyšiuose atsirado neištirpusio sniego.

Pedro vis dažniau ėmė dairyti į kalnų šlaitus stūksančius priešais mus.

- Tu dėl kažko nerimauji? – pasidomėjau kai stabtelėjome trumpam poilsiui.

- Čia kai kada galima sutikti frankų lankininkus. Vietinius... – su pasidygėjimu atsakė vedlys. – Tai tų niekšų, kuriems mūsų žemes išdalino Simonas de Monforas (v.p.: kryžiaus žygio prieš Katarus vadas – apie jį jau buvau minėta anksčiau),
kai kariavo su geraisiais kabaljero, palikuonys. Puikiai pažysta vietovę ir nekenčia mūsų. Štai juos visokiems nešvariems darbeliams ir samdo.

- Nekenti frankų?

- O už ką man juos mylėti? – baskas nusispjovė. – Čia gi mūsų žemė...

Na-a... Tai džiugina. Ilgai čia frankams ramybės nebus. Baskai – potencialūs mano sąjungininkai. Tik motyvaciją jiems teisingai suformuluotą tereikia pakišti.

Bet tai jau po Aragono...


 

2016-06-07

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą